Anglų kalbos mokytoja, keliautoja dviračiais Goda Čiplytė: „Mynėmė per džiungles, kur lietuvis kojos nekėlęs“

Renkuosi profesiją

---

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja Goda Čiplytė – atsidavusi ne tik pedagogo darbui, bet ir kelionėms. Tačiau jai kelionės – ne ilgi pasisėdėjimai turistų pamėgtuose kurortiniuose miesteliuose, o netikėtumų, pavojaus ir tikro vietinio gyvenimo pripildytos patirtys.

 

Praėjus vos keliems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo moteris kartu su kitais Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) remiamo Didžiojo tūkstantmečio žygio dalyviais leidosi į pusantrų metų trukusią kelionę dviračiais. Jos metu G. Čiplytė numynė daugiau nei dvidešimt tūkstančių kilometrų nuo Sietlo, esančio Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki Hirosimos Japonijoje, ir sukaupė daugybę istorijų, kurias sudėjo knygos „Ir aš buvau Afrikoje“ puslapiuose. Šiame interviu G. Čiplytė dalijasi savo prisiminimais apie gyvenimą pakeitusią kelionę, knygos rašymo procesą bei neblėstančią meilę dviračiams.

 

Vos įžengus į jūsų anglų kalbos kabinetą, kurį puošia gausybė kelioninių atvirukų, aišku, jog esate tikra kelionių entuziastė. Kaip sugalvojote klasės sienas papuošti tokiais kelionių prisiminimais?

Esu ilgakojė maištininkė. Turbūt mokyklos direktorei su manimi nebuvo lengva, nes į jos prašymą negadinti sienų numojau ranka ir aplink lentą ėmiau klijuoti atvirukus, kuriuos iš tolimų šalių atsiųsdavo buvę mokiniai. Ilgainiui šioje klasėje įsivyravo nerašyta taisyklė – jei per mokslo metus maklinėjai po pasaulį ir praleidai pamokų, o mes čia, klasėje, nugaras lenkėme sunkiai dirbdami, tai be atviruko geriau nė nesirodyk. Netrukus taisyklę pasigavo kitų klasių mokiniai, mokyklos administracija, alumnai, draugai, o šiandien atvirukų kolekcija plečiasi it tingiai po žiemos kylanti saulė.

 

Kas jus paskatino savo gyvenimą sieti su anglų kalbos mokymu? Kodėl apskritai nusprendėte dirbti mokykloje, gal į ją atvedė būtent kelionės?

Arabai sako: „Kas turi ilgas kojas, tas toli keliauja.“ Kad jau dievulis man jas tokias davė, sakau, kodėl nepasinaudojus? Jos traukė žvilgsnius iš tolo, buvo ryte ryjamos, už jas siūlė akimis sunkiai aprėpiamą avių bandą ar didelę kaimenę kupranugarių! Slėpdavau jas, kol galėdavau, o, kai tai nepadėdavo, apsimesdavau žygio vadovo žmona. Slapta buvome sudarę tokį sandėrį, kad įkyrūs pasiūlymai atsimuštų į sieną ir it aidas grįžtų atgal.

 

Klausiate, kaip tai susiję su anglų kalba? Atsakau: ji man nė kiek nerūpėjo, nes bėgau nuo savęs. Nežinojau, kuo turėčiau šiame gyvenime save užpildyti, kad jausčiau prasmę, o ji atlieptų mano šauksmą „būti“. Sakau jums, situacija kartojasi, kol jos neišsprendi. O pasaulis apvalus! Taigi, važiuoti gali iki „nupušimo“. Niekas nepasikeis. Bet pasibaigus kelionei po kojomis netikėtai pasipainiojo brolis ir paklausė: „Jei ne tos ilgos kojos, kas tave labiausiai atliepia?“ Vienintelis klausimas ir aš pasukau mokyklos link. Nuėjau ten, kur tuomet reikėjo trijų anglų kalbos mokytojų, ir likau.

 

Apie vieną savo kelionių esate net išleidusi knygą. Kaip kilo idėja neužmirštamais įspūdžiais pasidalinti ne tik su šeima ir draugais, bet ir su platesne auditorija? Koks jūsų rašymo procesas?

Po kelionės dviračiais aplink pasaulį, pradėjus dirbti mokykloje, atsinaujino maliarija. Pamokas paleidau vėjais ir keturiomis nušliaužiau iki artimiausios stotelės. Mane, sėdinčią ant šaligatvio bortelio, prigriebė it vėjo plaikstomą popiergalį. Nepastovėjau ant kojų. Buvo klaikiai silpna. O diplomuota ir gerbiama infekcinės ligoninės vedėja, įlėkusi į palatą, griebėsi už galvos ir be paliovos kartojo: „To dar nebuvo, to dar nebuvo!..“ Tada prisėdo ir, kol dar buvau sąmoninga, labai tiksliai iškamantinėjo kelionės maršrutą bei, netrukus grįžusi, pareiškė: „Jūs turite dvigubą maliariją, pasirūpinkite vaistais! Jūs važiavote per tas šalis, turite pažinčių.“ Sukaupusi visas jėgas paaiškinau, kad nei Dramblio Kaulo Krante, nei Pakistane, iš kur parsivežiau tą „lobį“, neturiu jokių pažinčių, juk pusantrų metų buvau profesionali pedalų minėja. Maža to, ryte paskambino žurnalistai: „Ar jūs dar gyva?“. Bet aš prisikėliau ir grįžau į mokyklą. Direktorė sušaukė visą mokytojų kolektyvą ir, pasikonsultavusi su rimtais medikais, maldavo pedagogų, kad nebekeltų maišalienės. Liga neužkrečiama, nėra ko baimintis. Ilgainiui kolektyvas aprimo, o aš gavau „Mis Maliarijos“ pravardę. Bet nesilioviau verkusi.

 

Kelionės metu Indijoje nuo sausakimšo traukinio laiptelių nustumtas mūsų draugas iš Peru – Valteris. Kažkas paspaudė „stop-kran“ mygtuką ir traukinys bėgiais riedėjo dar kokius 5 kilometrus, kol galiausiai sustojo. Valteriui smarkiai sutrenkti plaučiai. Neištvėręs šlykščiai duobėtų Indijos kelių, nespėjęs pasiekti net menkiausio miesto ligoninės, jis iškeliavo anapilin. Jam buvo trisdešimt treji metai, jis buvo stiprus, ištvermingas, man buvo tarsi brolis, tik gimęs diena vėliau.

 

Verkiau dvejus metus, buvau atsiribojusi. Rašymas tapo vieninteliu dalyku, kuris traukė ne mažiau nei kelionės. Galėjau valandų valandas apie tai kalbėti, rodyti nuotraukas ir klajoti po spalvingus prisiminimus. Užtrukau penkerius metus, kol pribaigiau savo kančios kaušą. Išrašiau viską, kas mane slėgė. Tada sukišau užrašus į tamsų stalčių ir užmiršau. Ilgainiui širdelė atlėgo ir pamažu ėmiau dairytis po pasaulį. Toliau dirbau savo darbą – pedalus myniau po stalu. Kėliausi ir ėjau į mokyklą, ieškojau ir atradau, kėliausi ir vėl ėjau. Tai buvo ta pati misija, tik prie stalo, prie anglų kalbos vadovėlių. Vieta jau nebuvo svarbi.

 

Kartą į kabineto duris pasibeldė viena mama, pamaniau, kad išdroš man moralą, tai maža nepasirodys, matyt, vėl ko prisidirbau. O ji tik prašė, kad skirčiau jai laiko. Norėjo pasikalbėti apie mano keliones ir nuotykius! Žinoma, sutikau. Tuoj pat. Ištraukusi diktofoną, paspaudė mygtuką ir pasakė, kad įrašinėja. Po keleto valandų monologo atšlijo ir tarė: „Aš matau knygą!“ Sakau: „Nieko nuostabaus, ji guli stalčiuje jau dešimt metų.“ „Tai traukime ją lauk!“ – pareikalavo. „O kodėl aš?“ –  paklausiau. „Pasakysiu atvirai. Jūs mokote mano sūnų“, – tarė. „Ir kas čia tokio?“ – nustebau. „Žinote, nusibodo klausytis jo vaizdingų pasakojimų apie jūsų pamokas, tai ėmiau ir panaršiau internete! Kai perskaičiau jūsų „pasakaites“, ilgai galvoti nereikėjo. Greitai viskas sustojo į savo vietas. Ir štai aš čia.“

 

Trumpai tariant, skausmas privertė ieškoti išeičių, todėl ėmiau rašyti. Man vis atrodo, kad soti siela negali parašyti nieko gilaus ar prasmingo. Juk „alkanam jokia duona nėra per kieta“.

 

Knygoje aprašytą kelionę po Afriką įveikėte dviračiu. Kodėl kelionėms po dar nepažintus kraštus dažnai renkatės būtent šią transporto priemonę, kuo ji žavi?

Dviračio ratai, kaip ir pasaulio rutulys, smagiai sukasi savaime. Tai nepataisomas ir nepralenkiamas laisvės pojūtis. Važiuoji sau ir dairaisi – kairėn, dešinėn, vėl kairėn. Kur nori, sustoji, kur nori, ten pietauji, kur nori, ten miegi, ir dar sveikatos iš to gražiai įsitaisai, ar gali būti kas geriau?

 

Tarkime, nusipirkote kelialapį į Turkiją septynioms dienoms, atgailėjote pinigėlių, kad turėtumėte ką prisiminti tamsų rudenį. O čia, po Lietuvą, gali makaluotis nors ir visą mėnesį – ir įspūdžių per akis, ir kojoms duodi valią. Tokiu būdu uždirbta sveikata ilgai tarnauja.

 

Paspirtuku ar automobiliu irgi smagu važiuoti, skirtumas tik tas, kad tai, ką uždirbi savo kojomis, rankomis ar smegenimis, tą ir turi – tai tavo nenuginčijamas turtas. Man šis požiūris patinka.

 

Ar galite pasidalinti keletu kelionių epizodų, kuriuos prisimenate kaip labiausiai nustebinusius, nudžiuginusius, sukėlusius baimės jausmą ar net šokiravusius?

Žygio metu buvau vadovo sekretorė. Tvarkiau žygio popierius. Reikėjo įsigyti po antrą pasą ir surinkti vizas. Juk buvo 1998 metai, Lietuva visai neseniai atgavusi nepriklausomybę. Už kiekvieną šalį reikėjo mokėti (ir gana dosniai). Rinkau jas porą metų. Vienas gavome greitai, su „egzotiškomis“ vargome ilgai. Pasus siuntinėjo ir rinko kurjerių tarnyba. Štai Kosta Rikos vizas, tiksliau, vizų antspaudus ant baltų lapų, gavome vos keletą dienų prieš išskrisdami ir, kadangi buvo įtemptas metas, nes mūsų niekas nenorėjo drausti nei už pinigus, nei už jokias maldas, paskubomis įkišau į segtuvą. Tiek žinių. Po gero pusmečio Lotynų Amerikoje, po ilgų liūčių, kelias mus atvedė iki Salvadoro, kur turėjome pateikti Kosta Rikos vizas. Niekas tų mano baltų lapų su vizomis, kurios ambasadoje turėjo būti perkeltos į mūsų pasus, neprisiminė. Vadovas pagrasino, jei žygis nepasieks Kosta Rikos, tai bėdų sulauks ambasada, nes žlugdo tarptautinį UNESCO remiamą Taikos žygį! Sukvietė visus žygeivius, ėmė triukšmauti priešais ambasadą ir pagrasino kviesti į mūsų draugę televiziją. Pamažu ėmė spiestis minios žmonių ir vizas gavome akimirksniu. Viso to nebūtų buvę, jei ne aš. Tik po dešimties metų išdrįsau prisipažinti, kad tai buvo mano kaltė. Ir kad tos vizos, kad jas kur, visą laiką tvarkingai gulėjo mūsų segtuve!

 

Viską kruopščiai surašius ir nufilmavus – puikus nuotykių filmas pavyktų. Peru, nusileidus nuo kalnų, teko marškinėlius keisti į bananus, kišenėje neturėjau nė skatiko, o moteris nieko daugiau pasiūlyti neturėjo. Senegale, išlindus iš šabakštynų, teko parduoti kažkur pakelėje rastą veikiantį laikrodį, kad nemirčiau badu. O kažkoks juodaodis sumokėjo už sutirštinto pieno skardinę, kuri porą dienų buvo pagrindinis mano maistas, nes valgyti visai nebuvo ko. Mano sandalai suplyšo taip, kad žiojėjo kulno dydžio skylės. Miegojau ant asfalto ir degalų pildymo kolonėlėje, pas bedalius ir kariniame dalinyje, ten naktį kažkas kėsinosi į mano moteriškumą. Pamiršdavau šalies pavadinimą ir metus. Gvinėjoje rodžiau užpakalį, suprask, plika it tilvikas. Už kelionę keltu nebuvo kuo sumokėti, o juodaodis prižiūrėtojas kėsinosi devynis kailius už tai nulupti. Senegale juodaodis jaunikaitis plovė man kojas, o aš jį bučiavau. Jodinėjome ant kupranugarių po antikinės Palmiros griuvėsius ir su vietiniais vakare rūkėme kaljaną. Dirbome aktyvų diplomatinį darbą – aplankėme visas įmanomas Lietuvos atstovybes ir mums pavykdavo subtilūs diplomatinių santykių niuansai. Dviračiais įvažiavome į Mianmarą per džiungles, ten lietuvio nė kojos nėra būta. Kiekvienoje šalyje noriai pozavome televizijos kameroms, o jie mums rasdavo nakvynę geriausiame viešbutyje. Išmokau ispaniškai ir laužyta kalba dalijau interviu į kairę ir į dešinę, smirdėjome taip, kad prašalaičiai sakydavo pastabas, o mes tik juokėmės. Prancūzijoje mums sakė: „Jūs laukiniai.“ Japonijoje apie mus sklandė legendos: „Jie kaip drakonai – suryja viską, kas pasitaiko kelyje.“

