Žvilgsnis į mokymąsi kitose erdvėse

Šiandienos mokykloje mokymą keičia mokymasis. Mokytojui svarbu įtraukti mokinį į aktyvų, sąmoningą mokymąsi, planuoti mokymosi, o ne tik mokymo procesą, individualizuoti ir diferencijuoti mokymą ir mokymąsi, išnaudoti informacinių ir komunikacinių technologijų galimybes, sukurti mokymąsi skatinančią aplinką. Vienas iš esminių mokymosi komponentų – motyvacija, kurios svarbus aspektas yra suvokimas, kaip įgytos žinios gali būti panaudojamos. Jei mokiniai nesupranta, kam to reikia, įsitraukimas į mokymosi procesą ir gebėjimas pritaikyti žinias bus menkas. Įrodymais pagrįstas mokymasis per praktinį patyrimą motyvuoja mokinius, skatina labiau domėtis, tyrinėti ir taikyti. Verta prisiminti Deividą Kolbą, sukūrusį plačiai taikomą patyriminio mokymo proceso modelį, kuris parodo, kad mokymo procesą sudaro: konkreti patirtis, jos aptarimas ir įvertinimas, išvados ir taikymas kasdieniame gyvenime. Tokiam mokymuisi ypač tinka kitos erdvės. Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrieji ugdymo planai numato dalį ugdymo proceso organizuoti ne pamokų forma, už mokyklos ribų: muziejuose, meno galerijose, gamtoje, lankytinose istorinėse vietose, įvairiose įstaigose ir kitose mokymuisi tinkamose erdvėse. Edukacinių erdvių pakankamai turi kiekvienas Lietuvos miestas, miestelis, tik galbūt ne visas žinome ir naudojame.

Apžvelgsiu, kur galima mokytis, kokias netradicines erdves galima rinktis ir kokias renkasi Lietuvos vidurio miesto – Kėdainių – pedagogai. Kėdainiai – daugiakultūris miestas, turintis Radvilų mauzoliejų, įdomią istorinę praeitį. Kėdainių krašto muziejus ypač daug dėmesio skiria edukacinei veiklai, siūlo ne vieną įdomią edukacinę programą. Pasirinkę programą-ekskursiją „Nevėžio paslaptys“ mokiniai aplanko Kėdainių rajono žymias vietas: Sirutiškio dvaro rūmus ir parką – Česlovo Milošo senelių gimtinę, Kalnaberžę – Piotro Stolypino ir Kazio Binkio dvarą ir parką, Paberžę – 1863 m. sukilimo muziejų, Šventybrastį – 1863 m. sukilėlių slėnį, Šetenius – Nobelio premijos laureato Č. Milošo kultūros centrą, Apytalaukį – grafų Zabielų istorizmo stiliaus dvaro rūmus, Kėdainiuose – minaretą. Mokiniai pildo užduočių sąsiuvinius, kuriuose pateiktos užduotys, reikalaujančios istorijos, literatūros, biologijos žinių. Puiki integruota pamoka. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų dažnai siūlomas ir mokiniams patinkantis mokymasis muziejuje pagal edukacines programas: „Kėdainiai – Mikalojaus Daukšos ir Česlovo Milošo žemė“, „Knygnešių keliais“, „Radvilų giminės istorija“, „Kėdainių miestietiškoji kultūra“. Ypač mokiniams patinka puoštis renesansinio stiliaus drabužiais, skaityti XVII a. literatūros kūrinių ištraukas, vėliau jas nagrinėti. Prisilietus prie to laikmečio kultūros ir tekstai mokiniams atsiveria kitaip. Istorijos pamokos Kėdainių krašto muziejuje, daugiakultūriame centre įdomios, pateikiamos išradingos užduotys. Dažnai istorijos Kėdainių krašto muziejuje mokosi Šviesiosios gimnazijos mokiniai drauge su mokytoju metodininku Vidmantu Širka, ypač įdomias pamokas „Holokaustas“, „Štetlas ir tradicijos“ veda Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė. Visada mokiniams atviras tradicinių amatų centras Arnetų name. Galima susipažinti ir išmokti amatų: drožybos, pynimo iš vytelių, juostų pynimo, audimo, keramikos, margučių marginimo, daugiau sužinoti apie savo krašto kultūrinį paveldą. Edukacinės programos tinka ir pradinukams, ir vyresniesiems.

Kėdainių pedagogai renkasi ir visiškai neįprastas mokymosi erdves. Šviesiosios gimnazijos chemijos mokytoja ekspertė Daiva Ivaškevičienė ir mokytoja metodininkė Irma Krivickienė, biologijos mokytojos metodininkės Birutė Petrauskienė ir Irena Ragožienė su mokiniais nagrinėdamos gamtosaugines temas, spręsdamos aplinkos užterštumo problemas mokėsi UAB „Zabieliškio sąvartynas“, „Kėdainių vandenys“. Technologinius procesus, priedus produkcijoje tyrinėjo UAB „Vikeda“, Kėdainių konservų fabrike, UAB „Daumantai LT“, „Batų namai“. Genetika, žolinių augalų atranka domėjosi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre, kuris įsikūręs Akademijos miestelyje. Po tokių pamokų mokiniai pradeda labiau domėtis, tyrinėti, ruošia projektus, įgyja patirties, kartu susipažįsta su įvairiomis profesijomis. Mokymasis kitur – visapusiškas ugdymasis.

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro pedagogai ir andragogai renkasi mokymosi erdves, kurios ne tik sudomina dalyku, skatina įgyti patirties, tyrinėti, bet ir padeda mokiniams susipažinti su profesijomis, kad būtų lengviau integruotis į visuomenę. Suaugusiųjų skyriaus mokiniai kuratorės, vyresniosios istorijos mokytojos Jadvygos Sudikienės ir socialinės pedagogės Jurgitos Verseckaitės iniciatyva mokėsi Sirutiškio kavinėje „Raganė“. Mokiniams buvo pasakojama apie Kėdainių krašto virtinių gaminimo tradicijas, prisiminti senieji lietuvių papročiai, suteikta galimybė savo rankomis pasigaminti virtinių. Mokiniai ne tik įgijo daugiau istorijos žinių apie savo krašto kulinarinį paveldą, bet ir patys minkė tešlą, kočiojo, dėjo įvairiausius įdarus ir išbandė skirtingus virtinukų raitymo būdus, mokėsi serviruoti pietų stalą. Jaunimo skyriaus mokiniai su vyresniąja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ernesta Lipnevičiene bei informacinių technologijų mokytoja Larisa Barsukova netradiciškai mokėsi maketavimo ir leidybos principų lankydamiesi Kėdainių miesto laikraščio „Kėdainių mugė“ redakcijoje ir spaustuvėje „Spaudvita“.

Įvairių mokymosi erdvių itin daug kiekviename mieste, miestelyje, reikia tik šiek tiek išradingumo, žinoma, rimtai pasiruošti ir galime mokymąsi organizuoti įdomiau, įvairiau, per patyrimą. Toks mokymasis mokiniams patinka. Mokymasis už ugdymo įstaigos ribų suteikia mokymosi temai gyvenimišką pagrindą, padeda suprasti, kodėl tai mokomės ir kaip išmoktą dalyką panaudosime gyvenime. Svarbu, kad išvyka į netradicinio mokymosi vietą būtų siejama su ugdymosi tikslais ir mokomojo dalyko įsisavinimu, gilinimu, pastiprinimu, nes tai nėra puikių įspūdžių paieška ar mokymosi paįvairinimas.

+30

0