Vadovėliai: vertinimas, lūkesčiai ir kitos naujovės…

Nors pavasaris dar nelepina šiluma, bet jau pirmosiomis jo dienomis Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vyko „karštas“ pirmasis leidėjų, pedagogų, tėvų, moksleivių atstovų susitikimas, per kurį aktyviai diskutuota dėl vadovėlių leidybos tvarkos atnaujinimo. Susitikimo metu aptartos priemonės, kaip gerinti vadovėlių kokybę ir kokios permainos būtinos juos rengiant ir vertinant.

 

„Vadovėlių, kaip ir kitų mokymo priemonių, svarba mokykloje nėra abejojama. Nesinori kelti klausimo, ar su mūsų vadovėliais yra kažkas blogai, bet norisi pasakyti, kad visada gali būti geriau… Juk siekiamybė – turėti patikimą ugdymo turinį, atitinkantį XXI a.“, – susitikimą pradėjo švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius.

 

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasidalijo mintimis apie šios srities iššūkius, nes, pasak jos, be to, kas moko ir ugdo mūsų vaikus, itin svarbu žinoti, ko ir kaip juos moko…

„Į visa tai įeina keli labai svarbūs dalykai – tai Ugdymo programos (kaip jos turi keistis, kiek jos turi būti detalios?), vertinimo sistema (standartizuoti testai, vertinimo metodai, ką jais vertiname: žinias ar pažangą, koks yra egzaminų vaidmuo?..), ugdymo ir mokymo priemonės. Suprantame, kad vieno tobulo vadovėlio nėra, tie laikai jau seniai praėjo. Mokytojas dabar gali rinktis mokomąją medžiagą iš įvairių informacijos šaltinių, padedančių perteikti ugdymo turinį. Klausimas, kaip užtikrinti visų priemonių kokybę ir kiek valstybė į tai gali kištis?.. Kaip užtikrinti, kad ugdymo turinys būtų gyvas, neišsisemtų pasibaigus tam tikro produkto sukūrimo finansavimui, o priešingai – nuolat atsinaujintų. Visa tai yra itin didelis iššūkis“, – kalbėjo ministrė.

Ji taip pat pabrėžė, kad pasaulinė praktika rodo, jog egzistuoja du klausimai, į kuriuos nėra vieno teisingo atsakymo: koks turi būti mokytojas ir koks turi būti ugdymo turinys? „Nesinorėtų, kad dabartinė situacija būtų vertinama kaip reforma – tai tiesiog prisitaikymas prie nuolat kintančio gyvenimo“, – sakė ministrė.

 

Ji taip pat pabrėžė, kad pasaulinė praktika rodo, jog egzistuoja du klausimai, į kuriuos nėra vieno teisingo atsakymo: koks turi būti mokytojas ir koks turi būti ugdymo turinys? „Nesinorėtų, kad dabartinė situacija būtų vertinama kaip reforma – tai tiesiog prisitaikymas prie nuolat kintančio gyvenimo“, – sakė ministrė.

 

ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas Jokimaitis teigė, kad esamą situaciją lemia daugybė faktorių. Vienas iš jų – valstybės rengiami ir tvirtinami dokumentai. Pavyzdžiui, neseniai buvo pakeistos vadovėlių higienos normos – visi pajuto teigiamą pokytį.

„Kitas svarbus dokumentas – Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašas. Daug diskutuojama dėl šio dokumento, jo atnaujinimo klausimas buvo keliamas jau prieš 5-erius metus. Esminį vaidmenį atlieka sąvokų pakeitimai. Būtent dėl jų kartais sulaukiame kitų valstybės institucijų (Valstybės kontrolės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos) dėmesio. Pavyzdžiui, nuo šiol vadovėliu bus laikoma ne tik spausdinta, bet ir skaitmeninė priemonė. Antra reikšminga sąvoka – mokymo priemonės (tiesiogiai mokymui(si) ar ugdymui(si) naudojamos spausdintos ar skaitmeninės mokymo priemonės, daiktai, medžiagos ir įranga). Seniau į sąvoką ugdymo priemonė buvo įtraukti ir baldai. Dabar taip negalės būti“, – dokumentų naujovėmis dalijosi R. Jokimaitis.

