Apie tautinį kostiumą vaikams reikia kalbėti nuo mažens

Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) tautinio kostiumo studija bendradarbiauja su muziejais bei amatų centrais. Pagrindinis jos tikslas – populiarinti lietuvių tautinį kostiumą. Dažniausiai studijos specialistės palaiko ryšius su kultūros centrais, tačiau šįkart į seminarą „Lietuvių tautinių kostiumų populiarinimas švietimo ir kultūros įstaigose“ panoro sukviesti pedagogus – pasidalyti žiniomis su tais, kurie jų turi mažiau. LNKC Etninės kultūros skyriaus tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė papasakojo apie savo ir kolegės Sandros Stalnionytės veiklą – vedamas edukacijas, seminarus, paskaitas, ekspozicijos salytę, kurioje rodoma dalis didžiausios Lietuvoje (nuolat papildomos), tautinio kostiumo kolekcijos (pirmieji atkurti kostiumai pristatyti dainų šventės metu 2003 m.), leidžiamus atvirukus, kalendorius, knygas ir pan. „Konsultuojame kostiumų gamintojus, tautinius kostiumus nuomojame, tai vis populiarėja – jais žmonės nori puoštis ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių (vestuvės, krikštynos, diplomų teikimai) metu, dovanoti į svečią šalį gyventi išvykstantiems lietuviams. Šiuo metu rekonstruojame žieminį kostiumą, nes per valstybės šventes – vasario 16 d. ir kovo 11 d., kai lauke vėsu, žmonės, vilkintys tautinius kostiumus arba šąla, arba slepia kostiumą po šiuolaikiniu viršutiniu drabužiu“, – veiklą ir rekonstruotus įvairių Lietuvos regionų tautinius kostiumus, rodydama skaidres ir nuotraukas, trumpai pristatė D. Keturakienė. Visus susidomėjusius ir norinčius konsultuotis, specialistė kviečia drąsiai kreiptis pagalbos ir patarimų (atvykti iš anksto susitarus), pataria, kad komplektuojant tautinį kostiumą reikia kreipti dėmesį į visumą – atitinkama turėtų būti ir šukuosena, ir avalynė.

Susirinkusiems D. Keturakienė skaidrėse parodė nuotraukas – tai tautiniais kostiumais aprengtos medinės lėlės, Nemenčinės daugiafunkcio centro vykdyto projekto rezultatas. Vaikai lankėsi ekspozicijos salytėje, klausėsi specialistės pasakojimo, apžiūrėjo kostiumus, visa tai nufilmavo ir filmuotą medžiagą išsiuntė kitoms mokykloms. Gavę medžiagą ir lėlytes, savo mokyklose gamino joms mažas tautinių kostiumų kopijas iš popieriaus ar audinių atraižėlių.

Popierinės lėlės

 

Pranešimą „Lietuvių tautinio kostiumo ypatumai. Pateiktis jaunesniajam mokykliniam amžiui“ skaitė dailininkė-dizainerė, sertifikuota tautinio kostiumo gamintoja, Diana Tomkuvienė. Pasak jos, jei siekiame, kad jauni žmonės norėtų puoštis tautiniu kostiumu, vaikams apie jį reikia kalbėti nuo mažų dienų: „Kai sakoma, kad reikia „užsiauginti“ skaitytoją, žiūrovą, manau, kad turime užsiauginti ir tą žmogų, kuris jaus malonumą ir didžiuosis dėvėdamas tautinį kostiumą, kad tai būtų jo savastis, esmė. Prof. Vida Kulikauskienė yra pasakiusi, kad tautinis kostiumas – vienas iš tautos ženklų: herbą, himną ir vėliavą sukūrė asmenys, o tautinis kostiumas – ženklas, kurį sukūrė tauta – bendras kolektyvinis produktas, tam tikru metu išgrynintas tyrėjų, mokslininkų, kintantis, nes keičiasi nuomonės, žinios“. Kaip tokį mažą žmogų auginti? Meno kolektyvuose, dainuojant, domintis folkloru, bet ne visi dainuoja ar šoka. Be to, ir informacija geriau suvokiama, jei veikia motorika: kai vaikas piešia, karpo, rašo. Todėl D. Tomkuvienė kalbėjo apie popierines lėles ir kitus leidinius, susijusius su tautiniu kostiumu. 1988 m. išleistame rinkinyje, skirtame išsikirpti iš popieriaus lėlę ir jos drabužėlius (jų būta įvairių: uniformų, princesių, caraičių suknelių), du lapai iš dvidešimties skirti stilizuotam, bet tautiniam kostiumui. 2000 m. „Šviesos“ leidykla išleido vadovėlį „Darbai su audiniu, siūlais, verpalais“ 5–8 klasėms, vienas jo skyrius skirtas tautiniam kostiumui, tik trūksta atnaujintos medžiagos, nes remiamasi 1939 m. Antano Tamošaičio leidiniu. 2010 m. išleistas leidinukas (skirtas aprengti lėlę) „Lietuvių tautiniai rūbai“, skleidžiantis žinią, kad tarp šiuolaikinių barbių yra ir kitokių lėlių, nors ten taip pat yra netikslumų (pavyzdžiui, gerokai stambesni, nei turėtų būti, ornamentai). 2012 m. pasirodė dešimties plakatų rinkinys su įvairių regionų tautiniais kostiumais (plakatuose jie vaizduojami ir sukomplektuoti, ir atskiromis dalimis, prie kiekvienos prirašant pavadinimą). Tačiau plakatus galima tik pasižiūrėti, o vaikams norisi pačiupinėti, kažką nuveikti. 2016 m. išleista knygelė „Lietuvių merginų tautiniai drabužiai. Aprenk lėlę“ – sumanyta fotografuoti tikrus sijonus, prijuostes, juostas, pritaikytus pieštai lėlės figūrėlei, kad vaikas matytų tikroviško dydžio proporciją: kokia ornamentika, jos dydis, spalvų deriniai. Tik lėlės galva didesnė (pagal vaikų literatūros iliustracijų tradiciją), todėl ir jos apdangalai šiek tiek didesni, nei turėtų būti. Autorė, tą knygelę pardavinėdavusi mugėse, sulaukė klausimų, kodėl lėlė tik mergaitė, nėra berniuko su vyrišku tautiniu kostiumu? Kadangi 2017 m. paskelbti tautinio kostiumo metais, bendradarbiaudami su „Raidynėlio“ leidykla ir Vilniaus etninės kultūros centru, parengėme knygelę „Lietuvių tautiniai drabužiai. Aprenk lėlę“ su dviem skirtingų lyčių lėlėmis.

Naujausias tokio pobūdžio leidinys (per karantiną buvęs itin populiarus, nes vaikai turėjo ką veikti, o karpant ir spalvinant galima daug įsiminti), jo autorė ir yra D. Tomkuvienė, kartu su D. Keturakiene ir dailininke V. Tomkute – „Tautinės lėlės. Lietuvos etnografinių regionų kostiumai“ (2019 m., išleido LNKC). D. Keturakienės teigimu, atrinkusi leidiniui tautinių kostiumų komplektus, tokios knygelės idėja kilo dėl skambinančiųjų gausos, žmonių noro įsigyti ankstesnes knygeles.

Naujame leidinyje yra tautinių kostiumų aprašymai, apgalvota, kad iš viršelio atvarto ar kai kurių puslapių (kurie atspausdinti ant kartono) galima sulenkus, suklijavus kraštus, pasidaryti vokus (savotiškas spintas) lėlei ir drabužiams, kad šie nepasimestų. „Bandėme parodyti variatyvumą, kad vaikas matytų, jog kostiumas nėra „standartas“, galima rinktis iš kelių liemenių, sijonų, avalynės ir kt. variantų, svarbu, kad būtų to paties regiono, o knygelės gale, šalia nuotraukų, parašyti mažiau žinomų tautinio kostiumo dalių pavadinimai (klumpės, galionas, drobulė)“. Lėlę galima ne tik rengti iškirptais drabužėliais, bet ir piešti, spalvinti, tokiu būdu lavinant smulkiąją motoriką. Kad tokie įgūdžiai reikalingi tvirtina ir seminare dalyvavusios pedagogės, teigiančios, kad šiuolaikiniams vaikams kyla sunkumų kerpant žirklėmis ar rišant mazgą.

 

Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotraukos

Vaikiškas tautinis kostiumas

 

Pranešimą „Vaikiškas tautinis kostiumas. Dėvėjimo kultūra“ skaitė Laima Stasė Proškutė, Kauno I muzikos mokyklos etninės muzikos mokytoja metodininkė. Jau beveik trisdešimt metų tautinis kostiumas yra jos hobis. Pasak jos, muziejuose vaikiškų drabužių itin mažai, taip pat negausu ir aprašų, bet aišku, kad vaikai išeigai buvo puošiami kaip suaugę. Tai patvirtina ir Žemaitės, Vaižganto kūryboje esantys vaikų aprangos aprašymai, o bene įspūdingiausias aptinkamas Ievos Simonaitytės mamos prisiminimuose apie tai, kaip dvidešimto amžiaus pradžioje 16–17 mėn. mergaitę vežė į Šilutę skiepyti – aprengė siuvinėtais marškiniais, liemene, sijonu, prijuoste, parūpino kojines ir batukus, į plaukus įrišo kaspiną…

 

Lektorės teigimu, nors atrodo, jog daugelis mokytojų apie tautinį kostiumą žino pakankamai, dar yra kur tobulėti, pasitaiko įvairių situacijų. Folkloro kolektyvo veikloje dalyvaujančio vaiko tautinis kostiumas turėtų būti panašus į suaugusiojo. Reikėtų remtis etnografinio regioniškumo (net ir pagal rajonus, jei jie labiau išsiskiria), laikmečio (dabar galima rasti daug medžiagos, tai kur kas lengviau nei prieš dvidešimt ar daugiau metų), kriterijais. O bene svarbiausia, šiuo atveju, vaikišką tautinį kostiumą siūti praktiškai – atsižvelgti į tai, kad vaikai greitai auga, tad ir kostiumai turi augti kartu su jais, nes vaikai nenori dėvėti išaugtų ar per didelių drabužių, jiems bus nei patogu, nei gražu. Kostiumo dalys turėtų būti pasiūtos taip, kad sijoną būtų galima atlenkti, o liemenę – šonuose paplatinti ir pan. Į procesą mokytoja siūlo žiūrėti kūrybingai – dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti liemenėms ir karūnų kaspinams tinkamų audinių. Svarbiausia investuoti į audėjų austas juostas ir prijuostes, nes jos labiausiai matomos, o visa kita galima pasisiūti savarankiškai, iš pirktinių audinių, nors, žinoma, geriausia, jei tik leidžia galimybės, šį darbą patikėti specialistams. Prieš dešimtmetį, ar seniau, ji mokinių mamoms patardavusi, parodydavusi pavyzdžių, ir šios pačios pasiūdavo, išsiuvinėdavo tautinių kostiumų dalis. O jei vaikas dainuoja ne folkloro ansamblyje, galbūt jam tiks archeologinis kostiumas arba pakaks stilizuoto varianto.

 

Antras svarbus dalykas – kostiumo dėvėsena, nes viena yra jį turėti, o antra – dėvėti. Dažnai painiojami moterų ir merginų galvos apdangalai: vąšeliu nertos kepurėlės mergaitėms netinka, jos yra ištekėjusių moterų aprangos dalis. Negerai, kai pro sijono apačią matosi apatinis sijonas. Mergaičių plaukai turėtų būti supinti, prie tautinio kostiumo nedera žiedai, auskarai, basutės (tinkami bateliai iki kauliuko arba truputį aukštesni ir suvarstomi), kostiumas turi būti švarus, išskalbtas, iškrakmolytas.

Dažnai tenka matyti, kad prieš koncertus vaikai drabužių nesaugo, atėjus laikui eiti į sceną, šie jau būna pasiglamžę. Papildydama lektorės pastebėjimus, D. Tomkuvienė papasakojo apie riešines – jos turėtų būti dėvimos šaltuoju metų laiku, galbūt dar rudenį ar pavasarį, koncertuojant patalpose tai leistina, tačiau vasarą lauke, per dainų šventes, kai karšta, jų dėvėti nereikėtų. Paskutinis L. S. Proškutės asmeninis prašymas – nerengti vaikų Juozo Statkevičiaus kurtais kostiumais, kuriuos gavo ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir nevadinti jų tautiniais kostiumais, nes tai autorinė etnizuota kolekcija.

Edukacijos muziejuje

 

Irmos Kereišienės, Birštono muziejaus muziejininkės-edukatorės pranešimas pavadintas „Geroji Birštono muziejaus patirtis rengiant tautinės tekstilės edukacijas“. Šiame muziejuje rengiamos dvi edukacinės programos, susijusios su tekstile. Pirmoji – „Prakalbinkime tautodailės raštą“ (įvairaus amžiaus klausytojams, patvirtinta „Kultūros paso“ paslaugų platformoje) – klausomasi paskaitos, jos metu daugiau sužinoma apie tautinį raštą, ant lininio drobinio maišelio piešiami ir spalvinami lietuviški tautiniai raštai. Kiekvienas lankytojas iš edukacijos išsineša maišelį su šventos Agotos duona. Maišeliai jau būna pasiūti, ant jo tereikia nusipiešti ir nuspalvinti tautinį raštą.

 

Antroji programa – „Lietuvių tautinis kostiumas“ (I–VI kl. mokiniams). „Šios edukacijos metu sužinoma apie etnografinius regionus, kalbama apie lietuvišką tautinį kostiumą, jo sudedamąsias dalis, kaip regionuose jos skiriasi savo spalvomis, raštais. Pabaigoje vaikams skiriama užduotis nuspalvinti tautinę lėlę, naudojant lietuviškus raštus, žiūrint į pavyzdžius, stengiantis juos atkartoti. Šios programos populiarėja, nes tautiškumas po truputį sugrįžta į madą“, – sako I. Kereišienė.

 

„Tautinis kostiumas – protėvių palikimas, kuriame užkoduota tam tikra informacija. Žvelgdami į tautinį kostiumą matome raštus, atkeliavusius iš labai senų laikų, tai vienas iš stipriausių žmonių bendrijas ir visuomenę vienijančių reiškinių. Raštai keliavo iš kartos į kartą, kartais išreikšdami daugiau informacijos nei pavyktų perteikti žodžiais, tos reikšmės užkoduotos mūsų tekstilėje: lovatiesėse rankšluosčiuose, juostose ir pan. Kiekviena jaunamartė iki vestuvių turėdavo nusiausti kraitį, audinių raštuose ji užkoduodavo informaciją apie save. Taigi ženklas yra tarpininkas tarp žmogaus ir praeities, istorijos, arba raktas, kad galėtume suvokti tradicinės istorijos paveldą“, – teigia muziejininkė-edukatorė, pasakodama apie raštų (rombo, eglutės, žirgelio, saulės, mėnulio ir kt.) ir spalvų reikšmes.

Etninės kultūros ugdymas neformaliajame švietime

 

Arvydas Ščiukaitis, Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Pilietinio, turizmo ir etnokultūrinio ugdymo skyriaus metodininkas papasakojo apie šios įstaigos organizuojamus nacionalinius etnokultūrinius renginius: tai kraštotyrinė veikla, konkursai, projektai, neakivaizdinės mokyklos, etnokultūrinės stovyklos, muziejų lankymas, žygiai, ekspedicijos.

 

Metodininkas trumpai papasakojo apie etnokultūrinius projektus. Pirmasis iš jų, „Lietuvos kulinarijos ir etninio paveldo puoselėjimas“, skirtas profesinėms mokykloms, galima ruošti tris ir daugiau patiekalų, šiame projekte skelbiamos temos – krikštynų, vestuvių. Pirma dalis būna prisistatymas, tos šventės parodymas, tuomet pristatomi patiekalai ir galiausiai vyksta etnokultūrinių žinių viktorina. „Tautos dvasios beieškant“ – kraštotyrinis projektas, sumanytas su etnologe Gražina Kadžyte, mokiniai kuria darbus naudodami šiuolaikines technologijas, pasiskirsto, kas fotografuoja, filmuoja, užrašo. Galima rinkti medžiagą apie įvairius paveldo objektus, tautodailininkus, o geriausių darbų autoriai pakviečiami į Vilnių. Projekte „Mūsų lobynai“ dalyvauja mokiniai nuo pirmos iki dvyliktos klasės, komandą sudaro ne daugiau kaip dešimt mokinių. „Prašome, kad būtų bent viena pora, vilkinti tautinius kostiumus, nes varžytuvėse yra tautinio kostiumo pristatymas. Pirmoji rungtis – mokinių prisistatymas, jie pristato savo mokyklą, vietovę, per antrąją pristato kostiumą, per trečiąją – tautinį paveldą (tai gali būti daina, šokis, ratelis) per ketvirtąją – kulinarinį patiekalą pagal senovinius receptus, būdingus tam regionui. Projektas vyksta etapais – visuose regionuose (Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją sujungėme į vieną), regionų laimėtojai vyksta į respublikines varžytuves“, – aiškina A. Ščiukaitis.

 

2019 m. kovo mėnesį Vilniaus Žvėryno gimnazijoje surengta pirmoji etninės kultūros olimpiada, jos organizatoriai ir partneriai – Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LMNŠC, Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga. Olimpiadą sudaro etnokultūrinių žinių testas ir etnokultūrinė raiška – vaikai groja liaudies instrumentais, dainuoja, šoka, varžosi skaitovai.

Spalio 2 d. Vilniuje vyks II Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados trečiasis (šalies) etapas.