2000–2020 metai – programos „Zipio draugai“ kelias Lietuvoje

Kai nueini 20 metų kelią, neretai kyla klausimas, kodėl pradėjai eiti būtent tuo keliu. Kalbėti apie programos „Zipio draugai“ pradžią ir lengva, ir sunku. Kaip atsakyti į klausimus, kada, kodėl, kaip pradėjote? Niekada nekilo nei klausimų, nei abejonių, kad kiekvienas vaikas nuo pačių pirmųjų gyvenimo dienų išgyvena emocinių būsenų įvairovę. Kaip pagelbėti mažosioms asmenybėms su jomis tvarkytis? Jei vaiką galime išmokyti užsirišti batų raištelį, skaityti, savaime suprantama, – galime jį (iš)mokyti atpažinti jausmus ir įveikti kasdienius emocinius sunkumus. Taigi, žmonės, rūpinęsi, kad Lietuvos mokyklas pasiektų vaikų socialinius ir emocinius gebėjimus ugdančios programos, visada suprato jų poreikį, matė stygių ir norėjo suteikti vaikams galimybę jose dalyvauti. Apie vieną iš tokių programų, programą „Zipio draugai“ pirmą kartą išgirdome 1999 metais iš jos kūrėjų „Partnership for Children“ komandos.

Analizuodami programą, aiškindamiesi esmines idėjas ir taikymo galimybes, supratome, kaip profesionaliai ji parengta, kaip lengvai taikoma ugdyti mažiems vaikams. Programa sukurta taip, kad joje dalyvaudami visi vaikai išmoktų įveikti kasdienius emocinius sunkumus: atstūmimą, vienatvę, patyčias ar priekabiavimą, sunkius pokyčius. Kad išmoktų atpažinti jausmus, apie juos kalbėtis, kad žinotų, jog apėmus sunkiems jausmams nereikia užsisklęsti savyje, bet ieškoti būdų jiems įveikti, kreiptis paramos, pagalbos. Programa orientuota skatinti vaikų empatiją, išmokti konstruktyvaus bendravimo būdų, susirasti draugų, teikti paramą kitiems ir priimti kitų pagalbą. Taigi, programa padeda grupei susitelkti į vienas kitą palaikančių vaikų bendruomenę.

2000–2001 mokslo metais programa „Zipio draugai“ išbandyta mūsų šalies ugdymo įstaigose (bandomasis projektas). Įgyvendinant programą Lietuvoje ir Danijoje atlikti nepriklausomi programos poveikio vaikui tyrimai. Pastaraisiais patvirtinta programos daroma įtaka vaikų gebėjimams įveikti kasdienius emocinius sunkumus: programoje dalyvavę vaikai naudojo veiksmingesnius ir įvairesnius sunkumų įveikimo būdus, pasižymėjo geresne savikontrole, negu kontrolinės grupės vaikai. Po metų tyrimai pakartoti, siekiant išsiaiškinti išliekamąjį programos poveikį vaikui.

Interviu su vaikais atskleidė, kad programoje dalyvavusių vaikų įgyti sunkumų įveikimo gebėjimai ir savikontrolė gerėjo, jiems jau nedalyvaujant programoje. Dalyvaujant programoje gerokai padidėjo vaikų empatija (ji nekito per metus, kai vaikai programoje jau nedalyvavo). Tyrimų rezultatai dar labiau sustiprino ryžtą siekti, kad programą „Zipio draugai“ galėtų pažinti kuo daugiau mūsų šalies vaikų.

Sakyčiau netiesą, teigdama, kad procesai vyko labai sklandžiai, visur buvome sutinkami išskėstomis rankomis. Du tūkstantųjų metų pradžioje kalbėtis apie mažų (5–7 metų) vaikų emocinį ugdymą, net švietimo įstaigose, daug kam buvo keista, nepriimtina, net juokinga. Labai nemažą dalį tėvų, pedagogų ir ugdymo įstaigų vadovų itin gąsdino tema apie pasikeitimus ir netektį bei tai, kad kalbamasi apie mirtį. Atsargiai reagavo ir švietimo vadovai. Susidūrėme ir su kita – pedagogų motyvacijos įgyvendinti programą problema, nes ši veikla reikalauja kruopštaus pedagogo pasirengimo ir profesionalumo. Pradžioje mes – programos vykdytojai – sukvietę pedagogus į programos mokymus, labai dažnai išgirsdavome pedagogų išsakytą motyvą, kad juose dalyvauti „vadovas liepė“.

Tačiau dalyvavimas, pokalbiai keitė pedagoginės bendruomenės požiūrį į programą, į vaikų emocinį ugdymą, į „sunkių“ temų įtraukimą dėl sunkumų įveikos gebėjimų ugdymosi. Visos temos pasiteisino, padėdamos vaikams įgyti reikiamus kasdienių ir didelę emocinę įtampą keliančių sunkumų įveikos gebėjimus, jausdamiesi laimingesni čia ir dabar bei pasirengę galimiems ateities netikėtumams. Tyrimas parodė: „Jie (pedagogai) išmoko naujų būdų kalbėtis su vaikais ir suprato, kad ir su mažais vaikais galima kalbėtis apie jausmus ir problemas. Pedagogai pasijuto išmokę sėkmingiau spręsti kasdienes klasėje kylančias problemas. Pedagogai dažniai nurodė programoje įgytą patirtį taikantys asmeniniame gyvenime“ (citata iš tyrimo santraukos).

