Apdovanojimas sutvirtina atliekamo darbo prasmingumą

Minint Valstybės atkūrimo dieną LR Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje įteikė valstybės apdovanojimus. Tarp 59 juos pelniusių asmenų – ne vienas švietimo srities specialistas. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius įteiktas Lietuvos švietimo sistemos tobulintojai – Utenos švietimo centro direktorei, Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkei, Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos prezidentei Vitalijai Bujanauskienei.

 

Kokios emocijos užplūdo sužinojus apie apdovanojimą ir jį atsiėmus? 

Mano kandidatūros teikimas apdovanojimui pačiai buvo netikėtas. Tiesiog visą gyvenimą visas veiklas, visus darbus atlieku įsigilindama į turinį, prasmę, atrodo, kad tai yra paprasta kasdienybė. Taip į darbą žiūri dauguma žmonių. Pats apdovanojimas įpareigoja dar atsakingiau tęsti pradėtas veiklas ar imtis naujų. Tiesiog dar labiau padidino atsakomybę. Esu dėkinga mane apdovanojimui rekomendavusiems švietimo srities kolegoms. Tai sutvirtina atliekamo darbo prasmingumą, kasdienio nuoseklaus darbo vertę.

 

Daugelį metų atidavėte švietimui. Kuo Jus patraukė ši sritis, kodėl nusprendėte rinktis ją, o ne kurią nors kitą?

Kiek save atsimenu, tai nuo vaikystės visada norėjau būti mokytoja. Baigusi Vilniaus universitetą ir rinkausi mokytojos darbą mokykloje, o paskui gyvenimo vingiai, sutikti žmonės vis vedė ir vedė per skirtingas švietimo sritis: mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, mokyklos direktorė, švietimo centro direktorė, projektų vadovė. Trumpam buvau įžengusi į kultūros sritį, bet greitai grįžau atgal – į mokyklą. Mokykloje gyvenimas verda, joje esi nuolat tarp žmonių, nuolat turi ieškoti ir rasti kūrybinius sprendimus. Tiesiog čia yra įdomu.

 

Kokių pokyčių, Jūsų nuomone, labiausiai reikia Lietuvos švietimui?

Gal jie vyksta, tik mes perfekcionistiškai norime KAŽKO? Šių dienų karo akivaizdoje ne vienas turbūt suvokiame, kaip gerai gyvename, kaip toli pažengusi mūsų švietimo sistema. Gal tiesiog primiršome, kad turime daugiau kalbėtis, tartis, ko mes siekiame, kaip atrodys mūsų siekinys? Kol kas vis sunkokai sekasi sutarti dėl aiškių, visiems suprantamų švietimo siekinių. Mokomės nusimatyti tolimus tikslus, vizijas, pamatyti kiekvieno vaiko sėkmę, bet kai reikia susitarti, nugali emocijos, švietimo pasiekimus matuojame pažymio ar balo skaičiukais arba reitingais.

 

Kokiais savo nuveiktais darbais labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?

Džiaugiuosi, kad teko dalyvauti nacionaliniuose projektuose, kurie darė ir daro teigiamą poveikį mūsų švietimo pokyčiams. Ypač džiaugiuosi tais projektais, į kuriuos galėjau įtraukti Utenos rajono savivaldybės švietimo įstaigų pedagogus. Kartu su jais augau, kartu kūrėme ir kuriame savo krašto švietimą.

 

Su kokiais iššūkiais Švietimo centras susidūrė prasidėjus pandemijai ir nuotoliniam mokymui, kaip juos įveikė? 

Prasidėjusi pandemija staiga sutelkė mokytojus. Mokyklose iš karto buvo aiški veiklos kryptis – mokyti vaikus nuotoliniu būdu. Švietimo centrui buvo iššūkis, kuo ir kaip prisidėti lengvinant itin sunkų mokytojo darbą. Didžiuojuosi centro komanda – susitelkėme nuo pirmos dienos stebėdami ir sekdami, kokia situacija, kokios pagalbos reikia. Ieškojome nuotolinio mokymo platformų, pristatinėjome jas mokykloms, ieškojome praktikų, jau taikančių įvairias virtualias aplinkas, programas, kvietėme mokytojus praktikus, kurie jau turi nuotolinio darbo patirties, nuolat kalbėjomės ir tarėmės, kokios dar reikia paramos. Centro metodininkai neskaičiuodami valandų konsultavo mokytojus, kaip dirbti vienoje ar kitoje virtualioje aplinkoje. Tuo metu buvo svarbiausia susitelkimas, klausymas, girdėjimas problemų, su kuriomis susiduria mokyklos, ir veikimas.

 

Kaip vertinate Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuojamus mokyklų tinklo pokyčius? Jų kritikai teigia, kad didesnėse mokyklose ir klasėse geresnės ugdymo kokybės nepasieksi… 

Tiek Vakarų Europos, tiek įvairiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra mažų ir didelių mokyklų. Nebūtinai tų šalių mažose mokyklose yra žemi mokinių pasiekimai. O pasiekimus lemia itin daug skirtingų faktorių. Galų gale turime susitarti, ką vadiname pasiekimais, turėti ir matyti duomenis apie mokinių įvairovę mažose mokyklose. Labai svarbus faktorius ir mokytojų, dirbančių mažose mokyklose, nuostatos ir pasirengimas dirbti su skirtingų gebėjimų vaikais. Taip pat diskusijos vertas klausimas – kiek investuojama į šių mokytojų kompetencijų plėtojimą. Visi šie klausimai subėga į švietimo finansavimo temą. Vakarų Europos ir turtingose šalyse prie mažų mokyklų išlaikymo prisideda ir vietos bendruomenės.

Ar vaikams iš mažų mokyklų perėjus į didesnes pagerės ugdymo kokybė, tai priklausys nuo to, ką darys ar galės daryti (pagal gaunamas lėšas) išaugusios mokinių skaičiumi mokyklos: kaip organizuos švietimo pagalbą, kokius inovatyvius ugdymo modelius, įvairiai dalinančius dideles klases, galės įdiegti, kaip spręs pavėžėjimo klausimus, kaip vaikams iš atokių vietovių bus pasiekiamas neformalus švietimas ir pan. Kartu su tinklo pertvarka atsiras kiti iššūkiai. Jei jų dabar neatpažinsime, tai lūkesčiai, siejami su ugdymo kokybės pagerėjimu, liks tik lūkesčiais.

 

Pastaruoju metu mokyklose ima trūkti mokytojų, vadovų. Problemą stengiamasi spręsti įvairiais būdais: pedagogikos studentams mokėti stipendijas, kai kurios savivaldybės padeda jauniems pedagogams pasirūpinti būstu, siūlo mentorių paslaugas, pasirašo sutartis su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, kad absolventai vyks ten dirbti po studijų… Kaip manote, kodėl ši problema egzistuoja ir kaip ją siūlytumėte spręsti?

Ši problema taip pat turi pakankamai daug sudėtinių dalių. Tai ir didelis tempas, itin dideli abstraktūs lūkesčiai mokytojui, nepasitikėjimo mokytoju jausena, vis dar neadekvatus atlyginimas pagal tenkančią atsakomybę, kai kurių regionų ateities perspektyvos neaiškumas. Šiuo metu ši problema yra, apie ją reikia kalbėti, bet yra tokia patarlė, kad gera vieta tuščia nebūna… O darbas mokykloje turi labai daug privalumų: visada turi būti aktyvus, visada dirbi su jaunimu, visada turi judėti (bėgti) truputį priekyje. Kaip ir minėjote, jau dabar yra daug daroma ir tai turės teigiamą poveikį, tačiau gal nepakenktų ir pozityvus, ilgalaikis komunikacinis projektas (nesinori sakyti komunikacinė kampanija) apie darbo mokykloje privalumus, inovatyvių mokytojų veiklą, mokinių sėkmės istorijas. Visuomenė stipriai perkėlusi savo gyvenimą į medijas, vadinasi, medijose turi rasti ir mokytojo darbo pliusus. Taip pat galima pasitelkti ir tyrimus, kas trukdo rinktis mokytojo profesiją, o turint nuolat atnaujinamus tyrimų duomenis problemas galima spręsti.

 

Ačiū už pasidalijimą mintimis.