Aleksandras Dambrauskas – Lietuvos esperantininkas Nr. 1

Povilas Jegorovas
,
Lietuvos esperantininkų sąjungos Valdybos pirmininkas

2020 m. rugsėjo 8 d. sukanka 160 metų išskirtinei Lietuvos asmenybei – žymiam Lietuvos filosofui, neotomistui, teologui, poetui, literatūros kritikui, matematikui, mokslininkui, prelatui, istorikui, visuomenės veikėjui, redaktoriui, publicistui, intelektualui, esperantininkui Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui.

 

Aleksandras Dambrauskas gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. (pagal senąjį kalendorių rugpjūčio 26 d.) Kuronyse, Pagirių valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskrityje, valstiečių šeimoje (mirė 1938 m. vasario 19 d. Kaune). 1872–1880 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1880–1881 m. studijavo Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultete, 1881 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, dėl savo neeilinių gabumų 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1888 m. įšventintas kunigu. 1900–1905 m. jis jau Peterburgo dvasinės akademijos profesorius.

 

1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją, vėliau įsteigė ir redagavo kelis žurnalus, 1911 m. kartu su kitais įkūrė Ateitininkų organizaciją.

 

Nuo 1914 m. Aleksandras Dambrauskas – prelatas. Nuo 1922 m. kelių Lietuvos universiteto fakultetų garbės daktaras ir profesorius. 1922 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją, buvo jos pirmininku, nuo 1933 m. – akademikas.

 

Aleksandras Dambrauskas buvo įvairiapusė asmenybė, nedidelio ūgio, bet titaniško minties gilumo asmuo, plataus intelekto ir gilios erudicijos žmogus, daug nuveikęs įvairiose, kartais tolimose viena nuo kitos srtityse. Jis yra tūkstančių straipsnių ir daugelio knygų lietuvių, lenkų, rusų, lotynų ir esperanto kalbomis, autorius.

 

Šiame straipsnyje apžvelgsime tik jo, kaip pirmojo Lietuvos esperantininko, esperantininkų sąjūdžio Lietuvoje pradininko veiklą.

 

Apie tarptautinę esperanto kalbą Aleksandras Dambrauskas sužinojo vos po mėnesio, pasirodžius esperanto kalbos vadovėliui, 1887 m. liepą, Varšuvoje, iš lenkiško laikraščio, ir tuoj pat iš šios kalbos autoriaus Liudviko Zamenhofo užsisakė šią knygą. Gavęs knygą po poros dienų studijų susižavėjo šiuo kūriniu ir tapo esperantininku, tuoj pat šia kalba parašė atviruką Liudvikui Zamenhofui. Tai buvo pirmoji korespondencija esperanto kalba, kurią gavo Liudvikas Zamenhofas. Tokiu būdu Aleksandras Dambrauskas tapo pirmuoju Lietuvos esperantininku ir vienu pirmųjų šios kalbos pionierių pasaulyje.

 

Būdamas Liudviko Zamenhofo vienmečiu (tik praeitais metais minėjome jo 160-ąsias gimimo metines) Aleksandras Dambrauskas visą likusį gyvenimą liko ištikimas šios idėjos šalininkas ir aktyvus propaguotojas. Tuo metu sudarytame pirminiame pasaulio esperantininkų sąraše Aleksandras Dambrauskas įrašytas 186-uoju numeriu.

 

Aleksandras Dambrauskas susirašinėjo su esperanto kalbos kūrėju Liudviku Zamenhofu ir keletą kartų buvo susitikęs su juo asmeniškai.

 

Už nepaklusnumą caro valdžiai būdamas penkerius metus tremtyje Ustiužne, Naugardo gubernijoje Aleksandras Dambrauskas parašo pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį lietuviams pavadindamas jį „Mokintuve Terptautishkos Kalbos“ ir 1890 m. išleidžia jį Tilžėje, nes Lietuvoje tuo metu galiojo carinės Rusijos valdžos įvestas spaudos draudimas. Vadovėlis, kaip ir kitos lotyniškais rašmenimis išleistos knygos užsienyje, į Lietuvą pateko knygnešių dėka. Šis vadovėlis sulaukė keleto leidimų. Ustiužne Aleksandras Dambrauskas pradėjo kurti eiles esperanto kalba.

 

Grįžęs iš tremties ir keletą metų praleidęs Kaune Aleksandras Dambrauskas profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir tapo pirmosios Rusijoje esperantininkų organizacijos Peterburgo esperantininkų draugijos „Espero“ (Viltis) nariu, o vėliau 1903–1905 m. ir jos pirmininku.

 

1905 m. Prancūzijos mieste Boulogne-sur-Mer įvyko pirmasis pasaulio esperantininkų kongresas, kurio dalyviu buvo ir Aleksandras Dambrauskas, jo metu jis išrenkamas laikinojo kongreso komiteto nariu, o taip pat Kalbos komiteto (Esperanto akademijos pirmtako) nariu. 1923–1937 m. jis buvo tarptautinės Esperanto akademijos nariu.

 

Iš Peterburgo grįžęs į Kauną kartu su Kauno gubernijos mokesčių įstaigos viršininku Aleksandru Nedošivinu 1909 m. įkūrė Kauno esperantininkų draugiją. A. Nedošivinas tapo šios organizacijos pirmininku, o A. Dambrauskas – pavaduotoju.

 

1909 m. Aleksandras Dambrauskas inicijavo Tarptautinės Katalikų Esperantininkų Sąjungos įkūrimą, ši organizacija sėkmingai veikia iki šiol.

 

Po dešimtmečio 1919 m. pabaigoje Aleksandras Dambrauskas kartu su kitais įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą ir tapo jos pirmuoju pirmininku iki 1928 m., nuo 1934 m. – garbės pirmininku.

 

1922 m. Aleksandras Dambrauskas įsteigė Lietuvos esperantininkų sąjungos dvimėnesinį žurnalą esperanto kalba „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė) ir iki 1926 m. buvo jo redaktoriumi.

 

Sudarė ir 1923 m. išleido lietuvių literatūros antologinį leidinį esperanto kalba „Litova almanako“ (Lietuvos almanachas).

 

1930 m. Aleksandras Dambrauskas parengė ir išleido žymių žmonių biografijų rinkinį „Užgesę žiburiai“, kuriame įdėta ir jo paties parengta išsami 46 puslapių Liudviko Zamenhofo biografija. Šią biografiją atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ su išsamiu Petro Čeliausko lydinčiuoju straipsniu Kauno leidykla „Ryto varpas“ pakartotinai išleido 2002 m.

 

Aleksandrą Dambrauską visada domino filosofiniai-religiniai klausimai. 1908 m. Kaune jis išleido 215 puslapių veikalą esperanto kalba „Malgrandaj pensoj pri grandaj demandoj“ („Mažos mintys dideliais klausimais“).

 

Tris Aleksandro Dambrausko poemas esperanto kalba Liudvikas Zamenhofas įtraukė į taip vadinamą „Fundamenta Krestomatio“ („Fundamentaliąją chrestomatiją“).

 

1905 m. Aleksandras Dambrauskas išleido savo eilėraščių rinkinį esperanto kalba „Versajhareto“ („Eilėraščiai“). Taip pat esperanto kalba jis išleido keletą mokslinių darbų bei dainų tekstų, keletą knygelių.

 

Iš pamėgtosios matematikos srities jis taip pat parašė knygą esperanto kalba, pavyzdžiui, „Pri novaj trigonometriaj sistemoj“ („Apie naujas trigonometrijos sistemas“), išleistos 1905 m. Aleksandras Dambrauskas taip pat išleido keletą apžvalginių brošiūrų apie esperanto kalbą ir mokslą: „Esperanto kiel scienca helpilo“ („Esperanto kaip mokslo pagalbinė priemonė“, 1910 m.), „Kelkaj vortoj pri scienca literaturo en Esperanto“ („Keletas žodžių apie mokslinę literatūrą esperanto kalba“, 1912).

 

Garsus Lietuvos kunigas Valerijus Rudzinskas 1995 m., baigdamas Kauno kunigų seminariją, apgynė diplominį darbą tema „Aleksandro Dambrausko esperantinė veikla“.

 

2005 m. Vilniuje vykstant 90-ajam pasaulio esperantininkų kongresui pagerbiant šį šviesuolį viena kongreso salių pavadinta Aleksandro Dambrausko vardu.

 

Aleksandras Dambrauskas – vienas iš trijų Lietuvos esperantininkų, įrašytų žymiausioje visų laikų 250-ies pasaulio esperantininkų enciklopedijoje („Nia diligenta kolegaro – Mūsų šaunieji kolegos“, 2018 m., 67–68 psl.)

 

Per Aleksandro Dambrausko laidotuves prie jo karsto padėti du jo svarbiausi apdovanojimai – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas ir 1937 m. esperanto kalbos 50-mečio proga jam įteikta Pasaulinės esperantininkų sąjungos Aukso žvaigždė. Jo laidotuvėse dalyvavo visi tuometės Lietuvos vadovai ir daugybė žymių Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės žmonių. Aleksandras Dambrauskas palaidotas prie šiaurinės Kauno Arkikatedros Bazilikos sienos.

 

Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, su kitais dviem jo amžininkais Lietuvos kunigais – Jonu Mačiuliu-Maironiu ir Juozu Tumu-Vaižgantu, visiems laikams įrašytas į Lietuvos istoriją.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.