Besišypsančio veiduko galia

Genutė Raščiuvienė
,
Kauno Prano Daunio ugdymo centro specialioji pedagogė
Virginijus Raščius
,
Kauno Prano Daunio ugdymo centro auklėtojas

Įsibėgėja naujieji mokslo metai. Su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau – SUP) dėl regos sutrikimo, įvairiapusių raidos sutrikimų (Aspergerio sindromo, autizmo), kompleksinių raidos sutrikimų, dirbame daugiau kaip 35 metus. Mokiniai, kuriems nustatyti SUP, dėl minėtų priežasčių, šiandien mokosi ne tik specialiosiose klasėse, bet ir įprastose bendrojo ugdymo klasėse. Kolegos pedagogai pasakytų, kad daugumai šių vaikų, nepaisant kur jie mokosi, būdingas emocijų nestabilumas, dažniausiai pasireiškiantis netinkamu elgesiu, mokymosi motyvacijos stoka. O tai, be abejo, daro neigiamos įtakos mokymosi pažangai ir pasiekimams.

 

Jaučiamės sukaupę patirties, susijusios su didelių ir labai didelių SUP turinčių mokinių probleminio elgesio koregavimu bei mokymosi motyvacijos skatinimu, tad galinčios tapti naudinga ne tik mums, bet ir kitiems pedagogams, tėvams (globėjams, rūpintojams), todėl nusprendėme ja pasidalinti su „Švietimo naujienų“ skaitytojais. Manome, kad šie pedagogų veiklos aspektai vieni aktualiausių ugdymo proceso ingredientų. Pasidalinti patirtimi mus paskatino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja dr. Asta Lapėnienė, kuri su Pedagogikos programos studentais ne kartą lankėsi mūsų mokykloje, fiksavo edukacinės veiklos situacijas, ypatingą dėmesį skirdama šiai praktinės veiklos patirčiai, siekiant motyvuoti ir skatinti pozityvų autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų elgesį. Taip pat ir Teresa Aidukienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Pedagogų veiklos skyriaus vyriausioji specialistė, su ja kažkada drauge krimtome nelengvus specialiosios pedagogikos (ir tiflopedagogikos) mokslus.

 

Specialiojoje klasėje dirbančių pedagogų galvos skausmu jau tapęs mokinių probleminis elgesys, gana dažnai pasireiškiantis agresyvumu bendraujant su bendramoksliais, pedagogais, tėvais (globėjais, rūpintojais), netgi savęs žalojimas, neadekvatus aplinkos vertinimas, nenoras išgirsti pedagogų prašymų ir pastabų, į jas tinkamai reaguoti, motyvacijos mokytis ir socialinių įgūdžių stoka. Ilgą laiką ieškota veiksmingų šių problemų sprendimo būdų. Su vaikais kalbamasi, naudojamos simbolių instrukcijos, būdai priminti nežodines taisykles, jie įvairiai skatinami, vengiama stresinių situacijų.

Švelninti netinkamo elgesio apraiškas ir sužadinti norą mokytis labai padeda bendrų reikalavimų, darbotvarkės (dienos, savaitės) ir bet kurios veiklos struktūros laikymasis, skatinimo naudojimas, ypač veiksminga įkvėpimo sistema tapo veidukai, tad apie ją pasakojame plačiau.

Antroje klasėje, už tinkamą elgesį ir darbą pamokose, individualiuose mokinių lapuose pradėti klijuoti veidukai (geltonos šypsenėlės), šie lapai penktadieniais kartu su vaikais keliauja į namus. Pastebėjome, kad vaikams, stengtis ugdymo proceso metu įsitraukti atlikti veiklų ir tinkamai elgtis, kai mokytojas atseikėja tik vieną šypsenėlę per dieną – neefektyvu, atlygio reikia dažniau. Taigi, veidukus–šypsenėles mokiniai ėmė gauti kiekvienos pamokos pabaigoje. Žinoma, privalai tinkamai elgtis, dalyvauti ugdymo procese, tik tuomet gauni šypsenėlę. Tokiu būdu, lentoje prie mokinio vardo, už tinkamą elgesį ir pastangas, kiekvieną pamoką pridedama vis nauja šypsenėlė. Kai kurie mokiniai per dieną jų surenka tiek, kiek tą dieną vyksta pamokų. Pamokoms pasibaigus visos šypsenėlės nuimamos, o kitą dieną dedamos iš naujo.

 

Norėdami gauti geltoną veiduką–šypsenėlę, mokiniai privalo stengtis, įsitraukti į veiklas visos pamokos metu. „Aš jau parašiau“, „nenoriu“, „esu pavargęs“ ir panašūs skundai mažina galimybę būti įvertintam norimu veiduku. Vaikams reikia padėti, pamokų metu stengtis juos nuolat sudominti, padrąsinti. Šiuo tikslu, prie vaikų vardų lentoje, už kiekvieną atliktą užduotį, rašomi pliusai. Labai greitai pliuso ženklas mokiniams tampa geidžiamu tikslu, jie mato juos lentoje, skaičiuoja ir džiaugiasi. Pamokai pasibaigus, pliusai nutrinami, o vietoje jų nupiešiami veidukai–šypsenėlės. Visa tai mokiniams labai patinka, motyvuoja. Užduočių daugėja, laikas, skirtas jas atlikti – ilgėja, o veidukų–pliusų sistema tobulėja. Siekiant, kad pliusai nenuvertėtų ir liktų galimybė mokinius motyvuoti aktyviai dalyvauti pamokoje, skatintų atlikti daugiau užduočių, bei išlikti aktyviais ilgiau ir apdovanoti už mažiau reikšmingas pastangas, pradėti skirti taškai. Pavyzdžiui, tik surinkęs keturis taškus, mokinys gauna pliusą. Iš pradžių taškai rašyti eilute, vienas paskui kitą. Greitai supratome, kad skatinti gali ir kitoks jų išdėstymas: sujungus du horizontalioje ir du vertikalioje linijoje esančius taškus – gaunamas pliusas. Vaikams labai patinka, jie tai supranta ir priima, o skatinimo sistema papildoma naujais ženklais.

 

Atitinkamos spalvos emocijų veidukai (šypsena, nusiminimas, liūdesys) ir kiti ženklai naudojami ne tik skatinti ir apdovanoti, bet ir žymėti ribas, kurių peržengti nevalia. Pirmiausia, siekiama surasti būdą, kuris padėtų sustabdyti netinkamai besielgiantį mokinį, skatintų jį elgtis deramai.

Be jau įprastų signalų, į kuriuos vaikas reaguoja, gali būti rašomas ir minusas. Minusai pamokoje rašomi rečiau, nes kai kurie vaikai į juos reaguoja labai neigiamai. Todėl teko surasti tokį ženklą, kuris nesukeltų per stiprių neigiamų emocijų, o skatintų atlikti pateiktas užduotis, paliktų galimybę pasitaisyti, o mokytojui ir auklėtojui suteiktų manevro laisvę valdyti vaiko elgseną. Todėl imtas naudoti vertikalus brūkšnelis, skatinantis mokinius nurimti, bet pareiga dalyvauti pamokoje ir atlikti užduotis – išlieka. Vaikai šią sistemą priima teigiamai, nes, atlikus reikiamas užduotis, vertikalus brūkšnelis perbraukiamas horizontaliu, tad virsta pliusu.

 

Jei pamokų metu užduotis vis dėlto neatliekama, brūkšnelis lieka lentoje, o ją galima atlikti pamokų ruošos metu. Neatlikęs užduoties ruošdamas pamokas, mokinys privalo tai padaryti namuose. Jei vaikas ir namuose užduoties neatlieka, susiduria su pasekmėmis. Pavyzdžiui, netenka galimybės žaisti kompiuteriu, telefonu ar kitos jam malonios veiklos. Mokinių tėvai (globėjai, rūpintojai) supranta šios pozityvaus elgesio skatinimo sistemos esmę ir svarbą, tad jai pritaria. Juk labai svarbu, kad ir jie išliktų principingi, netoleruojantys netinkamo vaiko elgesio.

Paskutinę galimybę atlikti paskirtą užduotį mokinys gauna kitą dieną, prieš prasidedant pamokoms. Šia galimybe naudojamasi. Bėgant laikui, pasiimti užduočių, kad atliktų jas namuose, vaikai nenori, tad stengiasi atlikti mokykloje.

 

Koreguojant elgesį, vertikalus brūkšnelis, kaip įspėjimo ženklas, dedamas lentoje šalia elgesio lentelės, ties mokinio vardu. Įspėjimo brūkšnelis – nutrinamas, jei mokinys elgiasi tinkamai. Reikalams negerėjant, mokiniui gali būti rašomas minusas. Gavus vieną ar du minusus, mokiniui skiriamas jau ne tokios linksmos išraiškos (mėlynos spalvos) veidukas, kuris reiškia reikia pasistengti.

 

Pasibaigus pamokoms, vietoj 4–5 veidukų–šypsenėlių, pritvirtintų lentoje magnetais, dedami veidukų atspaudai lentelėje, kabančioje lentoje. Kiekvieną dieną, aptarę elgesį ir darbą pamokų metu, mokiniai gauna po vienos ar kitos išraiškos (spalvos) veiduko  atspaudą, įgydami teisę ilgiau ar trumpiau žaisti kompiuteriu po pamokų. Tai vaikus labai skatina ir motyvuoja. Beveik visi nori pirmauti, todėl kyla ir konfliktų. Siekiant jų išvengti, pirmas prie kompiuterio sėda tą dieną klasėje budintis mokinys, o paskutinis – gavęs minusą ar mėlynos spalvos veiduką.

 

Kai vaikų elgesys ir darbas pamokose, ar po jų, visiškai neatitinka pedagogų ir vaikų susitarimų, klasės ir gero elgesio taisyklių, kai peržengiamos nustatytos ribos, taikomas griežčiausias ženklas stop ir skiriamas liūdnas raudonos spalvos veidukas. Griežčiausiai vertinamas kito vaiko skriaudimas. Raudonas veidukas reiškia, kad peržengta riba, mokinio elgesys nepatenkinamas ir visiškai netoleruojamas. Gavęs tokį veiduką, mokinys tą dieną netenka galimybės žaisti kompiuteriu, o savaitgalį – ir kitų pramogų. Liūdnų, raudonos spalvos veidukų, skiriama nedaug, o kuo toliau, tuo jų piešiama mažiau, nes vaikai greitai suvokia, kad tai nenaudinga.

 

Pedagogams paranku puoselėti tinkamo elgesio suvokimą, o vaikams – deramai elgtis. Skatinant mokinius ugdomi kasdieniame gyvenime reikalingi įgūdžiai ir įpročiai. Vaikas, kuris neatsako į netinkamą klasės draugo elgesį netinkamu elgesiu, gauna pliusą, tokiu būdu prasitęsdamas skirtą laiką žaisti kompiuteriu, o tas, kuris elgiasi nederamai – žaidžia trumpiau.

Pliusų mokiniai gali gauti mandagiai elgdamiesi prie stalo, gerai atlikę budėtojo pareigas, kitų gerų darbų, už pastangas siekiant užsibrėžtų tikslų (pvz., konkrečią savaitę). Penktadieniais minėtos lentelės sukarpomos juostelėmis, jų turinys aptariamas su tėvais (globėjais, rūpintojais) atvykusiais mokinių pasiimti savaitgaliui ir įteikiamos jiems.

 

Iš pradžių, minusų ar mėlynų bei raudonų veidukų, mokiniai reikalauja nepiešti, kai kurie net bando trukdyti. Tada kalbamės, aiškiname, kodėl taip reikia daryti, ką tai reiškia, laikomės pradinės pozicijos. Supratę, kokios yra ribos, vaikai ima gudrauti, pavyzdžiui, uždažydami mėlynos ar raudonos spalvos veidukus, iškirpdami nepatinkantį tos dienos veiduką, ar tiesiog skubiai išbėga namo, juosteles netyčia palikdami klasėje.

 

Penktadieniais vaiko ugdymas nesibaigia. Labai aiškiai matoma bendrų reikalavimų, klasės pedagogų ir tėvų (globėjų, rūpintojų) bendradarbiavimo nauda. Atsižvelgiant į elgesio ir mokymosi rezultatus, šeimoje nusprendžiama, kokių pramogų vaikai verti savaitgalį. Vieni valgo picą, kiti žaidžia boulingą, trumpiau ar ilgiau žaidžia kompiuteriu, pramogauja kitaip. Tai priklauso nuo to, kokios išraiškos (spalvos) veidukus jie užsidirba per penkias dienas mokykloje.

Pavyzdžiui, vienas tėtis pasakojo, kad juostelę, su veidukais, iš serijos:  reikia pasistengti ir liūdna, pritvirtino prie kompiuterio monitoriaus, kad sūnus žinotų, jog šį savaitgalį kompiuteriu jis žaidžia trumpiau, pramogų bus mažiau ar nebus visai.

 

Po kelerių metų matomi tokio ugdymo rezultatai: nėra peštynių, noro rodyti fizinį pranašumą, spjaudymosi ar kitokio nemandagaus elgesio. Į netinkamą ar grubų elgesį vaikai mokosi neatsakyti tuo pačiu, įgydami daugiau atsakomybės, motyvacijos mokytis. Pavyksta įtraukti juos imtis bendrų veiklų, žaisti bendrus grupės žaidimus. Vaikai ženkliai rečiau laužo taisykles, dėl kurių susitariama, stengiasi paisyti mokytojų, auklėtojų ir padėjėjų pastabų bei prašymų.

Pavyzdžiui, vienas iš mokinių liovėsi kramtęs sau ranką – ji visiškai užgijo, o kitas tai daro rečiau ir švelniau – tik ištikus stipriam pykčio priepuoliui. Taigi, galima sakyti, kad saviagresija beveik suvaldyta.

 

Pastebėjome, kad buvę pradinukai, prie ugdymo proceso pokyčių, penktoje klasėje prisitaiko gana lengvai. Čia dar taikoma ta pati, tinkamo elgesio ir motyvavimo mokytis, skatinimo sistema. Antrąjį pusmetį nuosekliai pereita prie dešimties balų vertinimo sistemos, o tinkamas elgesys drąsinamas tomis pačiomis priemonėmis (emocijų veidukais). Tam pritaria ir tėvai, ir vaikai, aktyviai dalyvaudami šios vertinimo sistemos kūrimo, tobulinimo, draugų vertinimo, t. y. jos praktinio taikymo, procese.

 

Šeštoje klasėje taikoma panaši tinkamo elgesio skatinimo ir motyvavimo sistema. Tik vietoje veidukų vaikams skiriami taškai. Taigi, kiekvieną dieną po pamokų, pagal surinktų taškų skaičių (ilgiau ar trumpiau), galima žaisti kompiuteriu, pasirinkti kitą mėgiamą veiklą.

Penktadienį, suskaičiavus visos savaitės taškus, skiriamus ir už elgesį po pamokų, mokiniai įgyja teisę savaitgalį 1–1,5 valandos (priklauso nuo surinktų taškų skaičiaus), namuose žaisti kompiuteriu ar kitų pramogų. Per savaitę vaikų uždirbtų minučių tėveliai sumažinti negali. Laiką žaisti kompiuteriu jie gali tik pratęsti.

Uždirbtos minutės sudaro galimybę tėvams (globėjams, rūpintojams) labiau kontroliuoti ar riboti žaidimų kompiuteriu laiką, o vaikams padeda geriau paskirstyti savo laiką, ugdytis atsakomybės suvokimą.

 

Keli VDU dėstytojų pastebėjimai išsakyti šios sistemos atžvilgiu: „Šis metodas leidžia vaikams pajausti, kad jų pastangos gerai elgtis, mokytis – pastebimos suaugusiųjų, kad jos įvertinamos, kad jie gali patirti sėkmę, ja džiaugtis. Gerieji veidukai skatina kultūringiau elgtis, siekti geresnių mokymosi rezultatų. Jų taikymas suteikia vaikui galimybę konkrečiai įsivertinti, suvokti, kad jis pajėgia ir tikrai gali tęsti nebaigtą darbą, atlikdamas jį iki pabaigos. Šį metodą galima taikyti ir ugdant pradinukus įprastose (ne specialiosiose) klasėse, jį galėtų taikyti ir tėvai. Metodas labai vizualus, leidžia vaikui iškart ir akivaizdžiai suvokti situaciją“.

 

Kilus klausimams galima kreiptis el. p. rasciuvieneg@gmail.com, virginijus.rascius55@gmail.com.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (3)

  • Teresa

    Džiaugiuosi, kad Genutė ir Virginijus nepagailėjo savo vasaros atostogų laiko ir parengė šį straipsnį. Taip, ne kartą skatinau juos, savo draugus, dalytis savo unikalia patirtimi, apie kurią sužinoti, manau, daugeliui bus naudinga.

    Belieka laukti naujų sėkmės istorijų. Genute ir Virginijau, prisimenate pažadą?

    Geriausios kloties!

  • Janė

    NUOSTABU! LABAI PATINKA METODIKOS NUOSEKLUMAS, SUPRANTAMUMAS SUP VAIKAMS. PUIKI SPEC. PEDAGOGŲ PRAKTIKA. SĖKMĖS JUMS!

  • Loreta

    Puiki metodika. Kiek kantrybės, dėmesio, laiko skiriama kiekvienam vaikui kasdien. Žavi pedagogų nuoširdumas ir pasiaukojantis darbas!!!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *