Viešnagė Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje

Asta Sakalienė
,
mokytoja

Lapkričio 22 d. Panevėžio „Vilties“ progimnazijos 3b klasės mokiniai vyko į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą. Turėjome ne vieną tikslą: išmokti gestų abėcėlės raides, sužinoti, kur ir kaip gyvena, mokosi kurtieji ir neprigirdintieji mokiniai, išmokti juos suprasti, sužinoti, kaip jiems padėti ir pan. Direktorė Danutė Kriščiūnienė supažindino su mokyklos istorija, simboliu – sraige, veiklomis, čia besimokančiais mokiniais, dirbančiais mokytojais, specialistais, parodė, kur mokiniai mokosi, kur poilsiauja, gyvena, švenčia šventes. Papasakojo, kokie garsai kenkia klausai, kodėl svarbu ją tausoti, kaip girdi žmonės, kurių klausa pažeista, kaip susikalbėti su žmogumi, kuris negirdi, kas jam yra sunkiausia, kaip galime padėti ir pan. Kartu su mokytoju Viliumi Glušoku dalyvavome gestų kalbos pamokėlėje, išmokome gestų kalba pasakyti savo vardą. Grįžę ekskursiją aprašėme. Dalijuosi mokinių mintimis.

 

„Mane sužavėjo turtinga kurčiųjų gestų kalba ir jų draugiškas bendravimas, juk šiais laikais maža žmonių, kurie būtų tokie nuoširdūs. Sužinojau, kad muziką reikia leisti ne per garsiai, supratau, kad kitiems negalima rėkti į ausį, nedera tyčiotis iš negalią turinčių vaikų. Ši ekskursija privertė mane pamąstyti, kas būtų, jei aš būčiau jų vietoje? Juk tiek daug savo gyvenime netekčiau – muzikos, negirdėčiau draugų, artimųjų balsų…“ (Paulius Jukna)

 

„Aš pirmą kartą iš taip arti susipažinau su klausos negalią turinčiais žmonėmis. Nesu pastebėjusi jų mūsų aplinkoje. Man buvo nauja, kad yra žmonių, kurie silpnai girdi ir nešioja klausos aparatus. Būsiu atidesnė sutiktiems žmonėms. Dabar žinosiu, kad jie turi savo kalbą, susidūrusi su negirdinčiu žmogumi, galbūt, pabandyčiau bendrauti jo kalba. Džiaugiuosi, kad mūsų mieste yra tokia mokykla, kur klausos negalią turintys vaikai, kaip ir mes, sveikieji, gali mokytis.“ (Agnė Venclovaitė)

 

„Mokytojų poilsio kambaryje ant sienos kabojo gestų kalbos abėcėlė. Mes pabandėme patys mokytis rankomis parodyti raides. Pavyzdžiui, kumštis – a raidė, delnas į pašnekovą yra b raidė ir taip kiekviena raidė turi savo ženklą. Nustebau, kad gestų kalbos mokytojas Vilius gali suprasti, ką tu sakai, nieko negirdėdamas, o tik žiūrėdamas į veidą – jis skaito iš lūpų. Apsilankiusi šioje mokykloje daug supratau apie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų žmonių gyvenimą, jų bendravimą. Manau, kažkada gyvenime sutikus kurčią žmogų bus daug drąsiau su juo bendrauti.“ (Rugilė Indriekutė)

 

„Matėme, kaip vaikai rankomis parodo savo vardą ir kažką bando pasakyti – tik mes nieko negalėjome suprasti. Sunku įsivaizduoti, kad kažkas gali nieko negirdėti, kai pats gali viską išgirsti. Manau, kad tiems vaikams, kurie serga sunkiomis ligomis, visada reikia padėti. Man anksčiau neteko daug kartų matyti, kaip klausos sutrikimų turintys žmonės susikalba, todėl ten būti buvo įdomu ir keista. Pastebėjau, kad ten besimokantiems vaikams dar sunkiau sekasi mokytis negu mums, jiems sunkiau išmokti žodžius ir susikalbėti.“ (Paula Petrauskaitė)

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.