Žemaitijos metus palydint

Džiugiai Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos bendruomenė sutiko žinią, kad 2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais. Visus metus netrūko žemaitiškų viktorinų, žaidimų, įvairiausių konkursų, ekskursijų po Žemaitiją, domėtasi Žemaitijos istorija, jos žmonėmis. Metams baigiantis, mokykloje nusprendėme visą spalį skirti Žemaitijos metams.

 

Išstudijavome, kokios yra žemaičių tautinio kostiumo dalys. Drauge su technologijų ir dailės mokytojais padarėme jų modelius, kad kiekvienas panorėjęs galėtų nusifotografuoti. Per pertraukas mokyklos fojė būriavosi norintieji įsiamžinti su žemaitišku kostiumu. Mokėmės nesidrovėti žemaitiškumo, todėl noriai aiškinomės, kuo unikali žemaičių tarmė – pertraukų metu klausydavome žemaitiškų tekstų, patys juos skaitėme. Pirmokai net ėmėsi žemaitiškų žodžių žodynėlio kūrimo. Mokiniams talkino ir tėveliai. Įdomu buvo klausytis, kaip klasės draugų mamos ar močiutės seka žemaitiškas pasakas. Sužinojome, kad jas užrašęs Simonas Daukantas pradinę mokyklą baigė Kretingoje. Visi draugiškai piešėme sveikinimus Žemaitijai. Su antrokais bendravo tautodailininkas Algimantas Žymantas. Jis papasakojo, kad Kretinga garsėja medžio drožėjais ir jų darbais. Ne atsitiktinai miestą puošia daug medžio dirbinių. Jis paragino drąsiai imti į rankas kaltą ar peiliuką ir bandyti prakalbinti medį. „Kiekvienas medžio drožėjas turi savo braižą, ir kitam, kad ir kaip besistengtų, taip pat išdrožti nepavyks“, – tvirtino A. Žymantas. Pradinukams daug įspūdžių paliko Klaipėdos jaunimo teatro edukacinė programa „Ryto teatras“. Jie kaip susitarę tvirtino, kad tokių renginių norėtų dažniau.

 

Netradicinės pamokos vyko ir progimnazijos skaitykloje. Vaikai, dalyvaujantys projekte „Žemaitiu žemes luobe“, skaitė žemaitiškus anekdotus, linksmas pasakaites, atliko smagias užduotis: pasiskirstę komandomis, susigalvoję žemaitiškus pavadinimus, mokiniai spėliojo „nedielės dėinas“ (žemaitiškus savaitės dienų pavadinimus), „kap seniau žmuoniu vardus vadėna“ (žemaitiškus vardus keitė į lietuviškus), „žemaitėškas patarlės ėr priežuodius“ (žemaitiškas patarles ir priežodžius vertė į lietuvių kalbą). Netrūko šurmulio ir juoko.

 

Visą mėnesį mokykloje netilo žemaitiškos dainos, o salėje rinkosi visi, kurie mėgsta šokti – mokėsi žemaitiškų šokių ir žaidimų. Labai aktyviai Žemaitijos metus minėjo šeštokai. Jie surengė kūrybines dirbtuves „Pinu žemaitišką juostą“, noriai dalyvavo protmūšyje „Žemaitėjes luobe“. Buvo surengta prasminga akcija „Žemaitių žemė moni augėn“. Su mokiniais susitikti atvyko Darbėnų girininkas Simonas Popovas. Jis ne tik papasakojo apie miškininko profesiją, ąžuolų sodinimą, auginimą ir priežiūrą, bet ir mokė tausoti gamtą, pasidžiaugė, kad mūsų mokyklos auklėtiniai kūrybiškai naudoja gamtos dovanotas gėrybes – jį sužavėjo mokinių rankomis padarytas mokyklos herbas. Visi kalbėjo apie ąžuolų svarbą gimtajam kraštui, prisiminė Simono Daukanto mintis apie senąsias lietuvių girias, kurios žemaičiams tarnavo kaip krašto gynybos sąjungininkės. Siekdami, kad Žemaitijoje ir toliau oštų ąžuolai, mokiniai pasodino giles į vazonėlius. Pasodintas giles jie prižiūrės namie iki pavasario, paskui ąžuoliukai bus perduoti medelynui, kur bus persodinti ir auginami dar trejus metus ir tik tada keliaus į mišką. Tai – prasminga akcija, kuri, mokinių nuomone, turėtų vykti kasmet. Ne vienas sakė, kad kiekvienas mūsų mokyklos mokinys turėtų kasmet užauginti tiek gilių, kiek yra jo šeimos narių – juk ne veltui mūsų mokykla vienintelė šalyje pavadinta miškininko vardu.

 

Žemaitijos metais buvo proga pasigilinti į krašto šviesuolių biografijas. Mokiniai džiaugėsi, kad Jurgio Pabrėžos, kurio atminimą saugo Kretinga, rankraščiai (Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija) įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą. Aštuntokai domėjosi Viliaus Orvido asmenybe, todėl aplankė Orvidų sodybą-muziejų. Pakeliui prisiminė iškilųjį žemaitį Motiejų Valančių, akademiką Adolfą Jucį. Diskutuodami turėjo progą nusistebėti, kokia turtinga yra iškilių žmonių gimtoji žemė. Orvidų sodyba-muziejus aštuntokus išties nustebino – unikalią aplinką jie įvertino kaip modernų ir dar per mažai suprastą meno kūrinį.

 

Septintokai Žemaitijos metais ieškojo Vaižganto pėdsakų savame krašte. Jie aplankė Mosėdį, kuriame vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Šio iškilaus rašytojo, kunigo 150-ąsias metines mini visa Lietuva. Žemaičių kuriamu menu besidomintys vyresniųjų klasių mokiniai važiavo į Plungę, kur apžiūrėjo Žemaičių dailės muziejuje saugomus kultūros turtus. Daug įspūdžių iš kelionės į Bukantę parsivežė ir penktokai. Jie ne tik išsamiai susipažino su medine liaudies skulptūra ir jos įžymaus atstovo Stanislovo Riaubos kūryba, ne tik gilinosi į Žemaitės gyvenimo vingius, bet ir pasidomėjo, ką iškilioji mūsų literatūros klasikė rašė apie vaikus ir savo vaikystę. Bukantėje jų laukė įdomi edukacinė programa, per kurią pasivaišino žemaitišku kastiniu su bulvėmis, paragavo žemaitiškos kanapynės, patys iš grietinės suko sviestą. Muziejaus darbuotoja linksmoji Laimutė papasakojo, kad kastinis – ne kasdienis žemaičių valgis. Žemaitijoje buvo įprasta antrąją vestuvių dieną svečius vaišinti kastiniu, o šeimininkė sakydavo, kad jei kastinys greit išsisuka, jauniesiems gyvenimas eisis kaip sviestu pateptas, o jei reikia pavargti, tuomet ir gyvenimas būsiąs atitinkamas. Kad žemaitiški valgiai yra skanūs, įrodinėti nereikėjo – visus patiekalus mokiniai šluote nušlavė. Nors mergaitėms labiausiai patiko naminis varškės sūris su obuoliene, visgi sakėsi, kad kastinį reikia išmokti sukti. Gal per kitą kelionę į Bukantę tai pavyks padaryti.

 

Žemaitijos metai baigiasi, bet žemaitiška dvasia gyva mūsų širdyse.

 

Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos jaunųjų žurnalistų būrelis