Akademiniai susitikimai: asmenybė – kaip jungtis tarp praeities ir ateities

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ir Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija (LETA) surengė akademinį susitikimą „Mokykla: mokomės iš praeities kurdami ateitį“, skirtą iškilios Lietuvos švietimo bendruomenės asmenybės – profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Marijos Barkauskaitės – 80-mečio sukakčiai paminėti.

Simboliška pradžia

 

Profesorė habil. dr. Marija Barkauskaitė – žymi Lietuvos edukologijos mokslininkė, viena iš švietimo reformos pradininkių. Ji kartu su bendraminčiais kūrė strateginius Lietuvos švietimo reformos dokumentus, aktyviai įsitraukė į švietimo strategijų įgyvendinimą, vadovaudama Vilniaus miesto švietimo skyriui, būdama švietimo ir mokslo viceministre, Lietuvos švietimo tarybos pirmininke, Pedagoginio universiteto prorektore, katedros vedėja, doktorantūros komiteto pirmininke, mokslinių žurnalų vyriausiąja redaktore, tarptautinių ir nacionalinių projektų vadove, nevyriausybinių organizacijų steigėja ir nare. Profesorė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklu už nuopelnus švietimui, šv. Kristoforo statulėle „Už nuopelnus Vilniaus miestui“, Meilės Lukšienės mokslo premija.

 

Į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Kolegijų salę susirinkusius šio akademinio susitikimo svečius ir dalyvius – švietimo reformos pradininkus, buvusius ir dabartinius mokyklų vadovus, akademinės bendruomenės atstovus, ministerijos, Nacionalinės švietimo agentūros darbuotojus, prof. habil. dr. M. Barkauskaitės šeimos narius – įžanginiu žodžiu kreipęsis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Julius Lukošius pabrėžė, kad šiandieniu renginiu pradedami akademiniai susitikimai yra skirti reikšmingiems švietimo įvykiams, datoms, sukaktims įprasminti, diskusijoms su mokslininkais, švietimo praktikais, švietimo politikos formuotojais aktualiomis švietimo temomis.

Organizatorių nuotr.

„Įgyvendinsime šį tikslą įprasmindami švietimo kūrėjų darbus ir juos aktualizuodami dabarties ir ateities perspektyvoje, ieškosime naujų sąlyčio taškų besikeičiančioje tikrovėje, kurioje visi gyvename. Labai tikimės, kad šie susitikimai bus ta jungtis tarp praeities, dabarties ir ateities, kuri atvers Lietuvos švietimo perspektyvas. Labai simboliška, kad šis susitikimas yra skirtas profesorei, habilituotai socialinių mokslų daktarei Marijai Barkauskaitei – mokytojai, pedagogei, mokslininkei, vienai iš švietimo reformos pradininkių, kartu su bendraminčiais, vadovaujant daktarei Meilei Lukšienei, padėjusiai pagrindą Lietuvos švietimo reformai, kurios 35-metį minėsime kitais metais“, – sakė ministerijos kancleris.

 

Visų susitikimo dalyvių vardu jis pasveikino prof. habil. dr. M. Barkauskaitę, visus jos bendražygius, kolegas mokytojus, susirinkusius paminėti svarbiausius profesorės darbus, mokslines idėjas, pasidalyti vertingomis įžvalgomis. „Esame dėkingi jums, gerbiama profesore, už prisiimtą lyderystę, prisiimtą atsakomybę, subrandintas mokslines idėjas, kuriomis ugdėte pedagogus ir edukologijos mokslininkus“, – sakė ŠMSM kancleris J. Lukošius.

