„Vaiko ir šeimos poreikio pagalbai įvertinimas sisteminiu požiūriu“

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas kompleksinės pagalbos teikimo įvertinimas sisteminiu požiūriu. Nagrinėjamas kompleksinės pagalbos poreikio ir įvertinimo santykis kintant socioekonominei politikai. Kompleksinė pagalba suvokiama kaip koordinuotai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos nuo gimimo iki 18 metų ir asmenims, turintiems didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių iki 21 metų, jų tėvams (globėjams, rūpintojams). Apibendrinant tyrimo rezultatus, išryškinamos probleminės kompleksinės pagalbos sritys ir  modeliuojamos perspektyvos.

Esminiai žodžiai: kompleksinė pagalba, kompleksiškai teikiamos paslaugos, kompleksinės pagalbos gavėjai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Socialinės rizikos šeimos, socialinę atskirtį patiriančios šeimos (skurdas, negalia, psichinės ligos), šeimos, patekusios į krizę (bedarbystė, skyrybos, žalingi įpročiai ir kt.); šeimos, kurios augina vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, tarp jų elgesio, emocijų ir kitų sutrikimų.

Įvadas

 

Kompleksinė pagalba – tai koordinuotas švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų teikimas individualiam vaikui ir jo tėvams ar globėjams. Kompleksinei pagalbai būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, nes teikiant paslaugas šeimai reikalingas sisteminis požiūris, todėl yra svarbūs atsakingų institucijų žingsniai, siekiant įteisinti pastangas, teikti vaikui ir šeimai kompleksinę pagalbą, atitinkančią jų poreikius.

Kompleksinei pagalbai organizuoti, reglamentuoti ir plėtoti pastaruoju metu buvo pasirašyti nauji teisės aktai nacionaliniu ir savivaldos lygmenimis, įgyvendinami ES struktūrinių fondų finansuojami projektai, organizuojamos darbo grupės, konferencijos, seminarai, mokymai.

Straipsnyje analizuojamos ir identifikuojamos iškylančios problemos teikiant kompleksinę pagalbą vaikams ir šeimoms, plėtojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą Rokiškio savivaldybėje. Analizuojami veiksniai, turintys įtakos sistemos efektyvumui.

Kadangi užsienio ekspertų rekomendacijos ir praktika rodo, kad vaikui veiksmingiausia padėti ugdant tėvus ir stiprinant jų tėvystės gebėjimus, todėl daug vilčių dedame į Pozityvios tėvystės ugdymo grupių veiklos rezultatus. Šeimos bendruomeniniuose namuose jau sudarytos 3 tėvų grupės ir vyksta mokymai.

 

Objektas – kompleksinės pagalbos teikimo aktualijos.

Tikslas – išanalizuoti kompleksinės pagalbos kokybę Rokiškio rajono savivaldybėje.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. kovo 20 d. pasirašytu įsakymu Nr. A1-133 „Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016–2020 m. veiksmų plane“ nurodyta, kad „kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai sąvoka – vienos ar kelių rūšių paslaugos, skirtos šeimai įgalinti, t. y. šeimą palaikančioms ir pozityvią jos raidą užtikrinančioms socialinėms, psichologinėms, saugumo galimybėms stiprinti“.

Trijų ministerijų pasirašytas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos ir darbo sveikatos apsaugos ministrų įsakymas „Dėl koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nr. V-651/A1-455/V-1004.

 

Rokiškio rajono savivaldybėje švietimo pagalbą teikia Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT), mokyklų švietimo pagalbos specialistai, socialinę pagalbą – Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistai, seniūnijų socialiniai darbuotojai, Socialinės paramos centras. Sveikatos priežiūros paslaugas – Pirminės sveikatos priežiūros centras, Psichinės sveiktos centras, Visuomenės sveikatos biuras. Rajone veikia 6 vaikų dienos centrai, Jūžintų dienos ir socialinės pagalbos centras ir Obelių motinos ir vaiko krizių centras. Šiais metais savivaldybėje pradėjo dirbti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Nuo gegužės 1 d. atidaryti Šeimos bendruomeniniai namai.

 

Kadangi užsienio ekspertų rekomendacijos ir praktika rodo, kad vaikui veiksmingiausia padėti ugdant tėvus ir stiprinant jų tėvystės gebėjimus, todėl daug vilčių dedame į Pozityvios tėvystės ugdymo grupių veiklos rezultatus. Šeimos bendruomeniniuose namuose jau sudarytos 3 tėvų grupės ir vyksta mokymai. Pagalbos sistema sukurta pakankamai plati, turint galvoje mažėjantį gyventojų skaičių rajone. Išplėtus paslaugų spektrą, tikimasi veiksmingų ir pozityvių pokyčių bendrame socialiniame rajono kontekste.

 

Šiuo metu pasigendama lygiaverčių santykių, grįstų pasitikėjimu ir pagarba tenkinant vaiko ar šeimos poreikius. Vis dar iškyla pasidalijimo konfidencialia informacija problemų arba ji būna ne laiku. Nenoras prisiimti atsakomybės, perduodant ją kitai institucijai, gynybiškumas, o kartais profesinių ir socialinių kompetencijų trūkumas trukdo pagalbos veiksmingumui. Daugeliu atvejų kol kas tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra suprantamas labai paviršutiniškai – kaip šeimų ar asmenų įtraukimas į socialines programas, bendruomenės gyvenimą, nevyriausybinių organizacijų veiklą. Kiekviena šeima gali turėti kompleksinių poreikių, kuriems patenkinti reikalinga įvairi kompleksinė pagalba šeimų problemoms spręsti.

Tyrimo problematika ir aktualumas

 

Pastaruoju metu Rokiškio savivaldybėje labiausiai trūksta kvalifikuotos psichologinės pagalbos ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Visas ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo problemų krūvis tenka PPT specialistams. Jei tėvai ar ugdymo įstaigų specialistai laiku nepastebi vaiko ugdymosi problemų, jos diagnozuojamos pavėluotai.

Rokiškio rajone bene silpniausiai funkcionuojanti grandis, teikiant kompleksinę pagalbą, yra ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Rajonas neturi vaikų neurologo, trūksta vaikų psichiatro paslaugų, nėra ankstyvosios raidos korekcijos centro. Darželiuose ir darželiuose- mokyklose nėra nė vieno psichologo etato. Pastaruoju metu Rokiškio savivaldybėje labiausiai trūksta kvalifikuotos psichologinės pagalbos ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Visas ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo problemų krūvis tenka PPT specialistams. Jei tėvai ar ugdymo įstaigų specialistai laiku nepastebi vaiko ugdymosi problemų, jos diagnozuojamos pavėluotai. Visa tai apsunkina korekcinį darbą įveikiant ugdymosi sunkumus. Neretai ir sveikatos sutrikimai pastebimi tik mokykliniame amžiuje. Daugėja vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, autizmo ir kitų kompleksinių sutrikimų. Per pastaruosius 10 metų Rokiškio rajone vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, skaičius išaugo nuo 12,5 proc. iki 17,5 proc. Sprendžiant problemą svarbi ne tik specialistų, bet ir visos bendruomenės įtaka, todėl reikia prisiimti atsakomybę visiems – tėvams, pedagogams ir pagalbos specialistams.

 

Prieš dvejus metus Rokiškio švietimo centre buvo organizuota apskritojo stalo diskusija „Kompleksinės pagalbos veiksmingumą lemiantys veiksniai“. Pagalbos kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: paslaugų koordinavimo, socialinės partnerystės, praktinių veiksmų dermės. Dažniausiai pasitaikančios kliūtys – neteisingai suprasta partnerystė ir praktinių veiksmų dermė. Kartais sunku gauti konfidencialią informaciją iš Psichikos sveikatos centro specialistų, tai sukelia tarnybos specialistams problemų skiriant specialų ugdymą. Tarpinsituticinis bendradarbiavimas nėra iki galo apibrėžtas teisės aktais ir savivaldos lygmeniu organizuojamas vadovaujantis ne teisės aktais, o daugiau bendrais žmogiško bendradarbiavimo principais.

 

A. Petrauskienė (2011), nagrinėdama interdisciplininį bendradarbiavimą, jį sieja su paslaugų modernizavimu ir plėtra, siekiant socialinio darbo klientų integracijos į visuomenę. Autorė vardija socialinių darbuotojų ir kitų profesijų atstovų interdisciplininio bendradarbiavimo komponentus: tarpusavio priklausomybė, naujos profesionalų sukurtos veiklos, lankstumas, bendru sutarimu patvirtinti tikslai, bendradarbiavimo proceso refleksija ir veiksniai (profesinis vaidmuo, struktūrinės organizacijos ypatybės, asmenybės savybės). Įgalinančios socialinės paslaugos, kurioms galima priskirti kompleksines paslaugas ankstyvojo amžiaus vaikams ir šeimoms, yra skirtos šeimai sustiprinti, žinioms, įgūdžiams ir kompetencijoms suteikti, jų savivertei ir gebėjimams priimti šeimai ir vaikui naudingus sprendimus toje bendruomenėje, kurioje jie gyvena, padidinti, atsižvelgti į socialinius bendruomenės poreikius ir tapti aktyviais nariais, numatančiais elgesio pasekmes savo ir vaikų ateičiai. Tai lygiaverčių partnerių, turinčių skirtingų kompetencijų, sąveika, kuri pasitelkus dialogą ir bendradarbiavimą leidžia pasiekti šeimai ir vaikui reikalingų pokyčių, bendradarbiavimo raida.

 

Remiantis R. Žukauskienės 2016 m. atliktų tyrimų duomenimis, pagrindinės problemų kategorijos, įgyvendinant kompleksinės pagalbos modelį Lietuvoje, atitinka ir vietos problemas, tai:

1. Tėvų savarankiškumo ir atsakingumo problemos, smurtas šeimoje arba priklausomybė. Trūksta pozityvios tėvystės įgūdžių, tėvai nesilaiko įsipareigojimų, turi specialiųjų poreikių arba yra neįgalūs. Vaikai neleidžiami į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
2. Teisės aktų ir tvarkų trūkumas, neaiškios tvarkos, reglamentuojančios paslaugų teikimą, neužtikrintas institucinis ir finansinis tęstinumas, trūksta arba nėra įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų.
3. Įstaigų, teikiančių paslaugas, bendradarbiavimo trūkumas. Vyraujantis projektinis pagalbos teikimo finansavimas gali neduoti ilgalaikės naudos, nes neužtikrina veiklų tęstinumo.
4. Nemokėjimas organizuoti darbo kitaip negu pagal vertikalią subordinaciją. Požiūrio problemos ir tinkamo „tono“ bendraujant su šeimomis radimo problemos, mokymosi iš patirties ir šeimų mokymo įgūdžių stoka.
5. Atsakomybės neprisiėmimas, manymas, kad tai „ne mano problema“, „gražių ataskaitų“ rašymo kultūros įsitvirtinimas. Problemų sprendimo ir sprendimų priėmimo gebėjimų stoka. Kompleksinės pagalbos poveikio tvarumo problemos.

 

Pastaraisiais metais socialinės partnerystės, tarpinstitucinio bendradarbiavimo problematiką nacionaliniu lygmeniu nagrinėjo G. Kvieskienė (2012), I. Leliūgienė (2012), R. Petrauskaitė-Dusevičienė, T. Jasiukevičiūtė (2014). Pirmiausia nacionaliniu lygmeniu turėtų būti užtikrintas kompleksinių sprendimų tarp ministerijų įgyvendinimo savalaikiškumas, tuo suteikiant juridinį, institucinį, finansinį ir politinį palaikymą, siekiant ilgalaikio poveikio. Pasak Kristinos Kovaitės (2016), tarp kompleksinę pagalbą teikiančių institucijų ir specialistų yra pastebima nuostata, kad jie savo paskirtį suvokia kaip „gelbėtojų“, o ne kaip ugdymo proceso dalyvių.

 

Kadangi bendradarbiavimo samprata moksliniu požiūriu įveikiant ugdymosi sunkumus nėra pakankamai apibūdinta, tad akivaizdu, kad veiksmingumo vertinimas ir matavimas yra komplikuotas. Veiksmingumui apibrėžti siūlomas „pageidautinų veikos rezultatų ir tiems rezultatams pasiekti panaudotų kompleksinių išteklių, indėlių, sąnaudų bei kitų išteklių santykis“ (S. Puškorius, 2007). Bendradarbiavimo veiksmingumas apibūdinamas kaip papildomas indėlis, kuris gaunamas kartu su partneriais taikant konkretų bendradarbiavimo modelį organizacijoje, sistemoje ar valstybėje. Vienas svarbiausių bendradarbiavimo elementų yra sąveika, kuri yra sudėtingas procesas, reikalaujantis gebėti derinti skirtingus interesus, nuomones ir požiūrius. S. Puškoriaus (2007) įvardijama viena svarbiausių – pavaldumo, atsakomybės ir naudos neapibrėžtumo – problemų. Neapibrėžtumo aplinka kompleksines paslaugas teikiantiems darbuotojams ir institucijoms nėra įprasta, jie neturi pakankamai kompetencijų neapibrėžtumo aplinkoje veikti veiksmingai.

 

G. Kvieskienė (2014) teigia, kad du svarbiausi aspektai, leidžiantys vertinti socialinės partnerystės veiksmingumą siekiant vaiko gerovės, yra bendra vietinės bendruomenės vizija, tikslai, kryptys ir aiškūs kokybiniai bei kiekybiniai rodikliai.

D. Martišauskienė (2012), atlikusi tyrimus, nurodo, kad net 90 proc. tėvų mano, jog pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemia geranoriškas pedagogų bendravimas su tėvais, jų nuolatinis įtraukimas į ugdymo įstaigos ir grupines veiklas. Pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybė – vienas pedagogų veiklos profesionalumą lemiančių veiksnių. G. Kvieskienė teigia, kad kompleksinės pagalbos veiksmingumui ir bendradarbiavimui svarbus tvarumas, kurį vaiko gerovės srityje užtikrina viešojo sektoriaus atsakingų institucijų administracijos vadovai, vykdantys formalią struktūruotą veiklą.

 

Mokslininkai, nagrinėdami bendradarbiavimo ir partnerystės socialiniame kontekste problemas, cituodami J. Lordą, asmens įgalinimą traktuoja kaip besitęsiantį procesą, įtraukiantį asmenį į pozityvius pokyčius, susijusius su individo savigarba, įvaizdžiu, padedantį kurti ir plėtoti prasmingus socialinius ryšius, kurie sudaro socialinį tinklą – žmonių, kurie vieni kitus palaiko. Įgalinimo procese susiduria įgalintojas ir įgalinamasis prieš probleminę situaciją, kurią bandoma įveikti lygiaverte sąveika horizontalių santykių fone. Labai svarbu kurti, būti, veikti lygiavertėje aplinkoje.

S. Burvytė (2015), tyrinėdama socialinės pedagoginės (kompleksinės) pagalbos poreikį, identifikuoja socialinių pedagoginių ir vadybinių, organizavimo, verslumo kompetencijų nepakankamumą, kompleksinę pagalbą teikiančių specialistų neužtikrintumą dėl tęstinumo, kai nėra žinoma, ar apmokius specialistą bus galimybė jį įdarbinti.

 

Tyrimas „Kompleksinės pagalbos teikėjų profesinės veiklos kiekybinis įvertinimas Rokiškio rajono savivaldybėje“

 

Tikslas – išanalizuoti kompleksinės pagalbos kokybę Rokiškio rajono savivaldybėje.

Objektas – kompleksinės pagalbos teikimo aktualijos pagalbos specialistų požiūriu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti problemas ir kiekybiškai įvertinti esamą situaciją.
2. Išsiaiškinti įvertinimo rodiklius, kurie gali padėti priimti naujus sprendimus siekiant gerinti kompleksinę pagalbą.

Tyrimo metodai

 

Tyrimas atliktas Rokiškio rajono savivaldybėje 2018 m., taikant uždaros elektroninės anketos metodą. Tyrime dalyvavo kompleksinę pagalbą teikiantys specialistai, dirbantys savivaldybėje (n = 30).

Duomenys renkami atsakant į uždaro tipo klausimus, į kuriuos atsakydami respondentai kiekybiškai įvertino kompleksinės pagalbos teikėjų profesinę veiklą, tarpinstitucinį bendravimą ir bendradarbiavimą bei pokyčius užtikrinančios kompleksinės pagalbos kokybę. Duomenų analizė atlikta anketos turinio analizės metodu, konkrečiame kontekste nustatant įvertinimo lygmenį.

Tyrimo dalyviai atstovavo skirtingas paslaugas teikiančių sričių specialistams: socialinis darbuotojas, specialusis pedagogas, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, socialinis pedagogas, gydytojas, psichologas.

Tyrimo aktualumas

 

1. Specialistų, teikiančių įvairias reikalingas paslaugas vaikams ir šeimoms, bendradarbiavimas ir bendravimas yra sudėtingas procesas. Šių paslaugų veiksmingas koordinavimas reikalauja aukštų koordinatoriaus bendrųjų ir profesinių kompetencijų, savivaldybės vadovų tinkamo požiūrio sukuriant ir patvirtinant pagalbos teikimo, bendradarbiavimo valdymo ir koordinavimo modelį. Šiuo metu bendradarbiavimas tarp institucijų nėra vertinamas kaip vadybinė funkcija. Skiriamas nepakankamas dėmesys specialistų bendradarbiavimo ir kitiems bendriesiems gebėjimams, kurie reikalingi praktinėje veikloje, ugdyti.
2. Kompleksinės pagalbos įgyvendinimas ir rezultatai nėra pagrįsti sistema ir įrodymais, o priklauso nuo asmeninių specialistų savybių ir tarpusavio sutarimo. Paslaugas ir veiksmus derinama daugiau individualiu lygmeniu negu tarpinstituciniu, nes nėra reglamentuotų veiksmų sekos.
3. Specialistai, dirbdami su šeima, labiau orientuojasi į „veiksmingą“, t. y. greitą, paslaugos suteikimą, bet nėra siekiama ilgalaikio poveikio. Tėvai ir globėjai neįgalinami prisiimti atsakomybės už vaikų ir savo ateitį. Taip skatinami paslaugomis naudotis vartotojiškai, sukeldami pavojų didėjančiai paslaugų vartotojiškumo ir biudžeto naštai. Pagalbos specialistai neturi būti „tik gaisrų gesintojai“ arba žaidimo „siunčiu toliau“ dalyviai.

Tyrimo išvados

1. Apklausos duomenimis, tik pusė (51 proc.) tiriamųjų nurodo, kad profesinės veiklos galimybės yra geros arba patenkinamos. Analogiškai vertinamos ir profesinės veiklos darbo sąlygos.
2. Materialinis atlygis tenkina tik 14 proc. respondentų, o nematerialiniu įvertinimu, profesiniu įvertinimu ir palaikymo lygiu patenkinti 45 proc. apklaustų specialistų.
3. Gerai ir labai gerai savo emocinę būklę vertina mažiau nei pusė specialistų – 43 proc., patekinamai – 54 proc., emocinį nuovargį ir išsekimą jaučia ir savo emocinę būklę blogai vertina 3 proc. respondentų.
4. Savo asmeninius pasiekimus 75 proc. respondentų vertina kaip gerus ir labai gerus, o bendravimą ir bendradarbiavimą su kitais pagalbos specialistais net 80 proc. vertina gerai ir labai gerai.
5. Teigiamai visuomenės požiūrį į kompleksinę pagalbą vertina 44 proc. respondentų.
6. Teikiamos pagalbos prieinamumą gerai ir labai gerai vertina 60 proc. apklaustųjų, o ryšius tarp skirtingų institucijų gerai vertina tik 46 proc. respondentų.
7. Respondentų nuomone, šiuo metu dėl bendravimo ir bendradarbiavimo geriausiai vertinama švietimo pagalba, antroje vietoje – socialinė pagalba, trečioje vietoje – sveikatos priežiūros paslaugos.

 

Individualiu specialistų lygmeniu

1. Stiprinti bendradarbiavimo, komunikacijos ir profesines kompetencijas tarp pagalbos tiekėjų praktiniu lygmeniu.

2. Įtraukti kuo daugiau rizikos grupės šeimų į teikiamų paslaugų planų įgyvendinimą, siekiant ilgalaikio paslaugų poveikio. Įgalinti tėvus prisiimti atsakomybę už vaikus, prisidėti prie paslaugų teikimo savo asmeniniu indėliu (dėmėsiu, papildoma veikla, bendradarbiavimu).

 

Institucijų lygmeniu

1. Užtikrinti kompleksinės pagalbos sistemiškumą ir sprendimų bei veiksmų koordinavimą, kiekvienu atveju sudarant individualų pagalbos planą.
2. Stiprinti bendradarbiavimo kultūrą ir aplinką tarp tarpinstitucinės pagalbos komandos institucijų, užtikrinant informacijos dalijimąsi, sprendimų derinimą, komandos susirinkimų reguliarumą ir veiksmų nuoseklumą.

 

Savivaldos lygmeniu

1. Sudaryti, sukurti ir patvirtinti struktūruotą, nuoseklią bendradarbiavimo pagalbos sistemą Rokiškio rajone.
2. Užtikrinti tarpinstitucinės pagalbos modelio struktūrinį ilgalaikiškumą, suteikiant politinį ir administracinį palaikymą, finansavimo tęstinumą ir objektyvų specialistų teikiamų paslaugų rezultatų veiksmingumo vertinimą.
3. Skatinti pagalbos specialistus materialiai ir nematerialiai, didinat jų motyvaciją veiklai.