Ankstyvajam ugdymui – atida, išmanymas, polėkis

Kaip transformuoti ikimokyklinio ugdymo praktikas į pažangesnes? Į šį esminį ugdymo ankstyvojoje vaikystėje teorijos ir praktikos klausimą atsakymų ieškojo edukacijos forumo „Ankstyvojo ugdymo transformacijos: kodėl ir kaip?“ dalyviai – ugdymo mokslų atstovai, tyrėjai, nacionalinės švietimo politikos formuotojai, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai, tėvų organizacijų atstovai. Ankstyvojo ugdymo transformacijų temai skirtą XII edukacijos forumą „Edukologija Lietuvai – moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“ surengė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) kartu su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija (LETA).

Daugiau dėmesio vaikystės fenomenui

 

Forumo dalyvius pasveikinusi ir įžanginį žodį tarusi ŠMSM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laimutė Jankauskienė pasidžiaugė, kad ankstyvoji vaikystė vis dažniau minima įvairiuose diskursuose, diskusijose, kad įvairūs sprendimai dėl ankstyvojo ugdymo pastarąjį dešimtmetį sulaukė ypatingo dėmesio. Pasak jos, jis tikrai nėra atsitiktinis: vaikystės fenomenas tyrinėjamas ne tik edukologų, sociologų, bet vis dažniau ir kitų sričių mokslininkų, bandančių suprasti, ką reiškia vaikystė.

 

„Vis dažniau minimas ekonomistas, Čikagos universiteto profesorius, Nobelio premijos laureatas Jamesas Heckmanas, suskaičiavęs, kad investicijos į ankstyvąją vaikystę duoda didžiausią pridėtinę vertę. Vienas investuotas doleris atsiperka net 6 doleriais. Čia pragmatiškas ir racionalus apskaičiavimas, bet iš tiesų jis yra labai svarbus. Naujausių neuromokslų tyrimų rezultatai rodo, kad pirmieji 5–6 gyvenimo metai yra tas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai per labai trumpą laiką intensyviai formuojasi vadinamoji smegenų architektūra. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka ankstyvoji vaiko patirtis, santykis su šalia esančiais žmonėmis, su visa aplinka“, – sakė L. Jankauskienė.

 

Tardama įžanginį žodį forumo dalyviams ji pabrėžė, kad visuose strateginiuose dokumentuose, kuriuose modeliuojama bendroji švietimo perspektyva iki 2030 metų, ikimokykliniam ugdymui yra skiriama tikrai nemažai dėmesio. Tai fiksuota ir politinių partijų susitarime dėl Lietuvos švietimo politikos, tam nemažai dėmesio skirta Švietimo plėtros programoje, atitinkamos priemonės numatytos ir XVIII Vyriausybės programoje.

 

L. Jankauskienės teigimu, galima sakyti, kad pastarieji 5 metai ankstyvajai vaikystei buvo reikšmingi sisteminiais pokyčiais ir sprendimais. „Vienas iš jų – dėmesys vaikams, kuriems labiausiai reikia paramos ir pagalbos. Skaičiuojama, kad Europoje net 22 mln. ikimokyklinio amžiaus vaikų gyvena skurdo sąlygomis, Lietuvoje – kas penktas vaikas. Tad pirmiausia dėmesys skiriamas šiems vaikams, nes būtent lygios galimybės, jų sudarymas iki mokyklos lankymo pradžios įvardijamos kaip labai reikšmingos priemonės, padėsiančios vaikui mokytis ir siekti puikių rezultatų vėliau“, – sakė ŠMSM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja.

 

Tikrai labai svarbiais sisteminiais sprendimais L. Jankauskienė įvardijo Vyriausybės finansinius įsipareigojimus dėl visuotinio ikimokyklinio ugdymo įteisinimo. Jos manymu, sprendimas dėl ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbo sąlygų gerinimo tikrai yra istorinis, nes juo sąlygų gerinimas buvo sulygintas su mokytojų, atlyginimą ikimokyklinio ugdymo pedagogams numatyta didinti kartu su mokytojų darbo užmokesčiu. „Nuo šių metų rugsėjo pradedame mažinti kontaktines valandas, didinti nekontaktinių valandų skaičių pereidami nuo formulės 33+3 prie formulės 30+6. Tie sisteminiai pokyčiai, fiksuojami teisės aktais, vyksta, tik reikia palinkėti, kad jie būtų sėkmingai įgyvendinami“, – pradėdama forumą kalbėjo L. Jankauskienė.

