Vienas lauke ne karys, arba Eišiškių S. Rapolionio gimnazija – vienas kumštis

Kelionė per rudenėjančius miškus galvoje it voratinklius pynė daugybę minčių. Laukė nauja patirtis, istoriškai įdomi, nepažinta, sutelkusi keletą skirtingų tautybių, vieta – Eišiškių miestelis. Jame, tarsi maža Lietuvėlė nelietuviškame krašte, kaip vėliau mokyklos direktorė Danuta Zuzo pajuokaus, nuolat statoma Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija.

 

Atvykus buvau maloniai sutikta dviejų mokyklos moterų: direktorės Danuta Zuzo ir psichologės Rimos Česokienės. Abi skirtingos, bet vieningos: viena – šviesiaplaukė, kita – tamsiaplaukė, viena – daug besišypsanti, romantiškai žvelgianti pro langą ir viską gerai apsvarstanti, kita – ryžtinga, griežtesnių veido bruožų, pamatuojanti, bet žinanti, kaip veiklai įkvėpti kitus. Viena – Ožiaragis, kita – Avinas. Kaip pačios sako, „suremiančios ragus“ dėl kiekvieno vaiko ir gerai žinančios, kaip turi atrodyti jų kuriama gera mokykla.

 

D. Zuzo mokytoja šioje mokykloje pradėjo dirbti nuo 1992 m., o vadovauti – 2002-aisiais. „Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai laimėjau konkursą vadovo pareigoms užimti – man pakirto kojas… Nuo tada ir suprantu šio posakio tiesioginę reikšmę. Nelengvas darbas, bet niekada nesigailėjau“, – prisiminimais dalijosi vadovė. Pasak jos, mokyklą bendruomenė pasistatė pati, o mokyklos projektas – bendras vaizduotės padarinys. Taip koridoriuose atsiranda naujos sienos, kuriamos poilsio zonos su sėdmaišiais, mokinių patogumui įrengiamos rūbinės… Šiandien tai yra vieta, į kurią vaikai eina noriai, joje suteikiamos tokios žinios, kurios leidžia stoti į universitetus ir eiti pasirinktu keliu. „Esame novatoriški avantiūristai, be galo mylintys savo darbą. Didžiuojamės sukūrę atvirą mokyklą visiems“, – sutartinai kalbėjo moterys.

Olweus mokykla. Kas? Kada? Kodėl?

 

Idėja. Psichologė pasakojo, kad mintis jungtis prie Olweus programos kilo dėl visoje šalyje egzistuojančios problemos – patyčių. „Supratau, kad neįmanoma užkirsti kelio kiekvienam iškylančiam atvejui, todėl reikėjo kažką daryti globaliai. Būdama psichologė, suvokiau, kaip jaučiasi kiekvienas vaikas, patiriantis patyčias, kiek nerimo jam kelia nesaugumo jausmas, o suteikti kokybiškos pagalbos negalėjau“, – prisiminimais dalijosi R. Česokienė. Tada ji ėmė lankytis mokyklose, kurios jau diegė Olweus programą, domėjosi ja, gilinosi į specifiką. Moteris sakosi analizavusi programą nuo 2011 m. Jos nuomone, didžiausias iššūkis buvo tas, kad programa turėjo apimti visą bendruomenę, todėl kiekvienas bendruomenės narys privalėjo mokytis. Prieš nusprendžiant, ar priimti šią programą, psichologė ilgai ieškojo informacijos, ar programa pasiteisina, kokių rezultatų galima tikėtis, o mokyklos direktorė daug dvejojo…

Supratau, kad neįmanoma užkirsti kelio kiekvienam iškylančiam atvejui, todėl reikėjo kažką daryti globaliai. Būdama psichologė, suvokiau, kaip jaučiasi kiekvienas vaikas, patiriantis patyčias, kiek nerimo jam kelia nesaugumo jausmas, o suteikti kokybiškos pagalbos negalėjau.

 

Skepticizmas. „Sakyčiau, kad buvau itin atsargi. Girdėjau įvairių atsiliepimų, bandžiau mintyse programą projektuoti mūsų mokykloje, stengiausi įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys. Šiandien džiaugiuosi, kad mano dvejones nugalėjo psichologė Rima. Mūsų mokykla nesunkiai priima naujoves, bet, žinoma, vadovaujamės protingumo kriterijumi. Šįkart nutarėme veikti“, – pasakojo D. Zuzo.

Anot psichologės, viena ji nieko nebūtų padariusi, todėl ir šiandien džiaugiasi, kad turėjo stiprų administracijos palaikymą. Moteris pridūrė, kad Olweus programoje atsakomybė visgi gula ant mokyklos vadovo pečių.

 

Kodėl Olweus? Pasak psichologės Rimos, dalyvauta įvairiose programose, bet ši ypatinga savo ilgalaikiškumu, todėl galima tikėtis ir ilgalaikių rezultatų. Patyčių neįmanoma „išrauti“ per metus. Be to, čia įsitraukia visi: valytojai, valgyklos personalas, mokytojai, administracija, vaikai, tėvai…

 

Olweus mokykloje. 2015 m. rugsėjo 1 d. Stanislovo Rapolionio gimnazija pasirašė sutartį su Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centru. Pradėta įgyvendinti programą. Į mokyklą atvykusi instruktorė-profesionalė, savo mokykloje Olweus programą įgyvendinanti jau 8-erius metus, padėjo bendruomenei mokytis. Sukurtos supervizijų grupės, išrinkti jų vadovai, kuriems organizuoti mokymai. Procesas virte virė… Šiandien, po trejų mokymosi ir darbo metų, mokyklos psichologė pastebi, kad ir suaugusieji, ir vaikai jau išmoko atpažinti patyčias.

 

Savaitė su Olweus. Kiekvieną dieną koridoriuose budi mokytojai. Pildomas P1 žurnalas – tai tarsi skundų knyga, kur mokytojai registruoja įtariamus patyčių atvejus. Klasės auklėtojai taip pat pildo formas su pažymimais patyčių atvejais, jas psichologei pristato du kartus per metus. Sugretinę duomenis, mokytojai gali įvardyti, kiek buvo tariamų, o kiek faktinių patyčių. Faktinės – užregistruojamos patyčių registravimo žurnale. Visų šių procedūrų reikalauja OPKUS standartas, pagal kurį privaloma įvykdyti 12 įsipareigojimų (red. past. – mokykla, baigusi diegti Olweus patyčių prevencijos programą (trukmė – pusantrų metų) ir norėdama tapti sertifikuota Olweus vardo mokykla, turi įgyvendinti Olweus programos kokybės užtikrinimo sistemą, sutrumpintai vadinamą OPKUS). „Olweus programa itin griežta, bet be galo aiški“, – pastebėjo psichologė Rima.

Du kartus per mėnesį 1–10 kl. mokiniams vyksta klasės valandėlės, kur diskutuojama apie patyčias, nagrinėjami atskiri atvejai. Būtina sąlyga: mokiniai privalo sėdėti ratu ir matyti vieni kitų veidus. Kaip pastebi psichologė, 11-tokai jau pasiekė tokį lygį, kad visiškai nebeliko patyčių, nors klasėje ir yra probleminių vaikų.

 

Kasmet vykdomas tyrimas, kuris atskleidžia bendrą patyčių kontekstą mokykloje. Kiekvienas vaikas jungiasi prie bendro serverio ir jame atsakinėja į klausimus, apimančius 3 skirtingas dalis: patyčios iš manęs, patyčios iš kitų ir patyčių formos. Tyrimai parodė aiškią patyčių mažėjimo mokykloje dinamiką: pirmaisiais metais S. Rapolionio gimnazijoje patyčių sumažėjo 13 proc., o paskutinysis tyrimas parodė net 30 proc. mažėjimą ir atskleidė padidėjusį pasitikėjimą klasės auklėtojomis.

 

Kas ir iš ko tyčiojasi. Moterų pastebėjimu, dažniausias pretekstas tyčiotis būna gandai, apkalbos, taip pat patyčios, turinčios seksualinę ir rasinę potekstę. Visa tai paprastai įvyksta ant laiptų, prie sporto salės, persirengimo kambarėliuose, autobuse, kai keliaujama namo arba į mokyklą.

Kas tyčiojasi – neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Tai gali būti ir suaugęs, ir vaikas, ir iš geros šeimos, ir iš asocialios… Psichologės Rimos nuomone, svarbiausia, kad nevyktų patyčios tarp mokytojo ir mokinio, todėl stengiamasi ugdyti mokytojų emocinį ir kultūrinį intelektą.

 

Gimnazija yra lietuvybės židinys šiame krašte, todėl esame susitarę kalbėti tik lietuviškai net ir per pertraukas. Tai susitarimas ir mes jo laikomės.

Pasekmės. Olweus programoje egzistuoja itin aiški nuobaudų sistema – nuobaudų kopėtėlės, apimančios 6 lygmenis. Mokinys, pasiekęs aukščiausią lygmenį, pašalinamas iš mokyklos. Mokykloje įrengtas korekcinio pokalbio kambarys. Anot direktorės, mokiniai žino pasekmes, todėl reaguoja į jiems skiriamas pastabas. „Paprastai vaikai sustoja ties žemiausiu ar pirmu lygmeniu, tiek nuobaudų jiems užtenka, kad daugiau nekiltų noras tyčiotis. Jie tiesiog pajaučia priežasties-pasekmės ryšį. Tai nėra tik baimė dėl baimės. Esmė – prisiimti atsakomybę už savo elgesį“, – teigė psichologė.

 

Direktorė pridūrė, kad mokykla – tai susitarimas. „Gimnazija yra lietuvybės židinys šiame krašte, todėl esame susitarę kalbėti tik lietuviškai net ir per pertraukas. Tai susitarimas ir mes jo laikomės.“

 

Iššūkiai. Psichologė pastebi, kad vaikai pranešimą apie patyčių atvejus vis dar įvardija kaip skundą. „Mes juos mokome, kad tai tėra pagalbos prašymas. Reikia keisti vaikų sąmonę, kad tai padarytume, turime pakeisti tėvų mąstymą. Pastarieji linkę manyti, kad patyčios – normalus reiškinys: juk visais laikais kažkas iš kažko tyčiojosi. Ši dalis sunkiausiai išgydoma, prie jos dirbame daugiausia“, – kalbėjo ji.

 

Tėvai mokykloje. Direktorės pastebėjimu, paprastai tėvai ateina ne mokytis, o tada, kai jau kažkas negera įvyksta. Mokykloje įsteigtas koordinacinis komitetas, kurį sudaro mokytojai, supervizijų grupių vadovai, direktorė, psichologė, socialinė pedagogė, du mokiniai ir du tėvai. Prie grupės prisijungusios dvi aktyvios mamos, kurios yra atsakingos už tėvų pritraukimą į mokyklą. „Mes, savo ruožtu, taip pat kviečiame tėvus į susirinkimus, organizuojame renginius, stengiamės, kad nei vienas renginys neapsieitų be tėvų. Kartais rengiame atskirus susitikimus tik tėvams. Kalbame jiems apie patyčių problemą, mokome ją atpažinti ir reaguoti. Tėvai vis dažniau ateina ir domisi, bet, žinoma, sąmoningumo dar trūksta“, – mano R. Česokienė.

 

Pasak direktorės, galima įtraukti, bet tėvai turėtų įsitraukti. „Tėvai ateina į renginį, bet tai, kiek jie iš jo pasiima, ką taiko namuose, kaip bendrauja su vaikais, jau ne mūsų valioje. Aptarnaujame 30 km skersmens teritoriją, vaikai atkeliauja iš įvairiai nutolusių vietovių. Tėvai taip pat turi atkeliauti šį atstumą pokalbiui arba į susirinkimą. Dirbantiems tėvams kartais sunku suderinti laiką. Čia veikia daugybė faktorių ir aplinkybių“, – vietovės specifika dalijosi vadovė.

 

Psichologė pridūrė, kad visgi mokykloje laikomasi nuomonės, kad, kai rūpi vaikai, būtina padėti tėvams. „Šalia Olweus programos drauge su mokyklos socialine pedagoge dalyvaujame europiniame projekte „Kompleksinės pagalbos teikimas šeimai“. Šis projektas daug prisideda prie to, kad pasiektume Olweus programos keliamus reikalavimus. Be to, į daugelį renginių, greičiausiai, ateitų daugiau tėvų, bet viskas vyksta lietuvių kalba, o didžioji dalis šio krašto žmonių lietuvių kalbos nemoka. Tėvai atvirai sako, jog šią mokyklą vaikams parinko sąmoningai, kad bent jie išmoktų lietuvių kalbą…“ – pastebėjimais dalijosi R. Česokienė.

Rūpi, nes sava

 

Daugiakultūrė aplinka. Abi moterys sutaria, kad joms miestelis ir jo žmonės be galo rūpi. Daugelis administracijos ir mokytojų kolektyvo čia užaugo, čia mokėsi, čia sukūrė šeimas, dabar mokykloje mokosi jų vaikai, o kai kurių ir anūkai. Vietinės problemos – gerai žinomos, nes visi vieni kitus pažįsta…

Kraštas – išskirtinis, keliantis daugybę iššūkių. Vienas iš jų – romų tautybės vaikų integracija. Bendravimas su jais nėra lengvas, anot mokyklos vadovės, gerai, kad ir čia į pagalbą ateina projektai: „Dalyvavome projekte, padedančiame romų vaikams integruotis į bendruomenę. Praėjusiais metais turėjome tarpininkę tarp mokyklos ir romų šeimų.“

 

Didžiąją dalį mokyklos mokinių sudaro lenkų tautybės vaikai, kitą dalį – romai, baltarusiai, rusai ir lietuviai. Daugelis mokinių, atėjusių į pirmą klasę, visiškai nemoka lietuviškai.

„Svarbiausia, kad mes nesame atskirti ir vieniši. Turime daug draugų, dalyvaujame įvairiuose projektuose, mus noriai visi kviečiasi į svečius, lygiai kaip ir mes kviečiame atvykti pas mus“, – pasidžiaugė psichologė Rima. Jai pritarė ir direktorė, didžiuodamasi, kad mokiniai keliauja po pasaulį su projektu „Erasmus+“, mokosi bendrauti per projektą „Gyvenu laisvai“, o juk aktyvūs, visur dalyvaujantys vaikai kardinaliai keičiasi…

 

Bendruomenė ir iššūkiai: čia ir už mokyklos ribų. Mokykloje stengiamasi kurti tvirtą bendruomenę, kuri it kumštis spręstų problemas, remtų vieni kitus, mokėtų kartu džiaugtis ir liūdėti. Direktorė pasakoja, kad mūsų susitikimo dieną sulaukė mamos, kuri atėjo pasitarti, jos nuomone, dėl sunkiai išsprendžiamos problemos. Besikalbėdamos moterys, surado visus problemos sprendimo būdus… Anot D. Zuzo, reikia tik kalbėtis ir išgirsti. Pasidalijus perpus, problemos tampa mažesnės.

„Ir mokytojų darbas priklauso nuo to, iš kokios socialinės aplinkos ateina vaikai. Vienam mokiniui pasakei pastabą ir jam užtenka, kad sureaguotų, kitam – gali kartoti nors ir kasdien, jis tiesiog įpratęs taip gyventi. Vaikai, ateidami iš šeimos, atsineša savo patirčių kraitį“, – pastebėjo psichologė Rima.

 

Iššūkių kelia ir valstybiniai brandos egzaminai. Mokiniai lietuvių kalbą girdi tik mokykloje. Išėjus už mokyklos ribų, lietuvių kalbos tektų su žiburiu ieškoti… Televizija… Ir toji, pasak psichologės, dažniausiai žiūrima rusų kalba. „Mums lygiuotis į visos Lietuvos mokinius, kurie ne tik kalba, bet ir mąsto lietuviškai, beveik neįmanoma. Kai kurie mūsų mokiniai niekada taip ir neišmoksta mąstyti lietuviškai. Žinoma, ta dalis jaunuolių, kurie yra motyvuoti ir žino, ko nori iš gyvenimo, puikiai laiko egzaminus ir stoja nei kiek ne prasčiau nei visos Lietuvos mokiniai. Tačiau net ir tai – bendras mokyklos bendruomenės susitelkimo rezultatas“, – dalijosi vadovė.

