Apie įtraukiojo aklų ir silpnaregių mokinių ugdymo patirtį – iš Kanados Naujojo Bransviko provincijos

Lina Jakubauskienė

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) šalies specialistams, dirbantiems su regos sutrikimų turinčiais vaikais, surengė seminarą tema „Įtraukusis aklų ir silpnaregių mokinių ugdymas Naujajame Bransvike (Kanada)“. Savo patirtimi dalijosi provincijos specialistės Kimberly Korotkov, Chistine Purcella ir Mary Ann Mackay.

Pagalba Lietuvos vaikams

 

Pirmiausia savo patirtį teikiant pagalbą regos sutrikimų turintiems vaikams pristatė LASUC Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja Jūratė Maskoliūnienė. Anot jos, jau 2024-aisiais bendrojo ugdymo mokyklos turės užtikrinti kokybišką mokymo ir švietimo specialistų pagalbą akliems bei silpnaregiams vaikams, LASUC specialistai pasirengę padėti įgyvendinti įtrauktį.

 

J. Maskoliūnienė pristatė centre teikiamas paslaugas, kuriomis gali pasinaudoti tiek ikimokyklinio amžiaus vaikas, tiek mokinys, tiek jo šeima: „Pradedame dirbti su šeima, kai vaikui su sutrikusia rega sukanka vos keli mėnesiai. Jauniausias vaikas, patekęs į mūsų centrą, – vos keleto dienų, pagalbos reikėjo jo šeimai, kuri tuo metu išgyveno daugybę emocijų. Šeimos nariai mūsų centre konsultuojami, rengiamos konsultacinės dienos, jie susitinka su kitomis šeimomis, bendrauja, keičiasi nuomonėmis ir t. t. Tai – pirmasis žingsnis į įtraukųjį ugdymą.“

 

Sutrikusios regos vaikas LASUC dalyvauja tiflopedagoginėse pratybose, kurių tikslas – parengti jį lankyti bendrojo ugdymo ar specialiąją mokyklą. Tiek per pratybas, tiek per konsultacijų dienas stebima vaiko raida, koreguojamas švietimo pagalbos teikimas. „Vaikui pradėjus lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, atsiranda ir mokykla kaip pagalbos gavėja. Mūsų specialistai ateina į pagalbą pedagogams, konsultuoja apie mokymo, kompensacines priemones, aiškina, kaip pritaikyti fizinę aplinką. Vyresni vaikai kviečiami į centrą, čia specialistai pasirengę padėti kiekvienam asmeniškai, teikti individualias konsultacijas, konsultuoti vaikus mokinių grupėje“, – dėsto J. Maskoliūnienė.

 

Teikdami pagalbą regos sutrikimų turintiems vaikams, LASUC specialistai domisi užsienio šalių patirtimi, ją nuolat analizuoja. Naujojo Bransviko (Kanada) provincijos, kur visi vaikai mokosi kartu jau nuo 1986-ųjų, patirtis lietuvius ypač sudomino. „Mūsų manymu, šalies pedagogams bus naudinga išgirsti apie Kanados specialistų patirtį, kad galėtų geriau organizuoti sutrikusios raidos vaikų įtrauktį mūsų šalyje“, – pabrėžė J. Maskoliūnienė.

Įtraukiojo ugdymo patirtis Naujajame Bransvike

 

Naujojo Bransviko provincijos Švietimo ir ankstyvosios vaikystės raidos departamento, Švietimo pagalbos tarnybos direktorė Kimberly Korotkov pasidalijo įtraukiojo ugdymo ir kitos pagalbos teikimo patirtimi silpnaregiams, kalbėjo apie Bransviko patirtį diegiant įtraukųjį ugdymą provincijoje. „Įtraukųjį ugdymą įgyvendiname jau 30 metų, kol kas sulaukėme paramos iš visų vyriausybių. Nuo 2013 m. provincijoje įsigaliojo įtraukiojo ugdymo politika – vienas pirmųjų pasaulyje politinių instrumentų, skirtų šiai sričiai. Mūsų taikomas modelis – nuolat besivystantis, sistemingas, remiantis juo vaikai ugdomi pagal kiekvieno galimybes. Norėčiau pabrėžti: mes vis dar mokomės, plėtojame savo modelį, bet esame tvirtai nusprendę, kad visa mokymo sistema turi būti įtrauki“, – sakė specialistė.

 

Pasak jos, Bransviko provincijoje visi mokiniai eina į arčiausiai esančią mokyklą, švietimo politika įgyvendinama pagal tris punktus. Pirmasis – ugdymas, švietimas yra universalus. Tinkama aplinka kuriama ne tik klasėse, bet ir koridoriuose, žaidimo aikštelėse ir pan. Antrasis punktas – švietimas yra individualizuotas, kiekvieno mokinio sėkmė priklauso nuo ugdymo pritaikymo prie jo interesų, poreikių. Trečiasis principas – švietimas yra lankstus ir reaguoja į pokyčius.

 

Atlanto provincijų specialiojo ugdymo institucijos (APSEA), provincijos programų, skirtų akliesiems arba silpnaregiams, švietimo ir ankstyvojo vaikų ugdymo vadovė Chistine Purcella pabrėžė, kad Naujajame Bransvike pastaruosius 40 metų silpnaregiai ir aklieji mokosi bendrojo ugdymo mokyklose pagal įtraukiojo ugdymo modelį: „Įtauktis nereiškia tik priimti vaiką į klasę. Svarbu atsižvelgti ir į jo poreikius bei visus vaikus, besimokančius šalia silpnai matančio ar aklo vaiko. Kiti vaikai mokosi pažinti turinčiųjų regos sutrikimų aplinką, įtraukusis ugdymas leidžia dalyvauti, mokytis kartu ir pažinti vieniems kitus.“

Asociatyvi Pexels.com nuotrauka

Švietimo ir ankstyvojo ugdymo skyriaus Intervencijos ir mokomosios pagalbos specialistė Mary Ann Mackay pabrėžia, kad mokyklose siekiama ne tik sukurti universalaus mokymosi modelį, bet ir kiekvienam vaikui parengti ugdymo planus. Pirmiausia parengiamas pirminis planas, tada – koreguotas, vėliau – individualus planas, kur numatyta visa vaikui reikalinga pagalba. Už planų rengimą atsakingas klasės mokytojas, jis taip pat turi pranešti apie plano įgyvendinimo rezultatus kitiems specialistams. „Prieš trejus metus atsisakėme modifikuoto plano, nekalbame apie modifikuotus mokinius. Taip siekėme pakeisti požiūrį, kad reikia keisti ne vaiką, o jam taikomas priemones“, – teigia M. A. Mackay.

 

Pasak Ch. Purcellos, individualiuose planuose numatoma, kokios pagalbos reikia vaikui pamokose, jame numatytos įvairios technologijos, kurios padės jam mokytis. Tai – ir Brailio raštas, ir garsinė informacija bei kita įranga, ir taktilinių įgūdžių pratybos, mokantis naudotis pagalbinėmis priemonėmis, ir pan. „Techninės pagalbos priemonių nuolat daugėja, labai svarbu, kad jos būtų kiekvieno regos sutrikimą turinčio mokinio gyvenimo dalimi. Net ir turintis regos sutrikimą vaikas gali mokytis vizualiai, tokiu atveju būtina panaudoti įvairias technologijas ir išteklius, pasitelkti visas priemones, pritaikytas prie vaiko poreikių. Tai ypač svarbu, jei vaikas mokosi atokesniame regione, toliau nuo mūsų centro specialistų“, – teigė specialistė.

Svarbu pagalbą teikti kuo anksčiau

 

Ch. Purcella pristatė centre teikiamą ugdymo pagalbą ankstyvojo amžiaus vaikams: „Jauniausias vaikas, su kuriuo dirbau, buvo 2 savaičių. Vis dėlto neretai vaikai ir pas mus negauna ankstyvos pagalbos, nes nėra pripažįstami kaip vaikai, kuriems tos pagalbos reikia. Dirbame su vaikais, kurių rega labai menka, kurie turi papildomų sutrikimų ir kitų iššūkių. Jie į mūsų centrą atvyksta gavę oftalmologo išvadą, taip pat bendradarbiaujame ir su kitų sričių medikais. Jei kyla tam tikrų klausimų, jie gali nukreipti vaiką pas mus. Pagalbos į mūsų centrą kreipiasi ir patys tėvai.“

 

Pasak specialistės, darbas su mažu vaiku pradedamas nuo jo namų: „Turime darbuotoją, kuris vyksta pas šeimą į namus – žinoma, jei jos nariai sutinka. Neretai šeima, sulaukusi regos sutrikimų turinčio vaiko, patiria psichologinę traumą. Turime terapeutų, kurie sprendžia šeimos psichologines problemas, taip pat suteikiame šeimai visą reikalingą informaciją, kad jie žinotų, kur ir kokios pagalbos galima rasti.“

 

Su šeimomis dirbama įvairiai – susitinkama tiek gyvai, tiek virtualiai bent kartą per dvi savaites. Atokiau gyvenančioms šeimoms siunčiama informacija internetu, bendraujama telefonu. „Kai tėvams reikia grįžti į darbą, vaikai pradeda lankyti ikimokyklines įstaigas, tada prasideda bendradarbiavimas su šių įstaigų specialistais. Mūsų Švietimo ir ankstyvojo ugdymo departamentas teikia finansinę paramą specialistams, siekiantiems papildomo pasirengimo dirbti su regos sutrikimų turinčiais vaikais. Vaikų, kurie dar nelanko ankstyvojo ugdymo įstaigos, tėvai skatinami leisti vaikus į įstaigas, kurios vykdo ankstyvajam ugdymui skirtas programas, tam turime sudarę licencijuotų įstaigų sąrašą. Pagrindinis naudos gavėjas visada yra vaikas, be to, tėvai, dalyvaudami įvairiose programose, išmoksta geriau bendrauti su savo vaiku, suprasti jo poreikius. Tai labai padeda vaikui pradėjus lankyti mokyklą.“

 

Specialistai taip pat organizuoja mokymus, buria tėvų grupes iš skirtingų bendruomenių, organizuoja ekskursijas, dalijasi aktualia informacija, siekia tobulinti duomenų sistemą, skirtą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Visa ši informacija padeda susisiekti su vaikais, kurie gyvena atokiau nuo pagalbos centro.

 

Prieš regos sutrikimų turinčiam vaikui pradedant lankyti mokyklą, atliekamas pirminis vertinimas. Ch. Purcella pabrėžia, kad jų centro specialistai, įvertinę skirtingas metodikas, sukūrė savąją: „Vertiname, kaip vaikas geba naudoti jusles mokymuisi, kokia mokymosi forma būtų naudingiausia, parenkame reikiamus išteklius, adaptuojame reikiamas priemones. Jei reikia, iš anksto pradedame dirbti su mokykla, kad parengtume sistemą darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiu vaiku.“

 

Pasak specialistės, informacija mokytojams pateikiama mokinio byloje, ji papildoma kasmet: „Po poros metų, kai vaikui sukanka dešimt metų ar vėliau, mes iš naujo įvertiname tam tikrus esminius informacijos aspektus. Siekiame išsiaiškinti, ar visos numatytos priemonės tinka ir toliau, ar užtikrinamas vaiko ugdymas pagal pagrindinio ugdymo programą, ar vaiko ugdymasis nestovi vietoje, ar jam nereikia papildomos pagalbos, kuri nebūtinai turi būti teikiama tiflopedagogo ar kito specialisto. Vertiname kasdienio gyvenimo įgūdžius, sensorinį aktyvumą, pagalbą, kurios vaikas sulaukia iš bendraamžių ir pan. Taip pat skiriame dėmesį laisvalaikiui ir poilsiui, skatiname mokinių sportinę veiklą. Labai svarbu ir dėmesys karjeros ugdymui – stengiamės užtikrinti, kad regos sutrikimų turintys mokiniai būtų kaip įmanoma savarankiškesni ir atsakingesni, išmoktų mokyklos bendrojo elgesio taisyklių.“

Dirba specialistų komandos

 

M. A. Mackay kalbėjo apie tai, kaip svarbu specialistams dirbti komandoje. Visose Naujojo Bransviko provincijos mokyklose sukurtos ugdymo pagalbos komandos, į kurias įtraukti skirtingų sričių profesionalai: administracijos darbuotojas, pavaduotojas ugdymui, mokytojai, pagalbiniai specialistai, specialiojo ugdymo mokytojai ir pan. Komandų tikslas – sustiprinti klasės vadovų ar mokytojų įgūdžius bei kompetencijas dirbti su klase, kad jie ugdymo procese taikytų kuo įtraukesnę strategiją. Mokytojai, dirbantys su aklais ir silpnaregiais vaikais, tariasi su komandos specialistais, kurie nuolat nagrinėja duomenis apie mokinį ir priima reikiamus sprendimus. Mažesnėse mokyklose komandos renkasi kartą per savaitę, didesnėse – du ar tris kartus per savaitę. Šių komandų narių dėka reikiama pagalba mokiniams suteikiama mokykloje, jiems nebereikia eiti į kitas tarnybas ar įstaigas.

 

Ch. Purcella pabrėžia, kad prie komandos prisijungia ir orientavimosi, mobilumo specialistai, pagalbinių technologijų specialistai, kurie taip pat įtraukiami į vaiko ugdymo procesą. Jų įsitraukimas gali būti įvairus – kai kuriose mokyklose jie gali lankytis keletą dienų iš eilės, kitur atvyksta vienai dienai kas dvi savaites ir pan.

 

K. Korotkov teigimu, vaikams, turintiems regos sutrikimų, ypač svarbi mokytojo padėjėjo pagalba. Šie specialistai gali būti skiriami arba vienam klasės vaikui, arba keletui – svarbu kiekvienai mokyklai prisitaikyti, kas jai geriau tinka.

 

Specialistės iš Kanados taip pat pristatė įvairius Naujojo Bransviko provincijoje veikiančius fondus, kurie finansuoja regos sutrikimų turinčių vaikų dalyvavimą vasaros stovyklose, kad jos galėtų priimti regos sutrikimų turinčius vaikus, taip pat kalbėjo apie įstaigas, kurios padeda teikti paslaugas regos sutrikimų turintiems vaikams, aprūpina jas reikiamomis tinkamomis priemonėmis, pristatė tarnybas, su kuriomis bendradarbiaujama padedant regos sutrikimų turintiems vaikams, kalbėjo apie būtinybę mokytojams dalytis patirtimi, bendrauti ir bendradarbiauti su kolegomis.

 

Ne mažiau svarbus ir bendradarbiavimas su bendruomene, darbas su tėvais. „Be abejo, ir pas mus ne visada viskas vyksta sklandžiai, bet žinome, kokia kryptimi einame ir ko norime pasiekti. Dirbame su vaikais, kurie bendrauja neverbaliniu būdu. Įsitikinome, kad bet kokia įvairovė mokykloms labai svarbi. Nuolat augame, tobulinamės, jei vienokia ar kitokia pagalba neveikia, stengiamės rasti naujų būdų, sprendimų. Toks požiūris į įtraukųjį ugdymą itin svarbus: niekas nelieka taip, kaip buvę, viskas nuolat vystosi, keičiasi“, – pabrėžė K. Korotkov.

 

Specialistės taip pat pasidalijo centre teiktos pagalbos vaikams istorijomis, kalbėjo apie jiems taikytas priemones, taip pat – apie individualizuoto ugdymo įtaką teikiant pagalbą. Ch. Purcella priminė, kad nemažai aklų bei silpnaregių vaikų turi ir kitų sutrikimų, tokių kaip mokymosi, elgesio ir pan., tai labai paveikia jų gebėjimą mokytis. Teikiant pagalbą, visada atsižvelgiama į tai, kokių raidos sutrikimų turi vaikas ir kokios pagalbos jam reikia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.