Atnaujinti ir atsinaujinti

 

Pranešimą „Ankstyvojo ugdymo transformacijos: kodėl ir kaip?“ skaičiusi dr. Onutė Monkevičienė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė, pabrėžė, kad ankstyvojo ugdymo transformacijos vyksta nuolat – vystantis šaliai, visuomenei, švietimo sistemai. Anot prelegentės, šią temą aptarti paskatino ką tik parengtos rekomendacijos ikimokyklinio ugdymo pedagogams „Žaismė ir atradimai“.

 

Iškėlusi klausimą, kodėl yra atnaujinami mokslo tyrimais grindžiami švietimo dokumentai – programos, rekomendacijos ir pan., profesorė nurodė svarbiausias priežastis: kai šalies socialinėje, kultūrinėje, švietimo ir ekonomikos srityje iškyla nauji poreikiai ir iššūkiai, kuriuos spręsti gali padėti švietimas; kai keičiasi besimokančiųjų kartos ir išryškėja nauji jų mokymosi ypatumai bei poreikiai; kai mokslo plėtros srityje iškyla nauji paradigminiai požiūriai į švietimą, ugdymą, atskleidžiami nauji, veiksmingesni ugdymo modeliai, strategijos, būdai; kai stebima mokymąsi paremiančių technologinių priemonių pažanga, kuri taip pat keičia požiūrį į ugdymą.

 

„Tų priežasčių, kaip matome, yra daug. Autorė A. Ch. Vallberg-Roth, apibendrinusi Skandinavijos šalių, į kurias orientuojamės, ikimokyklinio ugdymo dokumentų kaitos metaanalizę, atkreipia dėmesį į dalyką, kuris labai imponuoja ir man: ji pabrėžia tyrimais grindžiamų ugdymo prieigų, principų, metodų ir veiksmingų ugdymo praktikų integravimo aspektą. Tai, jos nuomone, iš tikrųjų užtikrino kaitos procesų kryptingumą ir tvarumą Skandinavijos kraštuose. Ji analizavo visų šių valstybių dokumentų kaitą. Būtent ši idėja buvo esminė ruošiant leidinius „Žaismė ir atradimai“, nes juos rengė gausus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų mokslininkų būrys kartu su pažangiausiais šalies praktikais“, – sakė pranešėja.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Profesorė nurodė, kokiomis teorinėmis prieigomis buvo vadovautasi vykdant šį darbą. Pasak jos, Skandinavijos kraštų ikimokyklinio ugdymo dokumentai grindžiami socialinio konstruktyvizmo filosofine prieiga, aiškinančia, kaip vaikas supranta realybę ir kaip su ja sąveikauja, kurdamas savo bendrąjį žinojimą. Taip pat vadovautasi konstrukcionizmo teorija, teigiančia, kad vaikas geriausiai mokosi, kai pats konstruoja išorinio pasaulio objektus, ir postkonstrukcionizmo filosofine prieiga, kuri sako, kad svarbus ne tik subjektyvus požiūris į vaiko pažinimą, bet taip pat labai svarbu matyti ir materialiuosius dalykus, tą aplinką, su kuria sąveikaudamas vaikas įgyja tam tikras kompetencijas. „Tomis teorijomis vadovaujamasi Skandinavijos šalių ikimokyklinio ugdymo dokumentuose, o mes, rengėjai, per Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyvas gavę unikalią galimybę pabūti „Regia Emilia“ sistemoje, dar labai aiškiai iškėlėme ir kūrybos proceso integralumo teoriją, kuri taip pat buvo itin aktuali rengiant šiuos leidinius“, – pridūrė prof. dr. O. Monkevičienė.

Žaismė – su atradimais

 

Forumo dalyvius profesorė supažindino su šios diskusijos „kaltininku“ – leidinių rinkiniu „Žaismė ir atradimai“. Pasak jos, vaikams iki 3 metų yra parengtos net 8 knygelės, apimančios įvairias ugdymo sritis, kuriose, siekiant atskleisti inovatyvias ugdymo idėjas, kalba ir žodžiai, tekstai, ir vaizdai. Taip pat parengta 10 knygelių vaikams nuo 3 iki 6 metų ir viena bendra knygelė, kuri leidžia kitaip pažvelgti į kasdienį vaikų gyvenimą. Pranešėjos teigimu, šios knygelės skirtos ir socialiniam aspektui, ir STEAM veikloms, ir inžineriniam bei kitokiam ugdymui.

