Apie Europos Sąjungos šalių švietimo sistemų efektyvumą ir našumą

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos ir Vilniaus universiteto organizuota IV nacionalinė konferencija „Švietimas ir ugdymas, jungiantis bendruomenes“ šiemet, atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją, vyko nuotoliniu būdu. Konferencijos atidaryme kalbėjęs švietimo, mokslo ir sporto viceministras prof. habil dr. Valdemaras Razumas sakė, kad trys pagrindiniai tikslai yra švietimo kokybės, prieinamumo užtikrinimas ir mokymosi visą gyvenimą prioritetas, o jei pedagogai ir edukologai nedirbs kartu, šių tikslų pasiekti neįmanoma, todėl tokios konferencijos ir dalijimasis patirtimi, žiniomis ir atradimais yra itin svarbios.

 

Pirmasis savo pranešimą „Ne tik kokybiškas, bet ir teisingas: ES šalių švietimo sistemų efektyvumas ir našumas prieinamumo ir nešališkumo požiūriu“ skaitė prof. habil. dr. Rimantas Želvys (Vilniaus universitetas). Tyrimą pranešėjas atliko kartu su socialinių mokslų dr. Rita Dukynaite ir mokslininkėmis iš Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto dr. Dovile Stumbriene, prof. dr. Audrone Jakaitiene. Tai bendras kelių metų edukologų ir matematikų darbo rezultatas.

UNESCO ir partneriai pasaulio švietimo forume suformulavo strateginį tikslą – iki 2030 m. užtikrinti prieinamą, socialiai teisingą ir kokybišką švietimą bei sudaryti mokymosi visą gyvenimą galimybes. Jį strateginiu tikslu pasirinko ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), švietimo kokybės problema dominuoja ir diskutuojant apie Lietuvos švietimo būklę.

Dėl švietimo kokybės dažnai sprendžiama pagal tarptautinių, didelės apimties mokinių pasiekimų tyrimų rezultatus, o dėmesį: ir politikai, ir žurnalistai, ir visuomenė skiria Lietuvos vietai šalių reitingų sąraše (dažniausiai remiamasi tarptautiniu penkiolikmečių (PISA) tyrimu). Tačiau neretai tyrimuose pateikiama ženkliai daugiau informacijos nei mokinių pasiekimų vidurkis, o paviršutiniškas tyrimų rezultatų vertinimas gali būti vienpusis ir net klaidinti. Kartais palyginami ne itin lygintini dalykai. Pavyzdžiui, miestų rezultatai palyginami su šalių ar atskirų regionų rezultatais, tarkime, Argentinai tarptautinio skaitymo gebėjimo tyrime (PIRLS) atstovavo Buenos Airių miestas, Azerbaidžanui PISA tyrime 2018 m. – Baku. Vietnamas neretai giriamas už pažangą PISA tyrime, neatsižvelgiant į tai, kad tik 56 proc. šalies penkiolikmečių dalyvauja formaliojo ugdymo sistemoje. Ar galima daryti kokias nors išvadas, jei vertinami ne visi duomenys?

 

Efektyvia galima pavadinti tą švietimo sistemą, kuri yra ir nešališka, ir prieinama visiems šalies gyventojams. Efektyvumas švietimo sistemoje – išmatuojamas rodiklis, parodantis, kokio laipsnio užsibrėžti tikslai pasiekiami, o našumas apibrėžiamas kaip užsibrėžtų tikslų pasiekiamumas mažiausiomis sąnaudomis. Prieinamumo ir nešališkumo požiūriu – švietimo sistemos gali būti (ne)efektyvios ir (ne)našios. Sistema gali būti efektyvi, bet stokoti našumo (tokią vadiname pertekline), būti efektyvi ir naši (t. y. optimali), mažo efektyvumo ir mažo našumo (selektyvi), naši, bet neveiksminga švietimo sistema yra ribota. Ekonominiu švietimo paradigmos požiūriu – geriausias variantas yra optimali sistema, o tolesnis švietimo sistemos tobulinimas gali vykti įgyvendinant ne finansinio, bet kitokio pobūdžio švietimo reformas.

 

Mokslininkų tyrimo objektas buvo Europos Sąjungos (ES) šalių švietimo sistemos, tikslas – išmatuoti švietimo sistemų efektyvumą ir našumą prieinamumo ir nešališkumo požiūriu. Tokio pobūdžio tyrimų yra nedaug. Švietimo sistema tirta nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo. Visiems švietimo lygmenims pasirinktas indėlio rodiklis – švietimo išlaidos vienam mokiniui eurais pagal perkamosios galios standartus. Remtasi PIRLS, TIMSS, PISA tyrimais, duomenimis, kiek besimokančiųjų tęsia mokslus vidurinėse ir kiek studijuoja aukštosiose mokyklose.

Ką rodo tyrimo rezultatai?

 

Kalbant apie ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, selektyvi švietimo sistema (tokia ją daro tėvų pasirinkimo teisė) būdinga Suomijai, nes ten auginti vaiką skiriama subsidija, kurią tėvai gali naudotis savo nuožiūra ir ugdyti vaiką namuose ar darželyje. Dalis tėvų pasirenka pasiimti pinigus ir vaikus ugdo patys, tik 68 proc. vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas (2016 m. duomenimis), priešmokyklinis ugdymas šioje šalyje privalomas vaikams nuo šešerių metų. Ribota sistema būdinga Graikijai: šios šalies švietimo sistema nepasižymi dideliu efektyvumu, bet naudoja santykinai mažai išteklių – t. y. už nedideles lėšas daug vaikų įtraukia į ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą. Lietuvos lygis šiek tiek aukštesnis už vidutinį, o šiuo metu siūloma priešmokyklinio ugdymo ankstinimo reforma galėtų pagerinti švietimo prieinamumą.

 

Optimali pradinio ugdymo sistema būdinga Nyderlandams ir Suomijai, tarp posocialistinių šalių – Lenkijai ir Čekijai, nuo jų nedaug atsilieka Lietuva ir Slovėnija, mūsų šalies rodiklis artimas vidurkiui. Ribota švietimo sistema būdinga Bulgarijai, Slovakijai ir Vengrijai taip pat nepasižymi dideliu efektyvumu, tačiau skiria šiek tiek daugiau išteklių nei Bulgarija.

 

Optimalus pagrindinio ugdymo modelis, pasižymintis aukštu efektyvumo ir našumo lygiu, būdingas Estijai ir Suomijai, šios šalys ne tik pasiekia aukštų rezultatų tarptautiniuose tyrimuose, bet ir pirmauja prieinamumo, socialinio teisingumo prasme. Žemiausiu efektyvumo ir produktyvumo rodikliu pasižymi Malta, nes joje santykinai mažas nedarbo lygis ir ankstyvas įsitraukimas į darbo rinką (ne visi jaunuoliai baigia mokyklą, nes anksti eina dirbti aukštos kvalifikacijos nereikalaujančių darbų turizmo ir paslaugų srityse). Lietuvos lygis šiek tiek aukštesnis už vidutinį, panašus į Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Nyderlandų.

 

Kalbant apie vidurinio ugdymo švietimo sistemą, optimaliu prieinamumo ir nešališkumo lygiu pasižymi Lietuvos švietimo sistema – nors efektyvumo aspektu ji panaši į kitų šalių sistemas, kai vidurinio ugdymo mokyklą baigia daugiau nei 90 proc. mokinių, bet mūsų švietimo sistema yra našesnė, t. y. pasiekė šį rodiklį mažesnėmis sąnaudomis. Našesnės tik Rumunija ir Bulgarija, skiriančios dar mažiau lėšų. Selektyvumu pasižymi Liuksemburgo švietimo sistema – vieno mokinio finansavimas yra didžiausias visoje ES, bet vidurinės mokyklos 2014 m. nebaigė 12,4 proc. mokinių. Iki 60 proc. mokinių paliekami kartoti kurso. Programos mokymąsi apsunkina trikalbė ugdymo sistema (liuksemburgiečių, vokiečių ir prancūzų kalbomis), didelę įtaką daro socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai imigracijos veiksniai.

 

Sudėtingiausias yra aukštojo mokslo segmentas, nes ten pastebimi didžiausi skirtumai tarp šalių, jos itin skiriasi pagal aukštojo mokslo efektyvumo lygį. Didžiausiu efektyvumo ir našumo lygiu, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, pasižymi Graikija, ji pirmauja tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių pagal priimtų į bakalauro studijas jaunuolių skaičių. Šioje šalyje paplitęs amžinų studentų fenomenas: iš beveik 600 tūkst. įstojusiųjų, maždaug pusė studijų laiku nebaigia ar jas apleidžia, todėl susidaro milžiniški studentų skaičiai. Ekonominė krizė gerokai pakoregavo aukštojo mokslo finansavimą, studentų skaičius nuo 2008 m. išaugo 15 proc., o finansavimas sumažėjo 60 proc., tačiau Graikijos studentams aukštasis mokslas iki šiol yra nemokamas. Selektyvi aukštojo mokslo sistema būdinga Liuksemburgui ir Maltai – šiose šalyse finansavimas vienas iš aukščiausių, bet studentų skaičius mažas, nes nemažai jaunimo nebaigia vidurinės mokyklos. Lietuvos padėtis panaši kaip Lenkijos, aukštu efektyvumu pasižymi Danijos, Slovėnijos švietimo sistemos.

Apibendrinimas

 

Rezultatai gali būti vertinami tik atsižvelgiant į šalių socialinį, ekonominį, kultūrinį kontekstą ir švietimo sistemos ypatumus, ypač svarbu į tai atsižvelgti, kai vertinama aukštojo mokslo sistema. Todėl švietimo sistemų skirstymas į skirtingo efektyvumo ir našumo kategorijas – netapatus teigiamam ar neigiamam jų vertinimui. Jei švietimo sistema yra efektyvi ir naši, tai nebūtinai reiškia, kad ji gera. Taip galima samprotauti ekonominėmis, bet ne edukacinėmis kategorijomis. Tiesiog švietimo prieinamumo ir nešališkumo principų realizavimo klausimai šalyse sprendžiami skirtingai. „Daugeliui posocialistinių šalių būdingas aukštas švietimo sistemos našumo rodiklis, nes iš socialistinio laikotarpio paveldėtas išsilavinimo prieinamumo užtikrinimo principas pasiekiamas santykinai mažomis sąnaudomis. Ekonomine prasme toks modelis atrodo patrauklus, tačiau tarptautiniai palyginamieji tyrimai rodo, kad daugumos posocialistinių šalių ištekliai riboti, tad nepajėgiama užtikrinti aukštų mokinių pasiekimų. Galima teigti, kad prieinamumą ir teisingumą pasiekėme, o pasiekimų – ne. Žinoma, yra išimčių“, – apibendrina R. Želvys.

 

Lietuvos švietimo sistema, švietimo efektyvumo ir našumo prasme, vertintina kaip pakankamai optimali, ypač užtikrinant vidurinio išsilavinimo prieinamumą ir nešališkumą. Siektinu orientyru ir toliau laikytinos Suomijos ir Estijos švietimo sistemos, ne tik sugebančios užtikrinti švietimo prieinamumą ir nešališkumą, bet ir rodančios aukštą mokinių pasiekimų lygį tarptautiniuose palyginamuosiuose tyrimuose.

 

Tyrimas atliktas įgyvendinant mokslinį tyrimą „ES šalių švietimo sistemų efektyvumo ir našumo analizė naudojant antrinius didelės apimties duomenis (EFECTAS)“, finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant aukšto lygio MTEP projektus“.

 

Temą, apie konferenciją „Švietimas ir ugdymas, jungiantis bendruomenes“, tęsime.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.