 

Be to, pasak jo, bus vertinami ne tik nauji vadovėliai, bet ir seni. „Taip bus todėl, kad, paprastai, programos pasikeisdavo, o vadovėliai ne. Tada vadovėliai visiškai neatitikdavo programų. Akcentuojama, kad mokyklos už mokinio krepšelio lėšas, skirtas vadovėliams ir mokymo priemonėms, gali įsigyti tik įvertintus vadovėlius. Tai pasitikrinti nėra sunku: duomenų bazė prieinama laisvai. Taip pat skatinamas atsakomybės pasidalijimas, aprūpinimo vadovėliais ir kitomis mokymo priemonėmis proceso demokratizavimas. Pavyzdžiui, anglų kalbos vadovėliai perkami beveik kasmet, o štai istorijos vadovėlis išleistas prieš 8-erius metus. Taigi, išplečiamas sąrašas tų sprendimų, kuriuos reikėtų derinti su Mokyklos taryba“, – sakė R. Jokimaitis.

Kaip vieną iš naujovių R. Jokimaitis paminėjo ir tai, kad prireikus ŠMM galėtų inicijuoti aktualių, trūkstamų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių parengimą.

 

Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkas Rolandas Kučiauskas, reaguodamas į pastabas, sakė, kad anglų kalbos vadovėlis šiandien yra vienas pažangiausių, ir palinkėjo visiems kitiems eiti panašiu keliu…

„Itin aktualus klausimas – vadovėlio kokybė ir, žinoma, vertinimas. Kas visa tai darys, kas prisiims atsakomybę? Ar vertinanti institucija gali būti ir viena iš vadovėlių rengėjų? Mes manome, kad ne. Į vadovėlių leidimo tvarkos aprašą turėtų būti įtraukta ir skaitmeninė vadovėlio versija. Tada leidėjai prie kiekvieno spausdinto vadovėlio turėtų pateikti ir elektroninį jo variantą. Be to, svarbu, kad su ateinančiais į mokyklas vadovėliais būtų galimybė susipažinti iš anksto. Pavyzdžiui, Knygų mugėje“, – klausimais ir pastebėjimais dalijosi R. Kučiauskas.

 

„Anglų kalbos vadovėlius leisti kasmet, nes tai – pažangiausia, ką šiandien turime? Liūdna girdėti, kai supriešiname fizikos ar istorijos vadovėlius, sakydami, kad per 8-erius metus Antrasis pasaulinis karas nepasikeitė“, – sakė leidyklos „Šviesa“ vadovė Jurga Nacevičienė. Ji pastebėjo, kad šiuo metu mokyklose naudojami morališkai pasenę vadovėliai. „Tokia situacija susidariusi todėl, kad dažnai mokyklos prioritetai būna nukreipiami ten, kur stipriai veikia vadovėlių leidėjai arba mokytojai sugeba padaryti spaudimą į savo pusę. Ir dar… Besiklausant man iškilo klausimas. Minėta, kad prie popierinių vadovėlių būtina pateikti skaitmeninę versiją, o jeigu leidžiamas elektroninis vadovėlis arba metodinė priemonė, tada reikia pateikti popierinę versiją?“ – klausė ji.

 

„Gyvename tokiu metu, kai skaitmeninama beveik viskas, manau, kad elektroniniams vadovėliams popierinių variantų nereikia, bet šalia popierinių – būtinai“, – atsakė R. Kučiauskas.

„Gyvename tokiu metu, kai skaitmeninama beveik viskas, manau, kad elektroniniams vadovėliams popierinių variantų nereikia, bet šalia popierinių – būtinai“, – atsakė R. Kučiauskas.

J. Nacevičienės nuomone, turėtume pasižiūrėti ir į realijas, kaip atrodo klasės ir kokių galimybių vaikai turi dirbti su skaitmeninėmis priemonėmis. „Kalbant apie pažintį su naujais produktais, kasmet lapkričio mėnesį yra rengiama paroda „Mokykla“, kur prisistato visos leidyklos, o mokytojai gali susipažinti su visai naujais vadovėliais ir kitomis priemonėmis“, – priminė ji ir patvirtino, kad puikus sprendimas stipriau kontroliuoti tai, kam yra išleidžiami mokyklos pinigai, nes per tuos metus, kai kontrolė buvo panaikinta, kur išleidžiamos lėšos, nežinojo niekas.

 

„Jau beveik metus atliekame tyrimus, analizes, kaip paskirstomi pinigai. Matome, kad atskaitomybė nebuvo vykdoma arba kontrolės mechanizmai neveikė. Ministerija prižiūri valstybės biudžeto formavimo mechanizmą ir negali atsakyti už kiekvienos mokyklos sprendimus. Dabar, siekiant stiprinti skaidrumą ir atskaitomybę, formuojamas naujas Mokyklos finansavimo modelis. Ar švietimo lėšų apskritai pakanka, labai sunku teigti. Kai matome, kad 50 proc. mokyklos lėšų yra panaudojama ūkiui ir administravimui, suprantame, jog tai nėra normalu. Akivaizdu, kad tiesiog nemokame paskirstyti lėšų ir skiriame jas ne ten, kur reikia“, – pabrėžė ministrė.

Santykis tarp skaitmeninių ir popierinių leidinių, anot ministrės, diskutuojamas visame pasaulyje. „Turime suprasti, kad negalime turėti tik popierinių vadovėlių, nes nebe tie laikai, lygiai kaip ir turime suprasti, kad negali viskas būti tik skaitmeninta, nes mūsų mokyklos tam dar nėra pasiruošusios“, – sakė ji.

 

Pasidalijęs prisiminimais „Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius Saulius Žukas klausė: „Visiškai pritariu bendrai pozicijai, kad mokyklos pirktų patvirtintus vadovėlius. Bet prisiminkime visai neseną patirtį, kai 2015 m. buvo patvirtinta nauja Lietuvių kalbos ir literatūros programa ir tų pačių metų rugsėjį jau buvo pradėta pagal ją mokyti. Nors ir būta kalbų, kad porą metų turėtų trukti pereinamasis laikotarpis, kol autoriai parašys vadovėlius. Taigi dalis vadovėlių pradėjo funkcionuoti be žymos, o vertinimą gavo vėliau. Dabar vėl girdime, kad atnaujinamos bendrosios programos. Jų labai reikia, bet ir vėl kyla klausimas, ar užteks autoriams ir leidėjams laiko paruošti vadovėlius? Jeigu einama plačiu frontu ir atnaujinamos beveik visos programos, ar biudžeto lėšų bus pakankamai, kai pasikeis programos ir mokyklos turės įsigyti naujus keleto sričių vadovėlius iškart? Ar nebus mūsų, leidėjų, tuščios investicijos, nes ugdymo įstaigos negalės naujų vadovėlių įpirkti?“

 

„Jau Pasaulio švietimo forume kalbėta, kad turime pamiršti „užrakintas“ ugdymo programas, taip pat pamiršti „instruktyvius“ vadovėlius. Retorika, kad mokytojas negali dirbti, nes nėra naujo vadovėlio, dabartiniais laikais – nesuvokiama. Ugdymo turinys yra gyvas, neįmanoma sustabdyti ugdymo proceso. Negalime mesti į šalį senų vadovėlių, palaukti, kol bus parengti nauji, tada parengti mokytojus ir tik tada imtis ugdymo proceso. Taip sistema nebeveikia. Viskas vyksta nuolatos, ugdymo procesas nesustoja. Galima pažiūrėti į aukštąsias mokyklas… Dėstytojai neturi naujų vadovėlių, bet vadovaujasi naujausia esama medžiaga. Žinoma, bendri sutarimai turi būti“, – atsakė ministrė J. Petrauskienė.

 

S. Žukui kilo dvejonių, kaip tada derėtų vertinti nuolatinį kopijavimą, kuris pažeidžia autorių teises? Jeigu sakoma, kad mokytojas gali kopijuoti viską iš bet kur ir bet kada… Pasak ministrės, intelektinės nuosavybės klausimas aktualus visoms sritims…

J. Nacevičienė pasidžiaugė priimamais sprendimais, bet kartu pastebėjo ir jų dviprasmiškumą: „Man labai patinka tai, ką sako ministrė, kad turėtume paneigti nuostatas, jog egzistuoja vienas vadovėlis, kuriuo turime šventai tikėti. Taip vaikui nuo mažų dienų formuojame, kad yra viena tiesa ir kitų būti negali. Bet taip pat norisi pritarti ir Sauliui, kad negalima eiti link kraštutinumų. Šiuo metu turime labai griežtą programą, kurios privalome laikytis. Taip pat labai griežtą vadovėlių vertinimą. Kita vertus, kalbame, kad viskas turi vykti laisvai, mokytojas pats turi gebėti susirasti informaciją, atsirinkti medžiagą pamokoms. Taigi yra dvi visiškai priešingos viena kitai ideologijos. Tyrimai rodo, kad dažnai mokytojai vadovaujasi ne programa, o vadovėliais. Būtent dėl to vadovėlių reikalavimai ir yra tokie griežti. Situacija tokia – mokytojai išeina vadovėlį, bet neišeina programų.“

„Mes iš tiesų turime tikslą, kad mokytojas vadovautųsi programa ir pats dėliotųsi ugdymo procesą taip, kaip jis nori dirbti klasėje. Tačiau situacija yra kitokia… Galbūt galime diskutuoti apie tarpinį variantą? Juk visi procesai užtruks mažiausiai 5-erius metus, kol mokytojas išlaisvės, gebės kūrybiškai rinktis medžiagą ir kurti ugdymo procesą“, – siūlė ji.

 

Ugdymo plėtotės centro (UPC) vadovas Giedrius Vaidelis teigė: „Vadovėlis yra praeito šimtmečio mokymo priemonė, o dabar turime kalbėti apie kažką lankstesnio, dinamiškesnio. Akivaizdu, kad modelis, veikęs anksčiau, dabar kiša koją. Ir šiandien girdime, kad mokytojai be vadovėlio neturi galimybės mokyti. Žinoma, turime sutikti su tuo, kad šiandien dar nesame pasiruošę supriešinti skaitmeninio turinio su vadovėliu. Vadinasi, turime mąstyti apie abi priemones lygiagrečiai. UPC atsakingas už vadovėlių turinį. Matome silpnąsias puses. Suprantame, kad sunku nuo senų pereiti prie naujų modelių ir daug lengviau eiti įprastu keliu – kalbu ir apie mokytojus, ir apie mokyklų vadovus. Nežinau, ką reikia daryti, kad mokytojai suvoktų, jog šiandieniniai vadovėliai jau nebe tie, kokie buvo iki 2000-ųjų, kai viskas vykdavo nuosekliai.“

„Žinoma, kita mūsų silpnybė – tai lėšų stoka, kuri visiems kiša koją. Mokykla dažnai renkasi pigiausią vadovėlį arba jo išvis neperka. Mūsų manymu, apskritai reikia grįžti prie juridinio pagrindo ir kiekvieno (mokytojo, vadovo ar leidėjo) asmeninės atsakomybės, kad už tam tikrą atvejį būtų baudžiama ne visa sistema, o asmuo, nešantis atsakomybę“, – pastebėjo jis.

 

Kaip vieną didžiausių problemų G. Vaidelis pažymėjo turinio vertinimą: „Galbūt ir aukštosios mokyklos prisijungs prie turinio vertinimo?.. Taip pat šiame lauke turi dalyvauti ir mokytojai praktikai. Šiandieninis iššūkis, kurį turime išspręsti, – kaip padaryti greitesnį ir lankstesnį vadovėlio maketą, priemonės projektą, kad patikrinimas nebūtų vilkinamas. Manau, kad tai padaryti mums turėtų padėti skaitmeninė erdvė.“

„Galvos skausmu vis dar lieka pasenę vadovėliai. Leidyklos siūlo įsigyti 172 vadovėlius, išleistus iki 2007-ųjų. Viena vertus, tarsi reikėtų siūlyti „išsivalyti“, kad mokytojai negalėtų įsigyti tokių vadovėlių, kita vertus, jeigu mokymo priemonės yra geros, galbūt nesvarbu, kada jos išleistos, nes kūrybiškas mokytojas visada ras, ką iš jo pasiimti?..“ – mintimis dalijosi G. Vaidelis ir priminė, kad ministrei buvo pateikti 3 pasiūlymai: „Steigti, kaip ir anksčiau yra buvę, ekspertų komisiją ŠMM. Antrasis – palikti taip, kaip dabar yra, įvedant tam tikrus saugiklius. Pabrėžiant, kad mokyklos gali įsigyti tik įvertintus vadovėlius, pasielgus kitaip, taikyti atitinkamas sankcijas mokyklai arba leidyklai. Trečiasis – į vertintojų grupę įtraukti aukštųjų mokyklų mokslininkus, dėstytojus ir pan. Dabar turime ir dar vieną – išvis atsisakyti vertinimo ir apsisprendimą dėl vadovėlio palikti mokytojams. Galbūt netgi į pedagogų atestaciją įtraukti tokį punktą. Tada mokytojai iš tiesų būtų ugdymo turinio kūrėjai.“

 

„Man kyla klausimas, ar kuriama nauja tvarka didins pasitikėjimą švietimu, ar priešingai – mažins. Manyčiau, kad mažins. Pasitikėjimas švietimu kuriamas per santykį. Grįžtant prie G. Vaidelio siūlymo, manome, kad geriausia būtų, jei atsakomybė nebūtų „ištaškyta“, o ją prisiimtų ŠMM. Nuleidžiant atsakomybę mokyklos vadovui, demokratijos nebus. Pasitikėjimą švietimu gali kurti ekspertai, kurie yra tam tikra parama mokytojui“, – pastebėjo Tėvų forumo atstovas Kęstutis Mikalajūnas.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovo Gyčio Vaškelio pastebėjimu, neteisinga, jeigu mokyklos vadovas nupirktų prastus, neįvertintus istorijos vadovėlius, o, pavyzdžiui, Saulius Žukas drauge su Alfredu Bumblausku turėtų už tai atsakyti… Pasak jo, demokratijos mums pakanka, bet reikėtų reaguoti į tai, kas vyksta: „Dabar viską mėginame suvesti į atsakomybes ir bausmes, tai apie kokį kūrybiškumą dar galime kalbėti?.. Jeigu jau vertintojus išviešiname, tai galbūt galima dirbti visiems kartu?“

Jeigu siekiame Suomijos pavyzdžio, tai reikėtų pradėti nuo kito galo – atsisakyti egzamino. Dabartinė problema – ne vadovėliai. Iš esmės, baigiamosiose klasėse mokytojai ir mokiniai ruošiasi egzaminams. Pasiimama programa, išbraukoma, kas nereikalinga egzaminui, ir tada dirbama. Egzaminui kūrybiškumo taip pat nereikia. Mokinys parašo rašinį, kuris įvertinamas pagal tam tikrus nuostatus. Kūrybiškumo čia mažai. Geras mokytojas gali dirbti ir be vadovėlio. Jis moka ir senus vadovėlius panaudoti – dalimis…

„Jeigu siekiame Suomijos pavyzdžio, tai reikėtų pradėti nuo kito galo – atsisakyti egzamino. Dabartinė problema – ne vadovėliai. Iš esmės, baigiamosiose klasėse mokytojai ir mokiniai ruošiasi egzaminams. Pasiimama programa, išbraukoma, kas nereikalinga egzaminui, ir tada dirbama. Egzaminui kūrybiškumo taip pat nereikia. Mokinys parašo rašinį, kuris įvertinamas pagal tam tikrus nuostatus. Kūrybiškumo čia mažai. Geras mokytojas gali dirbti ir be vadovėlio. Jis moka ir senus vadovėlius panaudoti – dalimis… Manau, kad tiesiog reikia daugiau kūrybinio darbo ir bendradarbiavimo tarp mokytojų, leidėjų, vadovų ir panašiai“, – kalbėjo G. Vaškelis. Jis pridūrė, kad, kol mokykloje neturėsime veiklaus demokratiško organo – Mokyklos tarybos, jokių rezultatų nereikia tikėtis.

 

„Sutinku su pastebėjimais, kuriuos išsakė Gytis, bet visgi norisi sulaukti daugiau siūlymų nei kritikos. Esame dviprasmiškai suprasti: viena vertus, norima, kad viską atliktume kokybiškai ir greitai, kad vyktų dialogas su vertintoju ir autoriumi, kita vertus, priverčiame vertintojus pasirašyti nešališkumo deklaracijas, joks dialogas tarsi ir negali vykti. Čia jau – ne vadovėlio kokybės klausimas, o procedūrų“, – sakė UPC Ugdymo turinio kokybės užtikrinimo skyriaus vedėja Edita Sederevičiūtė.

 

Geografijos mokytojų asociacijos vadovas, vadovėlių autorius Rytas Šalna komentavo: „Aš, kaip autorius, visada stengdavausi išsiaiškinti, kas yra tas žmogus, kuris recenzuoja mano vadovėlį. Lygiai taip elgdavausi ir pats recenzuodamas. Tada susėsdavome su autoriumi ir drauge taisydavome, derindavome, tobulindavome jo rengiamą vadovėlį. Man atrodo, kad taip demokratinėje valstybėje ir turėtų būti.“

„Kalbame apie vadovėlių vertinimą, bet neminime mokytojo kompetencijų. Mūsų mokytojas – tai ne suomių ar Singapūro. Turime kitus įpročius… Su mūsų mokytoju reikia dar labai daug dirbti, kad jis išlaisvėtų. Daugelį jų paruošė dabar uždaromas Lietuvos edukologijos universitetas… Norime, kad vadovėlius vertintų to universiteto dėstytojai, kurie jau beveik liko be darbo… Tai – ne pertvarka…“ – pastebėjo R. Šalna.

 

Buvo kalbėta apie tai, kad galbūt nereikia vadovėlių vertinti. Vienos vadovėlių vertintojos nuomone: „Tai būtų prastas sprendimas. Vertinu vadovėlius ir žinau, ką tai reiškia. Vadovėlį tenka skaityti ir taisyti bent tris kartus. Norisi mesti akmenėlį į autorių ir leidyklų daržą, nes dažniausia klaida – tai medžiagos dalykinis netikslumas. Dažnai susiduriama ir su tuo, kad medžiaga neatitinka amžiaus tarpsnio. Kažkada buvo minėta, kad galbūt reikėtų įtraukti psichologus, manyčiau, jog tai būtų visai tinkamas sprendimas. Užduotys arba labai suprimityvinamos, arba užkeliama kartelė, kad daugeliui vaikų jos tampa neįveikiamos. Dažnai vadovėliuose pasigendame mokymosi metodikos. Silpniausia yra gebėjimams skirta sritis, ypač skaitymo.“

 

Anot E. Sederevičiūtės: „Vertinimą dažnai apsunkina leidyklos manymas, kad, jeigu į vadovėlį sudės viską, kas įmanoma, tai išspręs visas problemas. O iš tiesų, gavę tokį vadovėlį, sutrinka ne tik vaikai, bet ir mokytojai. Dažna problema – užduotys. Mūsų nuomone, jos turi būti įvairių lygių, o autoriai dažnai mano, kad užtenka gebėti atsakyti į klausimą. Pasigendame ir pasitikėjimo vertintojais. Mums labai trūksta mokslininkų vertintojų. Išsiuntėme kvietimus, bet, deja, niekas vertinti vadovėlių iš aukštojo mokslo nesiveržia.“

 

Viceministro G. Kazakevičiaus nuomone, vertinimo laukas vis tiek turi būti apibrėžtas. Platus jis ar siauras, kaip visa tai turi veikti – šiandien dar klausimas?..

„Iš šiandienos susitikimo supratau, kad mums visgi labai reikalingas dialogas. Jis po truputį vyksta, bet akivaizdu, kad bendravimo niekada nebūna per daug. Išgirdau tai, kad reikėtų skirtingų požiūrių į vadovėlius. Kad derėtų į vertinimą įtraukti psichologus… Bėda ta, kad psichologija ir edukologija labai sunkiai susikalba Lietuvoje. Galbūt per pedagogų rengimo centrus kitais metais galėsime atrasti dar vieną kelią į naują požiūrį“, – lūkesčiais susitikimą užbaigė viceministras.