Ar ir tu gaudysi vėją?

Aurelija Dirginčienė
,
Šiaulių „Juventos“ progimnazija

Nuostabi veikla – „gaudyti“ vėją. Ačiū „eTwinning“ projekto „STE(A)Muko draugai“ partneriams už idėją „pagauti“ vėją. Išbandėme ir mes. O kad pagautume, pirmiausiai reikia sužinoti, kas tas vėjas? Pažintį pradėjome lietuvių liaudies mitologine sakme – „Vėjas ir vaikas“.

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

– Kas čia taip pučia?

– Tai seneliukas vėjas.

– O kur jis yra?

– Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia.

Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina eina ir mato: sėdi pakrūmėje seneliukas ir pučia. Priėjęs sako:

– Padėk Dieve!

– Dėkui, vaikeli.

– Ką čia dirbi vienas pakrūmėj?

– Agi matai, vaikeli: kai aš pučiu pro lūpas, tai vėjas pučia. Aš mat esu vėjo senelis.

– Tai, seneli, padaryk taip, kad vėjas nepūstų, man jau nusibodo.

– Gerai, eik namo, aš pailsėsiu.

Berniukas linksmas parbėgo namo, o senelis nuėjo pamiegot – ir buvo visai tyku. Bet vos tik parbėgo vaikas namo ir tėvui pasigyrė – vėjas ir vėl pradėjo pūsti. Vaikui pikta pasidarė – ir vėl nubėgo pakrūmėn. Senelis jau pūtė. Paprašė nustot – ir vėl nustojo. Bet vaikas neparbėgo namo – kai ir vėl pradėjo.

Taip senelis vis pučia ir pučia, o vaikas vis laksto ir laksto.1

 

Mokinukai išsiaiškino keistų, sakmėje rastų, posakių reikšmes, jas aptarė. Antrokai sužinojo, kad vėjas, tai oro judėjimas, vykstantis horizontalia kryptimi iš aukšto atmosferos slėgio srities į žemo slėgio sritį. Vėjo greitis – tai oro kelias, kuriuo vėjas juda per tam tikrą laiko vienetą. Lietuvoje vėjo greitis matuojamas ir išreiškiamas metrais per sekundę.

Fizinio lavinimo pamokoje vaikai išbandė asmeninį greitį, lenktyniavo su draugais, judančiais paspirtukais, bei draugais, skuodžiančiais kartu su vėjeliu.

O kaip su vėju po nosimi? Užplikėme arbatos – karštos, gerti – negalima. Išeitis po nosimi. Tai irgi vėjas! Šiltas, savas vėjas. Pradarėme klasės langą ir duris – durys juda, nes susidaro skersvėjis – deganti žvakės liepsna „šoka“. Kiek daug paprastų ir nepaprastų dalykų aplink mus.

 

Mokytojų dienos proga vaikai lankstė lėktuvėlius, ant jų užrašė linkėjimų, tačiau šventė neįvyko ir lėktuvėliai liko klasėje. Ko reikia, kad jie skristų? Vėjo! Antrokai išbandė, kaip lėktuvėliai skrenda klasėje, mokyklos koridoriuje, sporto salėje, lauke. Palyginę aiškinosi, kodėl vieni kilo aukščiau, kiti greičiau, o buvo tokių, kurie smigte smigo žemyn.

Pripūtėme balioną – šildomas oras paprastai lengvai kyla kuo aukščiau. Tada įdėjome balioną į šaldytuvą. Kai išėmėme, pamatėme, kad šaltas balionas susitraukia ir greitai krinta žemyn. Išvada – šaltas oras paprastai keičia šiltą orą, todėl pasirodo vėjas. Taigi, Vėjas yra ne kas kita, kaip oro judėjimas tarp šaltų ir šiltų vietų.

Na, ir viena iš smagiausių veiklų – „pagauti“ vėją. Šią energingą veiklą išbandėme ir sporto salėje, ir mokyklos kieme.

Kodėl mums reikia vėjo? Kad pūstų ir išnešiotų sėklas, kad suktų malūnų sparnus, padėtų plaukti laivams, džiovintų skalbinius… Antrokai sutinka – vėjas – ne visada niekadėjas.

 

_____________________

1 „Sužeistas vėjas“ – lietuvių liaudies mitologinės sakmės / sudarė Norbertas Vėlius. Leidykla „Vyturys“, Vilnius, 1987, 11 p.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.