Apie švietimo įstaigų vadovų kompetencijas

Dovilė Šileikytė

Lietuvoje, kaip ir Čilėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nyderlanduose, Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse, stebimas švietimo įstaigų vadovų stygius. Esant tokiai situacijai, dažniausiai šios pareigos patikimos patyrusiems, bet vadybos patirties neturintiems pedagogams. Tyrimais nustatyta, kad tai gali turėti neigiamos įtakos mokinių mokymuisi, mokyklos rezultatams. Apie tai paskaitoje „Švietimo įstaigų vadovų kompetencijos: realybė ir lūkesčiai“ įžvalgomis pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Survutaitė.

Susitikimo metu aptarta švietimo įstaigos (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovo samprata ir jam suteikiamos galios, detaliau nagrinėtos švietimo įstaigų vadovų kompetencijos, retrospektyviai peržvelgtos vertintinos kompetencijos. Taip pat svarstyta naujai projektuojamų kompetencijų reikšmė; diskutuota apie visuomenės lūkesčius mokyklų vadovams.

 

Kasmet žiniasklaidoje eskaluojama, kad Lietuvoje trūksta švietimo įstaigų vadovų, daugelyje Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių tyrimų matoma, kad nuo 2008 m. sunku rasti tinkamų kandidatūrų vadovauti. 2019–2020 m. žurnalistai skirtingose publikacijose teigia, kad tais metais baigiasi tam tikrų įstaigų vadovų kadencija, ir galbūt dėl informacijos stygiaus daro išvadą, kad pasibaigus ankstesniojo vadovo pareigoms, švietimo įstaiga lieka be vadovo…

Apie vadovus

 

Švietimo įstaigos vadovas – asmuo, turintis daugiausiai valdžios ir atsakomybės mokykloje, tokia samprata susijusi su visuomenės sąlygojamais aukštais lūkesčiais vadovui, jo profesiniam meistriškumui, jam keliami reikalavimai – aprašyti švietimo įstatyme – turėti aukštąjį ar jam prilygstantį išsilavinimą ir vadovavimo patirties. Lietuvos švietimo įstaigų vadovų amžiaus vidurkis viršija 55 metus, dauguma jų – moterys. Vadovų darbo stažo analizė atskleidžia optimistines tendencijas, kad iki penkerių metų darbo patirties turinčių vadovų integracija švietimo įstaigose ir tokios profesinės veiklos pasirinkimas yra optimistinis. Atsargiai, šiuo atveju, vertinamas lyčių disbalansas, nes jaunų vadovų vyrų – tik šeštadalis, tai ateityje gali daryti neigiamą įtaką lyderystės raiškai ir mokymosi lygybei.

Skirtingose šalyse švietimo įstaigų vadovų galias apsprendžia vyriausybės ir vietos savivaldos, Lietuvoje vadovų veikla reglamentuojama švietimo įstatymu, apibrėžiama vienuolika įpareigojimų. Vadovų funkcijos per du dešimtmečius redaguotos septynis kartus, jų padaugėjo dvigubai. Visuomenei aktuali ugdymo kokybė – išryškinama kaip penkta funkcija. Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) deklaracijoje „Švietimas 2030“ įtvirtinamas šalių įsipareigojimas rūpintis švietimo kokybe, tobulinti mokymosi rezultatus, todėl būtų galima šią veiklą projektuoti kaip svarbiausią. Matome, kad tai yra tik viena dalis iš vienuolikos įpareigojimų sąrašo, bet ją galima suprasti kaip aktualinamą ir reikšmingą. Apibrėžtos vadovo funkcijos atspindi ne tik atsakomybę, bet ir projektuoja lyderystę, valdymo sritis, nors standartiniai vadovų mokymo tikslai išlieka konkretūs, kai atsižvelgiama į kontekstą, tačiau politika turėtų skatinti vadovus užmegzti ir palaikyti ryšius su mokytojais, ieškant mokytojų indėlio priimant sprendimus, stiprinant pasitikėjimą. Įvairiuose šaltiniuose pastebėta, kad vadovas daro tiesioginį poveikį pedagoginiam personalui, gali skatinti ir gerinti kolektyvo bendradarbiavimo kokybę.

Apie vadovų kompetencijas

 

Nuo vadovo kompetencijos priklauso ugdymas ir mokyklos tobulinimas. Vadovų vertinimas organizuojamas dviem kryptimis – pasirengimo ir funkcijų vykdymo. Kasmet nagrinėjami vadovų metinės veiklos rezultatai, jie skelbiami viešai, už juos skiriami įvertinimai, taip pat įvertinama ir kadencijos pabaigoje, – vykdant kompetencijų reviziją. Yra vadovų, kurie pateikia neišsamias metinės veiklos ataskaitas arba apskritai jų nepateikia. 2018 m. gerai ir labai gerai įvertintų ataskaitų dalis – mažesnė nei pusė, 2019 m. duomenys rodo, kad veiklos rezultatai ataskaitose labiau reflektuojami, jų pateiktis išsamesnė, bet tik 37 proc. vadovų nurodo kompetencijų atitiktį ir ataskaitose apibūdina tas kompetencijas, kurios patvirtintos kaip vadovavimo švietimo įstaigai bendrosios ir vadovavimo sričių kompetencijos. Lūkestis būtų toks, kad vadovas, planuodamas ir organizuodamas metines veiklas, kompetentingai įprasmintų savo poziciją, atskleistų pažiūras ir principines nuostatas.

 

„Išnagrinėjus vadovų metines veiklos ataskaitas nustatyta, kad didžiausią dalį veiklų sudaro administraciniai procesai, antroji populiariausia veiklos sritis – ugdymo aplinkų gerinimas, beveik ketvirtadalį vadovų užduočių sudaro dokumentų rengimas, kitos užduotys, susijusios su ugdymo proceso ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimu. Pastebime savotišką disonansą: visuomenė puoselėja lūkestį, siejamą su kokybiško švietimo užtikrinimu, o matome, kad didžiausias vadovų rūpestis – kitose srityse“, – pasakojo D. Survutaitė. Kvalifikaciniuose reikalavimuose nurodyta, kad vadovo profesinei veiklai būtina harmoninga kompetencijų visuma – ją sudaro dvi grupės: bendrosios ir vadovavimo sričių kompetencijos, kiekvienoje grupėje – po penkias subkompetencijas, taigi, iš viso dešimt subkompetencijų. Vadovų kompetencijų raiška diferencijuojama į penkių lygių skalę – kuo stipresnės kompetencijos, tuo aukštesni balai.

Vadovai kasmet dalyvauja vertinant kompetencijas, tad galime stebėti, kiek absoliučiais skaičiais dalyvių kompetencijos įvertintos trečiu lygiu, kuris yra pakankamas šiems vadovams suteikti galimybę tęsti vadovavimą švietimo įstaigai. „Nuo 2015 m. kasmet beveik trečdalis vadovų atitinka pakankamo lygio reikalavimus. Bendrųjų kompetencijų grupėje yra penkios subkompetencijos ir penkių balų skalė. Žvilgsnis labiausiai krypsta į dvi – vadovavimo žmonėms ir vadovavimo ugdymui – jų lygis nėra pakankamas, šiose srityse vadovams reikėtų pagalbos, ją galėtų suteikti ir universitetai, ir švietimo centrai. Ir, žinoma, vadovai savo metiniuose veiklos planuose turėtų jas pakankami išryškinti. Subkompetencijos strateginis mąstymas vertinimas nėra stabilus, nuo 2015 m.– ir kyla, ir krinta“, – duomenis pristatė profesorė.

2020 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė konkursą, – pradėtas kurti švietimo įstaigų vadovų kompetencijų modelis, bandoma sudaryti naują sąrašą, diskutuoti įtrauktos visuomenės grupės. Diskusijoje aptartas kompetencijų sąrašas atrodė taip:

 

 

Nagrinėjant užsienio patirtį, EBPO nuostatas, kai kuriuos tyrimus, matome, kad kitose šalyse įvardytos vadovų kompetencijų tobulinimo kryptys. Lietuvoje telkiamas vadovų rezervas, jo aprašas patvirtintas švietimo įsakymu, taip pat suteikiamos galimybės tobulinti kvalifikaciją ir patirties neturintiems būsimiems vadovams, ir tiems, kurie jau įgiję vadovavimo patirties. Dauguma Lietuvos švietimo įstaigų vadovų disponuoja didele patirtimi, bet rezultatai netenkina nei jų, nei visuomenės. Todėl D. Survutaitė teigia matanti perspektyvą, kad stiprindami vadovų kompetencijas galime tikėtis švietimo įstaigų rezultatų ūgties.

 

Baigdama paskaitą profesorė paminėjo Nacionalinės švietimo agentūros koordinuojamą vadovų mentorystės programą ir kovo pabaigoje pasirodysiantį naują „Švietimo problemos analizės“ numerį, kuriame bus aprašomi iššūkiai ir pokyčiai, susiję su švietimo vadyba ir lyderyste, bei išsakė lūkestį, jog iš švietimo įstaigų vadovų tikimasi kokybės užtikrinimo ir kompetencijų brandumo.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *