Amžinas Juozo Erlicko „Kodėl?“ – naujame gimnazistų filme

Marius Janulevičius
,
lietuvių kalbos mokytojas, Kino klubo vadovas

Pastarąsias dvi savaites Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos Kino klubas intensyviai, bet labai smagiai kūrė naują savo filmą. Šįkart ekranizavome Juozo Erlicko (g.1953) humoreskas iš pirmosios autoriaus knygos „Kodėl?“.

 

Juozas Erlickas dar prieš kelis dešimtmečius tapo vienu aštriausių sovietinės elgsenos bei mąstysenos stereotipų kritikų. Juoduoju humoru persmelktuose tekstuose, savo stilistika primenančiuose Daniilo Charmso (Дании́л Хармс) pasakojimus, rašytojas vaizduoja vienišus, pasimetusius, nesusikalbančius žmones ir pasaulį, kuriame absurdas priimamas kaip gyvenimo norma. J. Erlicko personažai – dažniausiai primityvoki, nesugebantys išsivaduoti iš uždaros absurdiškos buities rėmų žmonės, negebantys ką nors keisti pasaulyje ar savyje, nuolat užsiėmę smulkiais, beprasmiškais kivirčais, persekiojami vienišumo ir liūdesio. Pasak Aleksandros Fominos, rašytojas maksimaliai iškreipia tikrovę, rodydamas tik tamsiąją, neigiamą jos pusę, taip padėdamas teigiamiau suvokti realybę ir nepageidautinus jos reiškinius; jis provokuoja visuomenę, jos idealistinę aroganciją, siekia atskleisti žmonių susvetimėjimo mechanizmus[1]. Tai temos, niekad neprarandančios aktualumo.

 

Sigitas Parulskis įžvelgia J. Erlicko tekstų sąsajų su absurdo literatūra: „Becketto ubagai laukė Mesijo. Nesulaukė. Juozo E. ubagai taip pat laukia. O kad nebūtų taip ilgu ir nuobodu – juokiasi iš savęs“, – vienos J. Erlicko knygos apžvalgoje rašo S. Parulskis[2]. Atrodo, jog savo neveiklumu, pesimistiškumu, gyvenimo prasmės nejutimu bei bandymais išvengti kontaktų su aplinkiniu pasauliu J. Erlicko kūrinių personažai iš tiesų be galo artimi klasikinės absurdo literatūros veikėjams. Vienos mūsų ekranizuotos humoreskos veikėjai, susitikę mokykloje po 15 metų, sentimentaliai šnekučiuojasi nuvalkiotomis frazėmis, vienas kitam taip nieko ir nepasakydami. „Toksai gyvenimas“, – sako šios humoreskos personažas[3].

 

 

Absurdo proveržis į XX a. literatūrą gali būti suvokiamas kaip natūralus dėsningumas, jeigu sutiksime su Albert Camus (1913–1960), laikomu absurdo filosofu, žodžiais, jog žmogus nuolat patiria priešingybes, nenuoseklumą, atsiskyrimą nuo pasaulio, tačiau jis reikalauja vienybės – pagalbos, susitaikymo ir bendradarbiavimo; visoje toje įvairovėje jis ieško vienybės ir tikisi, kad taip galės save identifikuoti[4]. Žmogus esąs būtybė, kuriai reikia vienybės, tačiau A.Camus pirminė vienybė esanti galutinai prarasta: pasaulis lieka priešiškas („primityvus pasaulio priešiškumas žengia mūsų link per tūkstantmečius“, – rašo A.Camus[5]; žmogus jaučiasi svetimas, abejingumas ir neapykanta jį atskiria nuo kitų žmonių, atsiranda ir vidinė minčių bei troškimų nesantaika. Pasak A. Camus, žmogus veržiasi vienybės link, bet pilnatvės neranda nei gamtoje, nei anapusiniame gyvenime, nei Dieve. Tai ir esanti situacija, kai žmogus patiria absurdą[6]. Iš dalies absurdo literatūra (tiksliau, jau pats jos atsiradimo faktas) tarsi išpildė A. Camus siūlymą – užuot bėgus nuo absurdo ar jį neigus, leisti jam gyventi, žvelgti absurdui tiesiai į akis. Pasak A. Camus, absurdo žmogus, suvokęs tai, konstatuoja absurdą kaip faktą, nesutikdamas su juo kaip su norma; savo esė „Sizifo mitas“ (1942) A. Camus rašo: „…žmogus yra pats sau tikslas. Ir vienintelis. Jeigu jis nori kuo nors būti, tai tik šitam gyvenime (…). Jis žino nesąs laisvas ir atvirai tai skelbia. Jis mirs kartu su kūnu. Tačiau tas žinojimas ir yra jo laisvė“[7]. Panašios nuomonės laikosi dramaturgijos tyrinėtojas M. Esslin‘as: jo manymu, absurdo teatras nesiginčija dėl žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo, o parodo jį[8]. Ekranizuodami Juozo Erlicko tekstus, su mokiniais turėjome progą artimiau susipažinti su lietuviško absurdo tekstais, kurie, iš pirmo žvilgsnio juokingi, iš tiesų daug pasako apie mus pačius. Kino klubo filmas puikiai tiks paįvairinti literatūros pamokas ir galbūt paskatins diskusijas klasėje, kas lemia žmonių susvetimėjimą, jausmą, kad tu negali nieko pakeisti.

 

Gimnazistų filmą „Kodėl? Juozas Erlickas“ galima pamatyti čia.

 

Filmą kūrė: Lika Moisejevaitė, Aretas Gedžius, Arijus Nariūnas, Karolis Švenčionis, Jūratė Zautraitė, Alan Kiseliov, Dovydas Dukauskas, Raimund Kovalkov, Iraida Aleksandra Lytkina, Laura Valančiūtė (grimas), Daniel Kitkovskij (kamera), Karolis Jablonskas (kamera). Filmo vadovas Marius Janulevičius.

 

[1] Fomina A. Juozas Erlickas – naujųjų laikų kinikas // Metai, Nr.5/173, 6/174, 2005, p.176.

[2] Parulskis S. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje (Juozas Erlickas. Prisimynimai, 2004) / Tekstai: šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija / Prieiga internete: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/450-e/2045-sigitas-parulskis-nauji-juozapo-nuotykiai-lietuvoje-ir-europoje-juozas-erlickas-prisimynimai

[3] Erlickas J. Kodėl? / Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. Vilnius, 1979, p.116.

[4]  Lahayne H. Kol kenčia nekalti vaikai // Prizmė: krikščioniškas žurnalas / Prieiga internete: https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=169

[5]  Literatūros vadovėlis. Mokinio knyga išplėstiniam kursui. I dalis. Vilnius, 2005, p.100.

[6]  Lahayne H. Kol kenčia nekalti vaikai // Prizmė: krikščioniškas žurnalas / Prieiga internete: https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=169

[7]  Literatūros vadovėlis. Mokinio knyga išplėstiniam kursui. I dalis. Vilnius, 2005, p.101.

[8]  Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis. Vilnius, 2005, p.50.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.