Ar svarbus etnokultūrinis ugdymas darželyje? Kiek etnokultūros pasėjome?

Lina Mačernienė
,
Klaipėdos l.-d. „Žiogelis“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui
Rita Bružinskienė
,
ikimokyklinio ugdymo vyresnioji mokytoja

Kokią prasmę šiandieniniame kontekste įgavo šie žodžiai: tauta, tautiškumas, indentitetas, patriotiškumas, pilietiškumas, etnokultūra kiekvienam piliečiui? Manau, svaresnę nei iki karo Ukrainoje. Vykstantis karas mus visus sukrėtė ir tarsi dar kartą paklausė: o kas yra Tėvynė, Tauta? Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „Kas gali nemylėti savo tėvynės? Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nejaučia meilės savo gimtajai šaliai, nes ji – tai jis pats, jo asmenybės šerdis.“ Kam gali būti nesvarbi Lietuva? Kokią kartą mes auginame?

 

Kiek turime savyje tautiškumo, pilietiškumo, patriotiškumo? Savyje, vaikuose, visuomenėje? Kiek kasdien, ne per šventes, skiriame dėmesio vaikų etnokultūrinio, tautiškumo pilietiškumo, ugdymui ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, gimnazijose, universitetuose? Kiek? Ar svarbus etnokultūrinis ugdymas darželyje?

 

Liaudies išmintis sako: „Ką pasėsim, tą ir pjausim. Laiku nepasėsim, badą kentėsim.“ Kiek vaikuose etnokultūros pasėsime, tokį ir derlių turėsime. O sėti reikia…

 

Kyla natūralus klausimas, ar pedagogai, tėvai šiandien skiria deramą dėmesį vaiko tautiškumo ugdymui? Ar viską darome teisingai, kad vaikų širdelėse įžiebtumėme meilę savo Tėvynei, tradicijoms, papročiams? Kai savo ugdytiniams sakau: „Savo namučiai, nors smilgučiai, meilesni už svetimus“, „Savame krašte ir tvoros žydi“, vaikai manęs klausia: „Ar tikrai? Ką reiškia šis posakis? O kaip suprasti?“ Imame aiškintis, analizuoti, samprotauti, ką AŠ jaučiu savo Tėvynei Lietuvai? Pastebiu, kad šiandien, šeimos vis mažiau dėmesio skiria vaikų etnokultūriniam, tautiškumo ugdymui, lietuvių liaudies papročių, tradicijų perdavimui. Mūsų etninė kultūra maišosi su supertechnizuota, automatizuota, kosmopolizuota Vakarų masinės kultūros pasiūla, todėl iškilo etninės kultūros reikšmė, suvokimas, kad ji labai reikalinga norint išlaikyti etninę savimonę, etnokultūrinį tapatumą. Didėjantis atotrūkis tarp šiuolaikinio žmogaus buities ir senųjų tradicijų kelia klausimus, kaip įtaigiau susipažindinti vaiką su didžiuliu margu lietuvių tautosakos lobynu, kaip pasiekti ilgalaikį tikslą: vaikams perduoti ir perimti savo tautos tradicinę kultūrą? Nuo senų laikų šeima buvo pagrindinė tautos tradicijų papročių saugotoja, pirmoji moralinių normų ir vertybių auklėtoja. Tėvams buvo labai svarbu, kad vaikai užaugtų  geri, dori, garbingi žmonės. Jiems rūpėjo, kad vaikai laikytųsi gimtojo krašto papročių, religijos, gerbtų savo tėvus, senelius, brolius, seseris, kad mylėtų savo šalį, tėvų namus. Ar šiandien šeimai, mums, pedagogams tai svarbu? Mes manome, jog – būtina! Visi galvojame, kaip perduoti savo tautos tradicinę kultūrą jaunajai kartai, bet lengvo ir paprasto būdo dar nesurandame. Manome, kad vaikus reikėtų pradėti supažindinti su tautosaka kuo anksčiau, kol dar jiems viskas įdomu. Todėl Klaipėdos lopšelio-darželio „Žiogelis“ direktorė Antanina Šereivienė, direktorės pavaduotoja ugdymui Lina Mačernienė savo pedagogus nuolat skatina didžiulį dėmesį skirti vaikų kasdieniniam etnokultūriniam, tautiškumo, pilietiškumo ugdymui. Direktorė Antanina Šereivienė pastebi, kad vaikai sunkiai suvokia savo tautos istorijos, kultūros savitumą, lietuviškosios kultūros tapatybės puoselėjimo būtinybę. Todėl ikimokyklinio ugdymo įstaiga, o vėliau mokykla yra tas etnokultūrinių žinių, įgūdžių šaltinis, kuris ugdytiniui, jo šeimai padeda tobulėti, vystytis. Vienas iš ugdymo įstaigų uždavinių yra plėsti ir perduoti etnokultūrines tradicijas, puoselėti tautiškumo, patriotiškumo jausmus, bendradarbiauti su šeima..

 

Šeimoje ir gimtojoje aplinkoje vaiko įgytą patirtį mokytojams tenka koreguoti, gilinti ir plėsti. Kartu su žiniomis, fiziniu bei protiniu brendimu formuojasi vaiko elgesio normos, pažiūros, tautinė savimonė. Etnokultūrinis vaiko ugdymas pirmiausia prasideda šeimoje. Čia vaikas išmoksta gimtosios kalbos, pradeda suvokti savo tautinę ir pilietinę priklausomybę, iš tėvų sužino savo šeimos kilmę, jos tradicijas, per šeimą pradeda pažinti savo tautos kultūros ir bendražmogiškas vertybes. Šiandien kinta tradiciniai šeimos bruožai, gyvenimo būdas. Dauguma šeimų dabar gyvena atitrūkusios nuo dvasinių dalykų, nes juos paprasčiausiai užgožia buities rūpesčiai ir sunki ekonominė padėtis. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad tautinės vertybės mūsų aplinkoje yra nelabai populiarios. Todėl mes, manome, kad šiandien ypatinga mokytojo pareiga rasti tautinės kultūros gaivinimo būdų, kurie sudomintų, patrauktų, uždegtų ugdytinį. Šiuolaikinis vaikas gyvena visiškai kitokiame pasaulyje. Mokytojų pareiga, sumaniai, patraukliai, įdomiai pateikti etnokultūrinį turinį. Todėl etnokultūros elementai šiuolaikinėje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje turi būti ypač svarbūs.

 

Kasdieninių veiklų metu integruoju Lietuvių liaudies tautosaką, folklorą. Vaikai lavinasi visapusiškai: tobulėja jų kalbos pojūtis ir muzikos, dailės gabumai, žaisdami mokosi nuoširdžiai bendrauti. Tautosaka idealiai tinka integruotai veiklai, vaikams pateikimas vieningas, nesuskaldytas pasaulio vaizdas. Kiek etnokultūroje glūdi išminties! Kiek joje visapusiško asmenybės ugdymo! Pastebiu, kaip betarpiškai ji padeda auklėti ir ugdyti vaiko asmenines savybes, charakterio bruožus, formuoti pilietiškumo, tautiškumo jausmus. Etnokultūra, tautiškumas, pilietiškumas mane žavi nuo vaikystės, šias vertybes perėmiau iš savo šeimos, mokytojų. Todėl, dirbdama pedagoginį darbą naudoju etninę kultūrą, kaip vaikų gyvenimo turtinimo, džiuginimo, kūrybos, darnaus sugyvenimo su kitais, tautos patirties perėmimo ir prigimtinių galių atsiskleidimo šaltinį. Skatinu vaiko susidomėjimą papročiais, tradicijomis, tautinio meno rūšimis, to siekiu per aktyvią vaiko veiklą – pajaučiant, paliečiant, klausant, stebint, tyrinėjant, eksperimentuojant, kuriant, improvizuojant ir pan. Sudarau sąlygas vaikui perimti liaudies tradicijas, kaupti etnokultūrinę patrtį, kuo įvairesniais ir priimtinais pagal amžių būdais bei formomis. Stengiuosi sudominti tėvus etnine kultūra ir skatinu juos kartu su savo vaiku rengti tradicines šventes namuose, aktyviai dalyvauti įstaigoje organizuojamose šventėse, koncertuose, atvirose veiklose, lankyti mieste etnokultūros renginius. Šiandieniniam vaikui labai sunku nusikelti į laikotarpį maždaug prieš 100 metų. Suprasti, kaip gyveno senovės lietuvis. Kokia buvo jo buitis? Kokius darbus dirbo? Kokia svarbi buvo kalba? Daugybė klausimų kyla vaikams klausantis pasakojimų apie tai, kaip gyveno ano meto žmonės. Jiems labai sunku suvokti, kaip galėjo žmonės taip skurdžiai gyventi, neturėti daugybės buitinių prietaisų, apyvokos daiktų, šiandieniniam žmogui įprastų patogumų. Analizuojant leidinius, literatūrą, stebint tautosakos albumus ir kt. mano vaikai sako: negali būti, čia iš fantastikos pasaulio! Pastebėjau, kad vaikus labai sudomina, suteikia žinių, praplečia akiratį etnokultūrinių edukacinių filmų, veiklų žiūrėjimas ir analizavimas. Juos stebint, analizuojant vaikams galima perduoti pačias svarbiausias tautiškumo, patriotiškumo pilietiškumo savybes. Vaikai noriai įsijungia į šventinius renginius skirtus Lietuvos šventėms paminėti. Įtvirtina žinias apie Lietuvos simbolius, ypač vėliavą, jos spalvų reikšmes. Šoka, žaidžia, deklamuoja, dėlioja dėliones, apžiūri atvirutėse įvairias Lietuvos vietas, pasakoja, ką mato. Vaikai vilki tautiniais rūbais, supranta šios aprangos reikšmę. Mūsų „Boružiukų“ grupė turi savo simboliką, tradicijas. Lankome Mažosios Lietuvos  istorijos muziejų, etnografines sodybas, P. Domšaičio meno galeriją, dalyvaujame įvairiuose edukaciniuose etnokultūriniuose renginiuose, projektuose. Manome, kad ir tarp pedagogų etnokultūrinio, tautiškumo ugdymo tematikos turi būti daugiau, todėl kasmet organizuojame  respublikinius projektus: „Lietuvaičių darbščios rankos“, „Staltiesėlė Lietuvai“, „Mano Lietuva“ ir kt., į kuriuos įsijungia Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos. 6 metus grupėje vykdau  tęstinį etnokultūrinį projektą „Močiutės skrynią atvėrus“. Projektas apima visas kalendorines šventes, atmintinų dienų paminėjimus, tradicinius ir netradicinius edukacinius renginius. Nuo metų pradžios iki metų pabaigos švenčiame visas kalendorinės šventės. Švenčiant kalendorines šventes vaikams įdomiai, suprantamai paaiškinu papročius, apeigas, mitologiją, simboliką. Per lietuvių kalendorinių švenčių ratą, jų šventimą pajuntame praeities ir ateities ryšį. Kalendorinės šventės atspindi didžiuosius žmogaus gyvenimo pasikeitimus ir virsmus. Siekiame ne aklo tradicijų kartojimo, bet kūrybingo jų atkūrimo, nepamirštant, kad šventės metu vaikai turi patirti džiaugsmą, daug teigiamų emocijų.

Todėl vienas iš svarbiausių tikslų – išsaugoti ir perduoti vaikams švenčių papročius ir apeigas, kurios pasiekė mūsų dienas. Siekiu, kad į mūsų gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės. Pastebėjau, jog reikia pažadinti vidinį poreikį, tautiškumo jausmą jaunam žmogui, padėti suvokti papročių, apeigų reikšmę ir prasmę, tada jaunoji karta, ugdytinių tėveliai, noriai įsitraukia į grupės gyvenimą, bendrą veiklą. Nuolat klausomės liaudiškos muzikos, eilėraščių, skaitomų kūrinių, pasakų. Bendraujant su kitų grupių ugdytiniais vartojame liaudiškus pasisveikinimus, palinkėjimus, patarlės, priežodžius. Dažnai veiklos vyksta įstaigoje įkurtame etnokultūros kambarėlyje, kuriame sukaupta daugybė eksponatų, darbo įrankių, buities ir namų apyvokos daiktų. Čia vaikai prisiliečia prie jų ir pajunta, kuo ypatinga, graži, jauki, turtinga mūsų tautiška aplinka, kultūra. Formuojasi patriotiškumo, tautiškumo jausmas, juk mes to ir siekiame! Vaikai svarsto ir susitaria, kaip ją saugoti, atnaujinti, papuošti. Kasdienių veiklų metu žaidžiame įvairius lietuvių liaudies žaidimus, ratelius, gaudynes – jie labai patinka vaikams! Išbandome įvairias medžiagas, išaiškiname, kad natūrali medžiaga yra šiltesnė, saugesnė, malonesnė. Vaikai domisi įvairiais ženklais, rodyklėmis, pėdsakais, užrašais, paveikslėliais, bando juos suprasti. Didelį dėmesį skiriu vaiko kalbos ugdymui(si) per lietuvių liaudies tautosaką, žodžio raišką. Pvz. vaikai sekdami mokytojos pavyzdžiu ieško liaudiškų pasveikinimų ir palinkėjimų, juos įsimena, užrašo ant kortelės atneša ir įdeda į „Kalbos skrynelę”. Vartant knygeles, paveikslėlius, nuotraukas mokomės kelti klausimus, samprotauti, pritaikyti posakius, patarles, mįsles, pajuokavimus kasdienybėje. Ugdomas gebėjimas suprasti perkeltinę prasmę. Siekiame, kad kalbantis, aiškinantis, pasakojant, dalijantis įspūdžiais būtų panaudojamos vaizdinės priemonės. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai yra tenkinami, su kuriuo bendraujama, įgyja saugumo jausmą ir suvokia, kad pasaulyje jis yra saugus ir reikalingas. Profesorė A. Grabauskienė sakė: „Svarbus dorovinio vaikų auklėjimo principas – glaudus ryšys su tautos dvasinės kultūros lobiais, su etnine kultūra. Paskirtis – atverti vaikui pasaulį ir perteikti jam dvasinį lobį, padėti perimti dorovės principų, normų, taisyklių visumą, suvokti jų reikšmę. Vaikai, neišmokę gerbti praeities, nemokės branginti nei dabarties, nei ateities. Liaudies kūryba, kaip viena iš svarbiausių ugdymo priemonių, veikia vaiko tautinę savimonę, supažindina su tautos kultūros ištakomis, tautos tradicijomis, papročiais, gyvenimo būdu. Įvairiapusė veikla skatina vaikų saviraišką, kūrybinius gebėjimus, moko gerbti ir puoselėti tautos kultūrą“. Juk to mes ir siekiame, šiandieniniame kontekste tai ypač aktualu ir svarbu! Etnokultūrinis ugdymas ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje yra labai svarbus, nuo jo priklauso, kokią visuomenės kartą užauginsime.

 

Dažnai savęs paklausiu: ką pasėjau vaikų širdelėse? Kas po daugybės etnokultūrinių žaidimų, dainų, ugdymo veiklų, kalendorinių švenčių minėjimų išliks vaikams? Turiu viltį, kad turėdami ir minimalų žinių bagažą jų nepames. Švęs tautines šventes su šeima, aktyviai dalyvaus renginiuose, bus veiklūs, taps darbštesni, drąsesni, nuoširdesni, draugiškesni, atjausti kitą, prisidės prie tradicijų perdavimo ir puoselėjimo…

Svarbiausia – aš sėju… O sėti reikia…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.