Dailės palytėtas žmogus į pasaulį žvelgia kitaip…

Miglė Lopetaitė

Metų mokytojo apdovanojimą pelniusi dailės mokytoja ekspertė ir Ignalinoje įsikūrusios Dailės studijos vadovė Nijolė TRINKŪNIENĖ, gavusi kvietimą interviu, kuklinosi ir juokėsi, kad pasijuto kaip žvaigždė. Vis dėlto aktyvios pedagogės darbai kalba patys už save – kasmetės mokinių darbų parodos Lietuvoje ir užsienyje, mokinių parsivežti apdovanojimai, plenerų organizavimas, asmeninės parodos, seminarai kolegoms, kuriamos modernios metodinės priemonės… Apie įvairumo nestokojančias veiklas ir dar nuo mažens lydėjusią trauką grožiui Nijolė „Švietimo naujienoms“ papasakojo nuoširdžiai ir jaukiai… Kviečiame skaityti.

 

Kada pirmą kartą į rankas paėmėte teptuką?

Kiek save atsimenu, tiek piešiau. Nuo pat mažens. Brolis ketveriais metais už mane vyresnis, tad mama jam nupirkdavo 24 spalvų pieštukus, o man, kaip mažesnei, šešių arba dvylikos. Man jų, aišku, labai trūkdavo. Todėl, kai tik brolis išeidavo į mokyklą, aš slapčia pasiimdavau jo pieštukus. Priseiliodavau, kad jie ryškiau pieštų, būdavo, jog netyčia ir nulauždavau vieną kitą. Vėliau, žinoma, gaudavau pylos. Bet kitą dieną vėl tą patį darydavau… Tiesiog jaučiau begalinę trauką piešti. O teptukas atsirado vėliau – net negaliu įvardinti, kada… Na, o dabar teptukas ir mentelė – pagrindiniai mano tapymo įrankiai.

 

Kuo Jus sužavėjo ar tebežavi dailė?

Grožis visada mane traukė. Tai tarsi duotybė, vidinis pojūtis. Mokytojai ir kaimynai, pastebėję, kad man neblogai sekasi piešti ir tapyti, rašyti kaligrafiniu šriftu, pradėjo prašyti, jog kažką nupieščiau ar užrašyčiau. Tai ir buvo pagrindinė paskata. Man patiko kurti – tik laiko nedaug turėjau. Buvau kaimo vaikas. Anksti netekau tėvelio, todėl reikėjo nudirbti begalę ūkio darbų: arti, šienauti, šieno vežimus krauti ir minti, bulves kasti, malkas ruošti… Dar ir sportavau, o būdama vienuoliktokė patekau į Lietuvos slidinėjimo rinktinę. Nepaisant nieko, dailė mane lydėjo visada.

 

Kokios tematikos Jūsų piešiniai – kas juose dažniausiai vaizduojama?

Gyvenu nuostabaus grožio krašte. Iš gamtos semiuosi idėjų, ji mane įkvepia ir uždega. Todėl dažniausiai tapau peizažus: daugiaplanius Aukštaitijos kaimo vaizdus, bažnytėles. Tapau ir natiurmortus, gėles. Ypač daug esu nutapiusi aguonų, piliarožių, lelijų, pentinių. Kuriu ir fantastinio žanro paveikslus su Ignalinos vaizdais. Taigi graži gamta neabejotinai daro įtaką ir mano pačios, ir mano mokinių kūrybai. Tai neišvengiama, tiesiog nuostabi ir nepakartojama duotybė mums, šio krašto gyventojams. Dar mane įkvepia geri žmonės, kelionės, įvairūs įspūdžiai… O kartais būsimus paveikslus susapnuoju…

Apskritai gimtasis kraštas, atsispindintis kūryboje, man itin brangus – čia gimtosios vietos, kuriose augau, mokiausi, mylėjau, čia gyvena patys brangiausi žmonės, čia liūliuoja mėlyni ežerai, žaliuoja žemuogėmis kvepiantys gojai, žydi margos Joninių pievos…

 

 

Ko mokiniams suteikia dailės būreliai? Kokias savybes tai padeda išugdyti?

Dailės būreliai ugdo kūrybiškumą, vizualinę raišką, harmonijos suvokimą, spalvinį jautrumą, kritinį mąstymą, pasitikėjimą savimi, draugiškumą, gebėjimą dirbti grupėje, punktualumą ir dar daug kitų savybių. Dailės, meno palytėtas žmogus – kitoks. Jis į pasaulį žvelgia ir tam tikrus dalykus mato kitaip. Čia jau, matyt, dieviška paslaptis…

 

Kokias dailės technikas, kaip pastebite, labiausiai mėgsta mokiniai?

