Žydų istorijos puslapiai. Pažintis su jidiš kalba ir literatūra

Arūnas Mikalauskas
,
Klaipėdos r. Judrėnų Stepono Dariaus mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Pasak vienos iš seminaro Kauno IX forte-muziejuje rengėjos, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovo pavaduotojos, švietimo programų koordinatorės Ingridos Vilkienės, mes pasinaudojome proga. Į Lietuvą buvo atvykęs lektorius iš Izraelio dr. Mordehay Juškovskij. Kartu su minėtu muziejumi ir Pasaulinio žydų kongreso Tarptautiniu jidiš centru Vilniuje spalio viduryje buvo organizuotas seminaras mokytojams, muziejininkams ir visiems besidomintiems kitos tautos kultūra. Seminare pristatytos jidiš kalbos ištakos, raida, rašytojai. Kaip žinoma, jidiš kalba šnekėjo šalia gyvenę Lietuvos žydai, dauguma jų kalbėjo ir lietuvių kalba. Kodėl tai yra svarbu? Kasdienė jidiš kalba iliustruoja santykius, gyvenimo būdą, mūsų krašto miestų ir miestelių savitumą globalioje literatūros, kultūros erdvėje. Be to, visa tai reikalinga ir tam, kad aiškiai suvoktume, nes vis dar visuomenėje jaučiamas žinių vakuumas iš sovietmečio, kada apie tuos dalykus buvo beveik nekalbama.

 

„Mes veikiame visame pasaulyje“, – teigė Jidiš centro Vilniuje vadovė Viktorija Jusė. – Lektorius M. Juškovskij yra mūsų akademinis direktorius, tad praversime plačiau langelį į jidiš pasaulį.“

„Sunku ką nors jautresnio kalbėti apie kultūrą, žmonių kalbą, kuri šioje vietoje pražuvo. Penki milijonai iš šešių su šia kalba ėjo į paskutinę kelionę“, – kalbėjo lektorius M. Juškovskij. Ši kalba turi jautrų charakterį, kultūrą, tūkstantmetę istoriją. Atviras klausimas – kur kalba, o kur dialektas? Senovės Jeruzalėje formavosi buitinė aramėjų kalba, vėliau VIII–IX a. – hebrajų-vokiečių. XV a. atsiranda kalba, po šimtmečio gavusi jidiš pavadinimą. Iškyla dialektai, tarp kurių ir litvakų dialektas. XX a. pradžioje šia kalba bendrauja 80 proc. žydų. Vilnius tampa jidišizmo centru. Izraelyje žodis Vilna asocijuojasi su šiuolaikine jidiš kultūra.

 

„Mums bus liūdna gyventi šioje šalyje be seno namo paminklo. Kiekvieną naktį skrendu į Vilnių“, – sakė rašytojas Abraomas Karpinovičius. Tarpukariu vaikystę ir jaunystę vadinamoje Lietuvos Jeruzalėje praleidęs rašytojas iš trylikos literatūros knygų jidiš, hebrajų kalbomis net aštuonias skyrė Vilniui, o likusios taip pat alsuoja šio miesto gyvenimu. Į lietuvių kalbą išversta apsakymų knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“. Čia autorius renkasi ir aprašo ne reprezentatyvius, o keistus ir žemesnio socialinio sluoksnio žmones, nori parodyti jų moralinį kodeksą. Į klausimą, kada rašys apie normalius žmones, yra atsakęs: „Pirma, kas yra normalūs? Antra, apie žymius žmones rašytojai rašė ir rašys. Trečia, į Panerių duobes papuolė mokslininkai, menininkai ir vagys bei puolusios moterys. Panerių duobės visus sulygino…“ Jis nekalbėjo apie liūdnus dalykus, atrado žmones, kurie gebėjo nuspalvinti tai, kas gyvenime buvo pilka.

