Visi mokiniai – lygiaverčiai mokyklos bendruomenės nariai

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Mokytojo dienos išvakarėse buvo įteikta Meilės Lukšienės premija. Į ją šiemet pretendavo 17 jaunų pedagogų iš visos Lietuvos. Komisijai išrinkti laureatą buvo gana sudėtinga, nes premijos vertų kandidatų buvo nemažai. Viena iš jų – Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje dirbanti specialioji pedagogė Eglė JAKUBKIENĖ. Su ja kalbamės apie įtraukųjį ugdymą ir darbą su specialiųjų poreikių vaikais – pastaruoju metu Lietuvos mokykloms tai itin aktuali tema.

 

Neseniai buvote pretendentė tapti Meilės Lukšienės premijos laureate. Kokiomis M. Lukšienės idėjomis vadovaujatės?

Meilės Lukšienės premija skiriama pedagogams už bendruomeniškumo, pilietiškumo, demokratiškumo, humanizmo, tautiškumo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą organizuojant ugdymo procesą. Kaip mokytoja, savo darbe vienaip ar kitaip įgyvendinu visas šias idėjas. Tačiau, kaip įtraukiojo ugdymo atstovei, pagrindinė idėja ugdant ypatingus vaikus yra demokratiškumo principas, kuris teigia, kad kiekvienas turi teisę įgyti jo gebėjimus atitinkantį išsilavinimą. Džiugu, kad pripažįstama, jog kiekvieno galios yra skirtingos, visi turi teisę ugdytis mokykloje kartu su bendraamžiais. Dirbant istorinį vardą turinčioje Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje ne paskutinėje vietoje yra ir tautiškumo principas: noras pažinti praeitį, prisidėti prie savo krašto, bendruomenės, visuomenės kūrimo.

Kaip nusprendėte tapti specialiąja pedagoge, kas lėmė tokį pasirinkimą?

Savo, kaip pedagogės, kelią pradėjau baigusi tuometinio Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lietuvių filologijos bakalauro studijas ir tapusi lietuvių kalbos mokytoja. Vesdama pamokas pastebėjau, kad klasėse yra mokinių, kurie dirba lėčiau nei didesnė klasės dalis, ne visada supranta pateiktas žodines instrukcijas, turi menką žinių bagažą, yra kupini baimės ir nerimo. Norėjosi, kad pasibaigus pamokai visi kažką išsineštų, sužinotų ir kitą kartą jau drąsiau ateitų į mano pamokas. Tuomet pradėjau labiau domėtis mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, lavinimo ir ugdymo ypatumais. Tokio tikslo vedama įstojau į LEU specialiosios pedagogikos magistrantūros studijas ir visiškai pakeičiau savo kryptį. Tapau specialiąja pedagoge – specialiosios klasės mokytoja, kurioje mokosi vaikai, turintys didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Šiuo metu esu pirmos specialiosios klasės, kurioje mokosi vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų, mokytoja ir penktos specialiosios klasės, kurioje mokosi vaikai, turintys įvairiapusį raidos sutrikimą, auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja. Džiaugiuosi tokiu gyvenimo posūkiu, nes žinojimas, kad esi reikalinga savo mokiniui, verčia tobulėti ir kas kartą ieškoti naujovių.

 

Neseniai respublikinėje konferencijoje skaitėte pranešimą „Tėvų vaidmuo organizuojant specialiojo ugdymo procesą“ – papasakokite, kaip ir kiek tėvai galėtų / turėtų prisidėti, kokią situaciją matote dabar savo progimnazijoje, galbūt žinote, kaip yra kitose ugdymo įstaigose?

Į bendrojo ugdymo mokyklą atėjus ypatingam mokiniui ir tėvai, ir mokytojai išgyvena tas pačias emocijas: baimę, nerimą, nepasitikėjimą. Kaip tuomet elgtis? Reikia kartu su tėvais suburti komandą, kurios tikslas – individuali vaiko pažanga ir gera savijauta. Kad komanda susiburtų ir pasiektų rezultatų, reikia pereiti nelengvą bendravimo ir bendradarbiavimo kelią. Ne visi tėvai linkę bendradarbiauti, nes jie, augindami vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, jau ir taip nelabai pasitiki visuomene. Mokytojo tikslas – pelnyti tėvų pasitikėjimą ir įrodyti, kad ugdytojui rūpi vaikas, visokeriopai stengtis dėl jo gerovės. Tėvai turėtų nuolat aktyviai bendradarbiauti. Aktuali ir mokytojo pasirinkta pozicija: ar jis trauks arčiau, ar stums kuo toliau nuo savęs. Svarbiausia yra rodyti dėmesį, suteikti pagalbą, pasakyti gerą žodį, palaikyti, padrąsinti…

 

Lengviausia kalbėti apie savo ugdytinių tėvelius, tad galiu pasidžiaugti pasiektais bendradarbiavimo rezultatais mūsų mokykloje tęsiant specialųjį ugdymą. Aktyvių tėvų dėka Vilniaus miesto savivaldybė leido įsteigti penktą specialiąją klasę, kurioje mokosi mokiniai, turintys įvairiapusį raidos sutrikimą. Džiugu, kad tėvai noriai dalyvauja organizuojamose išvykose, klasės renginiuose, dažnai pasirūpina įvairiomis lavinamosiomis priemonėmis. Žinau, kad po ketverių bendradarbiavimo metų esame puiki komanda, todėl ir buvau pakviesta respublikinėje konferencijoje pasidalyti savo patirtimi šia tema. Po šiuo sėkmingu bendravimu ir bendradarbiavimu slypi didžiulis darbas, pagarba vienas kitam, pareigos ir atsakomybės jausmas.

 

Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais itin svarbu, kad visas darbo krūvis netektų vienam mokytojui (kuris vienu metu ugdo visą klasę ir turi rūpintis specialiųjų poreikių vaikais), tai turėtų būti komandinis darbas. Tai teorija, o kaip yra praktikoje: ar mokyklos bendruomenė įsitraukia į šį darbą?

Mano situacija yra kitokia, nes dirbu klasėje, kurioje visi mokiniai turi didelių specialiųjų poreikių. Turiu padėjėją. Tačiau būna dienų, kai ir mūsų dviejų klasėje nepakanka. Ypač tuomet, kai kuriam nors ugdytiniui užeina pykčio priepuoliai. Turime saugoti ir agresorių, ir išgąsdintuosius. Tada į pagalbą kviečiuosi mokyklos psichologę ar socialinį pedagogą, kuris išsiveda ir nuramina elgesio sutrikimų turintį mokinį.

 

Kokias užduotis, metodus, priemones dažniausiai taikote darbe?

Ugdant mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, svarbiausia diferencijuoti užduotis. Ką gali vienas – negali kitas. Svarbu gerai pažinti vaiką: žinoti jo stipriąsias ir silpnąsias puses. Klasėje per pamokas naudojame daug atraminės, pagalbinės medžiagos (skaičių eilė, rašytinių raidžių pavyzdžiai, kita aktuali informacija), kuri mokiniui lengvai prieinama, svarbu, kad gebėtų ją susirasti ir naudotis, pritaikyti atlikdamas užduotis. Daug veiklų organizuojame per potyrius, tai – vadinamasis patyriminis ugdymas, kai mokiniai gali paliesti, pauostyti, paragauti. Klasės erdvė sutvarkyta taip, kad per pertraukas kiekvienas galėtų pasirinkti, ką tuo metu nori veikti – skaityti, žaisti, piešti ant šviesos stalo ar pailsėti. Dažnai atliekame užduotis, kurios lavina smulkiąją motoriką: karpome įvairias tekstūras, klijuojame, lipdome, veriame. Daug dėmesio skiriame socialiniams įgūdžiams lavinti. Taikau tinkamo elgesio formavimo priemones, paskatinimus motyvacijai ir savivertei kelti.

 

Kokiu principu Jūsų ugdymo įstaigoje dirbama su specialiųjų poreikių mokiniais (papildomi užsiėmimai, mokytojų padėjėjai, skirtingos užduotys)?

Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje vykdoma dalinė mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracija. Tai reiškia, kad šie mokiniai mokosi įsteigtose 1–5 specialiosiose klasėse, kuriose, atsižvelgiant į specialiuosius poreikius, pritaikomas ugdymo turinys, ugdymosi metodai ir aplinka, kurioje mokinys ugdosi. Šie mokiniai yra lygiaverčiai bendruomenės nariai, aktyviai dalyvaujantys bendrame mokyklos gyvenime. Atsižvelgiant į individualius mokinio gebėjimus, specialiųjų klasių mokiniai gali būti integruojami į bendrojo ugdymo klasę mokytis atskirų disciplinų. Visose specialiosiose klasėse yra mokytojo padėjėjai. Remiantis Vilniaus miesto psichologinės ir pedagoginės tarnybos (PPT) rekomendacijomis, mokiniams pagal poreikį suteikiama logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo pagalba.

 

Progimnazijoje taip pat yra ypatingų mokinių, kurie visiškai integruojami bendrojo ugdymo klasėse. Tačiau mokytojo padėjėju jie dalijasi visi, tai reiškia, kad vieną pamoką padėjėjas padeda vienam, kitą pamoką eina pas kitą. Tokio tikrai asmeninio pagalbininko ypatingi vaikai, besimokantys bendrojo ugdymo klasėje, neturi.

 

Su kokių specialiųjų poreikių vaikais dirbate? Ar tiesa, kad tokių vaikų daugėja?

Jų spektras įvairus: tai negalios dėl įvairiapusio raidos sutrikimo (autizmas, Aspergerio sindromas), dėmesio ir aktyvumo, elgesio ir emocijų (dažniausiai nerimo spektro), intelekto, kalbos ir komunikavimo funkcijų sutrikimai, mokymosi sunkumai dėl sulėtėjusios raidos (pažintinės, socialinės, motorikos). Remdamasi didėjančiais ypatingų mokinių skaičiais klasėse, drįstu teigti, kad vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, daugėja.

 

Įtraukusis ugdymas Lietuvoje gana naujas dalykas. Su kokiais iššūkiais susiduria pedagogai, mokiniai? Kokie tokio ugdymo privalumai, išskirtinumai?

Ne visi pedagogai yra pasiruošę darbui su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Pirmiausia, jeigu kalbant apie integraciją į bendrojo ugdymo klases, klasėse yra per didelis mokinių skaičius. Mokytojai nepajėgūs tuo pačiu metu ugdyti dvidešimt penkis įprastos raidos vaikus ir, pavyzdžiui, dar tris, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Ką jau kalbėti apie tokio ugdymo kokybę. Dar viena problema yra mokytojo padėjėjų trūkumas. Jeigu mokyklos gauna finansavimą padėjėjo etatui steigti, tuomet neranda tinkamų kandidatų. Reikalavimas mokytojo padėjėjui – vidurinis išsilavinimas. Bet to neužtenka dirbant su ypatingais vaikais. Mokytojui padidėja darbo krūvis diferencijuojant užduotis pagal kiekvieno vaiko gebėjimus, pritaikant ar individualizuojant ugdymo programas.

 

Džiugu, kad pamažu keičiasi visuomenės požiūris apskritai į kitokį nei aš, bet vis dar yra nemažai terpių patyčioms. Kiekvienas turi teisę ugdytis. Svarbiausia, kad tai vyksta ne uždaruose internatuose, o kartu su sveikais bendraamžiais, iš kurių ypatingi vaikai labai daug išmoksta.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.