Daugiausiai tapo guašu, vyresni – akrilu. Dar mėgsta kurti tušu ir geliniais rašikliais.

 

Kaip manote, ar teisingai elgiasi dailės mokytojas, žiūrėdamas į vaiko piešinį ir sakydamas, kad medžiai atrodo ne taip, saulė – ne taip, siekdamas priartinti vaikų piešinius kuo arčiau realybės standartinio vaizdavimo?

Mokytojas gali patarti, nukreipti mokinio kūrybinę raišką, kuri būna labai įvairi. Tikrai nieko kategoriškai negali pasakyti. Juk meno pasaulyje nėra griežtų taisyklių, čia karaliauja laisvė ir įmanoma viskas!

 

Ar, Jūsų nuomone, dailės pamokos mokyklose yra vienodai svarbios, palyginti su kitomis disciplinomis?

Manau, kad dailės pamokos mokyklose netgi svarbesnės nei kitos disciplinos. Juk jos ugdo kūrybiškumą, o kūrybiškumas neabejotinai reikalingas ir praverčia visose gyvenimo srityse.

 

O ar jaučiate dailės pamokų nuvertinimą visuomenėje?

Kadangi šiuo metu dirbu neformaliojo švietimo įstaigoje, su tuo nesusiduriu – į Dailės studiją ateina tikrai mokytis norintys ir turintys polinkį dailei vaikai. Todėl labai gera dirbti su šauniais ir smalsiais mokiniais, matyti susidomėjusias ir blizgančias jų akutes. Jaučiu didžiulį palaikymą iš tėvų ir kolegų. Esu dirbusi ir mokykloje. Tiesa, reikia suprasti, kad mokykloje dailės pamokoms taikomi kitokie reikalavimai ir nesiekiama paruošti profesionalių dailininkų – pakanka, kad mokinys įgytų bendrą suvokimą apie dailę, mokėtų taikyti jos principus kurdamas buityje ir puošdamas savo aplinką bei būtų supratingas vartotojas.

 

Iš Jūsų mokinių net 18 pasirinko su daile susijusias profesijas. Ar šiuolaikinis menininkas gali išgyventi iš meno, o gal jam būtina ir antra specialybė?

Dažnam menininkui norisi tik kurti. Bet šiuolaikiniame pasaulyje turi būti ir kūrėjas, ir vadybininkas, ir prekybininkas, ir ekonomistas, ir buhalteris, ir viešųjų ryšių specialistas. Daug lemia ne tik profesionalumas savo srityje, bet ir asmeninės savybės, vadinamoji charizma, gal net likimas. Viskas greitai keičiasi, reikia nuolat tobulėti, domėtis naujovėmis. Išgyventi iš savo meno sudėtinga, todėl labai gerbiu menininkus, gebančius tai padaryti.

Ar reikalinga antra specialybė? Ką mokėsi – ant pečių nenešiosi, o ir niekad nežinai, kada turimos žinios pavers. Suprantama, geriau kiekvieną mokinį ugdyti pagal jo polinkį, kad ateityje jis būtų savo srities profesionalas, lengviau rastų vietą gyvenime. Tačiau neretai jaunam žmogui atsitinka taip, kad ne visada atpažįsta savo gebėjimus, o ir ne visiems palankiai susiklosto likimas.

 

Esate įvairių plenerų, parodų, seminarų dailės mokytojams organizatorė. Ar galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

Kuo gyvenu pati, tuo dalijuosi su kitais. Jei turiu kažką įdomaus ir manau, kad tai palengvins kolegų darbą, visada mielai pasidaliju. Metodiniame dailės būrelyje drauge su kitais Ignalinos rajono dailės mokytojais dalijamės patirtimi: metodika, dailės technikomis, metodinėmis priemonėmis, naujovėmis iš seminarų, patys vedame seminarus, organizuojame išvykas į muziejus ir galerijas, rengiame Ignalinos rajono mokinių ir mokytojų dailės parodas. Taip esame sutarę, todėl gražiai bendraujame ir bendradarbiaujame.

Be to, dažnai organizuoju ir mokinių parodas. Matydama, kad mokinys gražiai dirba ir turi ką parodyti, labai noriu tuo ir su kitais pasidalyti, pasidžiaugti, padaryti šventę jaunojo menininko šeimai. Su mokiniu viską darome kartu, tada jis pamato organizavimo „virtuvę“ iš vidaus, mokosi atsakingumo, na, o gautas dėmesys skatina kurti. Tai būna labai šiltos, jautrios, gražios kūrybos įvertinimo šventės.

 

Kasmet rengiamos ir Jūsų darbų parodos. Ar buvo tokia, kuri labiausiai įsiminė?

Man parodos – tai šventė, kūrybos įvertinimas, naujas įkvėpimas. Gera dalytis šiuo džiaugsmu su artimaisiais, draugais, aplinkos žmonėmis, vertinančiais mano kūrybą. Pastarųjų metų parodose – nuostabių Ignalinos apylinkių atpažįstami peizažai, lauko ir darželio gėlės, natiurmortai. Labai myliu Ignaliną, nepaprastą jos aurą, gamtą, žmones. Joje gyventi ir kurti man labai gera. Eksponuoti plenerinio pobūdžio, tapyti gamtoje ignalinietiškai, mūsų pajūrio peizažai. Mėgstu tapyti erdvę, tolstančius kelių planų vaizdus, panoramas. Jie nepaprasti, kupini geros atostogų energetikos… Ir, žinoma, mane vis užburia žydėjimas… Tos iš proto besikraustančios, plyštančios spalvos… Kiekviena paroda savaip artima ir brangi. Net negalėčiau išskirti vienos jų. Visai kaip motinai – kad ir kurį pirštą laužtum, skauda. Vienos kuklesnės, jaukesnės, kitos oficialesnės, bet savaip brangios. Juk dailininkas, kaip fotografas, dažniausiai fiksuoja aplinką, įspūdį, kur gyvena ar keliauja.

 

 

Dalyvaudama tarptautiniame „Comenius Regio“ projekte, parengėte metodines rekomendacijas apie skaitymo skatinimą per dailės pamokas. Taigi manote, kad mokiniui piešti nebeužtenka – jam reikia išmanyti ir dailės istoriją, technikas?..

Vykdėme puikų „Comenius Regio“ projektą „Skaitymo skatinimas ugdant kūrybiškumą“ drauge su dalyviais iš Vokietijos Biureno miesto. Dvejus metus vedžiau būrelį „Iliustruojame knygas“, per kurį skaitėme knygas ir jas iliustravome, mokėmės kaligrafijos, naudojome šriftą kaip kompozicijos priemonę piešinyje. Taip pat organizavome knygų iliustracijų parodą. Projekto rezultatas – mūsų ir mokinių iš Vokietijos iliustracijų, skirtų tekstams, knyga „Kūrybos žiedai“. Taip pat buvo parengtos metodinės rekomendacijos, kurios būtų naudingos, jei kas norėtų vykdyti panašią veiklą. Tai labai gražios patirtys, kurios išaugino mokinių tautinę savimonę. Be to, esu įsitikinusi, kad mokiniui piešti jau nebeužtenka. Reikalinga dailės istorija, menų rūšių, dailės žanrų, technikų žinojimas ir taikymas. Šiuolaikinis dailininkas – tai išprususi asmenybė.

 

Jūs meną pasitelkiate atnaujindama visuomenei svarbias viešas vietas – su mokiniais ištapėte Palūšės autobusų stotelę, Mielagėnų globos namų interjerą, Ignalinos ligoninės patalpą. Kas Jus įkvėpė tokiems darbams ir kokią prasmę tame įžvelgiate?

Gimiau ir augau Ignalinos krašte, bendrauju su daug kraštiečių. Čia esu žinoma kaip dailininkė, todėl žmonės dažnai paprašo, kad kažką sukurtume viešose erdvėse. Gal prieš 15 metų su mokiniais ištapėme Ignalinos miesto paplūdimio kabinas (vėliau jas tapėme dar ne kartą). Kai Ignalinoje buvo atidaromas baseinas, manęs paprašė papuošti jo erdves. Nutapiau 8 didelius paveikslus Ignalinos miesto tematika (triptikas „Polydis Ignalinoje“ labai didelis: I. 250 x 250, II. 250 x 400, III. 250 x 250). Vėliau kelininkai paprašė ištapyti Palūšės stotelę, kad ji būtų linksmesnė ir patrauklesnė. Per pusę metų su mokiniais nutapėme 27 drobes ir jomis išpuošėme Mielagėnų senelių namų erdves. Tai buvo ypač malonus darbas ir ten praleistų akimirkų bei dėkingų darbuotojų ir senelių akių, manau, niekada neužmiršime.

Dar vėliau tapėme Ignalinos rajono ligoninės rentgeno patalpą. Darbuotoja papasakojo, kad maži vaikai bijo likti toje nejaukioje, pritemdytoje patalpoje. Todėl su Dailės studijos mokiniais nutapėme stilizuotą vasaros pievą su įvairiaspalvėmis gėlėmis ir linksmais vabalėliais. Vėlgi buvo labai smagu ir prasminga.

