Ar dirbtinis intelektas ateityje pakeis mokytojus?

Tobulėjant technologijoms kartais imame baimintis, kad jos perims žmonių darbą, pavyzdžiui, vis tobulėjant vertimo programoms, nebereikės vertėjų. Panašiai svarstoma ir apie mokytojus ateityje. Ar dirbtinis intelektas gali varžytis su žmogumi? Apie tai kalbamės su filosofu, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentu Augustinu Dainiu.

 

Mūsų laikas yra veržlaus dirbtinio intelekto vystymosi metas. Kalbama apie mašininį mokymąsi – „machine learning“. Papasakokite, kas tai yra?

Dirbtinio intelekto technologijos padarė didelį proveržį. Dalis filosofų mano, kad ateities filosofijos būvis – mąstančių mašinų aptarnavimas. Netgi kalbama, kad filosofija, kaip viduramžiais aptarnavo teologiją, mūsų laikais turėtų aptarnauti mąstančias mašinas, kurios perima žmogaus smegenų funkciją gaminti filosofines mintis. O filosofijos uždavinys yra įteisinti ir aptarnauti mašininį automatizuotą žinių gaminimą. Įdomiausia tai, kad dirbtinis intelektas jau nebėra tik aklas sekimas algoritmais, kai, tarkime, programuotojas suprogramuoja, jeigu A, tai B, jeigu B, tai C, ir tada dirbtinis intelektas atlieka: jeigu A, tai C, ir seka įvairiais algoritmais. Dabar dirbtinis intelektas ir mąstančios mašinos jau gali mokytis. Kalbama apie Bayeso teoremą, kad kiekvienas naujas įvykis keičia sistemos būvį, ir tada sistema, atsižvelgdama į nutikusį įvykį, jau reaguoja atitinkamai, todėl mąstančios mašinos gali mokytis.

 

Kaip manote, ar jos geba mokytis geriau už žmogų?

Manau, mąstančios mašinos negali mokytis geriau už žmogų, net jei dirbtinio intelekto technologijose nėra griežto algoritminio determinizmo ir kalbama apie algoritmus, kurie patys save koreguoja ir reaguoja į naujus įvykius, keičiančius sistemos būvį, ji atsižvelgia projektuodama ateities horizontą. Vis dėlto galima sakyti: net jeigu mąstančios mašinos ir mokosi, tai vyksta pagal užduotą algoritmą. Programuotojas, kuriantis robotą ar mąstančią mašiną, jau numato lygiai kaip Dievas, kaip ji reaguos ir kaip veiks, į kokius įvykius atsižvelgs. Mašina mokosi taip, kaip yra užprogramuota, mąstančios mašinos horizontas yra uždaras, jau artikuliuotas esamų algoritmų. Žmogaus kūrybingumas yra atviras, žmogus gali išrasti tai, ko dar niekados nebuvo, ir gali pamąstyti tokią mintį, kurios nesirengė mąstyti. O mašina visada mąstys taip, kaip yra užprogramuota. Todėl galiu nuliūdinti dirbtinio intelekto entuziastus teigdamas, kad žmogaus kūrybingumas yra neišsemiamas ir mąstančios mašinos nepakeis nei kūrybingo mokytojo, nei kūrybingo mokinio.

 

Kokį mokytoją galima vadinti kūrybingu?

Tokį, kuris ne tik dėsto vadovėlio algoritmus, bet gali pamąstyti ir dėstyti tai, kas į juos neįeina. Šia prasme vadovėlio algoritmas – tai uždaras horizontas, kuris lemia įvairias žinojimo implikacijas, išvedimus. Dirbtinis intelektas iš esmės veikia pagal vadovėlio algoritmą, jeigu taip vaizdžiai pasakytume. O kūrybingo mokytojo intelektas išeina anapus užduotų galimybių ir gali taip interpretuoti faktus, atsakydamas į mokinio klausimą, kaip neparašyta vadovėlyje. Ir būtent tai skiria žmogų nuo dirbtinio intelekto, kad jis, kaip jau sakiau, mąsto atviro horizonto sąlygomis.

 

O kas yra kūrybingas mokinys? Ar kūrybingumas įgimtas ar įgyjamas? Ar galima jį išugdyti, išmokyti kūrybingumo?

Kūrybingumas yra tarsi mokymas plaukti: reikia įmesti mokinį į galimybių ežerą, ir jis turi mokytis plaukti. Kūrybingas mokinys ne tik išmoksta vadovėlio algoritmus, bet, taikydamas vadovėlių ir mokytojų perteiktas žinias, žaidžia su faktais ir atranda naujų ryšių bei perspektyvų, peržengia „machine learning“ – mašininio mokymosi – algoritmus ir išranda naujus žinių kontekstus ir siejimo būdus. Manau, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo roboto, nuo mąstančios mašinos, nes jam lemta veikti atviro horizonto sąlygomis. Žmogaus kūrybingumas siejasi su menu, o ne su technika, su gebėjimu naujai pažvelgti į dalykus, kaip dar niekas į tai nežvelgė. Galima sakyti, kad toks gebėjimas yra įgimtas jaunuolio gebėjimas, kuris jį skiria nuo gyvūno, tačiau, suprantama, jis yra aktyvuojamas ir ugdomas. Tad aišku, kad galima jam sudaryti tokią situaciją, kai jis pats turi mąstyti, o ne sekti jau žinomais algoritmais. Mokinys įsisavina algoritmus. Ir jeigu mes kalbame apie kūrybišką mokymąsi, tai nereiškia, kad nereikia mokytis. Taip, vadovėlį reikia įsisavinti, tačiau mokinys neturi atsakinėti nuo šito puslapio iki šito, nuo šios teoremos iki šitos, bet mokėti kūrybingai taikyti žinias ir įvairiais kampais peržengti jau esamus algoritmus. Geras pedagogas ugdo mokinio kūrybingumą ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai. Gyvūnų elgesį lemia jų genai ir instinktai, mąstančių mašinų – algoritmai, o žmogus nėra nuo jų priklausomas, ir tai jau yra iš jo prigimties. Todėl kūrybingas pedagogas ir ugdo gebėjimą mąstyti nestandartiškai, ne sekti algoritmais, bet ieškoti ryšių tarp jų. Tad kūrybingas mokinys perauga savo mokytoją, nes atranda naujų faktų ir žinojimo sąryšių, kurių neįžvelgė mokytojas.

 

Žinome, kad superkompiuteris „Deep Blue“ 1996 m. laimėjo šachmatų varžybas prieš šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Vadinasi, dirbtinio intelekto mašinos gali pranokti žmogų? Ką Jūs manote apie tai?

Jeigu įsivaizduosime, pavyzdžiui, šachmatų žaidimą – tai yra 8 langeliai prieš 8, 64 galimybės. Šachmatų žaidimui būdinga tai, kad judama jau esamo uždaro horizonto rėmuose – tai yra 8 prieš 8 langelius. Suprantama, kai jau duotas šachmatų žaidimo algoritmas, mašina gali įveikti didmeistrį, nes ji nejaučia nuovargio, jos netrikdo įvairūs žmogiškieji faktoriai, galbūt žmogus buvo pavargęs, neišsimiegojęs prieš varžybas ar jam ką nors skaudėjo. Šachmatų superkompiuteris šito nežino. Todėl dėl jau užduoto lentos algoritmo jis tikrai gali būti efektyvesnis už šachmatų didmeistrį. Tačiau, kai kalbame apie filosofiją, žmogišką kūrybą, kūrybingą mokymąsi ar mokymą, turime galvoje būtent tai, kas peržengia užduotus algoritmus bei galimybes ir balansuoja iš esmės ties žmogaus neapibrėžtumu, kai nėra užduotas šis iš anksto galimybių horizontas. Mes, filosofai, mąstome filosofines tikimybes, kurios peržengia iš anksto užduotus algoritmus.

 

Kas yra Jūsų minima filosofinė tikimybė?

Prancūzų filosofas Quentinas Meillassoux kalba apie filosofinę tikimybę ir teigia, kad įprastinė tikimybė yra apibrėžta tikimybė: mes žinome, ko tikėtis. Žaidimų kauliukas turi 6 sieneles, tad kiekvienos jų iškritimo tikimybė yra 1 iš 6 – tai yra uždara tikimybė. Tačiau filosofija, kuri iš esmės remiasi žmogaus kūrybingumu, ją peržengia, ir Q. Meillassoux kalba, kad šešių sienelių kauliukas po tam tikro laiko gali virsti 56 sienelių kauliuku, o tada net 6500 sienelių kauliuku… Tai ir yra filosofinė tikimybė – mąstyti peržengiant iš karto užduotus tikimybių horizontus ir išnaudojant esminį žmogaus kūrybingumą, neapsiriboti uždarais horizontais, vadovėlių algoritmais, o išeiti į tokią situaciją, kai tu pats kaip Dievas sukuri naują algoritmą. Ir tai lemia žmogaus kūrybingumas. Tarkime, mąstanti mašina veikia pagal algoritmą, kaip yra suprogramuota, o žmogus peržengia įvairius apibrėžtumus ir išeina į esminį kūrybingumą. Šis neapibrėžtumas ir yra filosofinė tikimybė. Jeigu stebėsime žaidžiančius vaikus, jie ypatingi tuo, kad visuomenės dar neištreniruoti mąstyti uždarai tikimybiškai. Žaidžia taip, kad žaidime visko gali nutikti: jungia žodžius įvairiais neįprastiniais ryšiais ir kuria naujus žodžius, sąskambius. Galima sakyti, kad vaikai yra iš esmės filosofai, nes operuoja filosofinės tikimybės, o ne iš anksto žmonių įdiegtos uždaros tikimybės kontekste.

 

Tad Jūs manote, kad vaiko žaidimas yra tai, kas nesileidžia įvaldoma ir pakeičiama dirbtinio intelekto?

Iš tiesų taip, vaikas iš esmės yra filosofas, nors jo žaidimas turi tam tikrų algoritmų. Vaikų psichologai, tiriantys jų žaidimus, randa žaidimo algoritmų. Tačiau vaikas yra tokia būtybė, kuri iš esmės veikia atvirame horizonte. Vaiko kūrybingumo nesimuliuos, jo nepakeis joks dirbtinis intelektas, jokia mąstanti mašina, nes vaikas yra iš esmės kūrybingas. Ir aišku, kad filosofinis ugdymas yra būtent atvirų galimybių ir horizontų ugdymas, mokymas būti atvirame horizonte ir formuluoti naujus tikimybių nenumatytus teiginius, kai vaikai yra iš esmės filosofai ir filosofai iš esmės mokosi iš vaikų. Tarkime, ir mes Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos specializacijos studijose rengiamės ugdyti jaunuolius atviro tikimybių horizonto kontekste, mokyti juos elgtis ir mąstyti filosofinės tikimybės sąlygomis. Tad filosofija prieina prie pamatinio, esminio žmogaus kūrybingumo.

Kuo ypatingos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje?

Galima sakyti, kad filosofija nėra specialybė, iš kurios galima pelnyti duoną. Nors filosofija – visuotinai gerbiamas mokslas, nes yra mokslų karalienė, teikianti raktus į Vakarų ir kitų pasaulio civilizacijų supratimą, tačiau ne visada ją galima pritaikyti praktiškai. Filosofinė tikimybė yra tokia, kad, kaip buvo sakyta, peržengia įvairias pragmatikas. Tačiau šios Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos leidžia laimėti du dalykus. Viena vertus, teikiamos filosofijos studijos, kita vertus, leidžiama įgyti filosofijos ir etikos pedagogo specialybę, iš kurios galima pelnyti duoną. Dabar etikos ir filosofijos mokytojų atlyginimai verčia pavydžiai į juos žvelgti net universiteto docentus. Šiuo metu filosofijos ir etikos studijos yra įrašytos į universiteto programas, ir jos vyks. Filosofijos ir etikos mokytojų poreikis yra didelis, o ateityje jis tik augs. Todėl norėčiau jaunuolius pakviesti rinktis šią specialybę, nes tai yra būdas prisikasti prie Vakarų kultūros šaknų ir kartu įgyti pedagogo specializaciją.

 

Kokie dėstytojai dėstys šiose studijose?

Šioje specializacijoje tikrovės tiesų matymą ir mąstymą apie tikrovę dėstys garsūs Lietuvos ir išeivijos filosofai. Fenomenologijos kūrėjo Edmundo Husserlio asistento Eugeno Finko mokinys prof. Algis Mickūnas skaitys paskaitas apie kosminį ugdymą. Prof. Gintautas Mažeikis, svariausias Lietuvos kritinis teoretikas ir geriausiai išmanantis Renesanso bei Naujųjų amžių filosofiją, paskaitose dėstys savo originalias idėjas. Prof. Dalius Jonkus supažindins su fenomenologiniu požiūriu į ugdymą. Antikos specialistė ir Platono vertėja prof. Tatjana Aleknienė dalysis savo originaliomis antikinės filosofijos įžvalgomis. Paskaitas skaitys ekologinės etikos specialistas Mantas Antanas Davidavičius. Dėstys ir filosofijos bei literatūros sankirtas meistriškai liudijantys filosofai: Liutauras Degėsys, Tomas Kavaliauskas ir aš, Augustinas Dainys.

 

Kur ir kada vyksta būsimų studentų priėmimas? Kokie balai reikalingi norinti laimėti konkursą į šią specialybę?

Dokumentus galima pateikti čia:

Bendrasis priėmimas (LAMA BPO) vyksta birželio 1 d. – liepos 25 d.

Motyvacijos vertinimas (registruotis LAMA BPO): birželio 13 d. – liepos 23 d.

Universitetinis priėmimas vyksta: liepos 1 d. – rugsėjo 1 d. (į valstybės nefinansuojamas vietas).

Konkursinis balas:

• Pirmasis dalykas (brandos egzamino įvertinimas) – istorija – 0,4.
• Antrasis dalykas (geografija arba užsienio kalba, arba matematika, arba informacinės technologijos (brandos egzaminas arba metinis pažymys) – 0,2.
• Trečiojo dalyko, nesutampančio su kitais dalykais, (brandos egzaminas arba metinis pažymys) – 0,2.

Lietuvių kalbos ir literatūros (brandos egzaminas) – 0,2.

Kilus klausimų rašykite: augustinas.dainys@vdu.lt