Žaidimas – ne laiko švaistymas, o būdas mokytis

Rasa Valantinaitė

Auksinėje girioje, ten, kur taip norisi nusiauti batus, apkabinti naują draugą, patirti dar vieną bendrystės stebuklą ir pasijusti dalimi kažko nepaprastai šviesaus ir įsimintino, žaidimo galia kaskart įgyja naują prasmę. Kodėl ir kaip? Kalbuosi su visų mylima „Whatansu“ stovyklų „mama“ Jurga VIDUGIRIENE.

 

Ar žaidimui, kaip būdui mokytis, užtenka vieno asmens, ar tai reiškia tobulėti komandoje?

Manau, kad žaisti pats su savimi, o vėliau dar ir įsivardyti per žaidimą patirtas emocijas bei išmoktas pamokas gali tik labai disciplinuotas ir toli savistaboje ir saviugdoje pažengęs žmogus. „Whatansu“ žaidžia visi – vadovai, stovyklautojai, stovyklautojų tėvai. Ne veltui sakoma – vienas lauke ne karys. Žaisdami kolektyviai, vieni iš kitų mokomės, stebime savo ir kitų patirtis, nuotaikas, emocijas, poelgius, reakcijas, darome išvadas, pasitikriname vertybes, formuojame įpročius ir įsitikinimus, ugdomės empatiją ir bendravimo įgūdžius. Per žaidimą galime ne tik išsiaiškinti komandos spragas, bet ir čia pat jas paversti stiprybėmis. Tai kiekvienam padeda tiesiog atsimerkti, pamatyti kitą, išgirsti save. Stebėti ir stebėtis. Būti dėkingam už sveikatą ir skalsą, kiekvieną pro šalį prasmunkančią akimirką, kolegos šypseną, draugo patarimą, užsigautą pirštą, kėkštų tarškėjimą, pušų ošimą – viską viską, nes pasaulis juk toks įstabus!

 

Kokio „svorio“ žaidimui suteikia refleksija po jo? Kur – jos esmė?

„Whatansu“ stovyklose refleksija ir yra žaidimo esmė. Žaidimas be refleksijos yra pats tikriausias laiko švaistymas. Lektorius ar vadovas po patirto užsiėmimo privalo pasiteirauti, kas čia įvyko, apie ką buvo ši patirtis, paprašyti asmeninių žaidėjų įžvalgų ir atradimų, išsiaiškinti, kas bus toliau, ką jie, dalyviai, darys kitaip… Tik taip vyksta mokymasis. Dažnai pasitelkiu uogienės metaforą: juk norint, kad ilgai stovėtų rūsyje, reikia ne tik ją  išvirti, bet ir labai gerai užsukti dangtelį. Refleksija ir yra tas dangtelis, sudėliojantis jausmus, potyrius, emocijas į jiems skirtas vietas.

 

Ar jūs žaidžiate „Whatansu“ biure?

Kaip būtų liūdna, jei žaisti negalėtume! Vienas mėgstamiausių mūsų kolektyvo žaidimų – aktoriaus Andriaus Žebrausko sukurtas „Godopoco“. Jį žaisdami analizuojame sudėtingas situacijas, sakome vieni kitiems tiesą, be komentarų išklausome vienas kito nuomonę, mokomės nuoširdžiai padėkoti už konstruktyvią kritiką. Leidžiame sau „susimauti“, o „susimovus“ gauti visokeriopą komandos palaikymą. Sakome vieni kitiems komplimentus, nuolat tikriname vienas kito kūrybiškumą netikėtomis užduotimis. Išbandome viską, ką patirti turi ir mūsų stovyklautojai. Štai praėjusią rugsėjo pirmąją šventėme pelkėje, tylos žygyje, kur, neištardami nė žodžio, kvatojome kaip vaikai.

 

Komandinis žaidimas ir konkurencija – ar tai problema?

Konkurenciją pateisinu tik tada, jei stovyklos tikslas – iš būrio žmonių padaryti keletą komandų, funkcionuosiančių tolesniame gyvenime: klasėje, organizacijos padalinyje ir pan. Whatansiečiai nemėgsta kurti konkurencijos, jos neskatina. Iš patirties žinome, kad darni, gerai sutarianti komanda gali kalnus nuversti. Konkurencija sukelia nepasitenkinimą, pyktį, pavydą, nepilnavertiškumo jausmą. Tad daug geriau, kai laimi visi – tai sustiprina suvokimą apie horizontaliąją visuomenės dinamiką, kai kiekvienas yra vienodai svarbus ir reikalingas. Padeda aktyviai veikti ne per konkurenciją, bet per bendradarbiavimą, vienas kitą papildant, mažina atskirtį ir skatina socialinį priėmimą. Padeda transformuoti hierarchinį susiskaldymą ir veda prie bendradarbiaujančios visuomenės, bendruomenės, komandos kūrimo.

 

Ar „Whatansu“ stovyklų istorijoje yra žaidimų, kurie buvo nesėkmingi? Jei taip – kodėl?

Tokių išties neprisimenu. Kiekvienam žaidimui yra laikas ir vieta. Kiekvienas žaidimas yra svarbus sraigtelis stovyklos mechanizme. Žaidžiant galima suteikti energijos, pakeisti grupės nuotaiką, gauti reikalingų žinių, mokyti, leidžiant patiems žaidėjams išgyventi situaciją ir pasidaryti išvadas. Mes nuolat perkuriame žaidimus, sugalvojame jiems lygius, patobuliname, įvedame netikėtumo elementą, taigi ir galybę kartų žaistu žaidimu vis dar galime jus ir save nustebinti.

 

Pavyzdžiui, vienas sėkmingiausių „Whatansu“ produktų – net keturias dienas žaidžiamas, unikalus, pagal „Whatansu“ ugdymo metodus sukonstruotas, patirtinis, žmonių prigimtį, skirtumus ir panašumus atskleidžiantis žaidimas „Keturi kalnai“, kuriame žaidėjai savo kailiu išbando alternatyvius valdymo, kultūrinius ir socialinės elgsenos modelius, išgyvendami keturias jiems parengtas pakopas: mokosi tarnystės būdami tarnais, suvokia, kas yra paklusnumas, būdami kariais, paragauja vadovavimo ir sprendimų priėmimo duonos, būdami karaliais, mėgaujasi visuomenės išrinktųjų – žynių – gyvenimo teikiamais privalumais. Žaidimas nėra patogus, būtent todėl dar geriau įsimenamas, dar paveikesnis. Jis leidžia pasimatuoti, kuris vaidmuo geriausiai tinka, o kuris kelia didžiausią diskomfortą. Moko pastebėti žmonių skirtumus ir išmokti priimti kito prigimtį. Veda prie stipresnio suvokimo apie sinerginį ryšį, parodantį, kad vieni be kitų negalime gyventi. Padeda atsakyti, kodėl tam tikras elgesys ar situacija į paviršių iškelia pyktį ir kitas neigiamas emocijas, padeda suvokti bendrą vaidmenų pasiskirstymą visuomenės mastu ir kiekvieno atskiro vaidmens naudą. Taip auga pagarba žmonėms, profesijoms ir skirtingiems požiūriams.

 

Ar visus vaikus lengva įtraukti į žaidimus?

Žinoma, kad ne. Jie visi tokie skirtingi! Labai svarbu prisiminti, kad kiekvienas juda savo greičiu, sau priimtiniausiais žingsneliais – jei vienas vaikas stovyklos veiklas gali įveikti trimis dideliais šuoliais, kitam gali neužtekti ir šimto mažų žingsnelių. Kuris iš jų gauna daugiau naudos, paklausite? Žinoma, abu. Tik reikia išlaukti. Juk ir špagato be treniruočių nepadarysi – raiščiai suplyš, tad kodėl turėtume iš vaikų reikalauti įsitraukimo be apšilimo? Nuolat primename stovyklautojams – nelaižykite uogienės per stiklą. Semkite patirtį rieškučiomis, o patyrę spręskite – jums patiko, nepatiko, buvo nuobodu ar be galo naudinga. Skeptiškiausiai nusiteikusiems vaikams sakau: „Žinau, kad žaisti tau atrodo kvaila. Būtent todėl prašau tavęs pagalbos – prisijungti, išbandyti ir po žaidimo pasakyti, kaip jį vertini, ką galėtume jame patobulinti, pastiprinti.“ Vaikai yra nuostabūs. Niekas neatsisako padėti.

 

Ar žaidimas reiškia išėjimą iš savo komforto zonos?

Ne visada. Man žaidimas reiškia tiesos sakymo laiką. Žaisdami žmonės džiūgauja. O džiūgaudami būna patys savimi. Tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. Žaidžiančios smegenys nemeluoja, dažnai nustebindamos ir patį žaidėją. „Whatansu“ komanda moko stovyklautojus ne išeiti iš komforto zonos, o atvirkščiai – susikurti savo asmeninę komforto zoną, kurią ir nepatogiausioje situacijoje galėtumei išsitraukti iš kišenės, išsilankstyti ir apgaubti save pasitikėjimu, ramybe, tvirtu žinojimu, kad veiki nepamindamas savo vertybių.

 

Ar tiesa, kad šiuolaikiniai vaikai – labiau individualistai, introvertai?

Be jokios abejonės. Jų individualizmą dar labiau skatina visuomenės troškimas auginti lyderius. Siekdami šiems vaikams pagelbėti, kasmet rengiame „W komandos“ stovyklą, kurioje išimtinai dirbame su komandiniais vaikų gebėjimais. Mokome juos savo individualumą ir unikalumą panaudoti grupės reikmėms, būti naudingiems ir auginti komandą, jokiu būdu ne pritampant ar susilyginant su kitais, o išliekant savimi. Stovykloje nuolat kuriame situacijas, kuriose savo gebėjimais ir talentais draugams pasitarnauti turėtų vis kitas komandos narys.

 

Ar pasikeitė žaidimų tematika, jų poreikis per visus „Whatansu“ stovyklų gyvavimo metus?

Žaidimas kaip pasaka. Pasakoje užkoduotos vertybės nemarios. Taip ir su žaidimais – žaidžiant juos, daug lengviau mokytis žmogiškumo, pagarbos, tarpusavio santykių, atjautos, prašyti pagalbos, klysti. Kartais į „Whatansu“ mokymus atvykę mokytojai stebisi, kad ledlaužiams naudojame jiems jau žinomus žaidimus. Tuomet teiraujuosi jų, ar, dėstydami savo dalyką, jie kas dieną ieško naujo metodo, ar norėdami, kad mokiniai juos suprastų, naudoja patį paveikiausią?.. Ar tai reiškia, kad esame užstrigę senuose saugiuose žaidimuose? Žinoma, ne. „Whatansu“ komanda žaidimus nuolat papildo naujomis idėjomis, kuria naujus lygius, įveda netikėtų detalių. Net ir stodami į „Whatansu“ vizitine kortele jau tapusį komplimentų ratą dar gebame vieni kitus nejaukiai nustebinti!

 

Ar „žaidėjui“ amžius svarbu? T. y. ar suaugę vyrai „Vyrų kalvėje“ irgi žaidžia?

Dar ir kaip žaidžia! Juk „Whatansu“ – patirtinės stovyklos. O per žaidimą gali išgyventi kokią tik nori situaciją, suprasti net ir pačią sudėtingiausią gyvenimišką pamoką. Aišku, jei tik žaidimo koordinatorius yra patyręs profesionalas, žaidžiantis ne dėl paties žaidimo, o tiksliai žinantis, kokį iššūkį grupei turi padėti išspręsti, kokią žinutę perduoti, kaip interpretuoti žaidėjų patirtį.

 

Kodėl niekur neįmanoma atrasti „Whatansu“ stovyklos programos?

Stovyklos programos, pagal seną „Whatansu“ tradiciją, jau daug metų neskelbiame. Viena vertus, dar nesame surengę nė vienos tokios pačios stovyklos – kiekvienos programą kuriame iš naujo, žaidžiame, džiazuojame ir tai yra nuolatinis, nenutrūkstantis procesas. Kita vertus, iš patirties žinome, kad programoje naudojami kodiniai užsiėmimų pavadinimai sukelia daugiau streso, nei duoda naudos, stovyklautojai juos interpretuoja pagal savo patirtį, daro išankstines, bet nebūtinai teisingas išvadas. Mūsų tikslas – sukurti atmosferą, kurioje būtų dalyvaujama 110 proc., kur didžiausias nuotykis galėtų slypėti už bet kurio posūkio, kiekvieną akimirką. Tegalime pažadėti visišką užimtumą nuo 7.00 iki 23.00 val., skanų ir skalsų maistą bei daug įstabių žmonių aplink.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.