 

Negaliu net pasakyti, kad tokios veiklos yra įkvėpimai. Greičiau provokacijos, prašymai. O man su vaikais – įdomūs iššūkiai. Pradžioje būna nedrąsu, bet ne veltui yra posakis „Akys baidosi, rankos daro“ – jis mums labai tinka. Kai tokį projektuką užbaigiame, be galo džiaugiamės matydami rezultatą – tarsi sustiprėjame, įgauname pasitikėjimo.

 

 

Šiuolaikiniai žmonės keliauja daug ir, žinoma, lankosi įvairiuose dailės muziejuose ar galerijose… Ką jiems patartumėte, kad šie apsilankymai nebūtų tik paviršutiniškas „prabėgimas“?

Kad keliauja – jau gerai. Taip plečia akiratį, turtina savo dvasinį pasaulį. Pasidomėti ta vieta, į kurią vyksti, pamąstyti, ką nori ir gali pamatyti, paskaityti kitų žmonių atsiliepimus – visada verta. O jau atsirinkti reikėtų pagal savo norą ir polinkį. Juk ne veltui egzistuoja sparnuotas posakis „Dėl skonio nesiginčijama“.

 

Kokiuose dailės muziejuose ar galerijose Lietuvoje ar pasaulyje rekomenduotumėte apsilankyti mokinių grupėms su mokytojais? Kodėl?

Rekomenduočiau aplankyti Lietuvos dailės muziejaus padalinius: Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje veikia nuolatinė ekspozicija „Lietuvos dailė XVI–XIX a.“, Nacionalinę dailės galeriją, kurioje yra XX–XXI a. Lietuvos dailės rinkiniai: modernioji ir šiuolaikinė Lietuvos tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, objektai, instaliacijos, videomenas. Taip pat siūlyčiau nuvažiuoti į Radvilų rūmų muziejų, Vytauto Kasiulio dailės muziejų, Prano Domšaičio galeriją, Taikomosios dailės ir dizaino muziejų.

 

Pasaulyje – pirmiausia Vatikano muziejų. Jis yra vienas didžiausių, jame saugomos žymiausios skulptūros ir Renesanso epochos meno šedevrai. Derėtų nepraleisti ir Luvro ar Didžiosios Britanijos muziejų, kur tūkstančiai, net milijonai eksponatų, pradedant priešistore ir baigiant XIX a.

Uficių galerija Florencijoje yra vienas seniausių meno muziejų Vakarų pasaulyje. Jame eksponuojamas Botičelio paveikslas „Veneros gimimas“, žymiųjų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rembranto, Karavadžo ar Rafaelio kūriniai.

Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge saugoma apie tris milijonus įvairių eksponatų – čia išvysite žymiausių pasaulio dailininkų paveikslų, daugybę skulptūrų, brangenybių kolekcijas.

Vertas aplankymo ir mane labai dominantis Orsė muziejus Paryžiuje, kuriame eksponuojami impresionistų paveikslai.

 

Ir daugybė kitų, kuriuose sukaupti pasauliniai lobiai… Nenuvertinčiau ir kuklesnių muziejų bei galerijų. Prisimenu savo kraštotyros dėstytojo Rimanto Krupicko pamokymą, kad nuvykus į bet kokią vietovę būtinai reikia aplankyti kapines, turgų ir muziejų. Tada atsiskleidžia vietovės veidas. Net ir iš paprasčiausios parodos vis tiek kažką išsineši, praturtėji…

 

O jei turėtumėte galimybę susitikti su bet kokiu dailės atstovu iš bet kokio laikotarpio, koks žmogus tai būtų ir kodėl?

Leonardas da Vinčis. Tai žmogus genijus. Taip pat man labai artimi ir įkvepiantys XIX a. pabaigos dailininkai impresionistai: Klodas Monė, Eduaras Manė, Kamilis Pisaro ir kt.

 

Kaip dar atsipalaiduojate – kokios kitos veiklos, pomėgiai Jums suteikia džiaugsmo?

Be tapybos, margučių marginimo, vėlimo, dar labai mėgstu keliauti, paskaityti gerą knygą. Pažinimo džiaugsmas man teikia didžiulį malonumą.

 

Ką Jums reiškia Metų mokytojo apdovanojimas?

Gyvenu nuostabiame krašte, dirbu mylimą darbą, turiu galimybę kurti ir tikrai negalvoju apie apdovanojimus. Bet visada malonu, kai tave pastebi, įvertina. Metų mokytojo apdovanojimas mane ypač nustebino, sujaudino ir dar labiau įpareigojo.

 

Labai ačiū už atvirą pokalbį, linkime sėkmės tolesnėje kūryboje!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.