 

Kalbėdama apie tai, koks buvo šių leidinių modeliavimo ir rengimo tikslas, prof. dr. O. Monkevičienė priminė 2018 m. atliktą tyrimą „Pažangi pedagoginė praktika ir pedagoginės inovacijos Lietuvos vaikų darželiuose“, atskleidusį, kad pedagogai, nors ir turi Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašą, vis dėlto stokoja inovatyvių praktikų, inovatyvių žvilgsnių, kaip ugdyti tokius gebėjimus, kaip problemų sprendimas, mokėjimas mokytis, netgi skaičiavimas ir matavimas ir kt.

 

„Be to, pats leidinių rengimas ir bendradarbiavimas su pedagogais labai aktualizavo technologinio, inžinerinio ugdymo, informatinio mąstymo ugdymosi aspektus, kurie pedagogams buvo nauji ir tikrai labai svarbūs. Vienas iš tikslų buvo atliepti naujus vaikų ugdymosi ir pedagogų poreikius, kitas – tobulinti ikimokyklinio ugdymo praktikos kokybę, padedant pedagogams į ugdymo praktiką diegti mokslo pažanga grindžiamą ugdymą ir inovatyvius pedagoginius metodus bei priemones. Leidiniai niekada nėra aktualūs, jeigu jie tik konstatuoja status quo, esamą padėtį. Visada turime modeliuoti į priekį. Šiuose leidiniuose modeliuojama tam tikra ikimokyklinio ugdymo praktikos kaita į pažangesnę“, – apibendrino prelegentė, pridūrusi, kad modeliuojant šį leidinių rinkinį buvo vadovaujamasi naujausiais mokslo pasiekimais.

 

Savo pranešime pristačiusi svarbiausias leidinių „Žaismė ir atradimai“ idėjas, kurios yra susistemintos ir pateiktos modeliuojant praktines veiklas pedagogams, prof. dr. O. Monkevičienė nurodė ir už šių idėjų glūdinčius tam tikrus konceptualius principus. Vienas jų – vadinamasis apversto mokymosi principas, skatinantis į ugdymosi procesą pažvelgti kitaip. Profesorė sakė besidžiaugianti vienu COVID-19 privalumu: pandemijos kontekste esą išryškėjo akademinio mokymosi proceso silpnybės mokyklose, paskatinusios permodeliuoti mokinių mokymąsi. O ikimokyklinukams tai padovanojo taip trūkstamą, visuotinai šiuo metu priimtiną sąvoką „apverstas mokymasis“.

 

„Visą laiką dar susiduriu su ta akademine mąstymo logika, kai, atrodo, būtinai turiu žingsnis po žingsnio viskam vadovauti, perteikinėti vaikams. Ir tai dar yra gyva mūsų darželyje. Mums nepavyko kokybiškai apversti ikimokyklinio ugdymo visose ugdymo įstaigose, kad tai suprastų kiekvienas pedagogas. Todėl modeliuojant leidinius „Žaismė ir atradimai“ buvo siekta sukurti tokį ugdymo proceso modelį, kuris pedagogams pagaliau padėtų „apversti“ vaiko mokymąsi, kad jo ugdymasis taptų aktyvus, patirtinis, kūrybiškas ir gilus“, – sakė pranešėja.

Skatina mąstymo transformaciją

 

Forumo dalyvių diskusijų leitmotyvu tapo atsakymo į esminį klausimą, kuriuo prof. dr. Onutė Monkevičienė užbaigė savo pranešimą, – „Ko reikia, kad leidiniuose „Žaismė ir atradimai“ modeliuojamos ugdymo proceso transformacijos įvyktų?“ – paieškos. Dr. Sergejus Neifachas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentas, Vilniaus lopšelio-darželio „Jurginėlis“ direktorius, profesorės perskaitytą pranešimą apibūdino kaip kuriantį „gryną strategiją“, kurią bandoma įgyvendinti praktikoje ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

 

„Tai, kas jau yra daroma, pirmiausia skatina visus ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovus keisti savo mąstymą, savo ugdymo suvokimo kontekstus. Tai pirmiausia pačiam vadovui kelia daug rūpesčių: kaip tinkamai užtikrinti ugdomosios aplinkos kokybę, kaip laiduoti jungčių tarp tėvų, pedagogų ir visų strateginių gairių, kurios puikiai nuskambėjo, kūrimą. Šiuo atveju galima sakyti, kad vyksta didžiulė pačių vadovų mąstymo transformacija. Kuriami strateginiai planai, strateginės priemonės kelia daug rūpesčių vadovams. Siekiama, kad pirmiausia tai atitiktų tą pažangią praktiką, kuri buvo taip gražiai iliustruota ir parodyta“, – sakė doc. dr. S. Neifachas.

Jo teigimu, jau galime pasidžiaugti, kad vadybiniame sektoriuje tikrai vyksta transformacija kuriant ugdymo aplinkas. Per pastarąjį laikotarpį jau įdiegtos lauko pedagogikos gairės netgi ir tipiniuose, baziniuose darželiuose, kurie dar tik pereina prie išvardintų strategijų įgyvendinimo.

 

Doc. dr. S. Neifachas pabrėžė bendrystės su švietimo centrais siekiant užtikrinti kokybišką pedagogų kvalifikacijos tobulinimą ir naujų idėjų atradimą svarbą, taip pat išreiškė norą, kad nacionaliniu lygmeniu Kultūros paso reiškinys, labai gražiai atkeliavęs į bendrojo ugdymo mokyklas, neapleistų ir ikimokyklinio ugdymo grandies, nes visa transformatyvi kultūra, kuri yra prieinama vaikui, yra ir muziejuose, ir kitose edukacinėse erdvėse. Jis taip pat pabrėžė bendradarbiavimo tarp aukštųjų mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo institucijų ryšį: pasak jo, šiuolaikinis darželis tikrai yra atviras praktikos erdvėms, sukuria tokias galimybes ir labai laukia studentijos, kad ji ateitų ir įsitrauktų į kasdienį darželio gyvenimą, prisidėtų savo patirtimi ir idėjomis.

Karantino pamokėlės tėvams

 

Diskusijoje dalyvavusi Vakarų tėvų forumo atstovė Dalia Jakulytė pabrėžė, kad ikimokyklinukų tėveliams tikrai neatrodo, jog ikimokyklinis ugdymas yra mažiau svarbi, ne tokia reikšminga ugdymo sritis nei mokykloje ar gimnazijoje. „Žinoma, yra problemų, kodėl tos naujos idėjos sunkiai prasiskverbia į ugdymo institucijas – ir ne tik dėl to, kad jų pedagogai yra išugdyti akademinio mokymo, kaip ir patys tėvai. Antra vertus, mes už daug ką turime būti dėkingi pandemijai: kai tėveliams patiems teko pabūti pedagogais, pamatė, kad jų vaikai visiškai nemoka savarankiškai mokytis. Juos visada reikia vesti už rankos, viskam vadovauti. Kitas dalykas, kad tėvai labai sunkiai susitaiko su tuo, jei vaikui nesiseka, ir puola už jį daryti visus darbus. Čia toks dvejopas dalykas: tėvai norėtų, kad pedagogai paruoštų jų vaiką, bet kartu patys padaro meškos paslaugą siekdami, kad rezultatai būtų geresni. Manau, jeigu institucijos bendrautų su tėveliais, jei pasinaudotume karantino patirtimi, tėvai galėtų tapti varomąja jėga, kuri norėtų, prašytų, reikalautų ir dalyvautų, palaikytų pedagogus“, – sakė D. Jakulytė.

Saulius Žukas, įmonės „Baltų lankų“ vadovėliai“ leidėjas ir vadovėlių autorius, atkreipė diskusijos dalyvių ir klausytojų dėmesį į galimą kūrybiško ugdymo darželyje ir elgesio su vaiku namuose neatitikimą. „Jeigu darželis jau dirba pagal tą naują metodą, tai kaip mes elgiamės namie? Štai vaikai darželyje atlieka daug eksperimentų su vandeniu – tai grįžę namo jie nori juos tęsti. Ar mieli tėveliai toleruos tokią „netvarką“? Aš ir savo vaikus mokiau, kad vaikščiotų kartu su manimi, neišsiteptų. Tad lūžis turėtų būti pasiektas ir dirbant su tėvais. Reikia mokyti tėvus, kad vaikų veiklose atpažintų jų norą patirti aplinką. Pačiais įvairiausiais būdais, kartais sunkiai toleruojamais“, – pastebėjo leidėjas.

 

„Atkreipiau dėmesį į pranešime minėtas inovatyvias veiklas. Tačiau visi tie leidinukai daug dalykų moko ir pačius ikimokyklinio ugdymo pedagogus. Kodėl tu pasirenki tą veiklą? Ką tai duos vaikams? Kokius gebėjimus ugdys? Yra Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas, ir tos priemonės labai gražiai su juo koreliuoja. Pedagogui reikia kryptingai sujungti du dokumentus, kad galėtų tas inovatyvias veiklas perteikti žaidimu suvokdamas, kas atsitinka su vaiku, kai vienaip ar kitaip veiki. Kadangi pati buvau darbo grupėje, žinau, kiek tose knygelėse tam skiriama dėmesio“, – svarstė kita diskusijos dalyvė Vitalija Bujanauskienė, Utenos švietimo centro direktorė, Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkė, Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos prezidentė.

 

Pasak jos, per paskutiniuosius metus ikimokyklinis ugdymas įgyja pagreitį vis labiau pripažįstant, kad jis yra labai svarbus. „Gana sparčiu žingsniu žingsniuojama prie jo reikšmingumo prasmės ir supratimo, kad kryptingas ikimokyklinis ugdymas gali duoti vaikui itin daug. Jis gali tapti tvirtu laipteliu, nuo kurio atsispyrus galima labai sėkmingai kopti į bendrąjį ugdymą“, – pabrėžė V. Bujanauskienė.

Dirbti kartu tiesiant kelią

 

Vilniaus universiteto profesorė dr. Valentina Dagienė, savo pasisakyme aptarusi skaitmeninės kompetencijos ugdymą, atkreipė dėmesį, kad jis yra reikalingas ir ikimokyklinukams, ir jų auklėtojams bei mokytojams. Ir, anot profesorės, tai nebūtinai susiję su tuo, kad vaikus turime sodinti prie kompiuterio ar įduoti jiems į rankas planšetes. Juk yra labai daug veiklų, kai informatinis mąstymas gali būti ugdomas be kompiuterių, be technologijų – esą galima į įvairias fizines veiklas įterpti ir tas, kurios skatina informatinį mąstymą ir ugdo skaitmeninį raštingumą. „Sakyčiau, didesnė dalis veiklų gali būti vykdomos rankomis, judesiais, rūšiuojant, rikiuojant įvairias kaladėles, bet, aišku, auklėtojai, edukologai turi būti tam pasirengę. Kad turėtų tam tikrų priemonių, o svarbiausia – žinotų, kokios metodikos, knygelės, veiklos ką ugdo. Mokslininkai turi bendradarbiauti su praktikais, kad tiestume tą kelią“, – sakė profesorė.

 

Baigiamąjį žodį forumo dalyviams ir žiūrovams tarusi prof. dr. Liudmila Rupšienė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė, konstatavo, kad per 40 praėjusių metų ankstyvojo ugdymo srityje įvyko labai dideli pokyčiai, pasidžiaugė, kad, parėmus ŠMSM, buvo parengti itin pažangūs leidiniai ikimokyklinio ugdymo pedagogams, grindžiami naujausiais moksliniais atradimais.

 

„Tai didžiulė vertė. Tačiau pasigedau moksliškai pagrįstos jų įgyvendinimo strategijos. Sprendžiant iš diskusijų pasirodė, kad jos neturime. Tai, ką girdėjau iš dalyvių, rodo, kad egzistuoja pavienės iniciatyvos, vykdomi pavieniai projektai, pavieniai darželiai naudoja tas priemones. O štai konferencijos dalyvių pokalbių kanale buvo išsakyta ir alternatyvių minčių, pastabų, kaip sunku tai įgyvendinti praktikoje, tai mane verčia manyti, kad nėra taip paprasta visa tai įgyvendinti, kad ir čia reikia mokslininkų talkos… Gal ministerija vėl pasitelks mūsų mokslininkus, kad parengtų strategiją ar planą, kaip įgyvendinti tuos puikius mūsų mokslininkų sumanymus, kuriuos jie šiame etape siūlo ikimokyklinio ugdymo įstaigoms? Kaip asociacijos prezidentė labai džiaugiuosi, kad tai yra dviejų aukštųjų mokyklų pedagogų projektas, kad vyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimas“, – sakė prof. dr. L. Rupšienė.

 

***

 

Visą XII edukacijos forumo „Ankstyvojo ugdymo transformacijos: kodėl ir kaip?“ vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia.