Veiksmingiausias metodas mano organizuotoje veikloje

Stebėdami ugdomąjį procesą suprantame, kad kiekvienas pedagogas siekia, jog jo veiklos būtų našios, o tinkamai parinkti ugdymo metodai padėtų ugdytiniams veiksmingiau dalyvauti veikloje, keltų ugdymosi motyvaciją. Moksliniai tyrimai rodo, kad didesnė mokymo metodų įvairovė sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvacijai. Žiūrint ugdytojo ir ugdytinio akimis, geriausia veikla yra ta, kurioje ugdytojas jaučia palikęs dalį savęs, o ugdytinis – suradęs save.

Siekdami pedagogams padėti drąsiau imtis įvairių ugdymo(si) metodų, dalytis kolegialia patirtimi, Kauno lopšelyje-darželyje „Pasaka“ atlikome tyrimą „Veiksmingiausias metodas mano organizuotoje veikloje“.

 

Tyrimo objektas: metodai, kuriuos pedagogai naudoja savo veiklose. Tikslas – atrasti veiklose naudojamus veiksmingiausius metodus.

Tyrime, kuris vyko Kauno lopšelyje-darželyje „Pasaka“, dalyvavo 22 pedagogai. Tyrimas vyko nuo 2016 m. rugsėjo iki lapkričio mėnesio.

 

Kas yra ugdymo metodas?

Metodus galima skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Netradiciniais metodais laikome tuos, kurie dar retai taikomi, bet yra reikšmingi šiuolaikinio ugdymo procese. N. R. Gage’o, D. C. Berlinerio manymu, tai yra „pasikartojančių mokymo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus siekiant išmokti“. Pasak Stasio Šalkauskio, „mokomasis metodas apskritai yra racionalaus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą, suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis“.

Bendrosiose programose rekomenduojama taikyti šiuos metodus: diskusijas ir debatus, darbą grupėmis (komandomis), modeliavimą, „smegenų šturmą“, projektų rengimą, eksperimentą, interviu, anketinius tyrimus, dokumentų (įvairių informacijos šaltinių) analizę ir įvairų apdorojimą, inscenizacijas, argumentų „už“ ir „prieš“ analizę ir kt.

Kiekvienas ugdytojas ir ugdytinis yra saviti individai, todėl nėra vieno metodo, kuris tiktų visiems ir visada. Vertingi yra įvairūs būdai. Jie leidžia mums naujai spręsti problemas, sudominti ugdytinį, kurio neveikia tradiciniai metodai.

 

Pedagogių taikomi metodai

1.	Muzikos terapija
2.	Žaidimai
3.	Netradicinio ugdymo metodai netradicinėse aplinkose
4.	Reggio Emilia metodas
5.	Inovatyvūs metodai
6.	Vaikas – veiklos iniciatorius

 

Tyrimo duomenys rodo, kad 33 proc. dalyvių yra įgiję vyriausiojo auklėtojo kvalifikacinę kategoriją. Įstaigos prioritetas – pedagogų keliama kvalifikacija, dalyvavimas mokymuose ir stažuotėse. Siekiama, kad mokymasis truktų visą pedagogo profesinės veiklos laikotarpį. 27 proc. pedagogų turi auklėtojo metodininko kvalifikacinę kategoriją. Galime drąsiai teigti, kad įstaiga yra besimokanti bendruomenė, visi nariai palaiko ir skatina kolegų pasirinkimą tobulintis ir kelti kvalifikaciją. Mūsų pasididžiavimas – dvi bendruomenės narės studijuoja Trečiojo amžiaus universitete. Tai sektinas ir gerbtinas pavyzdys.

