„Bendruomenei reikalingas bendras tikslas“

Ką gali žaislas, savaitgalį apsigyvenęs pirmoko namuose? Mokytoją – įkvėpti kurti darnią bendruomenę, tėvus – organizuoti spektaklio repeticijas, o visus kartu – dalyvauti žygiuose gamtoje, tikina Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė Aurelija Kunigėlienė. Kaip nuo keliaujančio žaislo prasidėjo darnios bendruomenės augimas, interviu atskleidė pati pašnekovė.

 

Gerbiama Aurelija, šiais metais buvote išrinkta Metų mokytoja, o prieš metus – Vilniaus miesto mokytoja. Ar šie apdovanojimai Jums reiškia daug, o gal, atvirkščiai, jų visiškai nesureikšminate?

Visi apdovanojimai reiškia įvertinimą, o tai visada malonu. Man tai – kaip ženklas, kad esu ten, kur turiu būti, ir einu ten, kur turiu eiti.

 

Esate sukūrusi savitą klasės bendruomenės telkimo sistemą. Jūsų mokiniai, jų tėvai, giminaičiai organizuoja įvairias pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, žmogiškąsias vertybes ugdančias akcijas. Ar galite apie tai papasakoti plačiau? Kaip Jums kilo mintis tai daryti?

Mane įkvėpė mokinių pasakojimai apie savo šeimas, jų veiklas savaitgaliais ar per atostogas. Pirmoje klasėje pas mus apsigyvena žaislas, kuris penktadieniais keliauja į vaikų namus ir visą savaitgalį praleidžia su mokinio šeima. Po savaitgalio jis grįžta į klasę ir „pasakoja“, ką veikė, ką pamatė, kas džiugino ar liūdino. Išgirstos istorijos mane nustebindavo. Sužinodavau, kuo gyvena, kuo domisi mokinys, jo šeima. Tuomet nutariau pasikviesti mokinių tėvelius, giminaičius į klasę. Jie plačiau ir išsamiau pristatydavo savo profesijas, hobius, savanorystę, organizuodavo išvykas į savo darbovietes.

 

Manau, kad labai svarbus bendruomenės kūrimo aspektas yra bendro tikslo turėjimas. Todėl nusprendžiau pakviesti trečios klasės mokinių tėvelius pastatyti spektaklį vaikams. Su tėveliais, bandydami išsaugoti paslaptį, darbo dienų vakarais ir savaitgalių rytais susitikdavome mokykloje. Susitikimų pradžioje gerdavome arbatą, kalbėdavome apie kasdienius rūpesčius ir džiaugsmus (ir visiškai ne apie mokyklinius reikalus). Vėliau repetuodavome ir be galo daug juokdavomės. Juokas, šėliojimas būdavo visų repeticijų palydovas. Tada pakviesdavome vaikus ir kitus šeimų narius, giminaičius į vakarinę premjerą. Vaikai galvodavo, kad ateidavo žiūrėti profesionalių aktorių spektaklio. Kokias emocijas jie išgyvendavo, scenoje išvydę mamą ar tėtį (o dažnai ir abu…), – net sunku apsakyti! Tokios akimirkos ir yra didžiausia motyvacija veikti. Džiugu, kad šis spektaklio statymas jau yra kasmetinė trečiokų tėvelių tradicija.

Mano mokiniams dar vienas svarbus ir ilgai atmintyje išliekantis dalykas – nakvynė mokykloje. Po visų vakarinių veiklų sugulus ant čiužinių klasėje vykdavo ilgi naktiniai pašnekesiai.

 

Mažiausiai du kartus per metus kartu su visa klasės bendruomene dalyvaujate turistiniuose žygiuose. Kodėl tokie žygiai gamtoje yra svarbūs, kokį ryšį jie padeda sukurti? Ar žygiuojate tik vasarą, pavasarį, o gal ir rudenį?

Į žygius visi kartu (mokiniai, jų tėveliai, broliai, sesės, augintiniai) leidžiamės dažniausiai rudenį ir pavasarį, vasarą. Tėveliai rudenį būna išsiilgę vieni kitų, o pavasarį, vasarą lyg apibendrina visus mokslo metus, todėl ir inicijuoja tokius žygius. Man smagu, kad pati organizuoju tik pirmąjį žygį pirmoje klasėje. Vėliau visą organizavimo estafetę perima patys tėveliai. Manau, kad šiems žygiams galioja posakis „Nesvarbu, kur, svarbu – su kuo“. Ir tikrai nėra didelio skirtumo, ar žygiuojame Šilėnų, ar Žaliųjų ežerų, ar kokiu nors kitu pažintiniu taku. Svarbu, kad mes prasmingai būname kartu. Atsiranda tėvelių gidų, kurie supažindina su vietove, papasakoja daug įdomių dalykų. Tokiuose žygiuose tėveliai artimiau susipažįsta vieni su kitais, užsimezga šeimų draugystės, kurios išlieka ilgus metus.

 

Viena pirmųjų su mokiniais išbandėte EMA elektroninę mokymosi aplinką. Prisidėjote ir kurdama pažinimo užduotis jai. Kaip ši platforma padeda Jūsų darbe? Kokius teigiamus pokyčius pastebite – galbūt gerėja mokinių pasiekimai?

EMA elektroninė mokymosi aplinka – tai interaktyvi aplinka, kurioje kiekvienas mokinys siekia asmeninės pažangos. Labai svarbus EMA aplinkos aspektas – mokymo(si) proceso diferencijavimas, individualizavimas. EMA užduotys ne tik matuoja žinias, jų taikymą, bet ir lavina problemų sprendimo įgūdžius. Man, kaip mokytojai, ši aplinka patraukli tuo, kad taupo užduočių tikrinimo laiką (dalis užduočių taisomos automatiškai) ir leidžia laiku bei tikslingai teikti grįžtamąjį ryšį. Ypač ši aplinka gelbėjo nuotolinio mokymo(si) metu. Mokiniams patinka atlikti interaktyvias, jų gebėjimus atitinkančias užduotis. Juos motyvuoja ir motyvavimo sistema „Safaris“.

 

Esate Vilniaus miesto pradinio ugdymo metodinio būrelio narė, rengiate miesto pradinių klasių mokinių olimpiadas, konkursus ir kuriate olimpiadų užduotis. Kuo Jus žavi ši kūrybinė, bet ir daug atsakomybės reikalaujanti darbo dalis?

Būdama Vilniaus miesto pradinio ugdymo metodinio būrelio nare, jaučiuosi esanti bendraminčių bendruomenėje. Kartu tu kitomis ekspertėmis kurdamos užduotis dalykinėms olimpiadoms, konkursams, vienos iš kitų mokomės, tobuliname kompetencijas. Ši kūrybinė veikla skatina reflektuoti, analizuoti, modeliuoti.

 

Ar savo mokinius taip pat ruošiate olimpiadoms ir konkursams?

Taip, ruošiu ir tame matau prasmę. Manau, kad svarbu suteikti sąlygas, paskatinti aukštesnių gebėjimų mokinius pademonstruoti tuos gebėjimus, kompetencijas. Pasiruošimas olimpiadoms ir konkursams vyksta per kiekvieną pamoką, kada mokiniai atlieka jų pasiekimus atitinkančias užduotis. Tada jie net to nejausdami ruošiasi olimpiadoms ir konkursams. Svarbu kasdienėje veikloje auginti gebėjimus, kompetencijas, kurios skatintų mokinius pasitikėti savimi, norą išbandyti savo jėgas įvairiose olimpiadose, konkursuose.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Dirbate ne tik su vaikais, bet ir su studentais – esate Vilniaus kolegijos ir Vilniaus universiteto pedagogiką studijuojančių studentų praktikos vadovė. Ar su studentais lengviau atrandate ryšį nei su vaikais? O gal reikia daugiau laiko įgyti abipusį pasitikėjimą ir atsiverti?

Nėra skirtumo, ar bendrauji su mokiniu, ar su studentu. Visada svarbiausia – santykis. Esu galvojusi apie tai, kokį santykį kuriu su į mano klasę atėjusia studente (studentų vyrų dar nebuvo atėję). Ar tai tradicinės „Mokinio ir mokytojo“ sampratos santykis, kada mokytojas duoda, o mokinys / studentas ima? Ar tai „Mamos ir vaiko“ santykis, kada mokytojas globoja, saugo, gina nuo pavojų vaiką / studentą? Abiem atvejais sau atsakiau, kad ne. Tuomet įsivardijau, kad mano ir studentės santykis – lygiavertė partnerystė. Man svarbu kitą žmogų pirmiausia pažinti, priimti ir nenorėti keisti.

Studentų praktikos metu stengiuosi neįkyrėti savo patarimais, o veikti per pavyzdį, per bendrą kūrybą. Tuomet ryšys ir pozityvus santykis užsimezga savaime. Didžiausia dovana man, kai po praktikos studentė sako: „Abejojau savo pasirinktu keliu. Dabar žinau, kad tikrai noriu būti mokytoja.“

 

Galbūt palaikote ryšį su buvusiomis praktikantėmis?

Taip, su keliomis buvusiomis studentėmis palaikau ryšį iki šiol. Stebėdama dabartinę jų veiklą, aš taip pat mokausi, atrandu naujų inovatyvių dalykų. Viena buvusi studentė tapo puikia kolege, dirbame toje pačioje mokykloje.

 

Atrodote labai užimtas ir veiklus žmogus. Ar lieka laiko pailsėti ir užsiimti savo hobiais? O gal didžiausia Jūsų aistra yra mylimas darbas ir susijusios veiklos?

Pailsėti, užsiimti mėgstama veikla, hobiais yra tiesiog būtina. Tuomet pasipildo mano vidiniai resursai. Aš, kaip ir mano mokiniai, turiu nemažai popamokinės veiklos. Lankau gatvės šokių treniruotes. Prieš pandemijos situaciją su draugų komanda dalyvaudavome kassavaitiniuose protmūšiuose. Spektaklis, koncertas, filmas – mano vidinių resursų kasyklos, o artimesnės ar tolimesnės kelionės – atradimų, pažinimo, idėjų šaltinis.

 

Šiuo metu visuomenėje – nemažai susipriešinimo įvairiais klausimais. Ar nuo viso to stengiatės atsiriboti? Gal norėtumėte perduoti žinutę ar linkėjimą susipriešinusiai visuomenei, kolegoms ar vaikų tėvams, kaip išlaikyti vidinę ramybę ir bendrumą? Juk visai čia pat – šv. Kalėdos…

Mokytojams norėčiau palinkėti niekada neprarasti smalsaus, drąsaus, reflektuojančio mokinio savyje. O visai visuomenei linkiu ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik klausytis, bet ir girdėti.

 

Labai dėkoju už skirtą laiką ir nuoširdumo kupinus atsakymus!