Vinco Kudirkos progimnazijoje neslūgstantis bendradarbiavimo entuziazmas

Gruodžio 15 d. Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijoje vyko respublikinė konferencija „Funkcinis neraštingumas – kaip padėti?“, organizuota kartu su Šiaulių valstybine kolegija. Konferencijoje dalyvavo bibliotekininkai ir mokytojai, puoselėjantys raštingumą. Pranešimus skaitė Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytojos.

 

Progimnazijos direktorė Rasa Dagienė teigė, kad neraštingumas ir funkcinis neraštingumas yra visuotinė problema, su kuria susiduria ne tik mokiniai, bet ir visos amžiaus grupės. Nerimauti yra ko, nes neraštingumas laikomas grėsme visuomenės raidai.

Pirmąjį pranešimą „Funkcinis neraštingumas: problema ar norma“ skaitė doc. dr. Rasa Pocevičienė. Docentė pateikė tezes apie tai, kaip konkrečiai pasireiškia funkcinis neraštingumas: kai asmuo tegali kartoti veiksmus žinomoje situacijoje, bet negali pritaikyti savo žinių atsiradus naujoms aplinkybėms; negeba rasti naujo užduoties sprendimo būdo, susieti atskirų žinomų veiksmų į visumą ir sukurti naujo „produkto“; vengia sudėtingesnių darbų, kartoja tas pačias sistemines klaidas, nesiima intelektinių užduočių; atpažįsta žodžius, bet nesugeba atkoduoti kalbos, pažinti meninės ar techninės jos prasmės. Dažniausiai tokie žmonės nemėgsta skaityti, o jeigu tenka, greitai pavargsta, jiems skauda akis ir galvą, kyla noras užsiimti kitokia veikla; dažnai skaito garsiai arba bent tardami žodžius lūpomis; egzistuoja skirtumas tarp to, ką žmogus skaitė ir ką suprato, gebėjimas užduoti klausimus ir t. t.

 

Doc. dr. Jurgita Macienė kalbėjo tema „Dalykiniai elektroniniai laiškai – funkcinio neraštingumo pavyzdys“. Ji citavo Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto socialinių mokslų studijų įvairių krypčių programų studentų laiškus dėstytojai. Ir štai kokios išvados: studentai nesilaiko dalykinio laiško struktūros reikalavimų, prasta dalykinių laiškų kalbinė raiška, į dalykinį laišką veržiasi „šnekiškumo“ požymiai.

 

Kolegijos lektorės Eglės Dumšienės pranešime apie skiriamuosius ženklus skaitmeninėje erdvėje buvo pateikta pavyzdžių apie taisyklingų ir netaisyklingų brūkšnių, brūkšnelių, kabučių, tarpų vartojimo atvejus. Pranešime „Skaitymo kultūros transformacija kaip neraštingumo įveika“ lektorė Violeta Stasėnaitė kalbėjo apie gebėjimus skaityti. 2016 m. Lietuvos ketvirtokų skaitymo pasiekimai per penkerius pastaruosius metus labai pagerėjo – Lietuva iš 26 šoktelėjo į 16 poziciją, o mūsų šalies rezultatas (548 taškai) yra aukštesnis už Tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo (angl. Progress in International Reading Literacy Study, PIRLS) skalės vidurkį (500 taškų). Per 5 metus (2011–2016 m.) pagerėjo ir grožinių, ir informacinių tekstų skaitymo rezultatai. O per 15 metų (2001–2016 m.) informacinių tekstų skaitymo rezultatai pagerėjo labiau negu grožinių tekstų skaitymo rezultatai (PIRLS). Informacinėje visuomenėje charakterizuoti skaitymą kaip sociokultūrinę krizę arba erozijos apimtą reiškinį yra neteisinga. Tikslinga kalbėti apie skaitymo transformaciją, ją analizuoti, pažinti, prisijaukinti ir susidraugauti. Visapusiška skaitymo kultūros transformacija neturėtų tapti kultūrinio pesimizmo priežastimi – juk kultūra visada kito. Lektorės teigimu, būtina pripažinti naujas skaitymo formas, skaitytojų nuostatas, atsirandančias dėl technologijų įtakos, modifikuoti skaitymo praktikas, kurti naujus darbo su informacija modelius.

 

Na, o kokie medijų ir informacinio raštingumo pliusai ir minusai, pristatė Šiaulių valstybinės kolegijos lektorė Rita Jakutienė. Skaitymas ir rašymas visada buvo svarbus dalykas žmonių gyvenime – tai veikla, kuria žmonės užsiiminėjo dar iki tol, kol pasirodė įvairios medijos. Pasak lektorės, medijoms tapus nuolatine mūsų gyvenimo dalimi, reikia mokytis to paties – kaip jomis naudotis, taip pat suteikti gebėjimus kontroliuoti savo gyvenimą medijose ir tai daryti kūrybiškai.

 

Baigiamąjį konferencijos pranešimą skaitė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus vedėja, kolegijos lektorė Laima Naujokienė. Ji kalbėjo apie pristatymo techniką „Pecha Kucha“. Tai yra specialus pristatymo formatas, kuris padeda informacijos turinį auditorijai pateikti greitai ir veiksmingai. Ši technika plačiai taikoma visuomeniniuose renginiuose. Naudodamasis šiuo formatu, pranešėjas nekontroliuoja savo pristatymo skaidrių – jų privalo būti 20 ir jos automatiškai keičiasi kas 20 sekundžių, tai lemia aiškiai apibrėžtą vieno pristatymo trukmę – 6 minutės ir 40 sekundžių. Ši technika buvo išrasta 2003-aisiais Tokijo architektų Astridos Klein ir Marko Dythamo (Klein Dytham architecture, KDa), siekiant sudaryti sąlygas jauniems architektams ir dizaineriams susitikti, keistis kontaktais ir pristatinėti savo idėjas.

Būtent toks pranešimo formatas buvo pasirinktas siekiant išlaikyti informaciją koncentruotą ir sukonkretintą, tai leidžia išlaikyti auditorijos dėmesį. Pranešimo pavadinimas „Pecha Kucha“ parinktas remiantis japonišku terminu, reiškiančiu patį šnekėjimo garsą (angl. chit-chat, reiškiantis „trumpą kalbą“, o lietuvių kalboje tiksliausias vertimas būtų „šnipštelėjimas“).

 

Per konferenciją progimnazija ir Šiaulių valstybinė kolegija pasirašė bendradarbiavimo sutartis. Tikėtina, kad, neslūgstant temos aktualumui bei progimnazijos ir kolegijos bendradarbiavimo entuziazmui, konferencija taps tęstiniu idėjų ir žinių pasidalijimo projektu.

 

Vlada ŠIAUDVYTIENĖ

Konferencijos organizatorė