Ateities vaikams – lauko pedagogika

Kristina Sadauskienė

Šie metai, propaguojantiems lauko pedagogiką, kvepia pergale – LR Seimas pagaliau reglamentavo lauko darželių veiklą. Europos Šiaurėje – Skandinavijos šalyse, 60-aisiais pradėję kurtis pirmieji lauko darželiai, netrukus – tapo tų šalių kasdienybe. Kitur dar ilgai dvejota, ar vaikams sveika ir naudinga, bet kokiu metų laiku, beveik visą dieną būti lauke.

 

Klaipėdoje, vaizdinguosiuose Giruliuose, įsikūrusios „Miško mokyklos“ direktorė Dovilė Urbanavičienė, aprodydama vaikų prižiūrimus daržus, jų medžius karstymuisi, sūpuokles ir visą kitą, po eglių ir pušų šakomis telpantį ūkį, pasakoja, kad lauko darželių veiklos reglamentavimas reiškia valstybės palaikymą ir kintantį visuomenės požiūrį į lauko pedagogiką.

Bet tai tik pirmieji žingsniai, pavyzdžiui, pedagogus ruošiančios aukštosios mokyklos nerengia lauko pedagogikos specialistų. Ir net jei nebegirdėti komentarų, kad lauko darželiai – tik labai laisvų pažiūrų tėvų vaikams – vis dar tebereikia kartoti, kodėl svarbu vaikams kuo daugiau laiko praleisti lauke.

„Šią vasarą „Miško mokykla“ kvies į individualizuotus pedagogų mokymus. Jų metu dalinsimės sukaupta patirtimi, kuri gali praversti ir tradicinio ugdymo įstaigoms, juk ir paprasto darželio kieme galima įrengti lauko pedagogikos įkvėptą erdvę“, – tiltus, tarp skirtingų ugdymo(si) būdų, siūlo tiesti D. Urbanavičienė.

 

Lauko pedagogika siejama su mišku, pieva, ne miesto erdvėmis. Ar įmanoma ją pritaikyti įprastinėse ugdymo įstaigose, mokyklose ar darželiuose, kuriuos lanko dideli vaikų kolektyvai?

Jei pedagogas „išneštų“ iš mokyklos vieną pamoką per savaitę – lauke kažką įgyvendinti būtų praktiškai neįmanoma. Vaikai norėtų tik lakstyti ir karstytis. Kad kažkas pavyktų lauke, reikia ten būti kuo dažniau. Taip pat reikėtų nusiteikti, kad pradžioje tai bus išsidūkimas, o ir vėliau veiklos turi vykti žaidimo forma. Negali būti nė kalbos apie vaikų susisodinimą kaip klasėje, pamoką kaip klasėje.

Bet nėra neįmanomų dalykų, tad ir šis – priklauso nuo pedagogo. Ar jis nusiteikęs skirti laiko, ar nori išbandyti kažką visai naujo. Jei mokykloje numatoma artimiau susipažinti su lauko pedagogika – reikia pasiruošti: iš anksto įvertinti ir įrengti lauko erdves naudojamas mokymuisi. Susiruošti tinkamas priemones, svarbu net tai, kas atrodytų – smulkmenos, pavyzdžiui, segtuvai turi būti su laikikliais popieriaus lapams, kad jų nenupūstų vėjas. Apgalvoti, kur ir kokios bus pastogės, pagalvėlės sėdėjimui, rašymo lenta kieme. Pedagogas, savo ruožtu, turi turėti laiko susiplanuoti pamokų turinį, įvertinti, kaip jį pateikti lauko sąlygomis. Negalima užmiršti ir kintančių oro sąlygų – kaip bus atsižvelgiama į jas.

Viso to esame išmokę. Šią vasarą kviesime švietimo įstaigų atstovus į individualizuotus lauko pedagogikos mokymus. Suprantame, kad kiekvienos ugdymo įstaigos poreikiai ir galimybės – nevienodi. Dalinsimės patirtimi, kaip racionaliai ir kūrybiškai pritaikyti ir planuoti lauko erdves, kaip lauko erdvę naudoti mokymosi skatinimui, kaip pasitelkti sodo ir medienos tvarkymo įrankius, kaip gamtos stichijas – paprastai traktuojamas kaip trukdančias – pasitelkti ugdymui. Žinoma, ir apie saugumą, ir ribų nustatymą, bei mokymąsi žaidžiant.

 

Iki 1950 m. Skandinavijoje gimę lauko darželiai, po dešimtmečio persikėlė ir už Atlanto. 2008 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo 20 lauko darželių, o po dešimties metų jų veikė gerokai daugiau nei pustrečio šimto. Kaip manote, kas lemia didėjantį susidomėjimą lauko pedagogika?

Reikėtų pasakyti, kad dar įdomesni skaičiai iškyla pasižiūrėjus į Škotijos pavyzdį – ten visai neseniai pristatyta nacionalinė lauko pedagogikos sistema ir yra labai propaguojama. Kai atsirado oficialūs dokumentai, paaiškinantys, kaip vykdyti tokią veiklą, radosi didžiulis jos augimo pagreitis.

 

Dėl susidomėjimo lauko pedagogika – manau, yra keli svarbūs jos populiarėjimo faktoriai. Pirmiausia, žmonės pradėjo vis dažniau kalbėti apie ekologiją, gamtą ir jos svarbą mūsų gyvenime. Tai nėra tuščia gyvenimo būdo mada – žmonės domisi nuoširdžiai, keičia savo įpročius. Antra – netrūksta nusivylimo tradicine švietimo sistema, modeliu, kuomet orientuojamasi į rezultatą, o kūrybiškumas užgožiamas jau nuo pat pirmųjų klasių. Ir trečia – susirūpinimas sergamumu ugdymo įstaigose yra pasiekęs piką. Tėvai negali dirbti, jei nuolat turi būti namuose su sergančiais vaikais. Jau pastebėjome, kad lauko pedagogikos įstaigose sergamumas – kur kas mažesnis.

 

Kalbate apie vadinamus sezoninius susirgimus?

Taip. Pasikalbame su savo bendruomene – kai kurie tėvai paskaičiavę, kad finansiškai naudingiau, kai vaikas lanko privatų lauko darželį, nei nuolatinė slauga namuose.

Belieka tik filosofijos ar suvokimo barjerai, bet šiuo metu ir jie Lietuvoje nemenkai aptrupėję. Žmonės daug keliauja, mato pasaulio, ne problema įsigyti geros kokybės vandeniui, vėjui ar šalčiui nepralaidžių viršutinių rūbų, o ir buvimas lauke nebeatrodo keistas ar baiminantis.

Pamenu, pirmaisiais mūsų veiklos metais (2014 m.), netrūko pasibaisėjusių žvilgsnių ir komentarų, kad neišgyvensime su tais vaikais lauke. Dabar to nebėra.

Žinoma, ir įstaigos, siūlančios lauko pedagogiką, tobulėja – įrengia tvarkingas patalpas, kuriose galima būti esant ekstremalioms oro sąlygoms.

 

Esate lauko pedagogikos veteranai – gal galite plačiau papasakoti, kokie didžiausi barjerai iškilo užsibrėžus įkurti netradicinę ugdymo įstaigą?

Didžiulis barjeras – dokumentų reglamentavimo nebuvimas, todėl džiugu, kad  jau patvirtintos lauko darželio higienos normos ir visa reikiama dokumentacija, tikėtina, kad procesai po truputėlį įsivažiuos. Kita vertus, net jei yra reglamentavimas – tiems, kas norėtų pradėti, nelabai aišku, kaip ir ką daryti, nėra ruošiami lauko pedagogikos specialistai. Reikia nusiteikti veikti bandymo būdu, o tai sunku, nes turi būti aiški sistema, veiklos metodika. Guodžia tai, kad kuriama vis daugiau bendruomenių, asociacijų, o jose dirbantys žmonės imasi veiksmų. Gal ne apie visas pasklinda žinia, bet jų tikrai yra.

Mes taip pat negalime skųstis. Net pirmaisiais metais, kuomet mūsų mieste lauko pedagogika buvo negirdėtas dalykas – jutome Klaipėdos miesto savivaldybės palaikymą. Mūsų veikla jiems turėjo atrodyti ekstremali – darželį kūrėme Kuršių nerijoje, Smiltynėje, vaikai kasdien, bet kokiu oru, keldavosi keltu.

Esame aktyvūs tarptautinėje erdvėje – važiuojame į svečius ir pas mus vieši lauko pedagogikos atstovai iš šalių, kur ji labiau prigijusi – Škotijos, Anglijos, Švedijos. Bendravimas su tais žmonėmis primena, kad tai ne stebuklas,o seniausiai – normali praktika.

 

Mindaugo Šernos nuotraukos

Kokios baimės gajausios tarp tėvų?

Išskirčiau porą mitų. Pirmasis ir pagrindinis – vaikai sušals, nes Klaipėdoje labai blogas oras – vien lietus, drėgmė, vėjas. Kitas – toks darželis ir mokykla tinka tik hipsterių vaikams, tai yra, kažkokiems kitokiems, ne tokiems kaip visi.

Bet pastebiu, kad jei pradžioje iš tiesų ateidavo idėjiniai, giliau ekologija ar lauko pedagogika besidomintys žmonės, dabar požiūris keičiasi. Ateina, apsidairo, ir lieka, net tie, pernelyg nesigilinantys į lauko pedagogikos filosofiją, nes tiesiog mato, kad tai gera vieta vaikams.

 

Minėjote bendravimą su užsieniu – ar kuo nors skiriasi kitų šalių ir Lietuvos lauko pedagogikos įstaigos?

Taip, esame pastebėję vieną keistą pagrindinį skirtumą. Manau, kad jį lemia skirtinga kultūrinė terpė. Lietuvoje stipri dalinimosi kultūra, kitur to nėra. Paprastas pavyzdys – vaikai valgo kuprinėje atsineštus vaisius. Užsienio šalyse pavakarių metu vaikai išsitraukia savo vaisius ir juos valgo. O Lietuvoje surenkame vaisius iš vaikų, supjaustome juos ir visi dalinasi – vaikas suvalgo ir obuolio, ir banano, ir apelsino. Arba jei užsienyje darželyje yra kastuvų – jų – tiek, kiek yra vaikų. Pas mus – 15 vaikų, bet penki kastuvai ir visi mokės gražiai dalintis.

Žiūrint plačiau – tokios ugdymo įstaigos visur propaguoja antrinį panaudojimą, vykdo panašias veiklas – eina į žygius, veisia daržus ar sodus. Bet štai nuo anglų skiriamės tuo, kad galime laisvai išeiti į žygius, tai numatyta mūsų programoje. Anglai to negali daryti, jie uždaresni – žygiuoja į kaimyninę darželio grupę, o ne į mišką.

Esame buvę Italijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, Čekijoje, pas mus viešėjo danai.

Manau, kad atsiradus reglamentavimui, jau esame vienoje gretoje su užsienio šalimis. Mes, „Miško mokykla“ Klaipėdoje ir „Lauko darželis“ Vilniuje, augome ir plėtėmės greitai, dalyvavome ne viename projekte, skyrėme laiko ir išteklių išvykoms, kad įgytume naudingų patirčių, tad daug pamatėme bei išmokome. Esame pakankamai stiprūs ir galime pradėti dalintis sukauptomis žiniomis.

 

Kalbant apie lauko pedagogiką – ne visada tikima, kad lauko sąlygomis galima išpildyti akademinę programą. Jūsų mokykloje mokosi pradinukai, kaip sekėsi į lauką perkelti akademinį turinį?

Pas mus mokosi pirmokai ir antrokai, nuo šio rudens – trečiokai. Vykdant patyriminius projektus ar integruotą mokymą – programa perkeliama automatiškai. Pradinėse klasėse svarbiausia – smulkioji motorika, išmokti skaityti ir rašyti. Savo programą, ugdymosi planą, adaptuojame ir atsižvelgdami į oro sąlygas – esant 0 ar +5 laipsnių temperatūrai – kieme nerašysi. Šaltuoju sezonu daugiau laiko praleidžiame viduje, laukan keliam tik tai, ką įmanoma perkelti. Šiltuoju sezonu į lauką nešamės beveik viską. Didžiausią dėmesį skiriame patyriminiam ugdymui(si). Jei reikia kažką matuoti – žiūrime ne į vadovėlyje nupieštas liniuotes ir formas, bet lauke imamės tokio darbo, kurio metu reikia išmatuoti aukščius, ilgius, atstumą tarp gamtoje esančių objektų.

„Išnešti“ į lauką akademinį pradinių klasių ugdymo(si) turinį – pedagogo išmonės ir noro lanksčiai pažvelgti į programą klausimas. Jau yra vadovėlių serija, skirta integruotam mokymui, jie – puikus atspirties taškas pradėti integruotą, praktinį ir lauko principais grįstą ugdymą(si).

 

Kaip praktiškai atrodo diena lauko pedagogikos principu veikiančioje mokykloje?

Nuo pirmųjų veiklos pradžios dienų, darbus pradedame aktyviu ryto ratu – giedame Lietuvos himną, atliekame apšilimą. Po to pusryčiaujame ir pradedame akademinę veiklą. Pirmasis jos blokas – su keliomis pertraukomis – trunka kelias valandas. Skambučio nenaudojame, mūsų nedaug – pertraukoms laiko galime skirti, kai matome, jog jų reikia. Yra beveik valandos ilgoji pertrauka kieme – jos metu vaikai laisvi veikti ką tik nori. Po to grįžtame prie dar vieno akademinio veiklų bloko. Turime ir ypatingas miško dienas, jų metu einame į žygius prie jūros, į mišką.

Pagal sezoniškumą keičiasi įvairios veiklos – sodinimas, derliaus nuėmimas, sėklų surinkimas. Kompostuojame ir renkame miško gėrybes. Jei jau pasninga (Klaipėdoje taip retai nutinka) – viską atidėję leidžiame vaikams džiaugtis sniegu.

Dvi dienas per savaitę važiuojame į baseiną. Du pusdienius skiriame dailei ir muzikai.

 

Ar savo mokykloje spėjate per mokslo metus išeiti akademinę programą?

Spėjame, bet mūsų veikimo laikas kiek kitoks. Diena pas mus baigiasi apie trečią valandą. Mūsų mokslo metai baigiasi taip pat vėliau, šiemet – liepos 6 dieną.

Norime, kad vaikai mokytųsi be streso ir skubos. Norime, kad jaustų mokymosi malonumą.

 

Minite kūrybiškumą, Žemės mokslus, bet šiuolaikiniams tėvams labai rūpi ir vadinamieji STEM mokslai. Kiek jie svarbūs lauko pedagogikoje?

Tiksliosios disciplinos mums svarbios kaip ir visos kitos. Bendradarbiaujame su „PlayMath“ komanda, jie yra sukūrę strateginių žaidimų, kurie pagelbėja mokantis matematikos. Dėl technologijų esame ramūs – vaikai su jomis puikiai susipažįsta namuose. Nebūtina pradinėse klasėse praleisti daug laiko prie ekranų.

Noriu pabrėžti, kad akademinę programą įvykdome, bet neforsuojame įvykių, negreitiname ir neskubiname akademinės programos jau ir taip skubančiame pasaulyje. Tikime, kad vaikai geriausiai mokosi, kai aplinka be įtampos ir streso. Žinoma, reikia pripažinti, kad veikiame per trumpai, jog galėtume palyginti savo ir kitų mokyklų rezultatus.

 

Kuo ypatinga lauko pedagogų darbo specifika?

Mokytojai dirba aplinkoje, kurioje labai daug vaikų dėmesį galinčių nukreipti dalykų.  Dėl to jie turi pasistengti būti labai įdomūs. Jei nori vykdyti akademinę veiklą, ją privalu labai gerai apgalvoti. Pasiruošti reikia daug laiko, nepakanka remtis tik vadovėliu. Tai – esminis dalykas. Mokytojai, einantys dirbti į lauką, turi turėti laiko pasiruošti, būti apmokyti kaip dirbti lauko sąlygomis, žinoti, kokios priemonės tinka lauke, kaip jas saugoti ir sandėliuoti.

To mokėmės ne tik savarankiškai ar naudodamiesi patirtimis, bet ir iš užsienio kolegų, jų rengiamų kursų. Šeši mūsų pedagogai dalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose Didžiojoje Britanijoje ir gavo lauko pedagogų kvalifikacijas. Deja, net jei jos pripažįstamos daugelyje pasaulio šalių, dar nepripažintos Lietuvoje.

Esame sukaupę daug metodinės medžiagos: kaip dirbti miške ir lauke, kokias priemones naudoti, kaip, naudojantis įvairiomis lauko veiklomis, pereiti prie akademinio turinio. Tuo norime dalintis ir su kitais švietimo srities atstovai, kad ir jie suprastų, jog buvimas lauke nebūtinai tik padrikas lakstymas. Kad laisvą vaikų žaidimą galima nukreipti į akademines veiklas.

 

Savo mokykloje puoselėjate savitą požiūrį į žaidimą. Kokia jo reikšmė ugdymo procese?

Man labai patiko vienų mokymų šūkis – „good teachers play more“ („geri mokytojai žaidžia daugiau“). Iš tiesų taip ir yra. Pradiniame ir ikimokykliniame ugdyme žaidimas yra tai, kas sudaro tiesiogines galimybes mokytis. Tuo ir naudojamės. Reabilituojame žaidimą, nes matome, kad jis – puiki motyvacija mokytis; rodo vaikams, kaip praktiškai galima pritaikyti akademinius dalykus.

Net savo ūkį organizuojame žaidimo forma: raudoni kastuvai kabo ant raudonos lentos, mėlyni – ant mėlynos.

Vidaus erdvių darželiuose, pavyzdžiui, Islandijoje, esame matę sužaismintų smulkmenų, kuriomis siekiama atsisakyti liepiamosios nuosakos vartojimo. Vaikų greičio ribojimui, kad nereikėtų šaukti, „nebėgiokite“, „eikite lėtai“, įrengtas įdomus nuolat atnaujinamas takelis, kuriuo įdomu pereiti, apžiūrėti ir pajusti skirtingus jo paviršius. Savo mokykloje taip pat naudojame panašius metodus, pavyzdžiui, skirtingomis spalvomis žymime medžio šakas, ant kurių galima lipti. Tai paprasti dalykai, bet jie palengvina kasdienę rutiną ir keičia bendravimą su vaikais.

 

Švietimą, kaip ir kitas gyvenimo sritis, sustabdžius pandemijai, pasaulio žiniasklaidoje pasirodė užuominų, kad lauko pedagogika ateityje galėtų būti atsakas naujiems virusams, kurių dar tikrai bus. Kaip tai paaiškintumėte?

Galima visą ugdymo procesą organizuoti nuotoliniu būdu, tik tada, ypač su mažesniais vaikais – šalia turi būti tėvai, bet tuomet jie negali dirbti. Ikimokyklinio ugdymo įstaigoms veikti nuotoliniu būdu – apskritai neįmanoma.

Įdomu tai, kad mūsų partnerėje – Škotijoje garsiai kalbama, jog vienas iš ekstremalių situacijų valdymo modulių – dalį ugdymo organizuoti lauke. Gal ne visą mokslo dieną – pusę jos – atsisakant maisto gamybos, miego meto. Vaikai gali gauti individualų priemonių krepšelį, veikti kolektyve, bet laikytis distancijos – lauke tai įmanoma.

Dirbant vidaus sąlygomis, didžiausia problema ta, kad vaikai dalinasi daiktais – todėl, ir ne pandemijos sąlygomis, tarp darželinukų ar pradinukų periodiškai pasklinda vienoks ar kitoks virusas.

Dirbdami lauke nenaudojame žaislų, bet yra ugdymo(si) priemonės, kurios, reikalui esant, gali būti individualizuojamos. Visa kita – atviros erdvės. Tai gali būti ir miškas, ir parkas, ir tradicinio darželio kiemas.

Jei pedagogai, ekstremalių situacijų atveju, būtų pasiruošę bent dalį turinio perkelti į lauką, tai palengvintų ir ugdymo institucijų, ir tėvų bendruomenės naštą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.