 

Miestelyje įsteigtos dvi gimnazijos – viena lietuvių ugdomąja kalba, kita – lenkų. „Mes ir konkuruojame tarpusavyje, ir puikiai draugaujame. Vieni kitiems padedame, kartu organizuojame keliones. Gelbstime mokytojais, kai jie serga, kartu organizuojame šventes ir pan. Gyvename ūkiškai, viską apskaičiuojame, nerodome bereikalingų ambicijų“, – kasdienybe dalijosi D. Zuzo, apgailestaudama, kad su lietuviškąja kultūra šiame krašte yra prastai. „Valstybinės šventės, renginiai ir panašiai – viskas laikosi ant mūsų gimnazijos bendruomenės pečių. Esame miestelio lietuviškoji salelė. Dabar jau šiek tiek įtraukėme ir kitą mokyklą. Žinoma, nieko čia nepadarysi – tai istoriškai susiklosčiusi vieta su sava kultūra ir savomis tradicijomis. Prisitaikome, o ką savo jėgomis galime, keičiame“, – sakė vadovė.

 

Viskas dėl vaikų…

 

Įtraukusis ugdymas. S. Rapolionio gimnazijoje mokosi dvi mergaitės, turinčios judėjimo negalią: cerebrinio paralyžiaus ir raumenų atrofijos atvejai. Abi mergaitės turi po padėjėją, dirbančius mokykloje pusė etato. Protinio atsilikimo mokinės neturi, todėl padėjėjas reikalingas tik konkretiems fiziniams veiksmams. Mergaitės labai daug laiko praleidžia reabilitacijose, sanatorijose. Mokykloje įrengtas liftas, todėl mokinės be vargo gali pasiekti bet kurį kabinetą. Taip pat įrengti specialūs tualetai neįgaliesiems. Vienos mokinės šeima būtent todėl ir pasirinko S. Rapolionio gimnaziją, kad čia sukurtos visos sąlygos neįgaliesiems.

 

Keli mokiniai mokosi pagal individualizuotas programas, bet jų nedaug, todėl mokykla negali sau leisti samdyti specialiojo pedagogo. Mokykloje dirba logopedė, šiuo metu jos užsiėmimus lanko daugiau kaip 20 mokinių.

Kaip teigia direktorė D. Zuzo, įtraukusis ugdymas mokykloje organizuojamas taip, kad vaikas, kuriam reikalinga pagalba, nebūtų nuskriaustas. „Į viską pirmiausia žiūrime žmogiškai, juk visos mes mamos ir suprantame, ką reiškia auginti vaikus. Manau, kiekviena mokykla ir turėtų nuo to prasidėti – nuo žmogiškojo faktoriaus…“ – mąstė ji.

 

Ikimokyklinukai ir priešmokyklinukai. Gimnazijoje įrengta grupė, kur renkasi 3–5 metų vaikai – ikimokyklinukai. Tai – mažiausi mokyklos „gyventojai“, kurie itin noriai lanko ikimokyklinio ugdymo grupę. D. Zuzo sakė nežinanti, kur toji priežastis, bet eidami čia mažieji neverkia… „Gal dėl to, kad mato vyresnius vaikus, o gal mokyklos statusas įpareigoja“, – nusijuokė direktorė.

Veikia ir priešmokyklinio ugdymo grupė, kur šešiamečiai mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą.

 

Grupės įrengtos puikiai: su žaismingais staliukais, piešiniais, poilsio kampeliais ir lovytėmis pietų miegeliui. Besišypsantys vaikų veidai išduoda – direktorė nemelavo. Jie čia laimingi, jaukiai įsikūrę ir mylimi – tarsi namie. Kaip vėliau mokyklos vadovė prasitars, daugelis tokių sąlygų namuose neturi, tad vedami ne į mokyklą, o iš jos lieja ašaras.

 

Mokinių taryba. Mokinių tarybos veiklai mokykloje skirtos atskiros patalpos. Ten mokiniai tvarkosi taip, kaip jiems atrodo geriausia. Tame kabinete – jie šeimininkai, turi savo raktą ir, vos tik prireikia, gali susiburti. Prieš įvairius renginius, kai tenka daug ruoštis, buvę atvejų, kad mokiniai nakvojo mokykloje. Tik, žinoma, viskas oficialiai suderinama su tėvais, gaunami leidimai… „Taip mokykla tampa mokinių erdve – tai ne tik vieta, kur mokomasi, tai vieta, kur vyksta jų gyvenimai“, – pabrėžė direktorė.

 

Žaidimų kambarys. Kadangi mažųjų pamokos baigiasi apie 12 val., o mokyklinis autobusiukas juos į namus veža tik 15 val., dėl mokinių užimtumo ir saugumo įrengtas žaidimų kambarys su daugybe žaislų, čiuožykla ir kilimais, kur vaikai gali praleisti laiką: pažaisti, pailsėti arba tiesiog pabūti. Kad neįvyktų nesusipratimų, čia visada budi prižiūrintis asmuo.

 

Kai kam nors trūksta pinigų, tiesiog reikia ieškoti galimybių, o jų dažniausiai yra. Ne veltui egzistuoja posakis: „Belskis ir bus atidaryta.

Anot D. Zuzo, vaikams čia gera, juk buvimas kartu – smagus, o ir tiek žaislų namuose ne visi išgali turėti. Juk vaikai ateina iš įvairių šeimų, kai kuriuos tenka mokyti, kaip naudotis tualetu ir kitų socialinių įgūdžių.

Paklausta, kaip jiems pavyko tiek visko įsteigti po vienu stogu, direktorė nedvejodama atsakė: „Kai kam nors trūksta pinigų, tiesiog reikia ieškoti galimybių, o jų dažniausiai yra. Ne veltui egzistuoja posakis: „Belskis ir bus atidaryta“. Turime daug rėmėjų, mus daug kas pastebi ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pavyzdžiui, palaikome draugiškus ryšius su buvusiu Seimo nariu Algiu Kašėta, jis turėjo galimybę gauti paramą iš Taivano, pasiūlė ją skirti mūsų mokyklai, o mes, žinoma, mielai priėmėme, tad dabar turime puikiai įrengtą kompiuterių klasę iš Taivano“, – pasidžiaugė vadovė.

 

Gamtamokslis ugdymas. Tai – itin svarbi ugdymo dalis. Skiriamos papildomos gamtamokslio ugdymo valandos tyrinėjimams. Mokiniai važiuoja į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, mokytojai rengia konferencijas, į kurias suvažiuoja svečiai iš visos Lietuvos ir dalijasi gamtos mokslų patirtimi. Vaikai daug eina į gamtą, mokosi iš jos. Pasak direktorės D. Zuzo, mokiniai jau išanalizavo bene visas Eišiškes: nuo atliekų tvarkymo, perdirbimo iki vandens valymo. Moterys sako gerai suvokiančios, kokią kartą augina – tai jau nebe tie vaikai, kurie gali mokytis tik iš vadovėlio…

 

***

Baigiantis susitikimui, direktorė prasitarė, kad dirbti mokykloje yra be galo sunku, bet ji negali sau leisti būti pavargusi čia, mokykloje. Namuose – taip, o čia turi skleisti pozityvią energiją, kad jos užtektų ir kitiems. Be to, dirbdamas mokytoju mažame miestelyje, o dar jei jame ir užaugai, nuolat esi matomas, privalai reprezentuoti savo vertybes. Kartais nuo to pavargsti… Norisi pabėgti, bet vos tik pabėgi, visada norisi grįžti. „Tokia mūsų kasdienybė, taip gyvename, nes kitaip nemokame“, – bendra nuomone dalijosi kolegės ir pridūrė, kad mokykloje jau lankėsi visi Lietuvos Prezidentai, o jos vis dar labai laukiančios švietimo ir mokslo ministrės svečiuose, nes turinčios, ką parodyti ir ką pasakyti…

Tai nereiškia, kad čia viskas vien tik rožėmis klota, jau artimiausiu metu mokyklos vadovė išsikėlusi iššūkį įrengti sporto aikštyną, o psichologė Rima sakė žinanti statistiką, kad kas trečias Lietuvos vaikas patiria patyčias, tad jos užduotis, kad jų mokykla taptų išimtimi.

 

Dėkojau abiem mokyklos moterims už nuoširdų bendravimą, linkėdama įveikti visus iššūkius ir kasdien generuoti pozityvias idėjas…