„Mokykla – tai valstybė“

 

Pristatydama pirmąjį akademinio susitikimo diskusijos klausimą – kaip buvo kuriama mokyklų įvairovė ir kokios jos reikia dabar? – viena iš renginio moderatorių prof. dr. Loreta Žadeikaitė, ŠMSM Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, pabrėžė, kad ši tema buvo pasirinkta neatsitiktinai: ji priminė prieš daugelį metų prof. habil. dr. M. Barkauskaitės išsakytą įžvalgą apie mokyklų įvairovės būtinybę. Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos direktorė Jolanta Knyvienė, viena iš pirmosios Lietuvoje universitetinės mokyklos, įsteigtos 1993 metais, kūrėjų, prisiminė savo vadovaujamos mokyklos nueitą kelią, įvairias reorganizacijas. „Reikia pasakyti, kad profesorės mintys apie universitetinę mokyklą buvo geros, bet per ankstyvos. Jūsų mokslinė mintis, – kreipdamasi į prof. habil. dr. M. Barkauskaitę, sakė prelegentė, – ir įžvalgos aplenkė laiką. O dabar, pasižiūrėkime, jau turime ne vieną universitetinę mokyklą – tai ir VGTU Inžinerijos licėjus, ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, ir KTU gimnazija. Profesorės įžvalgumas šiuo atveju buvo labai didelis. Universitetinės mokyklos – tai pedagogų rengimo kalvės.“

 

Paprašyta pasidalyti savo prisiminimais iš to laikotarpio, prof. habil. dr. M. Barkauskaitė kreipėsi į auditoriją prisipažindama, kad jaudinasi. „Dėl daugelio dalykų – ir dėl paso, ir dėl kelių praleistų metų, kai mažai kalbėta auditorijoms. Turbūt galėčiau pasakyti kiekvieno iš čia esančiųjų vardą. Tai pati geriausia auditorija. Kaip aš sakydavau, jeigu yra, kas prisimena, juk tai – prezidentai. Juk mokykla yra valstybė“, – pabrėžė profesorė. Atsakydama į klausimą apie mokyklų įvairovę, prelegentė sakė, kad jos idėja buvusi labai paprasta. „Po studijų gavau paskyrimą į internatinę mokyklą, dirbau internatuose, kur pusė vaikų buvo našlaičiai. Matyti tuos vaikus, juos suvaldyti man buvo be galo sunku. Tada supratau, kad mokyklų reikia visokių. Visokių turi būti – ir tokiems vaikams, ir kitokiems“, – kalbėjo profesorė. Apibendrindama per daugelį pedagoginės ir mokslinės veiklos metų sukauptą savo patirtį ji pabrėžė, kad mokytojas privalo turėti du dalykus. „Labai nedaug, tik du – proto ir širdies. Jeigu šlubuoja tie dalykai, bus sunku“, – sakė prof. habil. dr. M. Barkauskaitė.

Kaskart pasižiūrėti į veidrodį

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė dr. Alvyra Galkienė, kurios iniciatyva 1993 m. buvo įkurta pirmoji mokykla vaikams su negalia „Versmė“, dabar – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, papasakojo apie pirmuosius žingsnius kuriant ugdymo įstaigą vaikams su negalia, apie didelį dėmesį, kurio sulaukė iš prof. habil. dr. M. Barkauskaitės. Prelegentės teigimu, profesorė įvertinusi jos ir jos kolegų darbą ir paskatinusi plačiai skleisti įgytą patirtį sudarant sąlygas, profesorės Meilės Lukšienės žodžiais tariant, kiekvienam vaikui suteikti erdvę augti ir leisti išplėtoti savo galias. „Profesorė paragino mane stoti į doktorantūrą ir ateiti dėstyti į Pedagoginį universitetą. Kartu su universiteto dėstytojais darėme tyrimus, kūrėme modelį; džiaugiuosi, kad profesorė pirmoji suprato, kad visiems mokytojams reikia suteikti žinių apie įtrauktį“, – sakė prof. dr. Alvyra Galkienė.

Kreipdamasis į prof. habil. dr. M. Barkauskaitę, buvęs ilgametis Šolom Aleichem gimnazijos, 1992 m. įkurtos pirmosios žydų mokyklos, direktorius Miša Jakobas pareiškė jos neklausinėsiantis, o girsiantis. „Girsiu už jūsų toleranciją, už jūsų ramumą, už jūsų balsą, už tą drąsinimą, kai aš prieš 30 metų paklausiau jūsų – ar sugebėsiu? Tada ramiu balsu pasakėte: „Miša, o kas gi, jeigu ne tu?“ Pasak M. Jakobo, esame prirašę daugybę dokumentų, storiausių knygų, kaip reikia paruošti mokytoją, koks jis turi būti. „Mielieji, baikim kurti ir gadinti popierių. Grįžtu prie auksinės profesorės minties – reikia turėti plačią širdį ir mylėti vaikus“, – kalbėjo buvęs Šolom Aleichem gimnazijos vadovas. Jo teigimu, kiekvienas mokytojas, prieš ateidamas į pamoką, kaskart turi padaryti labai paprastą dalyką: pasižiūrėti į veidrodį. „Kaip jisai atrodo, ar jis nėra surūgęs. Surūgusio mokytojo niekas neklausys ir niekas nesimokys jo dalyko. Nes jo dalykas bus surūgęs“, – sakė M. Jakobas. Jis padėkojo profesorei M. Barkauskaitei, kad ji jame įžvelgė vadovą, ir atsiprašė, kad „būdamas tinginiu“ jos nepaklausė ir nepradėjo rašyti mokslinio darbo.

 

Socialinių pedagogų asociacijos prezidentė dr. Auksė Petruškevičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir Mykolo Romerio universiteto lektorė, padėkojo profesorei M. Barkauskaitei už pedagoginės sąveikos kultūros puoselėjimą, kurią tyrinėjo ir moksliniame, ir praktiniame lauke. „Visada prisimenu jūsų santykį su manimi, su daugeliu kitų, ir čia esančių, ir nesančių buvusių doktorantų – ir ne tik jų. Visada elgėtės taip, kad kurtume tokią santykių kultūrą, apie kurią jūs daug metų kalbėjote ir tyrinėjote. Man teko skaityti gerbiamos profesorės L. Žadeikaitės ir profesorės Irenos Zaleskienės straipsnį, kuriame jūs esate įvardijama kaip santykių tarp mokinio ir mokytojo perspektyvos kūrėja. Ne modelio, ne strategijos, ne scenarijaus, o perspektyvos. Jūs tarpusavio santykiams ugdymo procese, pedagoginei sąveikai visada skyrėte didelę reikšmę, net įvardijote ją metodologijos pagrindu edukologijos moksle. Ypatingai akcentavote tai pozityviosios socializacijos procese. Man, kaip socialinei pedagogei, ir dabar dirbančiai su Lietuvos socialiniais pedagogais, tai labai svarbu“, – sakė dr. A. Petruškevičiūtė.

Idėjų refleksija

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Agnė Brandišauskienė sakė besididžiuojanti tuo, kad profesorė M. Barkauskaitė yra viena iš pagrindinių jos mokytojų, atvedusių nuo bakalauro iki mokslo daktaro laipsnio ir tolesnio darbo aukštojoje mokykloje. „Galvodama apie mokytojų rengimą, jų tobulėjimą, peržiūrėjau ir jūsų darbus. Norėčiau paminėti tuos pagrindinius dalykus, kurie yra svarbūs. Iš karto po Nepriklausomybės ruošėte pedagogų rengimo koncepciją, 2011 m. parengėte švietimo raidos scenarijų, vadovavote vienam iš pirmųjų ES tyrimų projektų dėl aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokytojų kompetencijų. Jūsų mokslo žurnale „Pedagogika“, kuriam vadovaudama jūs atidavėte tiek daug širdies ir proto, daug dalykų yra skirta mokytojų rengimui ir ugdymui“, – sakė doc. dr. A. Brandišauskienė, svarstydama apie tai, kuo vertėtų pasiremti plėtojant mokytojų rengimo sistemą.

 

Viešosios įstaigos Mokyklų tobulinimo centro įkūrėja ir direktorė dr. Eglė Pranckūnienė, kurios mokslinių interesų kryptis – pedagogų profesinis gyvenimas ir švietimo lyderystė, sakė besiruošdama šiam akademiniam susitikimui peržiūrėjusi, ką profesorė M. Barkauskaitė yra rašiusi apie pedagogų rengimą. „Tai buvo savotiška jos idėjų refleksija. 2011 m. svarstydama apie švietimo raidos kryptį, apie tai, kaip turėtų būti organizuojamas pedagogų rengimas, ji išsakė minčių, kurios ir dabar išlieka aktualios, o kai kurios idėjos jau ir įgyvendintos. Pavyzdžiui, kad reikia rengti ir įgyvendinti į mokytojo asmenybės ugdymą orientuotas programas, siekti teorijos ir praktikos integralumo, padėti mokytojams prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo ir kt.“, – teigė dr. E. Pranckūnienė.

 

Ilgametė Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. habil dr. Palmira Jucevičienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų instituto profesorė, akademinio susitikimo dalyviams sakė matanti, kad profesorės M. Barkauskaitės įžvalga ir toliau auga. „Atsimenu, kaip atvažiuodavome į Lietuvos edukologijos universiteto konferencijas. Profesore, jūs labai tolerantiškai, labai įsiklausydama, labai švelniai suvaldydavote visą šakotų mokslininkų kohortą. Tai mums pavyzdys. Aš matydavau dar vieną tokį fenomeną: sulig kiekvienais metais Lietuvos edukologijos universiteto doktorantų disertacijos gerėjo, kompetencija augo. Man labai skaudėjo širdį, kai Edukologijos universitetą uždarė. Ir jeigu kas sako, kad buvo blogas mokslas, tai, atleiskite, šitaip gali sakyti tiktai su mokslu ryšio neturintis žmogus“, – sakė prof. habil dr. P. Jucevičienė.

Pražydo gėlėmis

 

Akademinio susitikimo diskusijos, apsikeitimai nuomonėmis išryškino įkvepiančios, telkiančios, pedagoginių paieškų kryptį rodančios asmenybės vaidmenį Lietuvos švietimo lauke, jos svarbą jungiant atliktus, vykdomus ir dar tebelaukiančius darbus. Apibendrinus susitikimo dalyvių išsakytas mintis, nekyla abejonių, kad viena iš tokių iškilių asmenybių – profesorė habil. dr. Marija Barkauskaitė.

 

Diskusijos, kurią moderavo prof. dr. Loreta Žadeikaitė, ŠMSM Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, ir dr. Daiva Penkauskienė, Šiuolaikinių didaktikų centro direktorė, Mykolo Romerio universiteto docentė, pabaigoje prof. dr. L. Žadeikaitė perskaitė dėl sveikatos renginyje negalėjusios dalyvauti kultūros istorikės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Ingės Lukšaitės, žymiosios edukologės, tautinės mokyklos kūrėjos Meilės Lukšienės dukters, sveikinimo žodžius profesorei M. Barkauskaitei.

 

Profesorės duktė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, padėkojo akademinio susitikimo dalyviams: „Ačiū už pasitikėjimą, kurį rodote mamytei, už tai, kad jūsų dėka jos idėjos ir mintys gali toliau plazdėti ir gyvuoti. Linkiu gerų darbų, visi kartu galime padaryti daug!“ – sakė G. Juodkaitė-Granskienė.

 

Padėkos profesorei žodį tarė ir akademinio susitikimo diskusiją apibendrinusi Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. dr. Liuda Rupšienė. „Lietuvai yra laimė, kad jūs esate, profesore Marija, kad tiek metų skyrėte edukologijos mokslininkės darbui“, – sakė ji, pridūrusi, kad profesorė dirbdama pasėjo daug sėklų, kurios pražydo nuostabiomis gėlėmis.

 

„Profesorės širdis ir dėmesys įvairiems vaikams padarė labai didelę įtaką švietimui – turiu mintyje tai, kas buvo padaryta XX amžiuje, tai, koks užtaisas buvo paruoštas. Tą iki šiol rodo Eurostato duomenys: jei 2000 m. 16 proc. Lietuvos vaikų neįgydavo viduriniojo išsilavinimo, tai vėliau Lietuva pasiekė prizines vietas Europos Sąjungoje. Tą lėmė įtrauktis ir dėmesys įvairiems vaikams. Tai, ko gero, pats didžiausias Lietuvos švietimo žingsnis“, – apibendrindamas diskusijoje išsakytas mintis pabrėžė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas.

 

„Švietimo naujienų“ inf.