„Visada buvau truputį kitokia“

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Simona BRAZIENĖ – Klaipėdos Baltijos gimnazijos teatro mokytoja, šiemet Lietuvos mokyklų apdovanojimuose pelniusi apdovanojimą „Metų kūrybiškumo“ nominacijoje. „Simonos didelės atviros akys, kupinos altruizmo, plačiai žiūri į pasaulį. Ir tai, ką ji perduoda savo mokiniams, auklėtiniams, yra ne tik mokomosios medžiagos ar parengtos programos perteikimas naudojant įvairius kūrybiškus metodus, o siekiamybė atverti jaunų žmonių „langelius“ į pasaulį, padėti jiems praplėsti akiratį, įžiebti norą tobulėti, įskiepyti dvasinio augimo norą ir suteikti savęs pažinimo dovaną. Mokytoja kartu su mokiniais nuolat ieško idėjų, kūrybinių sprendimų, kuriuos sėkmingai įgyvendina per renginius, akcijas, šventes, projektus gimnazijoje ir už jos sienų“, – mokykluapdovanojimai.lt interneto svetainėje rašoma apie pedagogę. „Švietimo naujienos“ kalbina mokytoją ir klausia apie kūrybiškumą, gyvenimo kelio pasirinkimą, nuveiktus darbus ir tuos „langelius“…

 

Ar tikėjotės apdovanojimo ir ką jis Jums reiškia?

Šiai nominacijai mane delegavo Baltijos gimnazijos bendruomenė. Tai man buvo netikėta. Vykdama į Kauną tikrai nesitikėjau laimėti, tiesą pasakius, važiavau palaikyti savo kolegės Rasos iš Radviliškio, nes jos kolektyvas buvo nominuotas „Metų būrelio“ kategorijoje. Ir kai sėdėdama salėje išgirdau savo vardą ir pavardę, suvirpėjo širdis, užplūdo neapsakomas jausmas. Tai buvo nuoširdi laimė, nes tai, ką darau, darau iš širdies ir šis apdovanojimas patvirtino, kad mano darbas yra prasmingas, man tai labai svarbu.

 

Kūrybiškumas – įgimtas ar įgyjamas? Ar galima jo išmokti, jį išugdyti?

Nežinau, kokie yra kūrybiškumo apibrėžimai, tačiau manau, kad visi esame kūrybingi, tačiau kiek plačiai leidžiame šiai savo savybei skleistis, priklauso nuo daugelio faktorių: kokioje aplinkoje augome, kiek laisvės turėjome veikti, fantazuoti, ar prigimtinis mūsų smalsumas nebuvo užgožtas tėvų žodžių „negalima“, „nenusišnekėk“, „nedaryk nesąmonių“… Laisvė kūrybai atsiranda tada, kai nebijome suklysti, esame drąsūs bandyti – tuomet gimsta patys netikėčiausi dalykai. Tad išvada būtų tokia – prigimtinį vaiko kūrybiškumą, tarsi trapų augalą, reikia puoselėti ir prižiūrėti, kad jam augant ši savybė pražystų pačiomis gražiausiomis spalvomis.

 

Iš kur Jūsų kūrybiškumas? Kodėl pasirinkote teatrą, koks kelias Jus atvedė į mokyklą?

Mano kūrybiškumas – turbūt iš mamos ir tėčio (šypsosi – aut. past.) O jei rimtai, manau, kad aš patvirtinu teoriją, jog antras vaikas šeimoje visada būna kūrybingesnis, nes akademinėje srityje geriausias pozicijas jau būna užėmęs pirmagimis.

Visada buvau truputį kitokia nei „standartinis“ vaikas. Pavyzdžiui, kieme mane vadindavo „madepaneišin“, nes rengdavausi taip, kaip niekas kitas – džinsai su pačios prisiūtais kailiukais, sagos plaukuose, languotos kojinės iki kelių, įmantrios formos sijonas. Madų aš niekada nesivaikiau, nes tėtis nuo vaikystės išmokė, kad žmogui reikia turėti savo stilių, o mados ateina ir praeina. Gyvenime man labai svarbios detalės, kartais prastoviu kelias valandas prie lentynos, kol randu kokiam daiktui tinkamą vietą, jei galėčiau viską susidėčiau į dėžutes, štai čia ir paradoksas – aplink save kuriu tvarką ir sistemą, o scenoje ieškau vidinės laisvės, laužau standartus.

 

Nuo mažens manęs visur buvo daug: esu lankiusi šokius, dainavimą, rankinį, dailę, bet ilgiausia ir stabiliausia mano veikla buvo teatro studijoje. Ten ir įvyko pirmoji rimta pažintis su savo vidumi, su manyje gyvenančiais „demonais“ – paauglystėje buvau labai „aštri“, netgi išmesta iš teatro studijos, nes savo lyderyste ėmiau užgožti kitus. Tada manyje įvyko lūžis, pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl viskas aplink mane klostosi ne taip, kaip norėčiau, prasidėjo savotiškas, tada dar paaugliškas, gyvenimo prasmės ieškojimas. „Graužiau“ saviugdos knygas kaip obuolius, kol suvokiau, kad viskas, kas vyksta aplink mane, yra tik mano vidaus atspindys, kad ta spygliuoto ežiuko kaukė yra tik gynybinė pozicija. Suvokiau, kad esu kitokia ir tai yra gerai, tai ir yra mano pliusas. Tad pradėjau juo naudotis, iš esmės turbūt tada pamilau save tokią, kokia esu. Po metų grįžau į teatro studiją ir niekas negalėjo patikėti, kad tai ta pati Simona. Vasaromis ėmiau dirbti stovyklų vadove, vaikai būdavo aplipę mane – savo vidinę ugnį paverčiau šildančiu prieglobsčiu. Man tas ryšys su vaikais ir jaunimu labai patiko, atrodo, tarsi savaime tada viskas taip susiklostė: baigiau režisūros studijas, įgijau pedagogo kvalifikaciją ir jau aštuonerius metus dirbu mokytoja.

 

Kaip vaikus pakeičia, ką juose ugdo teatro pamokos, būreliai?

Dirbu su paaugliais ir dažnai juose matau save, kokia buvau jų amžiaus, gal dėl to mes atrandame bendrą kalbą, jaunimas manimi labai pasitiki, matau kiekvieno savo mokinio potencialą, kiekvienas man yra lygiai tiek pat mokytojas, kiek ir aš jam, kiekviename iš jų pirmiausia matau žmogų. Teatro pamokos, būreliai yra puiki vidinio augimo, savęs pažinimo vieta. Labai mėgstu socialinės dramos žanrą, su jaunimu kalbamės apie jiems svarbias problemas, kuriame spektaklius iš jų išgyventų situacijų, ieškome problemų sprendimų. Teatras jaunimui tampa savotiška terapijos oaze, kur jie gydosi vidines žaizdas, atranda save tokius, kokie jie yra, pamilsta save, susiranda draugų. Mano teatro studijoje labai griežtos taisyklės: trys rimti prasižengimai – ir gali tekti atsisveikinti visam laikui. Jaunimui, vaikams labai svarbios aiškios ribos, taisyklės, tada jie jaučiasi saugūs, žino, ko tikėtis, drauge mokosi atsakomybės ir drausmės. Matau, kaip stipriai jie išauga per metus, kaip subręsta, kiek daug visko išmoksta, kaip patobulėja jų asmeninė vadyba. Teatre užsimezga nevienadieniai ryšiai, mes tarsi komuna… Bendrauju su savo ugdytinių tėvais, kartais net tenka tapti tarpininke sprendžiant vaikų ir tėvų konfliktus. Visko pasitaiko. Teatras yra didžiulis gyvas organizmas, kuriame aš turiu būti viskuo – psichologe, mama, drauge, organizatore, idėjų generatore, bet, manau, svarbiausia visame šitame vyksme yra išlikti žmogumi – matančiu, girdinčiu ir jaučiančiu.

 

Buvote nominuota apdovanojimams, nes kartu su mokiniais nuolat ieškote idėjų, kūrybinių sprendimų, kuriuos sėkmingai įgyvendinate per renginius, akcijas, šventes, projektus gimnazijoje ir už jos sienų. Papasakokite apie šią veiklą, įsimintiniausius sėkmingai įgyvendintus sumanymus.

