Valdorfo pedagogė: nenuvertinkime vaikystės

Eglė Kučinskienė

„Vaikystė yra didžiulė vertybė. Skubindami, tempdami ir jaudindamiesi, ar vaikas tikrai išmoks raides ir skaičius, mes ją nuvertiname“, – sako Valdorfo pedagogikos puoselėtoja Roma Turčinavičienė, kuri šiuo metu Vilniaus Valdorfo mokykloje yra naujų mokytojų mentorė ir jau 23-jus metus dirba Valdorfo pedagogikos ugdymo įstaigose.

Patrick Fore (unsplash.com) nuotr.

Dabar Lietuvoje patys tėvai gali spręsti, penkerių ar šešerių metų vaikas lankys priešmokyklinę grupę ir ruošis eiti į pirmą klasę. Kokiais pagrindiniais principais vadovaujasi Valdorfo auklėtojai ir mokytojai, vertindami vaiko pasirengimą mokyklai?

Žiūrime į vaiką, stebime jo vystymąsi. Valdorfo pedagogikoje akcentuojama, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo ypatumų. Valdorfo pedagogikos įkvėpėjo Rudolfo Šteinerio pasiūlymas – vertinti vaiko raidą septynmečiais: kas septynerius metus pasikeičia svarbūs dalykai.

 

Pirmąjį septynmetį vaikas auga, vystosi jo fizinis kūnas, formuojasi įpročiai, jis mokosi mėgdžiodamas. Todėl svarbu, kad ne tik sėdėtume prie kompiuterių ekranų, bet ir atliktume paprastus kasdienius darbus, kurių vaikas galėtų mokytis – matyti maistą gaminančią mamą, meistraujantį tėtį, o gal namų ruošos darbų imasi drauge? Vaikas mėgdžioja ir mūsų vidinę būseną. Tai itin svarbu, nors skamba labai paprastai.

 

Link šeštųjų gyvenimo metų vaikai išgyvena nuobodulio laikotarpį. Aplinka, kurioje vaikas augo, jau pažįstama, gimsta vidinis troškimas naujam pažinimo etapui. Ir čia Valdorfo pedagogika siūlo ne kuo greičiau nuvyti nuobodulį, o leisti jį išgyventi, nebijoti luktelti, kol iš vaiko vidinių resursų gims naujos kokybės smalsumas, sugebėjimas matyti ir žavėtis mokytoju bei susitelkti kryptingai veiklai su bendraamžiais.

 

Vienas iš dalykų, kurį visada aptariame – tai fizinė vaiko branda ir jos ženklai. Pavyzdžiui, prieš mokyklą vaikui ima kristi pieniniai dantys, ant vienos kojos jis gali šokinėti pirmyn – atgal, kairėn – dešinėn. Fizinė branda dabar yra paankstėjusi, dantys gali kristi ir penkerių su puse vaikui. Tiesa, būna, kad dantys iškrenta, bet veido forma – kaip mažo vaiko, skruostukai putlučiai. Kol nenusišypso ir neparodo bedantės burnos – atrodo tipiškas penkiametis. Priešmokyklinukų veido struktūra keičiasi.

 

Ir nors kai kuriais atvejais fizinė branda ankstyvesnė, tai nereiškia, kad socialinė ir psichologinė branda tokia, jog vaikas pasirengęs mokyklai. Svarbu ir dėmesio koncentracija. Ar jis gali iki galo išklausyti, ką kalba kitas vaikas ar suaugęs. Kad šis gebėjimas ankstėtų, nepastebėjau. Kaip tik, tarp vaikų pastebiu daugiau išsiblaškymo.

 

Įdomu apie dėmesį išgirsti daugiau. Kiek ir ko turi mokėti išklausyti vaikas, kad sakytume, jog jis pasirengęs pirmai klasei? Mišraus amžiaus darželio grupėje tokie dalykai matyti geriau, tačiau kaip gebėjimus įvertinti tėvams, ypač auginantiems vieną vaiką?

Mokyklai pasirengęs vaikas gali išklausyti tėvo, kai jis kažką sako, bent kelis sakinius. Ir padaryti, ko prašomas. Brandą rodo, kai vaikas gali klausytis suaugusiojo ir priimti, kad dabar bus vienaip ar kitaip. Juk žiūrėdami į vaikus matome, ar jie mūsų klausosi, ar tiesiog leidžia laiką, kol kalbame, gyvena savo svajonių pasaulyje.

Jeigu vaikas jau pakankamai brandus mokyklai, jis taip pat gali atpasakoti istorijas. Girdėjo pasaką darželyje – grįžęs iš darželio, ar kitą dieną, gali ją pasekti tėvams. Jei kažką patyrė, stebėjo, irgi gali rišliai tai papasakoti.

 

Kokios situacijos labiausiai atskleidžia socialinę vaiko brandą?

Kai vaikas gali pasirūpinti savimi: apsirengti, užsirišti batus, atlikti paprastus darbus; nuvalyti ar padengti stalą, padėti mamai ar tėčiui tvarkytis. Vaikai, darželyje – ir ne tik darželyje, šeimoje taip pat – turi santykių su kitais vaikais. Subrendę mokyklai, vaikai geba aiškintis ir spręsti iškylančias tų santykių problemas. Taip pat jie pasiruošę derinti savo ir kitų vaikų interesus.

 

Prisimenu vieną mergaitę, kurios tėveliai pradėjo svarstyti apie ankstyvesnį ėjimą į mokyklą. Pradėjome ją atidžiau stebėti ir atkreipėme dėmesį, kad mergaitė labai priklausoma nuo draugės. Jeigu viskas gerai – piešia, piešiniai brandūs (juk ir piešiniai – vienas iš būdų išsiaiškinti brandumą). O jeigu draugė nusisuko – „su tavim nežaisiu“ – prasideda ašaros, tokia reakcija būdinga trejų ar ketverių metų vaikui. Vadinasi, vaikas dar negali savyje išspręsti to santykio, priimti sprendimo, kad jei liūdna, galbūt nueisiu į kitą kambarį, imsiu kreideles ir piešiu, ar panašiai.

 

Užsiminėte apie piešinius. Daugybę metų, sprendžiant ar vaikas gali eiti į mokyklą, jam reikėdavo piešti žmogų. Vertindavo, kiek jis turi pirštų ir panašius dalykus. Ką piešiniuose įžiūri Valdorfo pedagogai?

Labai panašiai. Jei trejų metų vaiko piešinys – galvakojis, kaip saulutė kabanti kažkur, tai iš to burbuliuko vis labiau ryškėja žmogus. Paskui jis skraido popieriaus lape. Vėliau leidžiasi žemyn. Taip ir sakome: kai vaiko piešiamas žmogus atsistoja ant žemės, kai namas pastatomas šalia, irgi ant žemės, kai atsiranda pasikartojančių detalių – tai rodo brandumą mokyklai.

Svarbu simetrija. Kai jos nėra, tai gali rodyti, kad vaikui kažkas nutiko. Galima išskaityti įvykius jo gyvenime. Pavyzdžiui, didelė akis piešinyje gali būti piešiama tada, kai vaikui akies uždegimas arba po jo.

 

Tačiau svarbi ir tokia žinia: yra vaikų, kurie nelinkę išreikšti save piešdami. Kartais pagal piešinį vaikas gali atrodyti nedidelis, nors iš tikrųjų jam jau septyneri metai. Visur yra išimčių. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, labai individualiai mąsto. Ir mūsų noras pasakyti tikslų amžių, kada jam eiti į pirmą klasę – sudėtingai įgyvendinamas.

Kiekvieną kartą svarbu stebėti, pasitarti ir neskubėti. Nes vaikystė yra didžiulė vertybė. Skubindami, tempdami ir jaudindamiesi, ar vaikas tikrai išmoks raides ir skaičius, mes ją nuvertiname. Išgyvenimais, pojūčiais, pasakomis, istorijomis – kuriame pamatus, ant kurių reikės statyti visus mokslus mokykloje.

 

Dalis tėvų sunerimę dėl vaikų akademinių žinių lygio. Lietuvos moksleivių pasiekimai tarptautiniame kontekste nėra labai aukšti. Lyginantis su Azijos šalimis klausiama: kaip mūsų vaikai pasaulyje konkuruos su tais, kurie anksti pradėjo siekti žinių?

Daug minčių sukelia tokie klausimai. Turbūt visi tėvai džiaugtųsi, jei jų vaikai gyvenime surastų savo vietą: galėtų prasmingai gyventi, dirbti tai, ką gali geriausiai. Kad surastų, ką gali geriausiai daryti, kad jų atliekamas darbas būtų prasmingas ir jiems, ir aplinkiniams. Kuriame rėmus, jei sakome, kad būtent koks nors paankstinimas ar išmokimas suteiks žmogui konkurencinį pranašumą. Galbūt kažkuriose srityse ir suteiks, tačiau kitose – ne.

 

Štai nuaidėjo pavyzdys, kad Silicio slėnyje yra Valdorfo darželis. Su aukštosiomis technologijomis dirbantys protingi tėvai neskubina vaikystės, neskatina mažų vaikų namuose naudotis tomis technologijomis. Tad ką renkamės? Kokį požiūrį? Mes – puoselėjantį, auginantį, leidžiantį skleistis. Nemanome, kad į vaiką pridėsime žinių ir jis bus labai sėkmingas. Kiekvienas vaikas – individualybė, jis mokysis savo būdu, savo keliu, savo tempu. Leidžiame jam tai daryti po truputį, tokiu būdu pažadiname nuostabų dalyką – kūrybingumą. Tai, ką žmonija turi, sukurta pasitelkus šią savybę. Kuriant gyvenimai tampa prasmingesni.

 

Dairantis palyginamų su Azijos šalimis, reikėtų suprasti, kad kiekviena kultūra savita, žmonių charakteriai skirtingi. Europiečiai, manau, turi didelį kūrybinį potencialą, Azijos žmonės labiau išsiskiria darbštumu. Ir ateityje tie mainai nebus blogi, jeigu jų sieksime ir norėsime.

 

Grįžtant prie socialinės vaiko brandos ir mokyklos, prisimenu vieną auklėtojos pasakotą pavyzdį. Ugdydami priešmokyklinuko savarankiškumą, tėvai, atvežę automobiliu vaiką į darželį, leisdavo saugiai nueiti iki grupės savarankiškai. Tačiau kartą vaikui nepavyko atidaryti darželio durų,  ir jis ėmė blaškytis, išsigandęs, kad darželis neveikia. Tai pamatė ir situaciją išspręsti padėjo kito vaiko mama. Auklėtojos sakė, kad pradinukas jau turėtų būti pasirengęs apsvarstyti įvairias išeitis ir akimirksniu nepulti į paniką.

Taip, geras pavyzdys. Kai darželyje einame į lauką, priešmokyklinukai padeda mažesniems vaikams apsirengti, o prieš akis, sakykim, nėra vaiko batų. Tada priešmokyklinukas apžiūrės lentynas. Jei neras, galbūt prisimins: „Aaa, juk tu turi penkerių metų sesę, gal ji žino“. Ir jos paklaus. Jei ras batus, tačiau aukštai ant lentynos – sugalvos būdų, kaip juos nukrapštyti, galbūt ilgu batų šaukštu. O jei kažkas nepavyksta, neslėps to, pripažins, kad šį kartą nepavyko. Su mažesniais – kitaip. Kai kurie žiūri tvarkos, tačiau gali apsiauti batus ir ant priešingų kojų, o kai atkreipsi į tai dėmesį, sakys: „Tikrai? Nenoriu persiauti, lipdamas laiptais tikrai neparkrisiu“.

 

Užsiminėte apie nuobodulio periodo svarbą, esą normalu, jog mokyklai besiruošiantis vaikas, darželyje kurį laiką nuobodžiaus. Kiti galbūt sakytų: jau vėluojame į mokyklą, ten jam būtų įdomiau.

Taip, labai svarbu nuobodulio neišbraukti iš vaiko gyvenimo. Mes dabar linkę sudominti vaikus visu kuo, užimti nuo ryto iki vakaro, bet nuobodžiaujant mąstymo procesas vyksta. Galbūt virškinama išgyventa patirtis arba pereinama į kitą brandos etapą: tai, koks buvo mūsų žvilgsnis, interesas, susidomėjimas, jau suvokta, išmokta, išžaista, o į tą naują dar nepereita. Reikia laiko.

 

Leisdami išgyventi ir šį periodą, rodome pagarbą vaikystei ir vaikui. Tas periodas irgi reikalingas, kaip darbymetis ir atostogos. Aš susidomėjęs skaitau knygą, o perskaitęs einu pasivaikščioti. Įkvepiu – iškvepiu. Visur gyvenime yra tų dalykų.

Man patinka žodis, kurį vis sakome – branda. Kai kažkas bręsta, tai turi pabūti, pasikeisti kokybiškai, kad galėtų įvykti jau kitas žingsnis. Sūrius irgi brandiname.

 

Tačiau visada yra žvalgymosi, ar kas nors neperbręs, nepernoks. Tėvai klausia, ar nėra jie per daug atsargūs ir nelėtina vaiko gyvenimo, leisdami į mokyklą septynerių.

Visada reikia įvertinti daugybę aplinkybių. Niekas nenori vaiko specialiai ir kažkur neleisti.

 

Ar būna, kad Valdorfo pedagogas atkreipia tėvų dėmesį, jog jų šešerių metų dukra ar sūnus jau atrodo pasiruošęs mokyklai?

Matyt, jog gali pasitaikyti individualių atvejų. Dažnai klausimas, dėl ankstesnio vaiko ėjimo į mokyklą, kyla dėl jo intelektinės brandos. Vaikas pažįsta raides, gali perskaityti vardą, skaičiuoja. Tai lyg rodytų, kad taip, jis jau pasiruošęs.

 

Kad būtų labai paankstėjusi socialinė ir emocinė branda – praktiškai nebūna tokių dalykų. Tokių poslinkių nėra nei kai kalbame apie vaikystę, nei jaunystę. Jei prieš daugiau metų baigę mokyklą žmonės noriai – gal dėl spaudimo – tęsdavo mokslus ar dirbdavo, tai dabar jaunas žmogus dažnai nežino ką veiks; metus skiria pabandymui. Tai nėra blogai. Kita vertus, tai, tam tikra prasme – atsakomybės vengimas – ją žmogus prisiims vėliau.

 

Kai kurie politikai tokį reiškinį ir laiko argumentu ankstinti mokyklos lankymą. Esą turime piliečių, kuriems jau aštuoniolika, jie balsuoja ir vairuoja automobilius, tačiau gyvenimui ir atsakomybei nepasiruošę.

Dirbtinai to nepadarysi. Man atrodo, kad tendencija atidėti sprendimus, yra gero ir patogaus gyvenimo pasekmė Vakarų kultūrose. Kitose Europos šalyse mokyklinis vaikų amžius skiriasi, vieni pradeda lankyti mokyklą anksčiau, kiti vėliau, tačiau visur pastebima, kad jaunimas nenori anksti imtis atsakomybės. Ne tik kalbant apie mokymąsi, bet ir šeimą, santuoką.

 

Jei norime sutrumpinti ikimokyklinį laikotarpį – gal nesuvokiame jo vertės? Tarkime, jį trumpiname, daugiau visko mokome, anksčiau išleidžiame – bet nebūtinai jis anksčiau prisiims atsakomybes. Kur mes skubame? Žmonių amžiaus trukmė vis ilgėja, į pensiją išeiname vis vėliau. Ir iš ekonominės pusės įdomu: kodėl reikėtų trumpinti, jeigu darbinis amžius ilginamas?

 

Grįžkime prie vaiko pažintinės brandos ir Valdorfo ugdymo. Tarkime, penkerių, vaikas jau moka skaityti, o septynerių – nueis į mokyklą, ten jį iš naujo mokys raidžių. Kaip sprendžiamos tokios situacijos, kaip jaučiasi vaikas?

Girdėjau istoriją iš mokyklos. Atėjo skaitanti mergaitė. O pirmoje klasėje pasakojamos istorijos apie raidę. Tarkime, B – apie bebrų šeimyną. Tada ta raidė rašoma. Mergaitė klausia: „Ką man daryti?“. Mokytoja sako: „O ar girdėjai pasaką apie B raidę – apie bebrą, ar įsivaizdavai, kad jo pilvas kaip B raidė? Čia gali viską įsivaizduoti, kitą dieną nupiešti“. Ir mergaitė atsakė: „Aaa, tada supratau, Valdorfo mokykloje viskas ateina iškilmingai“.

 

Būtent tiems vaikams, kurie greit išmoksta skaičius, raides, į visa tai reikia įlieti turinio. Kokią naudą gyvenime turime iš dalykų, kuriuos pramokstame gana greit, tarsi automatiškai? Juk didžiausią naudą patiriame tada, kai gebame pritaikyti ir žinome to prasmę. Suvokiame, kodėl tai darome, platesnį kontekstą – kultūrinį, socialinį, emocinį. Tada mūsų gyvenimas pilnesnis.

Tarkime, kai mokytoja seka pasaką, vaikas klausosi ir kuria vaizdinius. Tai yra tam tikras gebėjimas. Jei darželyje jis gyveno tomis pasakomis, įsivaizdavo, kad jis – nykštukas ar princesė, tai mokykloje jau supranta, kad jis ne toks. Kilę vaizdiniai yra jo fantaziją plečiantis, gražią sielą puoselėjantis dalykas.

 

Matematikos irgi galima mokytis skirtingai: 2 + 3 = 5 arba – penki – tai, kaip aš galiu gauti tuos penkis, iš kitos perspektyvos. Yra daug variantų. Tai ir matematika, ir mąstymas, ir kūrybingumas. Besimokydamas matematikos, vaikas gali išmokti ir moralinių dalykų, kaip, pavyzdžiui, dalintis. Daugybos lentelę galima mokytis sėdint suole, bet lygiai taip pat ją galima mokytis ir šokinėjant per virvutę.

 

Jeigu Lietuvoje vis dėlto bus priimtas sprendimas dėl mokymosi nuo šešerių metų, ko imsis Valdorfo ugdymo įstaigos? Ar keis ugdymo turinį?

Valdorfo darželyje veikia mišraus amžiaus grupės. Pasikeitus tvarkai, šešiamečiai jau būtų mokykloje su vienmečiais. Tai kitokia socialinė aplinka. Valdorfo mokyklos svarsto, kaip geriausiai išdėlioti ugdymo programos turinį. Viena aišku, ir visi sutariame – į mokyklą ateina visas vaikas, ne tik jo galva. Taigi, pirmus mokymosi metus daugiau skirtume žaidimams, socializacijai, gerų įgūdžių formavimui, spalvoms, muzikai ir kitiems patyrimams.

 

Tuomet priešmokyklinukai darželyje būtų penkerių metų vaikai. Modeliuojate tai?

Norisi, kad nebūtų taip kardinaliai pakeista švietimo sistema. Suprantu, kad Lietuvos švietimas kenčia dėl nelygybės ir norima kuo daugiau, kuo anksčiau įsitraukiančių vaikų, kad galimybės būtų lygesnės. Problema yra, tai galima suprasti. Tačiau gal yra ir kitų būdų ją spręsti? Ne įsibraunant su taisyklėmis ir privalomais dalykais į vaikystę, kai vaiko pagrindinė veikla – žaisti. Juk žaidimas toks svarbus – šitiek tyrimų, kiek daug jis suteikia naudos ir pagerina vėlesnį mokymąsi – ne galimai pagerina, o iš tikrųjų pagerina!

 

Susiduria skirtingos paradigmos. Mano nuomone, mokyklos lankymo amžiaus ankstinimas turėtų būti kuo mažesnis. Klasėje vis tiek bus vaikų, kurių amžius skiriasi metais. Tai kada mes tą ribą brėžiame: sausio pradžioje? Vasarą? Dabar į pirmą klasę dažniausiai ateina vaikai nuo šešerių su puse iki septynerių su puse. Yra skirtumas, ar ateis nuo šešerių iki septynerių, ar nuo penkerių su puse iki šešerių su puse. Vaiko gyvenime per kelis mėnesius gali įvykti didelių pokyčių.

 

Kai mūsų mokiniai emigruoja į užsienį, pavyzdžiui, į Angliją, dažnai gali eiti į vieneriais metais vyresnių vaikų klasę ir prisitaikyti. Jei Anglijoje anksčiau pradedama eiti į mokykla, nereiškia, kad jų programos pergrūstos.

Nebūtų gerai, jei Lietuvoje kardinaliai paankstintume mokymąsi šitiek metų gyvenę kitaip. Tikiuosi, psichologų bendruomenė irgi tars žodį, kas yra subrendimas mokyklai. Vaikas atsiduria didelėje grupėje bendraamžių, jo laikas struktūruojamas, jo judėjimas apribojamas gana ilgą laiką. Tokie dalykai vaikams gali tapti didžiuliu iššūkiu ir sukelti nerimo. Ne tik vaikų, bet ir tėvų jaudinimąsi dėl vaiko.

 

Tarptautinis penkiolikmečių (PISA) tyrimas pateikia informacijos įvairiais pjūviais. Net jei šalyse pagerėja pasiekimai, tai nereiškia, kad viskas tvarkoje. Vaikų nerimo lygis daug kur išaugęs.

Ir kaip mes siekiame geresnių rezultatų? Kiekvienas, kaip žmogus, ir šalis, galime daryti sprendimus. Mes labai žavimės Suomijos pavyzdžiu, geri Singapūro moksleivių rezultatai. Bet Suomijoje – daug gamtos, klasėje – ne vienas mokytojas, vaikai dirba nedidelėmis grupėmis, jų veikla įvairi, jie eina į lauką bet kokiu oru ir ten leidžia daug laiko.

 

Pasigendu rimtos, viešos diskusijos svarbiausiais ugdymo klausimais, tarp jų, ir – kada metas į mokyklą. Į svarstymą, ar ankstinti pradinį ugdymą, turėtų būti įtraukta visa bendruomenė: tėvai, kurie leis vaikus mokytis, auklėtojos, kurios juos ugdė ikimokyklinėje įstaigoje ir mokytojai, kurie juos mokys.

 

Dar yra sakančių, kad vaikai Lietuvoje į mokyklą turi eiti anksčiau, tačiau tik tada, kai pasikeis ir laisvesnė taps pati mokykla.

Tikrai taip, ugdyme turėtų būti daugiau laisvės. Jei mokytojais būtų labiau pasitikima, būtų ne tiek daug dokumentacijos, tikrinimo, ir mokytojo profesija taptų prestižine, ir vaikams būtų geriau. Mokytojas gali matyti labai tiksliai, kas vaikui yra, su kokiais sunkumais jis susiduria, ir kuo jam padėti. Vaikas į mokyklą ateina mokytis, patirti, bendrauti, sužinoti, jis nori sutikti gyvą, kūrybingą, dėstomą dalyką įsimylėjusį mokytoją.

2015-aisiais Lietuvoje priimta Geros mokyklos koncepcija – nuostabus projektas. Mums nereikia galvoti iš naujo, ten daug gerų dalykų sudėta, reikia mąstyti, kaip juos perkelti į gyvenimą. Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos Valdorfo mokyklose jau vyksta daugybė dalykų, kurie įtraukti į Geros mokyklos koncepciją. Bet tai jau kita tema.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.