Bonifacijaus atostogos, arba vasara mokykloje

Asta Turskienė

Ar pamenate senosios animacijos filmuką vaikams „Bonifacijaus atostogos“? Priminsiu Jums turinį: geraširdis liūtas Bonifacijus dirba cirke ir svajoja apie atostogas. Galų gale jis išvažiuoja atostogauti – nusprendžia aplankyti savo močiutę, kuri gyvena Afrikoje. Tačiau vietoj kruopščiai suplanuoto poilsio jis linksmina vietinius vaikučius cirko pasirodymais.

 

Jei Jūs dirbate mokykloje, tikrai rasite savo vasarą planuotų atostogų sąsajų su šiuo filmuku. Pasakysiu daugiau, pasufleruosiu Jums raktinius žodžius: geraširdis, dirba cirke, svajoja, atostogos, vietoj kruopščiai suplanuoto poilsio, linksmina vietinius vaikučius.

 

Taigi pažiūrėkime, kaip atostogauja pedagogai. Galima drąsiai teigti, jog mokytoju siekia tapti tas, kuris myli vaikus. Tai, manau, pasitvirtina, jei ne 100 procentų, tai 90-čia tikrai. Juk nemylėdamas vaikų sunkiai ištversi jų krečiamas išdaigas. Dauguma mokytojų amžinai prisimins tų išdaigininkų vardus. Ir ne iš blogos valios tai. Tiesiog tokių vaikų poelgiai ilgam įsirėžia į pedagogų atmintį. O kiek jiems visko per tuos dvylika mokslo metų dovanojam! Pamanom, kada gi vaikams siautėt, jei ne dabar? O kiek mes visko mokykloje kažkada prikrėtėme! Kaip bežiūrėsi, pedagogai tikrai yra geraširdžiai. Dirba neniurzgėdami: nesibaigiančios ekskursijos, išvykos, kelias dienas trunkantys turistiniai žygiai, plaukimai baidarėmis, skautų bei kitokio profilio vasaros stovyklos, veiklų organizavimas mikrorajono vaikams vasaros atostogų metu mokyklų erdvėse, Šimtmečio dainų šventės dalyvių priėmimas, dalyvių lydėjimas ir net pošventinių džiugesio akcijų tvarkymas. Čia jau ne tik geraširdiškumas, čia jau darbas ir dar kartą darbas vietoj kruopščiai suplanuoto poilsio. Jei mokytojas nori turėti savo 56 TIKRŲ ATOSTOGŲ dienas, tai turėtų pamiršti mokyklą ir išvažiuoti į negyvenamą salą, kur nėra interneto ir telefono ryšio. Bet čia pamiršti mokyklos nepavyksta, nes skauda gerą širdį dėl SAVO repeticijose pavargusių, egzamino neišlaikiusių vaikų, šventės dalyvių nusiaubto kabineto, galų gale kabinete auginamų ar mokyklos koridorius puošiančių gėlių, dėl vasaros atostogų metu įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo ir su tuo susijusio nerimo dėl rytojaus. Beveik visose mokyklose vadovai vasarą rūpinasi mokyklų remontu, rengia naujas „pareigines“ mokytojams, skaičiuoja etatus, konsultuojasi su teisininkais ar kolegomis. Dauguma jau paaukojo savo atostogas, nes praūžusi pirmoji reformos banga nuplovė įprastą tvarką ir paliko juos prie gerokai aplaužytų laivų. Nespėsi apsidairyti, o jau plaukti tuoj vėl reiks… Atsakomybės našta pečius slegia, tad kokios čia atostogos?

 

Pasidomėjau, kaip savo atostogas ar tai, kas iš tų suplanuotųjų liks, ketina leisti ar jau leidžia mokytojai ir vadovai. Kaip ir Bonifacijus, dauguma ketina skirti dėmesio savo seniems ir sergantiems tėvams, tetoms, dėdėms, šeimos nariams, galų gale patiems sau. Sveikata ir dėmesys artimiesiems – jokiais pinigais nenuperkamos vertybės ir prabanga. Kai neserga tavo artimieji, kai nesergi pats, tada gali planuoti, gali kurti, gali duoti. O duoti kiekvienas iš mūsų galime, jei tik norime. O mokytojas dar ir privalo, nes tokia jau šio darbo specifika. Klausiate, o ką galima duoti? Duoti galima viską: duonos kriaukšlį neturinčiam, žinias besidominčiam, šypseną liūdnam, šilumą sušalusiam, ranką krentančiam, petį verkiančiam, širdį mylimam, akių blizgesį svajojančiam… Taigi pedagogų laukia krūvos operacijų, tyrimų, reabilitacijų ir kitų kūno skausmą malšinančių procedūrų. Tik dabar gali rasti laiko artimam žmogui: atsiprašyti už dėmesio stoką, švelnesnį žodį parinkti, ašaras nubraukti, už rankos paimti ir patylėti kartu. Tiesiog sustoti ir pažiūrėti į akis, į mėlyną dangų, į saulę. Tik dabar galima sau tai leisti, nes tik dabar neskamba skambutis kaip karinėj gamykloj, nes tik dabar galima gauti mokamų atostogų, nes tik dabar vadovas išleidžia su džiugesiu ir jam neskauda galvos, kuo tave pakeis sukantis mokslo metų smagračiams. Palyginau mokyklą su laivu. Ir tai tiesa, nes kol sukasi mokslo metų smagračiai, visi mes viename denyje, visi vienas nuo kito priklausomi. Sustojimai trumpi, per juos negali eiti operuotis, gali tik ilgiau pamiegoti ar sugerti kursą vitaminų. Jėgų turi užtekti visai šio laivo įgulai, nes visi kartu turime pasiekti krantą.

 

Antras prioritetas – dėmesys sau. Pabandykite įsivaizduoti: rugsėjo pirma savaitė. Mokiniai trykšta įspūdžiais ir noriai dalinasi jais klasės valandėlės metu: „Mokytoja, aš mačiau Niagarą. Taip cool! Toookia jėga…“ „O aš buvau Italijoj ir man labiausiai patiko senoji Roma“. „Mokytoja, o esat buvus Petroj? Matėt, kokia ten šventykla?“ O mokytoja stovi, klauso ir gali pasakyti, kad buvo tik Naisiuose. Nesakau, kad Naisiuose lankytis blogai, bet kad ten mažai pasaulinio lygio architektūros ar istorijos paveldo, tai jau tikriausia sutiksite. Nori ar ne, bet šiuolaikinis mokytojas turi nors virtualiai pakeliauti, turi pamatyti daugiau nei mylimos Lietuvos pilkapiai. Ir tai ne „iš dyko buvimo“  ar „raškažio“ kaip sako seni žmonės, o tam, kad išlaisvintum mintį ir žvilgsnį, įstrigusį tarp mokyklos sienų, kad pažvelgtum ir mąstytum plačiau. Mokytojas irgi žmogus, o dar ir lietuvis, todėl, geriau mažiau valgys, bet kaimynui nenusileis ir aplankys Turkiją ar Bulgariją. Kažkas kruopščiai suplanavęs ir metus taupęs poilsiauja su šeima ir leidžia sau nieko neveikti Rodo saloje Graikijoje ar Ispanijoje, ar ne tokiam saulėtam Lietuvos pajūry. O dauguma, užsivožę kepurę nuo saulės, kruopščiai sudėlioję, išanalizavę maršrutus, tampa turistais ir išsižioję klauso gidų pasakojimų kelionėse po Baltarusiją, po Lenkijos pilis, siunčia draugams nebemadingus atvirlaiškius iš Paryžiaus ar Briuselio, žvejoja Lietuvos ežeruose ir upėse, net jūroj Norvegijoje. Girdėjau mokytojas kalbant, jog lepins nuvargusius kūnus masažais, gal net viena kita grožio procedūra. Juk laikas taip greit lekia, nepastebėsi kaip vėl skambučiai laiką matuos, vėl veidas pilkas nuo įtampos ir rūpesčių.

 

Trečias prioritetas – duoklė savo pomėgiams. Yra ir tokių mokytojų, kurie per atostogas skirs laiko savo pomėgiams: šoks, dainuos, kurs, tapys, muzikos garsais, dainų žodžiais, dažų spalvomis išlies viską, kas susikaupė ant širdies, ir tai rodys pasauliui. Šokėjai, muzikantai, dainininkai jau pramiklino kojas ir apšildė balsus Šimtmečio dainų šventėje, bet neketina liautis. Po vieną ar su kolektyvais dalyvaus konkursuose, festivaliuose, parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Laimėjimus veš Lietuvon, namo, arba Lietuvą pasauliui pristatys ir ten žavėsis mūsų žmonėmis, mūsų mokytojais. Visai kaip filmuke apie Bonifacijaus atostogas – vietoj kruopščiai suplanuoto poilsio linksmins „vietinius vaikučius cirko pasirodymais“. Kiti mins dviračius ir pervažiuos Lietuvą skersai ir išilgai. Ne tik Lietuvą ketinama pervažiuoti – dviračiai gabenami traukiniais, laivais , nes bus važiuojama jais ir svetimuose kraštuose. Girdėjau, jog yra norinčių per atostogas mokytis – kas stoja į doktorantūrą, o kas lanko gidų kursus. Dar kiti taukšės plaktukais remontuodami sodybas ar suleis rankas į žemę soduose, daržuose. Semsis energijos iš medžių, iš žemės ir atiduos jiems visą sunkumą nuo širdies. Leis miškų laumėms kedenti jų plaukus, akims ganyti debesis, braidys basomis kojomis po rasą.

 

Liko neaptarta sąsaja su Bonifacijaus cirku. Jei sąsajos nematote, padėsiu: kaip cirke žiūrovai, taip ir mokykloje mokiniai išsiskirstė, o aktoriai liko ir ruošiasi naujam pasirodymui. Laiko liko visai nedaug ir greit čia vėl bus visko: gerai surežisuotų švenčių, sunkaus darbo ir, drįsčiau sakyti, pavojingų mokyklų vadovų akrobatinių pasirodymų.

 

O kol kas… tegul vasaros vėjas visus Jus neša ten, kur pildosi visos svajonės!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Dalia

    Pritariu autorės išsakytoms mintims. Taikliai parinkti raktiniai žodžiai, tikroviškas ir nuoširdus pasakojimas. Geros likusios vasaros visiems mokyklų darbuotojams. Juk liūtukas Bonifacijus sugrįžo laimingas.