Ar mano kabineto erdvė įtrauki ir patraukli?

Jūratė Vosylienė
,
Marijampolės Sūduvos g-jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Teatras prasideda nuo rūbinės, o man atrodo, jog mokytojo pamoka prasideda nuo jo sukurtos (nuolat kuriamos) erdvės – savo kabineto. Šis faktas man yra svarbus, todėl nuo pat pedagoginio darbo pradžios (beveik prieš 30 metų) nebijau eksperimentuoti ir žaisti su įvairiomis dekoracijomis savo kabinete.

 

Šiais metais kilo tokių sumanymų. Ant kabineto durų pakabinau lapą su raktiniais žodžiais, nusakančiais, kokiu tikslu ateiname į lietuvių kalbos pamokas ir ko galime tikėtis.

 

Tik atsidarius duris po kojomis įeinančius pasitinka mažas mielas kilimėlis su užrašu „Sveiki, draugai“ (deja, angliškai, nes su lietuvišku užrašu surasti nepavyko). Nuo mažojo kilimėlio beveik iki pat lango nutiestas ilgas žalias gėlėtas kilimas, vedantis prie suolo su užrašu „Norintiems tobulėti“ (ši vieta skirta mokiniams, kuriems reikia pasikonsultuoti su manimi, kai tenka atlikti kokias nors užduotis).

 

Kairėje kabineto pusėje, prie pat sienos, yra stalas su įvairiomis mokymuisi reikalingomis priemonėmis. Tai maži lapeliai, lapai, rašikliai, spalvoti pieštukai, klijai, liniuotės, vienkartinės nosinaitės, žirklės, trintukai, drožtukai, žodynai, vienkartinės kaukės, dėžė telefonams (su užrašu „Telefonų saugykla“), mokinių sąsiuviniai; testų knygos, aplankai po stalu, nes ten patiesta dirbtinė žolė. Prie šio stalo mokiniai gali prieiti bet kada. Priklauso nuo to, ko jiems reikia atlikti užduočiai.

 

Noriu stabtelėti prie stiklinės vazos ledinukams su užrašu „Jeigu neįdėjau, negaliu pasiimti“. Kadangi mokinius noriu išmokyti ne tik savo dalyko, bet ir stengiuosi ugdyti vertybes, sugalvojau saldų eksperimentą. Iš pradžių 2 kg. ledinukų nupirkau aš ir pasiūliau pasivaišinti, bet paaiškinau, kad vaza niekada neturi ištuštėti. Ir jau po savaitės užklijavau užrašą. Tuoj bus mėnuo, bet vaza apypilnė. Gal kitiems kolegoms pasirodys vaikiška, bet ir devintokai, ir dvyliktokai šį žaidimą žaidžia. Žinoma, ne visi. Beje, niekada ir nesiekiu, kad visi priimtų mano pasiūlymus. Taip tarsi provokuoju ir juos ieškoti naujų idėjų, kurios mokymąsi verstų linksma ir patrauklia veikla.

 

Kairėje durų pusėje esanti siena nukabinėta informacija, aktualia būtent toms klasėms (9 ir 12), kurioms šiais metais dėstau. Tai schema su dvyliktokų ir devintokų mokymosi žingsniais 2021–2022 m. m.; pavyzdinis samprotavimo rašinys (visi mano abiturientai ketina rašyti būtent šio tipo rašinį), dėstymo pastraipos struktūra (ją nuolat rašydami peržvelgiame); privalomų 11–12 klasei autorių sąrašas (nuolatinis priminimas abiturientams); devintokams rekomenduojamų kūrinių sąrašas savarankiškam skaitymui. Žinoma, ten atsiranda ir kitokios, trumpalaikės informacijos (pavyzdžiui, „Lapkričio 11 d. per 1–4 pamokas visi abiturientai laiko bandomąjį lietuvių kalbos egzaminą. Smulkesnė informacija bus dienyne.“ „Devintokai, jau skaitykite I. Šeiniaus romaną „Kuprelis“ ir konspektuokitės svarbiausius įvykius, informaciją apie pagrindinius veikėjus. Atsiskaitymas gruodžio 9 d.“). Dar tolėliau puikuojasi paveikslas „Mokslo medis“ (mano laisvalaikio darbas), po juo yra dviejų vaikinų iš šakų ir virvių kiekvienai klasei pagamintos pažangos ir pasiekimų kopėčios, ant kurių mokiniai pasodina save, nusilipdytą iš plastilino. Beje, gimnazistai šia veikla užsiėmė labai linksmai ir emocingai. Priklausomai nuo mokymosi vidurkio arba gauto pažymio, žmogeliuko vieta ant kopėčių kinta. Įdomu stebėti, kaip gavę gerą pažymį mokiniai skuba savo žmogeliuką tupdyti aukščiau.

 

Kabineto kampe pūpso staliukas, apkrautas minkštais žaislais. Čia galima rasti ir kiškį, ir asiliuką, ir žirafą bei panašius personažus. Kokia jų paskirtis? Emocijoms, nuotaikai atspindėti arba kūrybinei užduočiai atlikti (pavyzdžiui, kartojant pažyminius arba epitetus, gautą žaislą reikia apibūdinti arba sukurti trumpą pasakojimą; pasirinkus personažus, suvaidinti situaciją, susijusią su analizuojama tema ir pan.). Įdomiausia, kad žaislus renkasi net dvyliktokai vaikinai, kai rašo rašinį arba dirba individualiai, kai kurie gimnazistai turi „savo“ žaislus ir jau per pertrauką juos pasiima.

 

Pačiame kabineto kampe prie lango yra dar vienas suolas su užrašu „Norintiems tobulėti“, skirtas pagalbai „mokinys–mokiniui“. Dar turime ir didelį pripučiamą kamuolį, ant kurio atsisėda tas, kas pailsta bei nori mažumėlę atsikvėpti.

 

Mokinių sukurtus ir pristatytus darbus eksponuoju ant spintų durų. Tai greičiausiai ir dažniausiai keičiama informacija. Kadangi mokau 3 klases, ekspozicijas nuolat keičiame, kai tik pristatomi nauji darbai.

 

Ant mano stalo yra mažas porcelianinis skambutis, kurį vis „paskolinu“ kam nors iš mokinių. Jį naudojame tuomet, kai per didelis šurmulys trukdo susikaupti (ypač dirbant grupėse) arba kai skelbiama kita veikla.

 

Beje, suolų išdėstymas keičiamas kiekvieną mėnesį ir tuomet mokiniai turi vėl susėsti į kitas vietas. Vieną kartą buvome suolus nusukę nuo lentos pusės, vieną dieną kabinete nebuvo suolų, kitą dieną „dingo“ kėdės. Visada stebiu mokinių reakcijas, kai jie ateina ir pamato pokyčius.

 

Iš kur žinau, kad mano pastangos kurti ir perkurti erdvę turi prasmę? Pirma, pati gerai jaučiuosi; antra, mokiniai (ir užsukę kolegos, svečiai) atėję nustemba, pasidžiaugia, padėkoja, įvertina, padrąsina; trečia, sako, jog dar taip niekur nematę; ketvirta, gimnazistai tvirtina, jog jiems smagu, jauku ir norisi ateiti į 319 kabinetą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *