Vaikai ir seneliai apsikeitė savo vaikystės patyrimais

Jau ne pirmus metus Stepono Dariaus vardo Klaipėdos r. Judrėnų pagrindinėje mokykloje vyko ugdymo diena, skirta mokinių seneliams. Šiemet ši tradicinė šventė, įtraukianti miestelio bendruomenę, pasukta kiek kitu kampu – mokiniai patys noriai kūrė renginio formatą.

Mokyklos direktorė Kristina Ruškienė, dėkodama vaikų močiutėms ir seneliams už atvykimą į renginį, pastebėjo, kad šiais laikais senoliai – jau kitokie nei prieš dešimtmetį. Anksčiau vyresnioji karta labiau telkdavosi į senųjų amatų ir folkloro pristatymą, o dabar į kartų dialogą žvelgiama lanksčiau, pasitelkiamos dažnam vaikui artimesnės, suprantamesnės temos. Pradinių klasių mokiniai pristatė savo artimųjų vardus, užsiėmimus, ryšius, juos apibūdino. Tuo pat metu seneliai dalijosi prisiminimais iš tų laikų, kai buvo to paties amžiaus, kaip jų anūkai. Renginyje dalyvavusi močiutė Regina palygino, kad šiuolaikinės kartos vaikai – daug veržlesni, laisvesni. „Dabartinių vaikų drąsa – iki dangaus, kosmoso“, – teigė ji. Taip pat prisiminti anuomet dominavę naminiai patiekalai, kasdieniai kaimo vietovėse gyvenusių žmonių darbai – lapų grėbimas, malkų nešimas, gyvulių priežiūra… „Mes žinojome, kas yra tuščias skrandis ir šaltos kojos“, – nelengvą jaunų dienų patirtį apibūdino močiutė Vilija. Auditoriją privertė nusišypsoti ir išryškėję kartų mąstymo skirtumai – patarlę ,,kas skaito, rašo…“ vyresnioji karta užbaigė žodžiais „tas duonos neprašo“, o štai jaunasis dalyvis pridėjo – „tas nieko nedirba“.

Laimos Dargevičienės nuotraukos

Per Nepriklausomybės laikotarpį išaugo nauja karta, kuri nestovėjo eilėse prie ledų ir chalvos, nėjo per pusnis ir purvą, nenešiojo plyta trintų džinsų, neklausė juostinių magnetofonų ir greičiausia nešoko prie savadarbės šviesos muzikos. Daugeliu atveju tie, Nepriklausomybės laikų vaikai, nebelakstė „JAWA“ ir „IŽ“ motociklais, nebežaidė iki išnaktų futbolo ten, kur vartus atstojo dvi skardinės, nenušliaužė nuo kalvų sniego, nesėdėjo ant pašto laiptų, degant vieninteliam pakrypusiam gatvės žibintui…

Tačiau tikrai galima pasidžiaugti, kad dabartinėse mokyklose, kuriose dirba inteligentiški mokytojai, auga vaikai, reikalingi moderniai Lietuvai. Čia santykis su mokiniais – lyg neužpučiama žvakė vėjyje: visada iš naujo blyksteli ryškia šviesa, užgožiančia skaudžios praeities šešėlius. Norėtųsi palinkėti, kad ši kolektyvinė bendruomenės dvasia mokykloje išliktų ir toliau, bendrame kelyje sujungtų skirtingus žmones ir skirtingas kartas, brėžtų kiekvieno asmeninį ir kartu bendrą pasaulio žemėlapį…

Renginį vedė mokyklos bibliotekos vedėja Vilija Norvilienė.

+75

0