 

1919 m. į Kauną, o vėliau į Vilnių atvyksta charizmatiškas literatūros dėstytojas Moisiejus (Moše) Kulbakas. Realinę gimnaziją, pasak A. Karpinovičiaus, pavertė kultūros fabriku, be to, sukūrė poemą „Vilnius“. Merginos vyksta į gimnaziją ne tik dėl literatūros, bet ir pasižiūrėti, pasiklausyti gražuolio, bet šis 1928 m. „suserga“ komunizmo liga. Žmonės sakė, kad nedarytų kvailystės, bet, nepaisydamas to, jis išvyksta į Sovietų Sąjungą. Būdamas ten rašo: „Reikia gerai praustis, kad purvas nepriliptų.“ Romane piešia paveikslą, kaip ateina komunizmas. Iš ten žmonės išsivažinėja į Archangelską, Vladivostoką ir kt. Šis romanas tampa nuosprendžiu – 1937 m. M. Kulbakas areštuotas NKVD ir teisiamas pagal garsųjį 58 straipsnį, nuosprendis – sušaudyti. Nuosprendis įvykdomas 15 min. po paskelbimo.

 

Vilnietis Chaimas Grade, poetas, dramaturgas, per Holokaustą praradęs mamą ir žmoną, pats išgyvena Uzbekistane, 1951 m. atsiduria Izraelyje. Jis Vilnių vadina Lietuvos Jeruzale, stato dvasinį tiltą tarp jo ir tikrosios Jeruzalės. Kaune gimęs rašytojas Samuelis Gordonas, kariavęs fronte, apdovanotas medaliais, 1949 m. ištremtas į Sibirą, kalėjo šešerius metus, rašė apie Lietuvą

Kino prodiuseris Alecas Natas yra išleidęs dvi knygas tipiška litvakų jidiš kalba su jai būdingais elementais. Pasakojimuose pastebimi kolektyvistinės mąstysenos posakiai, pavyzdžiui, „miestas nori žinoti“, „žmonės prašo“ ir pan. Teksto frazėse šalia liaudiškų posakių menamas Dievas.

 

1948 m. išeina surinktas Vilniaus geto dainų albumas. Jame – Šmerkio Kačerginskio kūrinys „Paneriai“, „Žuvusios žmonos tango“. Kiekviename kūrinyje – likimas, drama ir tokiomis aplinkybėmis sunkiai protu suvokiamas gebėjimas kurti… Vieną tokią įdomią istoriją pristatė lektorius Mordehay Juškovskij: vos per Izraelio radiją pranešė, kad skambės žuvusiosios Kaišiadorių gete daina, po jos studijoje suskambo telefonas. Moteriškas balsas sako – paskutinės dainos autorė nežuvo, ji gyva. Pakviesta į studiją pasakojo, kaip tokioje situacijoje atsirado daina, kuri po karo liko gyventi ją girdėjusiųjų ir išgyvenusiųjų lūpose ir širdyse. To racionaliai neįmanoma suprasti.

„Atkūrus Izraelio valstybę, prasidėjo kalbos dilema. Žmonės be kasdienės kalbos jaučia tuštumą. 1996 m. Knesetas priėmė įstatymą dėl dviejų nacionalinių programų – tarp jų ir jidiš. Dabar kas savaitę 2500 asmenų ateina mokytis šios kultūros“, – baigia iliustruotą pranešimą svečias iš Izraelio dr. M. Juškovskij.

 

Apibendrindamas seminarą Kauno IX forto-muziejaus direktorius Marius Pečiulis pastebi, kad literatūra yra ir instrumentas paaiškinti istoriją. Kauno tvirtovės skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas renginio dalyviams pristato naujausias muziejaus ekspozicijas.

Kaip žinoma, apie 800 metų bendros lietuvių ir žydų tautos istorijos – ne vanduo. Pasak poeto, eseisto Sergejaus Kanovičiaus, pirmiausia reikėtų pasistengti priimti savo šalies istoriją tokią, kokia ji yra. Be jokių kompleksų tam, kad įvertintume ir priimtume vieni kitus…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.