Ar aukštosios mokyklos pasiruošusios priimti negalią turinčius studentus?

Gana dažnai ir daug kalbama apie specialiųjų poreikių turinčių mokinių ugdymą, pagalbą jiems, o apie tai, kaip vėliau jiems sekasi įsilieti į akademinę bendruomenę, siekti aukštojo mokslo, žinome mažai. „Ar aukštasis mokslas atviras specialiųjų poreikių turintiems studentams?“ – taip buvo pavadintas lapkričio pradžioje vykęs renginys. Kokia yra situacija, kas ir ką turėtų daryti, kad ji būtų geresnė? Šiomis temomis pranešimus skaitė įvairių organizacijų, aukštųjų mokyklų atstovai. Nedažnai konferencijose pranešėjai sulaukia tiek klausimų, pastebėjimų, pasidalijimo patirtimi, kiek jų buvo šįkart, todėl aišku viena – tema itin aktuali.

 

Pirmiausia į susirinkusiuosius kreipėsi švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys. Anot jo, teisinius dalykus, įstatymo nuostatas pakeisti, kad pagalba būtų teikiama visiems, nėra taip sudėtinga, kaip užtikrinti jos įgyvendinimą. Viceministras pristatė ministerijos atliekamus darbus šioje srityje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pateikė Vyriausybei siūlymus Mokslo ir studijų įstatyme nustatyti aukštųjų mokyklų studentams, turintiems negalią, skiriamos papildomos paramos, reikalingos studijų prieinamumui didinti ir specialiesiems poreikiams tenkinti, skyrimo sąlygas ir dydį, sujungti dvi šiuo metu mokamas išmokas – valstybinio studijų fondo neįgaliems studentams teikiamą tikslinę išmoką studijų prieinamumui didinti ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansinę tikslinę išmoką specialiesiems poreikiams tenkinti.

 

Negalią turintys studentai: statistika

 

Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų vadovė Lina Garbenčiūtė pristatė savo asociaciją ir jos veiklą. Tai didžiausia skėtinė 14 negalios organizacijų vienijanti asociacija, kurios tikslai – keisti Lietuvos negalios politiką, stebėti Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencijos bei Europos Sąjungos direktyvų ir reglamentų įgyvendinimą Lietuvoje, teikti ataskaitas skirtingiems JT komitetams, Europos Komisijai ir t. t., keisti negalios įvaizdį iš medicininio į grįstą žmogaus teisėmis. Asociacijos vizija – savarankiškas, išsilavinęs ir dirbantis žmogus su negalia, nes kai jam sudaromos tinkamos sąlygos, negalia tampa nebesvarbi, todėl investuoti reikėtų ne į tokių žmonių izoliavimą, o į pagalbą, reikiamų sąlygų sudarymą. Negalią turintys žmonės sudaro 9 proc. visų šalies gyventojų, 2018 m. pradžioje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 245 tūkst. gyventojų (48 proc. vyrų ir 52 proc. moterų). Vaikų, turinčių negalią, skaičius Lietuvoje 2017 m. siekė 14,9 tūkst., Europoje gyvena apie 100 mln. žmonių su negalia.

 

2006 m. priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija – žmogaus teisių dokumentas, kuriame išreiškiama aiški JT pozicija negalią turinčių asmenų atžvilgiu. 2010 m. Lietuva, ratifikavusi JT konvenciją, prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus užtikrinti žmonių su negalia teises Lietuvoje.

Aukštosiose mokyklose šiuo metu mokosi apie 1 tūkst. negalią turinčių studentų (tai sudaro mažiau nei 1 proc.), kurie gauna finansinę paramą, bet kyla sunkumų dėl nepasiruošusių su jais dirbti dėstytojų, nepritaikytų mokymo priemonių ir netinkamos fizinės aplinkos. Nėra sistemingo požiūrio į aukštojo mokslo prieinamumą negalią turintiems žmonėms.

 

Specialiųjų poreikių turintiems studentams teikiamos įvairios paslaugos: tikslinė parama (VSF, NRD, tikslinės, vienkartinės stipendijos), turimos pagalbos priemonės iš VSF aprašymas, individualus tvarkaraštis, kai kuriose aukštosiose mokyklose yra negalios klausimų koordinatorius.

Pranešėja rekomendavo negalią turintiems studentams individualizuoti egzaminus (sudaryti galimybę naudotis reikalingomis technologijomis, lanksčiai vykdyti atsiskaitymus, pailginti laiką ir pan.), įrengti poilsio kambarį, pagelbėti bibliotekoje, universiteto erdvėje, teikti konsultacijas studijų ir karjeros klausimais. L. Garbenčiūtė pabrėžė, kad šios rekomendacijos galioja tik mokymosi ar atsiskaitymų formai, bet ne turiniui. O kaip sėkmingą atviros aukštosios mokyklos pavyzdį įvardijo Airijos Trinity universitetą, kur nuo 2004 m. buvo vykdoma speciali dvejų metų laipsnio neteikiančių studijų programa intelekto negalią turintiems studentams, o nuo 2016 m. patvirtinta programa, suteikianti laipsnį.

Valstybinio studijų fondo parama

 

Valstybinio studijų fondo projekto vadovė Ieva Rūtavičiūtė papasakojo, kuo Valstybinis studijų fondas prisideda prie studijų prieinamumo negalią turintiems studentams – tai finansinė parama (tikslinės išmokos ir socialinės stipendijos), atleidimas nuo finansinių įsipareigojimų, aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymai, aukštųjų mokyklų informacinės ir fizinės aplinkos pritaikymas, informacijos sklaida ir kt.

Socialines stipendijas gali gauti studentai, atitinkantys vieną iš trijų kriterijų, iš kurių vienas (ir svarbiausias šio renginio kontekste) – 45 proc. ar mažesnis darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis. 45 proc. yra riba, nuo kurios asmuo gali pretenduoti į kokią nors paramą. Žinoma, galima diskutuoti, ar tai teisinga – tokius klausimus dažnai užduoda turintys 50 proc. darbingumo lygį.

 

Kalbant apie aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymus, nuo 2012 m. apmokyta 250 asmenų, tačiau vis dar tenka išgirsti: „Mums nieko nereikia, pas mus nėra neįgalių studentų.“ Norisi atsakyti klausimu: „Gal todėl jų ir nėra, nes nepritaikėte aplinkos, nežinote, kaip juos priimti?“ Arba: „Kam neįgaliajam tos studijos?“ Bet tai – jo asmeninis reikalas. Mokymų tikslas – ne tik supažindinti aukštųjų mokyklų darbuotojus su universalaus dizaino principais, studijų proceso, mokymo priemonių pritaikymu, individualizavimu skirtingas negalios rūšis turintiems studentams, bet ir apskritai plėsti akiratį. „Juk kai ateina negražus studentas, neklausiame, ką jis toks negražus su studijomis veiks, tai kodėl klausiame neįgaliojo?“ – vaizdžiai palygino I. Rūtavičiūtė. Mokymuose dalyvauja aukštųjų mokyklų administracijų atstovai ir dėstytojai.

Kaip aukštosiose mokyklose jaučiasi sveikatos sutrikimų turintys studentai?

 

Vyriausybės strateginės analizės centro politikos analitikė Vaida Šaukeckienė kalbėjo apie tai, kaip aukštosiose mokyklose jaučiasi sveikatos sutrikimų turintys studentai. Pranešėja rėmėsi projektu „Eurostudent“, kurio tikslas – ištirti ir palyginti socialines ir ekonomines studentų gyvenimo sąlygas įvairiose aukštojo mokslo sistemose Europoje. Tyrime dalyvauja 28 šalys. Iš visų studentų, kurie nurodė, kad turi sveikatos sutrikimų, 19 proc. teigia, kad sutrikimai juos riboja studijų proceso metu. Kas penktas sako, kad jiems visiškai pakanka viešos institucinės paramos, kurią gauna, 50 proc. sako, kad tos paramos jiems nereikia.

 

Iš studentų, turinčių sveikatos sutrikimų, teigiamai gaunamą paramą vertina tik kas penktas (tačiau kitų šalių kontekste Lietuva yra šalia vidurkio), jie labiau pažeidžiami finansiškai (dažniau priklausomi nuo šeimos paramos nei nuo savo uždirbtų pajamų, nes per studijas, palyginti su kitais studentais, įsidarbina tik nedidelis jų skaičius), pasižymi žemesniu priklausymo aukštojo mokslo bendruomenei jausmu, dažniau patiria sunkumų, susijusių su studijomis (dažniausiai dėl mokymosi krūvio), dauguma patiria psichologinių sunkumų – daug daugiau nei likusi studentų dalis. Daugiau nei pusė studentų, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, atskirus studijų proceso komponentus (studijų struktūra, dėstymo kokybė, programos sandara), dėstytojų darbą vertina teigiamai, tačiau apklausa parodė, kad statistiškai reikšmingi skirtumai yra dėl paskaitų tvarkaraščio organizavimo, dėstytojų rūpinimosi studentų pažanga – šiuo aspektu sveikatos sutrikimų turintys studentai yra kritiškesni. Įvertinus faktinius duomenis, kiek studentų dalyvauja ar planuoja dalyvauti tarptautinio mobilumo programose, statistiškai reikšmingų skirtumų nepastebėta, tačiau analizuojant priežastis, dėl kurių studentai nedalyvauja, matomi reikšmingi skirtumai. Kliūtimi mobilumui sveikatos sutrikimų turintiems studentams tampa papildomos finansinės išlaidos (80 proc.), sveikatos būklė / negalia (40 proc.). Sveikatos sutrikimų turintieji daug dažniau nei kiti studentai patiria sunkumų dėl mokymosi krūvio, motyvacijos stokos.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Dizainas

 

Centrinės projektų valdymo agentūros ekspertė Justina Jakštienė skaitė pranešimą „Universalaus dizaino principų taikymas didinant studijų galimybių prieinamumą specialiųjų poreikių turintiems studentams“. Universalus dizainas, kaip įgalinanti filosofija, susijęs su nediferencijavimu, visos populiacijos kaip vienio suvokimu (nepaisant amžiaus, sveikatos, lyties ir pan.). Išsivysčiusių valstybių švietimo sektoriuje universalus dizainas yra aktuali tema politiniu, ikimokyklinio ar pradinio ugdymo lygmenimis. Universalus dizainas dar gali būti vadinamas humanistiniu, įtraukiuoju, specialiuoju arba dizainu visiems, orientuotu į visų poreikius. Dizainą reikėtų suprasti kaip bendrą visumą.

 

Universalus dizainas (UD) – terminas, apibūdinantis demokratinės visuomenės principus atitinkančią filosofiją, orientuotą į tokius produktų, paslaugų, aplinkos, turinio, sistemų ir kitus kūrimo procesus, kad šie sukurti sprendimai būtų universaliai pritaikyti naudoti kiek įmanoma didesnei žmonių grupei. Šia koncepcija besiremiantis dizainas yra itin svarbus veiksnys užtikrinant socialinę integraciją, žmogaus teises ir visų lygybę. Siekiama patenkinti visos visuomenės poreikius ir atsisakyti diskriminacinio atskirų grupių išskyrimo.

UD neišskiria konkrečių žmonių grupių (pavyzdžiui, su judėjimo negalia, turinčių sveikatos problemų) ir nekuria būtent jiems skirtų ar pritaikytų produktų, paslaugų ar infrastruktūros (pavyzdžiui, įėjimų į patalpas, prietaisų ar įrangos). Specialiųjų poreikių turi ir nėščios moterys, tėvai su vaikų vežimėliais, žmonės, patyrę traumų ir pan. Kuriama taip, kad būtų patogu naudotis visiems, įskaitant ir specialiųjų poreikių turinčius asmenis.

 

UD švietime apima mokymo turinį ir metodus, žinių ir pasiekimų įvertinimą, informacijos (literatūra, IT sistemos, programos ir pan.) bei infrastruktūros (statiniai, baldai, laboratorijos ir pan.) prieinamumą. Pabrėžiama integruoto mokymo svarba, siekiant atliepti skirtingų kultūrų, brandos ir amžiaus, mokymosi stilių ir kitus mokinių / studentų poreikius. Pagrindinės UD švietime strategijos yra informacijos pateikimas (ko mokomės?), procesas (kaip mokomės?), įsitraukimas (kodėl to mokomės?). UD padeda suvokti, kad egzistuoja daug būdų tapti sėkmingam, veiksmingai išspręsti tą pačią problemą ar užduotį, kaip pasimokyti iš padarytų klaidų.

J. Jakštienė parodė diagramą, kurioje, remiantis 2017 m. duomenimis, nurodoma specialiųjų poreikių turinčių mokinių dalis Lietuvos savivaldybėse – didžiausias jų skaičius (25–27 proc.) yra Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio ir Kupiškio rajonuose. Šalčininkuose, Neringoje ir Vilniaus rajone tokių mokinių itin mažai. Netrukus jie ateis į aukštojo mokslo sistemą, ar sugebėsime juos įgalinti?

Negalios suvokimas turėtų keistis iš medicininio į socialinį – negalia nėra individuali problema, ji neriboja galimybių, o barjerus kuria visuomenė. Pašalinus išorinius barjerus, neįgalusis yra savarankiškas, aktyvus ir pilietiškas visuomenės narys, o užuojauta ir labdara tik mažina savivertę, žemina.

 

Tiesa, reaguodama į pranešimą, braižybos dėstytoja pasidalijo patirtimi pritaikant užduotis – ji dirbo su negalią turinčiu studentu, kuris nenorėjo kitokio atsiskaitymo, nes jausdavosi išskirtinis, nesijautė bendruomenės nariu. Jis negalėjo braižyti, bet braižė – nesvarbu, kad jam užduočiai atlikti reikėjo 3 valandų, o ne 15 minučių, kaip kitiems.

Atviras neįgaliesiems universitetas

 

Vilniaus universiteto Neįgaliųjų reikalų koordinatorė Indrė Širvinskaitė pristatė universiteto patirtį dirbant su neįgaliaisiais. Atviro neįgaliesiems universiteto koncepcija priimta 2017 m., įgyvendinama organizuojant studijų procesą, ugdant personalo kompetencijas, užtikrinant geras darbo sąlygas negalią turintiems darbuotojams, pritaikant aplinką, viešinant informaciją. Universiteto bendruomenė vadovaujasi JT neįgaliųjų teisių konvencijos studentų su negalia (prie jų priskiriami ir turintieji mokymosi sunkumų) apibrėžimu.

Pritaikant studijų procesą neįgaliesiems taikomos šios priemonės:

• neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybė (nuo 2016 m.), atskirta nuo finansinės paramos administravimo;
• individualūs susitikimai su studentais;
• individualiųjų poreikių, kylančių dėl negalios, įvertinimas;
• rekomendacijos fakultetams;
• studijų individualizavimo planas;
• konsultacijos dėstytojams, administracijai ir studentams.

 

Pritaikydama studijų procesą universiteto bendruomenė susiduria su iššūkiais dėl sudėtingo perėjimo iš bendrojo ugdymo sistemos į universitetą (pavyzdžiui, abiturientas buvo atleistas nuo brandos egzamino, bet jo įvertinimas reikalingas konkursiniam balui, todėl sumažėja galimybė įstoti), ne visi žino apie mokymosi sutrikimus, pavyzdžiui, disleksiją, jei ši nebuvo nustatyta, arba studentas to nepasako dėstytojams, todėl nėra lengva įvertinti poreikius, kylančius studijų metu. Ypač kai negalia nematoma (psichikos sveikata, vidaus organų ligos, mokymosi sunkumai, neurologiniai, dėmesio, autizmo spektro sutrikimai, intelekto negalia), trūksta kompetencijų studijų medžiagai pritaikyti mokymosi sunkumų turintiems studentams. Universitetą apriboja studijų prieinamumo finansavimo modelis – lėšos studentams skiriamos tiesiogiai, taip pat Lietuvoje beveik neprieinamos / neišplėtotos konspektuotojų, asmeninių asistentų paslaugos.

Indrė Širvinskaitė aptarė galimybes, kurios padėtų pagerinti esamą situaciją – tai aiškesnis reglamentavimas nacionaliniu mastu, patirties ir kompetencijos sutelkimas, tęstinumas pereinant iš bendrojo ugdymo sistemos, negalios koordinatorių tinklas – dalijimasis patirtimi, išteklių sutelkimas, studijų prieinamumo finansavimo modelio tobulinimas – individualizavimas, efektyvinimas, paslaugų kūrimas ir plėtojimas, architektų kompetencijos ir pagalba pritaikant kultūros paveldą.

Specialiųjų poreikių turintys studentai – universitetų bendruomenių dalis

 

Pranešimą „Neįgalus studentas – ne tik statistinis vienetas“ skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Studentų reikalų departamento direktorius Mantas Simanavičius. Anot jo, paramą turi skirti ne tik valstybė, bet ir aukštosios mokyklos, nes specialiųjų poreikių turintys studentai yra jų bendruomenių dalis. Studijų formų lankstumas įtrauktas į mokslo ir studijų įstatymą, turėtų būti įtrauktas ir į aukštųjų mokyklų statutus. Negalią turintiems studentams studijuoti turi būti sudaromos specifinės sąlygos. Nederėtų pamiršti ir negalią turinčių studentų tėvų – ypač pirmakursių, jie taip pat domisi, kaip vyksta procesai, ką siūlo universitetas, jiems reikia suteikti tą informaciją.

 

„Negalią turintys studentai turėtų dalyvauti visuose procesuose – be jų nežinotume, kokią techniką pirkti, kuriame pastate statyti, reikia, kad jie papasakotų, su kokiais iššūkiais susiduria dėl studijų, karjeros, praktikos, tarptautinio mobilumo“, – kalbėjo M. Simanavičius. O su kokiais iššūkiais susiduria universitetas? „Kiek dėstytojai gauna papildomai, kad dirba su negalią turinčiais studentais? Lygiai nulį. Nes neįgalaus studento krepšelio „dedamosios“ yra tokios pačios, kaip ir visų kitų. Tarpinstitucinio koordinavimo trūkumas – viena institucija atleidžia nuo mokesčio už studijas, o kita dalinai finansuoja ir pan. Gal geriau tuos pinigus pridėti prie stipendijos, ir studentas, gavęs didesnę sumą, pats nuspręs, kam tas lėšas skirti“, – svarstė direktorius. Diskutuotinas dalykas – akademinė etika, negalią turintys studentai turi kitokių niuansų, nes kartais gali naudotis negalia. Trūksta strateginės vizijos, reguliavimo valstybiniu lygiu. Ne visi universitetai dėl lėšų trūkumo turi neįgaliųjų koordinatorių pareigybes.

 

Kai renginio vedėjas, žurnalistas Aurimas Perednis paprašė pakelti rankas tų, kurie mano, kad į renginio pavadinime esantį klausimą („Ar aukštasis mokslas atviras specialiųjų poreikių turintiems studentams?“) galima atsakyti teigiamai, sėdintys salėje jų kelti neskubėjo, o vedėjas sakė, kad jam tai tik privalumas, nes bus apie ką diskutuoti.

 

Pasibaigus pranešimams, antroje renginio dalyje vyko diskusija, kurioje dalyvavo Vyriausybės, ŠMSM, įvairių organizacijų, aukštųjų mokyklų atstovai ir studentai. Apie ją „Švietimo naujienos“ rašys artimiausiu metu.