 

Tyrimo duomenys parodė, kad įstaigoje daugumą sudaro 25–30 metų pedagogai (29 proc.). Galime teigti, kad pedagogai yra lojalūs mūsų lopšeliui-darželiui. Mūsų nuomone, įstaiga pasiekia kokybiškų rezultatų tik tada, kai suburia geriausius darbuotojus, ko mes ir siekiame: 29 proc. pedagogų dirba 10–15 metų. Galime teigti, kad pedagogų lojalumas – kiekvieno vadovo svajonė. Šiandien pedagogą įstaigoje sulaikyti ne taip jau paprasta, todėl svarbu vadovų motyvacinė sistema. Lietuvoje sparčiai auga darbuotojų migracija ir mažėja lojalumas darbdaviams. Statistikos departamento duomenys rodo, kad vyresni žmonės jaunystėje vienoje vietoje dirbdavo mažiausiai 5–7 metus, o dabar jaunimas įstaigoje nelieka ilgiau nei 1–2 metus. Manoma, kad pokyčius lemia pagerėjusios įsidarbinimo ir darbo keitimo sąlygos rinkoje. O štai mūsų įstaigoje 11 proc. pedagogų dirba 15–20 metų, 12 proc. – 20–25 metus, 10 proc. – 5–10 metų, 9 proc. – 1–5 metus.

 

Kaip rodo tyrimo duomenys, pedagogai daugiausia taiko (47 proc.) imitacinių žaidimų ir vaidybos metodus. Anot prof. T. Orlicko, „dauguma problemų, su kuriomis susiduriame šeimoje, asmeniniuose santykiuose, žaisdami, mokykloje, darbe ir pasaulyje, – susiję su tuo, kad trūksta abipusio rūpesčio, pagarbos ir bendradarbiavimo“. Itin svarbu, pasitelkus vienijančius žaidimus, nuo mažų dienų aukštinti šias vertybes. 27 proc. pedagogų taiko inovatyvius ugdymo metodus, 10 proc. mano, kad vaikas – veiklos iniciatorius, 9 proc. taiko netradicinius ugdymo metodus netradicinėse aplinkose, o 7 proc. pedagogų taiko imitacinius žaidimus ir vaidybą.

 

Tyrimo duomenys rodo, kad 33 proc. pedagogų veiksmingiausias ugdomosios veiklos metodas – žaidimai įtraukiant personažus. 20 proc. pedagogų teigia, kad tai – pačių ugdytinių pasirinkta veikla. Pastebime, kad mūsų vaikams reikia pasitikėjimo savimi, išmokti konstruktyviai valdyti emocijas. Tam esame mes, pedagogai, kurie savo kasdienybėje kuriame saugias sąlygas, taikome valstybines programas, deriname jas su įstaigų programomis, socialinio ir emocinio ugdymo programomis, savitais darbo metodais. Padedame ugdytiniams įgyti esminių žinių ir įgūdžių.

 

Galime teigti, kad pedagogas pagal savo prigimtį ir gebėjimus renkasi tokius metodus, kurie geriausiai padėtų pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Įstaigoje rengiame metodines dienas, per kurias pedagogai pristato savo taikomus inovatyvius ugdymo(si) metodus. Jie rodo filmuotą medžiagą, kurioje atsispindi, kokie metodai ir kaip tai veikia ugdytinius. Diskutuodami ne sykį esame nusprendę, kad nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam pedagogui ir ugdytiniui tinkančio metodo. Jei pedagogui patogus metodas nepadeda skleistis ugdytinio individualybei, tenka ieškoti kito. Tai profesinio pasirengimo ir pedagoginių pažiūrų reikalas. Pastebime, kad ugdymo metodai yra ne mažiau reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Galime teigti, kad, vienam metodui nepasitvirtinus, reikia jį transformuoti, pridėti naujų elementų arba taikyti naujoje aplinkoje.

 

Šiuolaikinis pedagogas turi visiškai nevaržomą laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus, susikurti išskirtinį darbo stilių, tačiau privalo atsižvelgti ir į ugdytinių poreikius bei galimybes, savo gebėjimus. Siekdami kokybiško ugdytinių poreikių įvertinimo ir kryptingo metodo pasirinkimo pedagogams rekomenduojame naudotis literatūra: Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašu (2016), knyga „Stebėjimas ir refleksija vaikystėje“ (2006), Priešmokyklinio ugdymo bendrąja programa (2014), Ikimokyklinio ugdymo programa.

 

Taip pat svarbi pedagogo rengiama savianalizė, nurodanti, kuria kryptimi judėti toliau. Pedagogas, įsivertinęs asmenines savybes, gebėjimus, susidėliojęs siekiamybes ateičiai, gali lengviau numatyti metodus, padėsiančius pasiekti tikslą. Pedagogas turi suprasti, kas jo veikloje yra tobulintina.

Tyrimo duomenys rodo, kad 40 proc. pedagogų renkasi konkretų metodą, nes jis sudomina vaikus, sukaupia ir išlaiko dėmesį. Galime teigti, kad tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien – ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinių įgūdžių, kurie padėtų save realizuoti. Kad parengtume vaikus gyventi globaliame pasaulyje, turime paaiškinti, kodėl tikrovė tokia ir kaip ją pakeisti į gerąją pusę. 13 proc. pedagogų renkasi ir taiko konkretų metodą, nes taip lengviau pasiekti užsibrėžtą tikslą, stiprinama vaikų motyvacija. Kiti 13 proc. teigia, kad vaikams tai įdomu ir jie įgauna praktinių įgūdžių. Dar 13 proc. pedagogų renkasi konkretų metodą, nes taip lavėja vaikų kūrybiškumas ir vaizduotė. 7 proc. sako, kad vaikai prisiima daugiau atsakomybės, pasiekia geresnių rezultatų. Dar 7 proc. manymu, taip plėtojamas gebėjimas nuo mažens orientuotis globaliame ateities pasaulyje. Likusieji 7 proc. pedagogų renkasi konkretų metodą, nes jis veiksmingiausias lavinant visas kompetencijas.

 

Svarbus aspektas, ieškant, atrandant ir taikant naujus ar liekant prie tų pačių veiksmingų ugdymo metodų, –įsivertinti ir numatyti tolesnes veiklos gaires. Savo veiklos vertinimas sudaro sąlygas pedagogams siekti išsikeltų tikslų. Tam esame mes, kvalifikuoti vadovai, visada padedantys numatyti tobulinimosi kaitos kryptis. Siekiant, kad pedagogas nuolat tobulėtų, būtų motyvuotas ir nebijotų imtis naujos veiklos, t. y. taikyti metodus, būtinas vadovų palaikymas, paskatinimas ir supratimas.

 

Pedagogams, kurie neatsirenka tarp metodų gausos ir yra linkę remtis vienu geriausiai žinomu metodu, gresia pavojus tapti nuobodiems. Stebint tokio pedagogo veiklą, atsispindi ugdytinių motyvacijos stoka. Dažnai mes, vadovai, įžvelgiame ir negebėjimą valdyti ugdytinių tam tikrose situacijose, nes įsiklausyti į šiuolaikinio „Alfa“ kartos atstovo poreikius pedagogui – kasdienis iššūkis. Jis turi dėti visas pastangas ir būti novatorius, nes ir sau įprastą metodą pateikti naujai yra didelis menas.

Kad pedagogai nebijotų klysti, išbandyti naujų ar likti prie jiems įprastų, bet veiksmingų metodų, itin svarbus vadovų palaikymas ir motyvacija. Be abejo, pedagogas turi turėti ir vidinės motyvacijos, tačiau mes, įstaigos vadovai, kuratoriai, atrandame, kas geriausiai išoriškai motyvuoja darbuotojus.

Ugdytojas drauge su ugdytiniu turi surasti jiems patogius, tinkamus ugdymo ir ugdymosi būdus, ne visada tai bus nauji mokymosi metodai, galbūt, tik naujai pateikti senieji.

 

Gendrutė LAZDINIENĖ

Kauno l.-d. „Pasaka“ direktorė

Jurgita TAMOŠIŪNIENĖ

Direktorės pavaduotoja ugdymui