Mus, programos vykdytojus, itin drąsinamai nuteikdavo pasikeitusi pedagogo nuostata vaiko ir programos atžvilgiu programos mokymų pradžioje, prieš pradedant įgyvendinti programą, ir pabaigoje. Ne kartą teko girdėti: „Kiekviena valandėlė buvo pamoka ir man, nes mokiausi kartu su vaikais“, „Išmokau būti atvira ir sąžininga su vaikais“, „Programa pakeitė mano asmeninį gyvenimą“. Suvokimo lūžis neįvyko per dieną. Pradžioje skaičiavome programoje „Zipio draugai“ dalyvaujančias ugdymo įstaigas dešimtimis, o pedagogus šimtais ir tik keliose Lietuvos apskrityse.

Nebuvo lengva ir finansiškai. Būdami nevyriausybine organizacija, neturėjome stabilaus finansavimo programos įgyvendinimui. Esame labai dėkingi prekybos tinklo „Iki“ komandai, kuri 2007 metais ištiesė pagalbos ranką, kai buvo itin sunku. Prekybos tinklas „Iki“ tapo programos „Zipio draugai“ generaliniu rėmėju Lietuvoje ir tęsia paramos teikimą iki šiol.

Šiandiena – kitokia. Manau, nerastume Lietuvoje nė vieno pedagogo ir retą mamą ar tėtį, kurie nesupranta vaiko emocinių gebėjimų ugdymo svarbos. Nereikia agituoti ar įrodinėti. Kasmet programoje dalyvauja iki 18 tūkst. vaikų, iki tūkstančio pedagogų iš maždaug 600 ugdymo įstaigų. Programa „Zipio draugai“ keitėsi, išaugo. Programos veiklas Lietuvoje įgyvendiname trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir rusų. Sukurta daug medžiagos jos dalyviams – vaikams, tėvams, pedagogams.

Nuo pradžių deklaruojame, kad „Zipio draugai“ – tinkama skirtingų gebėjimų vaikams. Bet šiandien jau turime ir instrumentų, kurie padeda lengviau įtraukti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Paruošti du pagrindinės programos metodikos priedai, skirti pedagogams, dirbantiems su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais: vienas priedas pedagogams, dirbantiems specializuotosiose ugdymo įstaigose ar klasėse, kitas – su keletu vaikų įtraukiojo ugdymo sąlygomis – bendrojo ugdymo įstaigose dirbantiems pedagogams.

Tik pradėjus Lietuvoje įgyvendinti programą „Zipio draugai“, dažnai girdėdavome pedagogų klausimus-prašymus: „o kas toliau?“, „ką dabar daryti, kai „Zipis“ pasibaigė?“, „gal yra tęsinys, kita programa?“ Itin džiugindavo, kad šiuos klausimus užduoda pedagogas, pirmųjų susitikimų metu itin skeptiškai vertinęs programos poveikio vaikui klausimus ir abejojantis programos verte. Tokiu būdu atsirado mūsų (VAIKO LABUI) sukurta programa „Įveikiame kartu“, kurią juokais vadindavome „laukiant Zipio tęsinio…“, o vėliau ir oficialus „Zipio draugų“ tęsinys – programa „Obuolio draugai“, parengta tų pačių kūrėjų „Partnership for Children“ komandos.

Praėjo dvidešimt metų, kai dirbame, siekdami sudaryti sąlygas vaikams ir suteikti kokybiškų priemonių / instrumentų pedagogams ugdyti vaikų socialinius ir emocinių sunkumų įveikimo gebėjimus. Atrodo, jau turėtų būti užgulusi rutina, jau turėjome pavargti. Bet taip nėra. Nėra, nes dirbti įkvepia vaikai, mylintys Zipį ar Obuolį, su jais besidalijantys savo džiaugsmais ir liūdesiu. Įkvepia pedagogai, kurie kasmet įgyvendina šias programas savo ugdytinių grupėse ar klasėse. Beje, yra keletas pedagogų, kurie programą „Zipio draugai“ taiko nuo 2000-ųjų, iki šiol nepraleido nė vienerių metų.

Įkvepia oficiali statistika. Vėliausias HBSC (Health behaviour in school-aged children. WHO collaborative cross-national survey / Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensena ir sveikata) tyrimas rodo, kad šalies moksleivių pasitenkinimas gyvenimu palaipsniui gerėja: jei 2002-aisiais patenkintų gyvenimu moksleivių buvo 75 proc., tai 2018 m. – jau 87 proc.  Nors tyrimai vis dar rodo, kad Lietuva pirmauja patyčių srityje Europoje, tačiau šalies viduje pokytis ženklus. HBSC tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui 1998 m. patyčias patyrė iki 40 proc. mokinių, o 34,5 proc. patys tyčiojosi, tai 2018 metų tyrimas rodo, kad šie skaičiai ženkliai sumažėjo – atitinkamai 27,6 proc. ir 19 proc.

Tai įkvepia. Nes tikime, kad šie, atrodytų sausi skaičiai, o juk slepia vaikų šypsenas arba ašaras ir yra mūsų visų, dirbančių vaikų socialinio ir emocinio ugdymo srityje, indėlis. Tai ir įkvepia, ir motyvuoja eiti pirmyn – nepavargti, nenusivilti, nenuleisti rankų ir žengti kartu su programa „Zipio draugai“ – į trečiąjį dešimtmetį.

+5

0