Šie metai man buvo itin intensyvūs: baigiau menų magistro studijas, pastačiau tris spektaklius, organizavau asmeninį praktinį seminarą teatro mokytojams ir mokiniams, taip pat šiuo metu studijuoju veidoskaitą. Visos šios veiklos yra neatsiejamai susijusios ir su mano mokiniais, tarkime, veidoskaitą studijuoju tam, kad geriau pažinčiau savo ugdytinius ir padėčiau jiems patiems geriau pažinti save.

Vienas iš minėtų mano pastatytų spektaklių – „Dvylikos žingsnių programa“, kuriame parodomas mokinių požiūris į mokykloje egzistuojančias problemas. Spektaklis sukurtas iš etiudų, kurie atspindi, galbūt net hiperbolizuotai parodo šiuolaikinių mokinių ydas, mokykloje įsišaknijusias problemas. Šį spektaklį rodėme ne tik mokyklos bendruomenei, bet ir drauge su mokiniais suorganizavome praktikumą, skirtą Klaipėdos regiono mokytojams ir mokiniams, per jį parodėme minėtą spektaklį, pristatėme socialinės dramos žanrą ir praktinėje dalyje pasidalijome mokinių labiausiai pamėgtais psichofiziniais (lavinančiais) pratimais.

 

Kasmet su kolege Rasa Atkočiūniene iš Radviliškio organizuojame nemokamas teatro laboratorijas jaunimui, per kurias vieni kitiems rodome spektaklius, juos analizuojame, aptariame, dalijamės patirtimi, mokome jaunus žmones ne konkuruoti, o rasti bendrystę, mokytis vieniems iš kitų. Laboratorijose kviestiniai lektoriai veda mokiniams praktinius užsiėmimus. Šiemet tokia laboratorija vyko ketvirtą kartą. Dalyvių skaičius kasmet vis didėja. Tai tik vienas iš mano sumanytų projektų. Pavyzdžiui, šiemet gavau kvietimą į festivalį, kurį pati su drauge ir sukūriau prieš aštuonerius metus dirbdama vienoje neformaliojo švietimo įstaigoje. Mane nudžiugino, kad kadaise mūsų sugalvota idėja vis dar gyva, tai tik patvirtina, kad judame teisinga linkme, drauge su kolegomis kuriame tokias veiklas, kurios tampa fundamentalios ir gyvuoja ne vienerius metus.

 

Atsiimdama apdovanojimą visiems linkėjote atverti širdies ir proto „langelius“. Ką vadinate tais „langeliais“ ir kokie būdai ar sąlygos, aplinkybės padeda juos „atverti“?

Šį posakį apie langelius išgirdau tarpkultūriniuose mokymuose Ispanijoje ir man jis labai patiko. Manau, kad mūsų galimybes dažnai riboja išankstinės nuostatos ar įsitikinimai, tam tikri kompleksai ar baimės, tad, norėdami jaustis saugūs, tarsi uždarome savo vidinius langelius ir į mus supančią aplinką imame žiūrėti pro mažytį plyšelį. Bet kiek tada mes matome? Tik tiek, kiek atviras mūsų langelis… Todėl savo darbe aš esu išsikėlusi uždavinį – padėti tuos langelius atverti. Mokykloje vedu lyderystės, teatro ir socialinio emocinio ugdymo pamokas, kuriose stengiuosi pamatyti kiekvieną mokinį, išgirsti, pajusti, jeigu kas ne taip. Per šias pamokas daug kalbamės, analizuojame situacijas, atliekame daug psichofizinių pratimų, kurie padeda pažinti save, atsikratyti baimių, atrasti ryšį su partneriu.

Norėčiau visiems palinkėti – atverkime langus visomis prasmėmis, aplink mus nuostabus pavasaris, žydintis, kvapnus ir gaivus, tebūnie tokios ir mūsų dienos, toks mūsų vidus, toks gyvenimas.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad Jūsų ir Jūsų mokinių kūrybiškumas nuolat augų ir skleistųsi.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *