Apie švietimo kokybę, arba kodėl reikėtų palikti jungtines klases

Nuo 2022 m. rugsėjo pirmosios ketinama neleisti formuoti jungtinių 5–8 klasių. Ką tai reiškia mažai kaimo mokyklai (skyriui)? Virsmą pradine. Taip pat planuojama panaikinti galimybę jungti po tris ar keturias 1–4 klases. Dažnu atveju, tai reikštų tokios mokyklos (skyriaus) uždarymą. Neramina ir planai reikalauti gimnazijose sudaryti ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klases. Tai reikštų pabaigą visoms kaimo gimnazijoms, nes ten ir vienai klasei mokinių ne visada užtenka.

Parengtas Vyriausybės programos projektas „Visiems prieinama gera mokykla ir šiuolaikinis ugdymo turinys“. Pokyčių tikslas gražus – „sudaryti prielaidas pagerinti kokybiško bendrojo ugdymo prieinamumą, sumažinti atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių žmonių ir efektyviau naudoti mokymo lėšas“. Ketinamai tikrai geri: „teikti finansinę paramą ir ekspertinę-konsultacinę pagalbą mokykloms ugdymo kokybės skirtumams mažinti ir lygioms galimybėms užtikrinti“, „konsoliduoti mokymo(si) išteklius ir gerinti švietimo kokybę savivaldybėse, įdiegti pažangą skatinančią Tūkstantmečio mokyklų programą“ ir kt. Klausimas, kaip to bus siekiama. Bėda ta, kad švietimą bandoma vertinti ekonominiais rodikliais. Tyrimuose matuojami kiekybiniai rodikliai (taip lengviau), kokybiniai dažnai pamirštami, socialinis teisingumas nebematuojamas. Kokybiško ugdymo samprata dažnai sutapatinama su ugdymo rezultatais.

Įdomu tai, kad švietimo kokybės sąvokos apibrėžimo nėra. Švietimo įstatyme rašoma, kad „Švietimo kokybės samprata kuriama visuomenės, švietimo dalyvių ir švietimo valdymo subjektų. Švietimo valdymo subjektai inicijuoja ir organizuoja viešus švietimo paskirties, tikslų, jų siekimo būdų ir principų svarstymus, teikia svarstymams tyrimais ir analize pagrįstų švietimo būklės įrodymų, pagal savo kompetenciją įteisina susitarimus ir priima strateginius sprendimus.“ Taigi švietimo kokybės samprata nuolat kintanti, ji koreguojama atsižvelgiant į visuomenės poreikius, dėl jos susitariama. To susitarimo, viešų diskusijų šiuo metu ir trūksta. Nes priklausomai nuo kokybės sampratos, keisis švietimo tikslai ir siekiai, taip pat jų įgyvendinimo būdai.

Dažnai užmirštama, kad ugdymo kokybė – ne tik rezultatai, bet ir tai, ką vaikas patiria jų siekdamas. Tai įteisinta Geros mokyklos koncepcijoje, kurioje svarbiausiu geros mokyklos požymiu laikomi „geri (pageidaujami, priimtini) ugdymo(si) rezultatai ir turtingos, įsimenančios, prasmingos, malonios gyvenimo mokykloje patirtys“. Nors koncepcijoje rezultatai – ne tik pasiekimai, bet ir pažanga, ir asmenybės branda; mokyklos dažnai vertinamos vien tik pagal mokinių pasiekimus, kurie neatskleidžia ne tik tikrosios ugdymo kokybės, bet ir rezultatų. Svarbus ir rezultatų pasiekimo būdas (koncepcijoje tiek patys rezultatai, tiek jų pasiekimo procesas laikomi lygiaverčiais), kuris dažnai lieka nevertinamas.

Grįžkime prie jungtinių klasių klausimo. Kuo remiantis teigiama, kad jose žemesnė ugdymo kokybė? Pagrindinis argumentas – mokinių mokymosi rezultatai. Pasigilinkime. Mokyklose, kuriose yra jungtinės klasės, beveik visi mokiniai iš žemesnės socialinės, ekonominės ir kultūrinės (SEK) aplinkos (kitos šeimos dažniausiai savo vaikus „gelbsti“ persikraustydamos gyventi kitur, arčiau didesnės mokyklos, arba, važiuodamos į darbą, pavežėja ir vaikus). Beveik visi mokiniai gauna nemokamą maitinimą. Didelei daliai mokinių teikiama įvairiapusė švietimo pagalba. Nemažai daliai šeimų taikoma atvejo vadyba. Dauguma mokinių pavežėjami iš atokesnių kaimų. O tada palyginami mokinių mokymosi rezultatai. Lyginama tai, kas nelygintina. Ir skaičiuojami ne vaikai, o jų dalis. Pvz., jei klasėje mokosi keturi mokiniai, trys iš jų – neišlaiko patikrinimo, taigi – 75 proc. neišlaikiusiųjų. Baisu. Tiems vaikams nuėjus į didelę mokyklą, kurioje suformuota dešimt pilnų paralelių klasių (mokosi 300 vaikų), tie trys vaikai tesudarys vieną procentą. Tyrimuose bus lyginamas tas vienas procentas ir 75 proc. ir aiškinama apie kokybę, nors iš tiesų, vaikų skaičius toks pat, tik jų dalis jau kitokia. Todėl negalima teigti, kad tokiems vaikams perėjus į miestą, pagerės jų ugdymo rezultatai – didesnė tikimybė, kad jų ugdymo rezultatai tik „pasislėps“ mokinių gausoje.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Norint iš tikrųjų palyginti, reikėtų įvertinti atitinkamą „gerųjų“ mokyklų imtį: proporcingai tuos mokinius, kurie pavežėjami, kuriems teikiama švietimo pagalba, kurie gauna nemokamą maitinimą, kurių šeimoms taikoma atvejo vadyba; tik jų rezultatus lyginti su kaimo mokyklų jungtinių klasių mokinių rezultatais. Toks tyrimas parodytų tikrąją ugdymo kokybės padėtį jungtinėse klasėse. Ar buvo atliktas? Negirdėjau.

Kitas argumentas – pamokų kokybė ir ugdymo aplinka. Apsidairykime. Dauguma kaimo mokyklų renovuotos, įvairių projektų metu aprūpintos šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis. Nors į kaimus (su retomis išimtimis) nauji jauni mokytojai gyventi neatvyksta, vietiniams mokytojams palaipsniui išeinant į pensiją, juos keičia miesto mokytojai. Nes mieste irgi mažėja mokinių, mažėja klasių komplektų, neužtenka pamokų. Vis dažniau tie patys gimnazijų mokytojai kokią dieną ar dvi per savaitę dirba mažose kaimo mokyklose. Tokia realybė. Į kaimus atvyksta ir Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) teikėjai – vaikams nereikia važiuoti į būrelį mieste.

Apie pavežėjamų vaikų prarandamą laiką paprastai nekalbama. O reikėtų. Kaimo vaikas ir taip dažniausiai pavežėjamas. Nelikus mokyklos kaime – tektų važiuoti į tolimesnę mokyklą, kelionės laikas dar pailgėtų. Bet važiuoti ne tiesiausiu keliu, kaip vyksta vaikai iš aukštesnio SEK šeimų aplinkos (nors ir tiesiai, jei atstumas siekia 40 km, yra daug), kurios savo vaikus pavežėja į miesto mokyklas, o pakeliui aplankant įvairius kaimelius, vienkiemius, kasdien daugiau nei dvi valandas kratantis žvyrkeliais. Kaip tada su lygiomis galimybėmis? Kiek valandų per metus prarandama sėdint autobuse? Lygios galimybės šiuo požiūriu būtų ne uždarant, o išlaikant jungtines klases. Ugdymo kokybės požiūriu,vaikui geriau būtų tas kelias valandas praleisti būrelyje. O perėjęs mokytis į tolimesnę mokyklą, toks vaikas ne visada gali lankyti būrelį, nes turi derinti ir atsižvelgti į galimybes parvykti namo. Ar tada pagerės jo ugdymo kokybė?

Nekalbama ir apie vaiko savijautą. Mokyklos, klasės dydis yra svarbus, ypač jautriam vaikui. Ne kiekvienas gali išsėdėti triukšmingoje 30 mokinių klasėje, kasmet pasitaiko atvejų, kai mieste gyvenantis vaikas dėl tylos ir ramybės, kartais dėl susikomplikavusių santykių su bendraamžiais pasirenka mokytis kaimo mokykloje. Be to, mažoje mokykloje kiekvienas matomas, pastebimas ir pažįstamas, kiekvienam suteikiama daugiau galimybių atsiskleisti. Panaikinus jungtines klases, uždarius kaimo gimnazijas (kur yra tik po vieną kiekvienos klasės klasę), mažose savivaldybėse neliks galimybės pasirinkti mokyklą, todėl didės tikimybė, kad dalis vaikų visai iškris iš švietimo sistemos.

Taigi, jei švietimo kokybė – mokymosi rezultatai ir tai, ką mokinys patyrė jų siekdamas, labai tikėtina, kad jungtinių klasių naikinimas švietimo kokybę pablogintų. Kaip ir planai vidurinį ugdymą vykdyti tik jei gimnazijoje yra ne mažiau nei 31 mokinys (tokiu atveju – formuojamos dvi klasės), nes neliktų kaimų gimnazijų. Likus vienai gimnazijai visoje savivaldybėje (rajono centre), mažėja vaikų galimybės rinktis mokyklą (į kitą savivaldybę vykti sudėtinga), gali padaugėti iš švietimo sistemos iškritusių mokinių. Bet nelieka atotrūkio tarp miesto ir kaimo – nes kaime mokyklų tiesiog nebus.

Klausimas, kas švietimo kokybės prasme geriau – iškristi iš stiprios gimnazijos ar baigti silpną kaimo mokyklą jungtinėje klasėje ir įgyti išsilavinimą? Manau, atsakymas aiškus. Įdomu, kokie kriterijai bus nustatyti planuojamoms Tūkstantmečio mokykloms. Gali būti, kad mažose savivaldybėse jų įsteigti nepavyks. Bet kokiu atveju, tokios mokyklos tik didina atskirtį, nes kad tokia mokykla būtų prieinama kiekvienam vaikui, kaip deklaruojama, tada kiekviena mokykla turėtų vadintis Tūkstantmečio mokykla.

Lūkestis švietimui – kad mokykla rengtų gyvenimui šiuolaikiniame ir ateities pasaulyje, atitiktų kiekvieno interesus, poreikius ir gebėjimus, užtikrintų vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo. Todėl nereikia aukoti vaikų gerovės vien dėl to, kad kažkoks rezultatas atitiktų kažkokį rodiklį. Netgi finansiniu požiūriu – manyčiau, kad, mažų kaimo mokyklų su jungtinėmis klasėmis išlaikymas, valstybei ilgalaikėje perspektyvoje kainuotų pigiau, negu dėl jų uždarymo iš švietimo sistemos iškritusiems ir išsilavinimo neįgijusiems mokiniams visą gyvenimą mokamos pašalpos.

+67

-4