30 Lietuvos ugdymo įstaigų, laimėjusių edukacinių aplinkų konkursą, apdovanotos kelione

Loreta Kaltauskienė
,
Klaipėdos rajono Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Ateities mokyklą įsivaizduojame stipria ir brandžia visuomenės dalele, kurioje veikia mokiniai, tėvai ir mokytojai. Sėkmingam ugdymo procesui reikia natūralių ir įtraukiančių mokyklos vidaus bei lauko aplinkų, kuriose ugdytiniai jaustųsi gerai ir saugiai. Svarbu, kad jaunimas norėtų atrasti juos supančią aplinką, pažinti gamtos ramybę ir suvokti tyrinėjimo svarbą.

 

Liepos mėnesį daugiau nei į 80 švietimo įstaigų keliavusi solidi komisija stebėjo, vertino, gėrėjosi ir dalijosi patirtimi, kaip kurti edukacines aplinkas lauke ir įstaigų viduje. Šio konkurso tikslas – aktyvinti mokyklų edukacinių erdvių kūrimą, skatinti mokinių kūrybiškumą, ugdyti pastarųjų aplinkosaugos ir bendrąsias vertybes. Finale – 80 mokyklų ir darželių, laimėtojų – net 30.

 

Kelionės metu, su konkurso koordinatoriumi, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus metodininku Tomu Pociumi ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėju Almantu Kulbiu, aptarėme, kad gamta mus moko gyvenimiškų patirčių, kurias pritaikome ugdymo procese. Edukacinėse erdvėse su mokiniais atrandame draugiškesnį ryšį, perteikiamą patirtiniu mokymu(si); tampame laisvesni, atrandame naujovių, kurių tradicinėje klasėje nėra gausu. Todėl ankstyvą rugpjūčio 10 dienos rytą, 30 laimėtojų iš skirtingų Lietuvos ugdymo įstaigų, išvyko domėtis Estijos gamtovaizdžiu, tyrinėti augalų, parkų, aukštapelkės, riedulyno ir kitų gamtos, istorinių ir kultūros objektų, o pakeliui namo aplankydami ir Latvijos erdves.

Domina unikali gamta, netyrinėtos uolienos, gilią senovę menantys muziejaus eksponatai? Puiku! Visa tai atrasite ne per toliausiai nuo Lietuvos – Estijai priklausančioje Saremos saloje, kurioje lankėmės. Saremos sala neprimena šiltųjų kraštų, bet maždaug 2 700 km² plote tikrai yra ką apžiūrėti. Į didžiausią Estijos salą kėlėmės keltu. Jos teritorijoje siūlomos sausumos ir vandens pramogos, bet mus labiau domino istorinės ir gamtos vertybės – lankytinos Saremos salos vietos. Beje, Sarema keliu sujungta su Muhu sala, tad aplankėme ir ją.

 

Keltu persikėlusius į Muhu salą, mus pasitiko akmens luitų plotai, akimis neaprėpiama kadagynų žaluma, ošiantys pušynai, tyvuliuojančios jūros begalybė. Mėgavomės unikaliausia vieta Europoje – Kalio krateriu (est. Kaali kraater) – devynių meteoritų kraterių grupe. Čia augančius augalus analizavome drauge su mūsų kelionės vedliu Almantu. Kali krateris – aštuntas pagal dydį bei vienas iš vaizdingiausių meteorito suformuotų kraterių pasaulyje (jo diametras siekia 110 metrų, o gylis – 22 metrus). Greta įkurtas nedidelis muziejus, supažindinantis su kraterio atsiradimo istorija ir meteoritais, apžiūrėjome ir jį, tyrinėdami ant senų akmenų ir medžių esančias kerpes, samanas.

 

Aplankėme Anglos vėjo malūnų kalvą – vienintelę išlikusią Saremos saloje, o anksčiau malūnų buvo kiekviename kaime. Gyventojai, pagal vėjo kryptį, galėjo pasukti jų pagrindą – tai gan retas malūno modelis. Anglos vėjo malūnų kompleksas – penki malūnai, išdidžiai stūksantys šalia kelio didžiausioje Estijos saloje Saremoje, važiuojant nuo Leisi link Kuresarės. Šioje vietoje kadaise stovėjo 12 malūnų. Šiuo metu išlikę keturi tipiški saremietiški malūnai ir vienas olandiško stiliaus. Visi malūnai – veikiantys.

 

Šalia Anglos vėjo malūnų neseniai įkurtas Kultūros paveldo centras, ten rengiami pažintiniai renginiai – čia galima išbandyti įvairių amatų su vaikais ir šeimomis: pavyzdžiui, išsikepti duonos, nulipdyti molinių indų, pasigaminti dirbinių iš medžio, dolomito, susipažinti su kalvio amatu. Aplankius šį centrą gardžiai kvepėjo duona, surinktomis laukų vaistažolėmis.

 

Kelionės dalyvė soc. pedagogė Ramutė Jablonskienė iš Alytaus r. Butrimonių gimnazijos sakė, kad Saremos sala – unikalaus kraštovaizdžio vieta, kurią turėtų aplankyti kiekvienas pedagogas ir kiekviena Lietuvių šeima.

 

Mokymus Estijoje tęsėme Lahemos nacionaliniame parke. Pasak Širvintų r. Gelvonų gimnazijos biologijos mokytojos metodininkės Sondros Bartulienės, negalima išskirti nė vieno objekto, kuris būtų pats įspūdingiausias, tačiau šis parkas keri laukine gamta, naujais atradimais, įsimintinomis istorijomis, gamtovaizdžiu. Tai – bene vienas svarbiausių turizmo centrų Estijoje ir didžiausias Europoje, kuriame saugoma retų augalų rūšių.

 

Šiame parke pasirinkome 3,5 km Viru Bog pažintinį taką, vedantį per aukštapelkes. Eidami gėrėjomės kontrastinga augalijos įvairove, nauju pažinimo jausmu ir nuostaba, jog knygose augalų rūšis vaizduojantys paveikslėliai atrodo visiškai kitaip nei realybėje. Plėšrūnės saulašarės, su kuriomis supažindino Almantas, tiesė mažas galveles link saulės spindulių, liūnsargės saugojo pelkių paslaptis, kur ne kur iškildavo vandens burbuliukų, perspėjančių, kad yra dujų sankaupų, o ieškodami beržo keružio nusišypsome, nes tai tik mažas krūmelis, net nepanašus į medį. Lektoriai Almantas Kulbis ir Tomas Pocius su didele kantrybe pasakojo apie pelkės augalus. Tai – žmonės, kurie gyvena kiekviena nauja atrasta floros ir faunos rūšimi, išsaugoję puikias žmogiškąsias savybes. Stengėmės ir mes atrasti kažką naujo, pasitelkdami  „iNaturalist“ programėlę. Tai – išskirtinė galimybė praplėsti akiratį naujomis augalų ir gyvūnų rūšimis.

 

Dažnai kalbame, kad vaikams būtina stebėti, tyrinėti, eksperimentuoti, planuoti, svarstyti. Šios kelionės metu įsijautėme į tyrinėtojų vaidmenį ir mes, pedagogai. Atrasti, pajusti, įžvelgti – tai patys nuostabiausi pojūčiai, vedę mus visų mokymų metu. Gamta moko draugiško santykio su aplinka, tobulina etiką ir estetiką, o vertybinis santykis su gamta – svarbus tolesniam edukacinės, ekologinės kultūros ugdymui.

 

Auksė Buožienė, Šiaulių r. Kuršėnų lopšelio-darželio „Buratinas“ direktorės pavaduotoja ugdymui pastebėjo, kaip fantastiškai atrodo miškas, kuriame gausu apkerpėjusių, samanotų medžių ir riedulių! Tokį išvydome Lahemos nacionaliniame parke. Medžiai ir rieduliai sukuria puikias buveines, slėptuves, maitinimosi ar žiemojimo vietas daugybei organizmų: samanoms, kerpėms, grybams, vabzdžiams, paukščiams, žinduoliams. Negalėjome pasigirti geromis žiniomis apie tai, kuo įdomios kerpės ir samanos. Dažnai kerpes painiojame su samanomis. Iš tikrųjų jos šiek tiek panašios. Tokios pat smulkios, renkasi panašias buveines. Tačiau skiriasi spalva – kerpės nebūna ryškiai žalios, tuo pasižymi samanos. Kerpių spalva labai įvairi. Pasitaiko beveik baltų ir juodų, citrinos geltonumo ar žalsvai pilkų. Samanos ir kerpės neparazituoja ir nekenkia medžiui. Įsikuria tik ten, kur yra švaraus oro.

 

Tad kerpės ir samanos – jų pažinimas ir tyrinėjimas – tai dar viena galimybė praplėsti, papildyti ugdymo(si) turinį, sužadinti mažųjų smalsumą ir norą atrasti, pažinti ir saugoti mus supančią gamtą.

 

Keliaudami link namų aplankėme ne tik Rygos senamiestį, nuostabiai sutvarkytą parką pačiame Rygos centre, bet ir Latvijos nacionalinį botanikos sodą Salaspilyje. Latvijos nacionalinis botanikos sodas yra sukaupęs vieną turtingiausių gyvų augalų kolekcijų šiaurės rytų Europoje. 129 ha plote auginama daugiau kaip 1 400 augalų (rūšių, formų, veislių), įskaitant daugiau kaip 5 000 medžių rūšių. Ne veltui Nacionalinis botanikos sodas – nacionalinės reikšmės švietimo, kultūros ir mokslo objektas. Lankydamiesi sode matėme, kaip studentai ir moksleiviai sode stebi, tyrinėja, piešia, fiksuoja, analizuoja įvairias augalų rūšis, jų formas. Savaitgaliais čia organizuojamos tradicinės sodo augalų mugės, kiekvieną mėnesį, nuo balandžio iki spalio. Tai viena iš Latvijos sodininkų bendruomenės gyvenimo dalių. Tai proga pamatyti ir susipažinti su šviežiausiomis naujienomis ir galimybė įsigyti naują, nematytą, neįprastą augalą savo kolekcijai. Sode aktyviai skatinamas savanoriavimas. Sudaromos sąlygos tobulinti asmeninius įgūdžius, atlikti įvairių techninių darbų, mokytis įvairių augalų priežiūros, susipažinti su augalų įvairove, dirbti atskirai arba komanda.

 

Pamatėme didžiausią augalų kolekciją Baltijos šalyse ir vieną didžiausių Šiaurės ir Rytų Europoje. Džiaugėmės jurginų ekspozicija, spalvų ir formų įvairove. Sode jų auga 280 veislių. Grožėjomės senuoju parku, jo medžių kolekcijomis. Sode auga 73 rūšių ir 32 veislių klevai iš Europos, Azijos, Kinijos, Japonijos ir Šiaurės Amerikos. Viena seniausių ir vertingiausių – Tikroji dracena (Dracaena draco) – medis (42 m) iš Kanarų salų. Įspūdinga senųjų tujų alėja, hortenzijų įvairovė. Tikriausiai dažnas girdėjo ir apie Latvijos selekcininkų rožes. Sodo rožyne daugiau kaip 300 rožių rūšių. Tai tikrai nepaprasto grožio ir kvapų žiedai. Žiedų jūra veikianti atpalaiduojančiai. Ypatingas oranžerijos pasididžiavimas – skirtingo amžiaus ir dydžio sukulentų kolekcija (kaktusai, alavijai, agavos, storlapiai).

Tikslas – ne tik susipažinti su didžiausioje oranžerijoje Baltijos šalyse augančiomis augalų rūšimis iš visų pasaulio žemynų (išskyrus Antarktidą), svarbiausia, pasisemti žinių, įkvėpimo ir naujų idėjų, kaip ir kuo praturtinti savo ugdymo įstaigų edukacijų erdves.

 

Vaidutė Šumkauskienė, Vilniaus „Žilvinėlio“ lopšelio-darželio pedagogė, pabuvojusi šioje turtingoje ir nepaprastai gerus jausmus sužadinusioje kelionėje, su darželio bendruomene tikrai pasidalins rastomis naujomis idėjomis kaip atnaujinti ugdytiniams žaliąsias aplinkas, kaip sukurti daugiafunkcių erdvių integruotam vaikų ugdymui(si), kaip išradingai plėtoti vaikų žinias apie supančią gamtą ir ugdyti praktinius pažinimo, fiksavimo, grupavimo, gamtosaugos įgūdžius.

 

Kelionės organizatoriai, Almantas Kulbis ir Tomas Pocius, pajudėjus iš paskutinių aplankytų objektų Estijoje ir Latvijoje, paprašė dalyvių pasidalyti patirtimi, kaip taikysime įgytas žinias. Dalyvių įspūdžiai skirtingi, tad paminėti vis kiti dalykai, ką planuojama įrengti vienoje ar kitoje ugdymo įstaigoje, tai: pažinimo takai, takai aktyviai judėti, oazės pailsėti, laisvalaikio leidimo, kūrybingumo plėtojimo erdvės. Jos tikrai negrąžins samanotų ar kerpėmis apaugusių riedulių, bet palaipsniui supažindins mokinius kaip juos tyrinėti. Tikime, kad ugdymo įstaigų plotai po truputį taps gyvomis laboratorijomis. O įkurti edukacijos laboratorijas reikia valios ir noro. Visi mokomosios kelionės ugdymo įstaigų vadovai ir pedagogai tiki, kad labai svarbu nuo pat ikimokyklinio ugdymo pradžios sudaryti sąlygas vaikui jausti nuolatinį gamtos ir žmogaus sąlytį. Tai padėtų formuoti vaikų bendrąsias vertybes, socialines ir emocines kompetencijas, sustiprėtų bendruomenės ryšiai mąstant, kuriant, veikiant, siekiant pažinimo, atradimo ir ugdymo kokybės.

 

Grįžę iš šios kelionės įstaigų pedagogai ir toliau stengsis į edukacinių erdvių kūrimą įtraukti tėvelius, senelius, bendruomenę. Tokios edukacinės kelionės būtinos visiems darželių, pradinių klasių pedagogams ir vadovams, gamtos, socialinių mokslų, technologijų, dailės mokytojams, kurie prisideda ir prisidės prie patrauklių, natūralių edukacijos erdvių kūrimo.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *