Ar tikrai siaubo žanrui mokyklose – ne vieta?

Spaudoje ir socialiniuose tinkluose dažnokai pastebiu kritiškų atsiliepimų apie literatūros programoje ar vadovėliuose aptinkamas siaubo pasakas, šiurpes ar mitologines sakmes, kurios, dalies tėvų (o kartais – ir mokytojų) manymu, netinka ugdymo turiniui ir esą net gali šokiruoti vaikus. Pastarąjį kartą vienoje mokytojų grupėje Facebook‘e buvo itin audringai diskutuojama apie „Švietimo naujienose“ publikuotą pranešimą, kuriame moksleiviai buvo kviečiami dalyvauti siaubo filmukų kūrimo konkurse – leidykla „Aukso žuvys“ ir literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ kvietė 3–6 klasių moksleivius dalyvauti siaubo filmuko kūrimo konkurse pagal Kotrynos Zylės knygą „Siela sumuštinių dėžutėje“^[1]. Vieni mokytojai džiaugėsi originaliu konkursu, kiti komentavo, kad siaubo istorijos ir siaubo filmai skatina vaikų žiaurumą, nusikalstamumą ir žaloja psichiką.

 

Neiškenčiau į diskusiją neįsitraukęs ir aš, nes be kitų žanrų, su gimnazistais jau ne pirmus metus kuriame ir siaubo filmus (vadovauju Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos Kino klubui), ir nė vienas mokinys dar nepatyrė jokio traumuojančio poveikio, kurio taip baiminasi kai kurie diskusijų dalyviai. Iš patirties sakau, kad nuvertinti siaubo žanrą yra labai paviršutiniška, nes kuriant siaubo filmą, dekonstruojamos įvairiausios baimės, o tai labai sveika psichologinė patirtis. Siaubo žanro kine ištakos siekia XX a. pradžią, kai kino kūrėjai, siekdami sujaudinti žiūrovą, ėmė kurti eksperimentinius filmus, nukreiptus į žmogaus košmarus, paslėptą nerimą ar nežinomybės baimę. Pirmuoju psichologinio siaubo kino šedevru dažnai vadinamas 1919-aisiais sukurtas „Daktaro Kaligario kabinetas“ (The Cabinet of Dr. Caligari, rež. Robert Wiene), kurio siužetas gali būti suprantamas kaip netinkamai vartojamos jėgos alegorija^[2]. Be abejo, ilgainiui buvo kuriama vis daugiau siaubo filmų ir jie tapo didelės pramogų industrijos dalimi, tačiau tai, jog šis žanras neišsikvėpė iki šiol, rodo, jog žmonėms siaubo istorijų reikia – nors tipinės siaubo situacijos ir siužetų modeliai kartojasi, o pirmykštes jų formas galima atpažinti senuosiuose mituose ir tautosakoje. Iš kur tas baimės ir siaubo poreikis, ką jis suteikia suaugusiems ir vaikams?

 

Pasak aktorės Vitalijos Mockevičiūtės, prieš kelerius metus sukūrusios spektaklį pagal lietuviškas siaubo pasakas ir sakmes, siaubo pasakos būtinos, nes jos padeda vaikui geriau suprasti pasaulį; aktorė teigia, kad šiuolaikiniai tėvai, skaitantys vaikams tik tai, kas gera ir gražu, elgiasi trumparegiškai, nes vaikui reikia pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, vaikas turi žinoti viską. „Siaubo pasakose viskas mistifikuota, kalbama metaforomis. Siaubas žmogui visuomet įdomus, nes smalsu, kas yra už nežinomybės. Manau, kad kažkas yra, ko žmonės nemato. Ir daugumai, ypač meniškos prigimties žmonėms, neužtenka tik to, kas žinoma“, – viename savo interviu teigė V. Mockevičiūtė^[3]. Pasak jos, tokios pasakos visuomet turi aiškų moralą: „Jos liepia nedaryti nuodėmės – taip tau nereikės susidurti su tuo, ko bijai (…). Šiais, išorinio pozityvumo laikais, labai skatinama mąstyti vien teigiamai. Tai puiku, bet kartais virsta į paviršutinišką, greitą gyvenimą“^[4].

 

Panašios pozicijos laikosi psichologė Rasa Bieliauskaitė, kurios manymu, pasakos su siaubo elementais turi teigiamos psichologinės reikšmės: „Vaikas išbando įvairius personažų tarpusavio santykius, randa žodžių ir emocijų, atliepiančių jo jausmus. Per pasakas vaikui nesuprantami jausmai įgyja formą ir tampa valdomi, todėl jos reikalingos kaip žaislai – leidžia išsilieti agresijai“^[5].

 

Kurdami trumpametražius siaubo filmus su gimnazistais, mes irgi „žaidžiame“ įsivaizduojamus personažus ir jų santykius, analizuojame, kokie tikrovės ar vaizduotės reiškiniai žmogui sukelia didžiausią baimę ir kokios galėtų būti tos baimės priežastys. Pavyzdžiui, mūsų Kino klubo filme „Dislike“ jaunuolis paspaudžia „nepatiktuką“ po keistu vaizdo įrašu, ir šio įrašo herojus neaiškiu būdu patenka į jaunuolio namus, jį nužudo bei paverčia kito savo įrašo veikėju (filmą galima pamatyti čia). Filme alegoriškai kalbama apie pasąmoningą baimę išsakyti savo nuomonę, nerimą dėl savo anonimiškumo, naršant internete. Visai neseniai siaubo filmu pavertėme net su šiuo žanru iš pažiūros mažai susijusį kūrinį – Henriko Radausko eilėraštį „Sekmadienis“, pasitelkdami jame minimus apleisto namo ir mirusių šešėlių motyvus; garso takelyje panaudojome paties poeto skaitomus eilėraščius, kartu su grėsminga muzika sukuriančius baugų įspūdį (filmą galite pamatyti čia). Kurdami siaubo filmus su gimnazistais supratome, kad baisiausia būna tada, kai kažko nesupranti, todėl parodyti per daug – reikštų sugadinti siaubo istoriją. Apskritai siaubo istorijų skaitymas ar kūrimas gali leisti pažvelgti savo baimei į akis ir ją nugalėti. Tai vertinga patirtis.

„Vaikams reikia siaubo istorijų, nes tas malonus baimės ir šiurpuliukų jausmas turbūt yra artimas kiekvienam!“ – pristatydamas vieną iš daugelio savo knygų rašė Tomas Dirgėla ir čia pat prisipažino: „Labiausiai bijau nieko nebebijoti, nes tuomet būtų labai neįdomu gyventi“^[6]. Sunku nepritarti šiai minčiai. Tad linkiu sėkmės originalaus konkurso sumanytojams, o šios iniciatyvos priešininkams – drąsos išsiaiškinti, kodėl taip bijote siaubo filmų.

 

[1] Siaubo filmuko kūrimo konkursas 3–6 klasių mokiniams. Švietimo naujienos, 2021-09-23. // Prieiga internete

[2] Parkinson D. Kino istorija. Vilnius, 1999, p.58.

[3] Kairiūnaitė A. Pataria vaikams dažniau skaityti siaubo pasakas. 15 min, 2018 balandžio 28 d. // Prieiga internete

[4] Ten pat.

[5] Siaubo pasakos: kodėl jas reikia skaityti vaikams. Delfi, 2018 m. rugpjūčio 6 d. // Prieiga internete

[6] Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla parašė siaubo knygą vaikams. Mamos žurnalas, 2020. // Prieiga internete