Atverkime duris kūrybai

Judita Bivainienė
,
Klaipėdos „Versmės“ prog-jos dailės ir technologijų mokytoja metodininkė

Dar vieni mokslo metai ritasi į pabaigą. Nors bundanti gamta kviečia vaikus po pamokų pasidžiaugti atgimstančia gamta, tačiau, pasibaigus pamokoms, daugelis vaikų skuba į neformalaus ugdymo būrelius, kurių pasirinkimų kraitelėje net po kelis. Daugelis tėvelių spręsdami įpročiu tampančią problemą – vaikų gyvenimą virtualiame elektroninių žaidimų ar programėlių pasaulyje – kaip skęstantysis griebiasi šiaudo. Neformalaus ugdymo veiklos šiandien tampa savaime suprantamu pasirinkimu, padedančiu įprasminti laisvą vaiko laiką pasibaigus pamokoms. Dažnas tėvelis supranta, kad popamokinė veikla yra ne vien kokybiškai praleistas laikas, bet ir galimybė vaikui geriau save realizuoti, pažinti, stiprinti įvairias ugdymo procese ugdomas kompetencijas.

 

Šiais mokslo metais Klaipėdos „Versmės“ progimnazijoje duris atvėrė naujai įrengta keramikos studija „Molinukas“. Ne vienerius metus mokyklos bendruomenė puoselėjo šią idėją ir galiausiai įgyvendino, suteikdama galimybę vaikams lipdyti. Kodėl pasirinkta ši meno kryptis? Pastebėta, kad šio meno mokymasis yra labai naudingas vaikams. Būtent molis apima atminties įgūdžius, smulkiąją motoriką, kalbos lavinimą, pojūčių pajutimą, pažinimą bei emocinį vystymąsi per saviraišką. Stebėdami vaikus, iš kurių gyvenimo pandemija atėmė galimybę žaisti, juoktis, kurti, bendrauti, matome, kaip dažnai vaikai jaučiasi emociškai nesaugūs. Tad jauki studijos erdvė, veikla, skatinanti kurti ir atsipalaiduoti, rugsėjį sudomino daugelį vaikų ir jų tėvelių. Tačiau kūrybos priemonė – molis, kaip terapijos priemonė, turi savo medžiagiškumą ir ne visiems jis vienodai patinka. Todėl ne retas pabandęs apsigalvoja ir pasirenka kitą meno šaką.

 

Keramika, kaip ir kiekvienas ugdymas, yra grįstas kompetencijomis. Viena iš jų – kūrybiškumo kompetencija. Čia vaikai skatinami turėti individualų požiūrį, nes pati kūryba – yra individualus veiksmas. Kurdami vaikai mokosi savarankiškai reflektuoti tikrovę, ją apmąstyti, įvertinti, individualiai joje veikti, priimti sprendimus, bet priimti tokius, kurie gali skirtis nuo visų kitų, aplinkos. Kartu ugdoma ir pažinimo kompetencija – dalyko žinių ir gebėjimų ugdymas (istorijos ir meno sąsaja), kritinio mąstymo ugdymas analizuojant istorinius šaltinius, jų ryšius su meno kūriniais. O kaip be pilietiškumo kompetencijos – pagarbos kitokiai nuomonei ugdymo. Vietos čia atsiras ir kultūrinei bei komunikavimo kompetencijoms.

 

 

Pirmos pamokos visada palieka daug įspūdžių. Pirmų užsiėmimų metu vaikai turi susipažinti ir suprasti molio savybes, išmokti jį minkyti, iškočioti, pasidaryti molio klijus – šliką. Dažnam iškylas klausimas – tai kada lipdysime vazą? Neapkraudama vaikų technologinėmis žiniomis, mokymą pradedu nuo pačių paprasčiausių lipdymo įgūdžių formavimo. Lipdydami nesudėtingų formų skulptūrėles, reljefines plokšteles, mokiniai susipažįsta su moliu, pajunta plastiškąsias jo savybes. Taip iš molio gabalėlių vaikų rankose vienas po kito gimsta gražūs moliniai lapai, gyvūnėliai ar puodeliai. Lipdydami vaikai išmoksta teigiamai vertinti save, į sunkumus dažniau žvelgia ieškodami galimybių net tada, kai nepasiseka – juk kūryboje nebūna nepavykusių darbų. Svarbu, kaip tu sugebi tuo momentu padrąsinti ir sumotyvuoti mažąjį kūrėją.

 

Kiekvieno susitikimo metu vaikams palengvinu užduotį duodama kelias temas, pagal kurias jie gali sukurti darbą. Įprastai keramikos užsiėmimas susideda iš kelių dalių: lipdymo, degimo ir dažymo. Dalyvaudami netrumpame keraminio dirbinio kūrimo procese, vaikai išmoksta išsikelti sau tikslą ir jo siekti. Taip ugdomas jų atkaklumas ir noras užbaigti tai, kas pradėta. Čia galima minkyti, lipdyti, griauti ir vėl kurti, išlaisvinti savo fantaziją, lavinti loginį mąstymą: „O kaip čia padaryti? Kaip čia suklijuoti?“ Svarbus rezultatas – vaikui patinkantis meno kūrinys.

 

Dirbdama su vaikais keramikos studijoje supratau, kad kūryba paskatina vaikus į pasaulį žiūrėti „kitu kampu“ ir savyje jie ima ugdyti visai kitas vertybes. Svarbu parodyti ugdytinio darbo išskirtinumą, individualumą, būti jo kūrybinio proceso dalimi. Visiems vaikams lemta būti kūrybiškais, vieniems daugiau, kitiems – mažiau, todėl nulipdyti savo svajonę pavyks kiekvienam.

 

Praktinis ugdymas – didžiulė vertybė ir, daugeliu atveju, prabanga. Prabanga, kuri dovanoja šviesią ateitį – laisvą, savikritišką, atviromis akimis į pasaulį žvelgiančią asmenybę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.