 

Kokių svarbiausių patarimų duotumėte žmonėms, norintiems ar planuojantiems leistis į tokias netradicines keliones?

„Kad iš anksto žinotum kelią, pasiklausk grįžtančių“, – sako kinai. Galiu tik pridurti: neperžengęs namų slenksčio, kelio taip ir nesužinosi. Tai ir sunkiausia. Kartą, dirbant vyriausybės kanceliarijoje, vienas kolega priėjo ir paklausė, pirštu bakstelėdamas į Andų kalnus: „Ką darysi, kai čia atsidursi?“ O aš tariau: „Nežinau, tik žinau, kad noriu ten būti.“

 

Po dvejų metų, kai Čilėje prieš mane išdygo kalnų siena, pirmiausia turėjau prisėsti. Tai ilgiausia aukštų kalnų virtinė, nusidriekusi 9 000 kilometrų. Kitoje pusėje stūksojo aukščiausia viršūnė – Akonkagva, siekianti net 6 960 metrų. Papėdėje mąsčiau, kaip man šitą masyvą įveikti. Apačioje negalėjau numatyti pavojaus ir to, kad dėl savo 32 lėtų posūkių pramintas „Gyvačių keliu“, pastarasis pakyla iki 3 200 metrų bei svilina, kol pamiršti, kur eini ir kol prarandi nuovoką, ar tas kelias apskritai baigsis. Knietėjo sužinoti, kiek tai kainuotų. Kiek kainuotų, kad įveikčiau pati. Tad palengva įsirėmiau į vairą ir ėmiau dviratį stumti. Apie jokį važiavimą nebuvo nė kalbos.

 

O pro šalį šliaužė vilkikai, motoroleriai ir lengvosios. Kiekvienas posūkis sunumeruotas. Daugiausiai gyvybių nusinešęs – septynioliktasis, arba „Mirties posūkis“. Tai trumpiausias maršrutas iš Čilės į Argentiną. Šiuo keliu gabenama viskas, prekės iš viso pasaulio: nuo bananų iš Ekvadoro iki šviežutėlių automobilių iš Azijos.

 

Temo, kol vargais negalais klibikščiuodama pasiekiau perėją ir kritau negyva. Atsipeikėjau tik po poros dienų, automobilio supama, o pro akis skriejo vešlūs Argentinos slėniai bei tolumoje boluojančios kalnų kepurės.

 

Goda Čiplytė dalijasi ištrauka iš savo knygos „Ir aš buvau Afrikoje“ (Mažoji Leidykla, 2013):

 

Iš Taikos žygio dokumentinių įrašų.

Labe, GVINĖJA, Afrika

Kovo 24, 1999

 

Neįsivaizdavau, kad čia būsime atkirsti nuo pasaulio. Nutiesti už Europos, pagrindiniai keliai ypač puikūs, tačiau elektros niekur nėra. Net dideliuose miestuose tai didelė prabanga. Kai prasidės liūtys, ims suktis turbinos, o dabar hidroelektrinės neveikia. Kai kurios save gerbiančios įstaigos pasistatė savo generatorius, bet įjungia juos tik išskirtinėmis progomis. Tad ir bankuose pinigų išsiimti nepavyksta.

Vakar pagaliau pavyko prisijungti prie interneto. Pasirodo, čia telefono linijos labai lėtos ir reikia nurodyti 2 400 bps greitį, o mano modemas tokiu greičiu negalėjo komutuoti. Pakeitus modemą, galėjau prisijungti prie serverio. Nuo paskutinio ryšio Dramblio Kaulo Krante praėjo 10 dienų, ir perrašyti visus laiškus vakar užtrukau 2 valandas. Moteriškė Telekome priskaičiavo 3 valandas, ir pareikalavo sumokėti 90.000 Gvinėjos frankų ($75). Po dviejų dienų derybų su Telekomo direktoriais sumą pavyko sumažinti iki 25.000 frankų. Ko gero, kitas elektroninis laiškas bus tik iš Dakaro. Gal Senegale bus daugiau elektros?