Autistiškų vaikų ugdymas: Lietuvos patirtis

Nacionalinę autizmo konferenciją baigė lietuvių specialistų pranešimai. Gintarė Šatė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja, skaitė pranešimą „Kas lemia pozityvius pokyčius mokykloje?“ ir pristatė savo skyriaus veiklą.

LASUC Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius veikia ketvirtus mokslo metus, per šį laiką į jį kreipėsi daugiau nei 171 mokykla, daugiau negu 60 proc. atvejų kreipiamasi dėl iššūkių keliančio elgesio, 12 proc. – dėl akademinių sunkumų, tačiau dažnai net ir tokiu atveju visgi grįžtama prie tam tikrų iššūkių dėl elgesio, veiksmų, to, kaip vaikas jaučiasi mokykloje, klasėje.

 

Ne vienerius metus šis skyrius kuruoja A spektro mokyklų tinklo mokyklas, kurios kaip ir turėtų būti draugiškos autizmui, tačiau, praėjusių mokslo metų duomenimis, 30 autistiškų vaikų dėl savo elgesio iššūkių mokėsi namuose, tai rodo, kad ir draugiškose mokyklose vaikai atskiriami. Praėjusių metų rudenį vyko tarptautinis autizmo simpoziumas, kurio metu 43 metų moteris pasidalino patirtimi, kad ji buvo pašalinta iš pradinės bendrojo ugdymo mokyklos dėl elgesio iššūkių ir iki pat šiol jaučiasi atskirta, nepakankamai savimi pasitikinti, nes nebuvo priimta tokia, kokia yra. Taigi mokykloje įgyta patirtis gali lydėti žmogų visą gyvenimą. Tolinant atskirtį nuo darželio, pradinių klasių, pagrindinėje mokykloje „prisiartinti“ autistišką žmogų, pabandyti įtraukti jį į visuomenę, kad jis jaustųsi gerai, tampa vis sudėtingiau.

 

Teigiamus pokyčius mokyklose lemia pozityvi sąveika:

Mokytojo bendravimo stilius, nes pozityvus mokytojo santykis su vaiku turi įtakos vaikų akademiniams rezultatams. Kalbant apie mokytojo požiūrį į negalią turintį vaiką, tyrimais nustatyta, kad jis (teigiamas ar neigiamas) daro įtaką ir bendraamžių požiūriui, formuoja bendrą kontekstą klasėje.

Mokytojo šališkumas – G. Šatės teigimu, bendruomenėse esame tikrai labai pasiruošę įtraukčiai ir tolerantiški, bet… ne iki galo viduje vertybiškai pasirengę imtis tam tikrų pokyčių, atsiduoti pedagoginiam darbui ir pan.

Mokytojo (ir visos bendruomenės) kalbos kodai – kaip bendrauja su vaikais mokyklos vadovas, budintysis, valgyklos darbuotojas. Ir šiandien tose mokyklose, su kuriomis dirba G. Šatės vadovaujamas skyrius, tenka girdėti baisių epitetų apie autistiškus vaikus. Svarbu atkreipti į tai dėmesį. Skyrius dirba su pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijos sistema, kur kalbos kodai yra vienas pirmųjų keitimosi aspektų. Mokytojai ir patys pastebi, kad sudėtingiausia yra pakeisti savo kalbos kodus, nes nuolat turi galvoti, kokius žodžius naudoti, o 60 proc. autistiškų vaikų ir jaunuolių, pagal 2017 m. tyrimą, teigia, kad autizmą suprantantis mokytojas būtų pats geriausias pokytis mokykloje.

Tinkamai pritaikyta aplinka

 

Minėtame simpoziume buvo pristatytas projektas, kuriame dalyvavo autistiški mokyklų darbuotojai, jie sako, kad šviesos visada yra per ryškios, skambučiai visada trunka ilgai, džiaugiamasi, kad Lietuvos mokyklose skambučiai dažnai keičiami į malonias melodijas, kai kuriose jie apskritai nenaudojami, laikomasi susitarimų dėl laiko, tačiau tikrai dar yra įstaigų, kuriose skamba ausį rėžiantis ir išgąsdinantis skambutis.

Dar autistiški žmonės teigia, kad pertrauka yra triukšmingiausias laikas per visą dieną, išskiria pernelyg šiltas ir perpildytas klases, nuolatinį šurmulį koridoriuose. Pasak pranešėjos, turime paklausti vaikų, kas jiems padėtų jaustis geriau, kur jie norėtų sėdėti pamokos metu, kokia sensorinė pertrauka / veikla leistų nusiraminti. Didžiausius pokyčius mokykloje atliktų komunikacija.

Komunikacija

 

„Turime įgalinti kiekvieną vaiką (nekalbant tik apie autistiškus asmenis, nes galima sutikti ir kitų negalią turinčių vaikų su tam tikrais komunikaciniais iššūkiais), sudaryti galimybę bendrauti ir būti suprastam, nes tai žmogaus gerovės, priklausymo, įsitraukimo į visuomenę dedamoji dalis. Pasakymas „jie mus supranta“ nėra tapatus komunikacijai, reikia, kad vaikas galėtų pasakyti, kaip jaučiasi, kaip jam galima padėti. Bendraamžiai yra / gali būti svarbiausias įtraukties raktas, stiprūs jų santykiai prisideda prie įsitraukimo į akademines veiklas, prie prosocialaus elgesio stiprinimo, savigarbos, pagerėjusios bendros sveikatos. Jei jaučiasi vienišas, vaikui gali tapti sudėtinga išbūti mokykloje, aišku, tai nėra taisyklė, nes yra vaikų, kuriems patinka stebėti kitus, būti nuošaliau, vieniems, o linkusiems į santykį su kitais vaikais turėtume padėti“, – įsitikinusi G. Šatė.

Individualus planas

 

Tikriausiai viena neįdomiausių darbo sričių pedagogams – individualus pagalbos planas (IPP), yra be galo daug kontraversiškų nuomonių, bet G. Šatės vadovaujamo skyriaus specialistai mano, kad tai visų pirma yra susitarimas, kaip mes, suaugusieji, padėsime siekti asmeninės sėkmės ir taip prisidėsime prie pozityvių pokyčių. Ir nors pats planas – tai dokumentas, jis nelemia konkretaus pozityvaus pokyčio, bet visų pirma padeda mums užfiksuoti tam tikrus susitarimus, kur link einame. Tarptautinė praktika rodo, kad dažnai IPP yra pagrindiniai dokumentai apie vaiką, jie keliauja nuo darželio tiek, kiek tos pagalbos reikia. Tiems, kurie mano, kad IPP yra dar vienas dokumentas, kurį parengus galima „užsidėti varnelę“, derėtų truputėlį keisti požiūrį ir galvoti apie IPP kaip apie bendrą mūsų visų susitarimą.

Išorės pagalbos pasitelkimas

 

Mokykla neturėtų jaustis viena ir bijoti prašyti pagalbos – suprantama, pripažinti, kad ne viską žinai, ne viskas sekasi, nėra paprasta, pasiryžti prašyti pagalbos su intencija keisti savo darbo metodus irgi nėra labai lengva, bet „vienas lauke ne karys“, o aplink mokyklą galima suburti didžiulę komandą.

Pirmiausia yra tėvai, jie geriausiai pažįsta savo vaiką ir gali būti didžiulė parama, lygiai taip pat yra pedagoginės psichologinės tarnybos, kursis regioniniai centrai, yra nacionaliniai centrai (LASUC yra vienas iš jų), privatūs terapeutai, specialistai, dirbantys su vaikais ir galintys dalytis įžvalgomis, pagalba. Nebijojimas priimti pagalbos daro nemažą įtaką pozityviems pokyčiams. „Dirbant su tomis mokyklomis, kurias konsultuojame, tose bendruomenėse, kurios mus pasitinka atviromis širdimis, pokyčiai matosi daug greičiau, o tose, kurios tikisi labai greito problemų sprendimo, bet nėra pasiryžusios keisti savo darbo metodų, bendradarbiavimas vyksta sudėtingiau“, – pastebi G. Šatė.

 

LASUC Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius teikia pagalbą mokykloms ir tėvams (šeimoms iš kitų rajonų yra galimybė apsigyventi centro bendrabutyje), organizuojami mokymai, vyksta konsultacijos ir pan. Tarp tėvams teikiamų nemokamų paslaugų – individualios psichologo konsultacijos, pagalbos sau, psichoedukacinės grupės, vyksta užsiėmimai vaikams (dalis paslaugų teikiamos ir nuotoliniu būdu), ergoterapija, kineziterapija, skaitymo klinika, socialinių įgūdžių grupės įvairaus amžiaus vaikams, tikimasi, kad nuo rugsėjo veiklų bus daugiau, tam, kad būtų galima atliepti bendruomenės poreikius. Baigdama pranešimą G. Šatė teigė, kad teigiamais pokyčiais tiki, galbūt prireiks ne vienerių metų, bet blogiausia, ką galima padaryti, tai nieko nedaryti: „Kadangi dalyvaujate šiame renginyje, jau prisidedate prie pokyčių.“

Interaktyvus vizualumas ir globalaus skaitymo metodo taikymas ugdant autistiškus vaikus

 

Apie tai pasakojo Rasa Venckutė iš Kauno Prano Daunio ugdymo centro, kuris kol kas vienintelis Lietuvoje specializuojasi autistiškų vaikų ugdymo srityje. Jo specialistai nuolat gilinasi, domisi naujomis žiniomis, įžvalgomis ir ieško būdų, kaip ugdymosi procesą padaryti dar veiksmingesnį ir patrauklesnį vaikui. Centre įgyvendinamos ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir neformaliojo ugdymo programos, teikiamos konsultacinės paslaugos ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, veikia darželis, kuriame ugdoma 30 vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų (ASS). Teikiamas pradinis ir pagrindinis ugdymas, mokosi 7 vaikai, turintys regos sutrikimų, o visi kiti (daugiau nei 170) turi ASS, centro iniciatyva buvo sukurtos kelios mobiliosios programėlės, skirtos autistiškiems vaikams mokyti skaityti ir socialiniams įgūdžiams lavinti.

Vizualus interaktyvumas

 

Kad galėtume įgyti naujų žinių, reikalingas maksimalus dėmesio sutelkimas, tokį patiria kūdikiai ir vaikai ankstyvoje vaikystėje, maždaug nuo 3 mėnesių iki dvejų–trejų metų amžiaus. Vaikams tuo laikotarpiu viskas yra nauja, įdomu, netikėta ir jų dėmesys sutelktas maksimaliai, todėl jie natūraliai mokosi iš aplinkos, jiems nereikia ypatingų pastangų, kad įgytų socialinių savarankiškumo įgūdžių, suvoktų kalbą, išmoktų kalbėti – visa tai vyksta natūraliai.

Autistiškų vaikų smegenyse, deja, vyksta kitokie pokyčiai: tuo metu, kai vaikas yra mažas, formuojasi tūkstančiai milijonų naujų neuronų jungčių, ties dvejų metų amžiaus riba jos pradeda diferencijuoti, sistemintis: reikšmingos neuronų jungtys sustiprėja, o nereikšmingos – sunyksta, taip ir turi būti, nes sunyksta apie 50 proc., o kartais net ir iki 70 proc. neuronų jungčių, kurios yra nereikšmingos, mokslininkų pastebėjimais ir tyrimų duomenimis, autistiškų vaikų smegenyse visos susidariusios neuronų jungtys pasilieka daugmaž pakankamai stiprios, todėl autistiškam vaikui sunku suprasti esmę, jeigu aktyvuojasi viena sritis, iškart automatiškai aktyvuojasi begalė kitų neuronų jungčių, kurios nėra reikšmingos, taip vaiko galvoje vyksta savotiška sumaištis (tarsi baltasis, nediferencijuotas triukšmas smegenyse), jis negali siekti tų esminių, pagrindinių dalykų. Galima įsivaizduoti pavyzdį: jeigu vaiką erzina, sensoriškai dirgina drabužio etiketė ir sensorinis dirgiklis suaktyvina kitus neuronus, kurie neturi nieko bendra su etikete, vaikas, jausdamas dirgiklį ir pajutęs suaktyvintas kitas neuronų jungtis, nebesugeba suvokti, kas jam darosi, kas jį dirgina.

 

Lygiai tokia pati situacija gali būti ir pamokoje: vaiką suerzina kokia nors situacija, viena sritis susiaktyvina ir automatiškai aktyvios pasidaro visos neuronų jungtys, kurios nėra reikšmingos, o vaikas negali suprasti, kas jam darosi ir kur yra tas esminis dirgiklis, šalia esančiam žmogui taip pat yra labai sunku susivokti ir pamatyti, kas jam darosi, visa tai apsunkina dėmesio sutelkimą, be kurio negalime mokytis, tad patenkame į užburtą ratą.

Renginyje daug kalbėta, kaip padėti vaikams jaustis geriau. Kai tai jau padaryta, galima mokytis, čia svarbius vaidmenis atlieka vizualumas ir interaktyvumas: vizualumas yra svarbus autistiško vaiko ugdymo komponentas (jei visos dienos konferencijos pranešimų būtume klausęsi be skaidrių, pranešėja spėja, kad 50, gal net ir 80 proc. informacijos nesugebėtume atgaminti), vizualumas informaciją padaro aiškesnę, padeda greičiau suvokti ir atsiminti – tai būdinga absoliučiai visiems, bet ypač autistiškiems vaikams, nes vizualinė pusė yra jų stiprybė. Kai kurie autistiški vaikai dėl nediferencijuoto triukšmo smegenyse negali suvokti kalbos kaip komunikacijos arba suvokia itin ribotai, todėl autistiškam vaikui stengiamės viską sakyti aiškiau, trumpiau, naudoti kuo mažiau žodžių tam, kad jis sugebėtų išskirti reikšminius.

 

Yra autistiškų vaikų, kurie kalbos nesupranta, jiems vizualumas yra vienintelis išsigelbėjimas. O interaktyvumas gali padėti sutelkti dėmesį, nes yra patrauklus, aktualus, naujos technologijos įdomios, padeda sutelkti dėmesį ir motyvuoja. Dalis autistiškų vaikų turi labai ribotą interesų ratą ir motyvuoti jį atlikti kokią nors užduotį tam, kad išmokytume naujų įgūdžių, kartais būna ypač sunku. Čia gali pasitarnauti interaktyvumas: tą pačią užduotį, kurią pateiktume tradiciniu būdu, galima pateikti interaktyviai. Taip bus didesnė tikimybė, kad vaikas susidomės ir išlaikys dėmesį, turės šiokią tokią, o gal net ir labai didelę motyvaciją ir atliks užduotį, įsimins naują informaciją. Interaktyvumas gali būti patrauklus arba veiksmingas autistiškiems vaikams, nes nereikalauja gyvo kito žmogaus įsitraukimo, kas autistiškam vaikui kartais gali kelti papildomų iššūkių. Ugdytojo balsas, kūno kalba, judesiai, išvaizda, galų gale kvapas – visa tai autistiškam vaikui gali kelti papildomų iššūkių ir išblaškyti dėmesį.

 

Kodėl kai kurie autistiški vaikai anglų kalbą išmoksta daug lengviau, geriau nei gimtąją? Galima daryti prielaidą, kad išmaniųjų technologijų naudojimas vaikui padeda sutelkti dėmesį geriau nei mokymasis iš natūralios aplinkos, kurią vaikas suvokia kaip baltąjį triukšmą, bendrą chaosą ir kartais nesugeba atskirti vieno žodžio nuo kito ar viso triukšmo, o naudodamas interaktyvias technologijas gauna vizualumą, interaktyvumą, šalia nėra žmogaus, kuris šiek tiek trikdytų vaiką. Žinoma, patrauklus turinys ir pasikartojamumas irgi atlieka didelį vaidmenį, svarbu, kad vaikas gali tą patį per tą patį žiūrėti valandų valandas, tad kartais stebimės, kad vaikas lietuvių kalbos absoliučiai neįvaldęs, sunkiai derina linksnius ir kalba, o angliškai tą daro beveik laisvai.

 

„Mes, kaip mokytojai, privalome ieškoti būdų, kaip vaikui patraukliu būdu pateikti informaciją, mokomąją medžiagą – nereiškia, kad turėtume palikti jį ramybėje su išmaniosiomis technologijomis, vaikas turi išmokti ir socialinių įgūdžių, ir būti tarp žmonių, tačiau, kalbant apie akademinius pasiekimus, tai gali būti labai geras būdas mokytis“, – pabrėžė R. Venckutė.

 

Kas yra globalaus keitimo metodas? Pastebėta, kad maži vaikai, dar nepažindami raidžių, sugeba įsiminti visą žodžio vaizdą, prisimindami paveikslėlį kaip simbolių kombinaciją. Internete galima rasti daugybę vaizdo įrašų, kaip dvejų metų neturintis vaikas jau perskaito žodžius. „Šis metodas ypač tinka vaikams, kurie dar tik pradeda mokytis skaityti, netgi siūlyčiau naudoti tiems, iš kurių mes net nesitikime, kad jie išmoks skaityti. Turime puikių pavyzdžių, kai vaikas pradeda skaityti ir tik tada gebėjimas atpažinti, perskaityti žodį paskatina to žodžio naudojimą. Taip pat savo praktikoje turiu mokinių, kurie aktyviau naudoja tuos žodžius, kuriuos geba perskaityti“, – patirtimi dalijosi pranešėja.

Tai yra tarsi mokymasis skaityti atvirkštiniu būdu: R. Venckutė rekomendavo jį išbandyti, nes jei vaikas nekalba, dar nereiškia, kad nesupranta. Galima jį išmokyti žodį mama susieti su mamos nuotrauka, vėliau tėtis – su tėčio ir t. t., dar vėliau pradėti mokyti atpažinti trumpus žodžius, kuriuos vaikas tikrai žino, kurie dažnai naudojami jo veikloje. Vaikas labai greitai pagal pirmąją raidę (t. y. jos simbolį) geba susieti žodį ir paveikslėlį, pvz., žodį katė su kate, tada galima pridėti žodžių, kurie prasideda ta pačia raide (katė ir kėdė), tada vaikas sutelkia dėmesį ne į pirmą raidę, bet į antrą ir taip mokymasis vyksta natūraliu būdu, vaikas patiria sėkmę, nes jis jau pažįsta žodį, geba jį priskirti paveikslėliui, sutelkia dėmesį, nes mato, kad yra truputį kitokia kombinacija…

Net ir nekalbantys vaikai išmoksta atpažinti tikrai labai daug žodžių ir netgi gali pradėti daug lengviau kalbėti. R. Venckutė renginio dalyviams pristatė interaktyvią mokymo priemonę „Tomas ir Ūla mokosi skaityti“.

Autizmas klasėje. Kaip ir apie ką kalbėti, kad susikalbėtume?

 

Pranešimą šia tema skaičiusi Paulina Kuraitienė, VšĮ „Augu kartu“ vadovė, pasidalijo keliomis frazėmis, kuriose girdimas ir nuovargis, ir nežinojimas, pasimetimas, nes laikyseną visada lemia žodžiai: „Nuolatos girdžiu: „Šitas nemokytinas“ arba „Eina, griauna, nenusėdi vietoj, nuolat juda“ – tai yra tam tikra vidinė laikysena. Arba atsiliepimai, paklausus, kaip vaikui sekasi: „Pamokose trukdo, į pastabas nereaguoja, atsikalbinėja“, labai dažnai girdžiu frazę: „Suprantu, kad turi sutrikimą, visko daug skaičiau, mokymuose buvau, bet man atrodo, kad manipuliuoja“ – tai yra tam tikra siena. Atrodo, kad einame koja kojon su požiūriu, bet jo, kaip sėklos, nėra kur pasėti. Nes tardami žodį statome sieną, už kurios stovi vaikas. Tais žodžiais susikuriame realybę, kurioje įtrauktis neįmanoma.“

 

Pasak P. Kuraitienės, kai jaučiame, kad žmonės mus priima, yra smalsūs, linkę manyti, kad darome viską, ką galime, ir nori mums padėti, jaučiamės saugūs, o kai jaučiame kritiką, vertinimą, nerimą, pyktį, nesidomėjimą, – nesaugūs, tai yra reali mūsų autonominė nervų sistema, kuri reaguoja į žodį. Kiekvienas ištartas žodis, netgi prieš jį ištariant, juntamas mūsų fiziologijoje, autonominėje nervų sistemoje, dėl to žodžius keisti yra taip sunku – jie yra kaip tam tikras nervų sistemos įprotis, ir kai kas nors į mus žiūri, mūsų simpatinė nervų sistema (linkusi į gynybą) yra aktyvuojama, kiekvieną kartą, kai jaučiame nerimą, mūsų vyzdžiai truputėlį susitraukia, gebėjimas matyti visumą suprastėja, daug geriau fiksuojame detales ir pradedame fokusuotis į jas. Kuo labiau atsipalaidavę jaučiamės, tuo labiau matome visumą, tai yra autonominės nervų sistemos reakcija į tam tikras patirtis. Tai vadinama afektu – nervų sistemos būsena, kuri gali būti generuojama tam tikros emocijos, minties, nuotaikos. Jis „diriguoja“ visai mūsų raidai. Jį sukelia bet koks patiriamas įvykis (tiek išorėje, tiek viduje).

 

Esame vienas kitą nuolat veikiančios nervų sistemos ir žodis nėra tik žodis, jis sukuria realią patirtį kūne: kai atsiduriame kažkieno kritiško akivaizdoje, adrenalino liaukos suaktyvėja, širdies ritmas padidėja, o malonaus akivaizdoje ritmas pradeda rimti, pradeda gilėti kvėpavimas. Tai yra mūsų autonominės nervų sistemos atsakas į žodžius.

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kas vyksta manyje, mano kūne, kokią mintį nešu, kai mąstau apie šį vaiką. Esu mačiusi mokytojų, kurie yra lyg pasiruošę kovai vien nuo minties apie konkretų vaiką. Kas atsitiktų, jeigu mąstytume, kad šis vaikas šaukiasi pagalbos. Dažnai nepataikome į vaikų bendravimo ir mąstymo ritmą, todėl kyla klausimas, kodėl nesusikalbame. Afektas yra esminis elementas sąmonės ir kūno raidoje, tiek nervų sistemos vystymosi, tiek sveikatos, gerovės, vidinės motyvacijos mokytis, bendravimo, požiūrio, problemų sprendimo, vertinimo, asmenybės formavimosi ir t. t. Jei nėra saugumo, santykio, komunikacijos, problemos sprendimas yra neįmanomas“, – pabrėžė P. Kuraitienė. Tai yra pirmas žingsnis: žodis, kurį pedagogas taria kolegai apie vaiką, sako mintyse, taria tėvams: „Na, tėveliai, nežinau, auklėkite kažkaip“, arba atėjus mamai ar tėčiui jaučia tokią įtampą, kad norisi gintis, pradžioje gali pasakyti: „Man taip neramu“. Baigdama pranešimą VšĮ „Augu kartu“ vadovė linkėjo, kad reali komunikacija palydėtų į realų problemų sprendimą.