Užsienio šalių lituanistinių mokyklų mokytojai: gimtinėje, tėvynėje ar svečiuose?..

Gražiomis rudens dienomis užsienio šalių lituanistinių mokyklų mokytojai atvyko į Vilnių, į kvalifikacijos tobulinimo seminarą ir kitus programoje jiems numatytus renginius. Kaip prof. Virginija Jurėnienė sakė, vieniems – tai proga aplankyti gimtinę, kitiems – pabuvoti tėvynėje, o dar kitiems – svečiuose. Bet, nepaisant skirtingo vietos įprasminimo, visiems atvykusiems Lietuva ir jos kalba yra be galo svarbi, nes jie yra tikrieji mūsų šalies ambasadoriai svetur, vienaip ar kitaip jų šaknys prasideda čia – Lietuvoje…

 

Mūsų bendruomenėse yra tūkstančiai mamų ir tėčių, kurie su begaliniu noru puoselėja lietuvių kalbą, ir tūkstančiai mokytojų, kurie ne tik stengiasi perteikti lietuvių kalbą, bet ir supažindina vaikus su tradicijomis, istorija.

Anot Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos švietimo komisijos pirmininkės Alvijos Černiauskaitės, visi esame Lietuvos vaikai. Ir poetine šio žodžio prasme, ir visiškai tiesiogiai… „Mūsų bendruomenėse yra tūkstančiai mamų ir tėčių, kurie su begaliniu noru puoselėja lietuvių kalbą, ir tūkstančiai mokytojų, kurie ne tik stengiasi perteikti lietuvių kalbą, bet ir supažindina vaikus su tradicijomis, istorija. Lietuva dabar jau ne iki Juodosios jūros, bet nuo vandenyno iki vandenyno. Ir už visa tai galima padėkoti šiems užsienio lietuvių mokytojams, nes jie, net ir nutolę, padeda pažinti tėvynę“, – kalbėjo ji.

 

TAUTINIS TAPATUMAS: JO FORMAVIMASIS IR (NE)KAITA GLOBALIOMIS SĄLYGOMIS

(Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto dėstytoja prof. Virginija Jurėnienė)

 

Kartais sakome, kad tautinis tapatumas ir identitetas nėra tas pats. Bet iš tiesų tai tapačios sąvokos. Tapatumo sąvoka suprantama kaip asmens gebėjimas apibūdinti save, atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ ir gautus atsakymus suderinti tarpusavyje. Taip pat tapatumas – tai asmens savasties pajautimo būdas, tai „Aš“ ir tai, kaip jį refleksyviai supranta individas savo biografijos požiūriu.

O štai tautinis tapatumas – tai tam tikra būsena, tam tikras savitas gyvenimo būdas, kurį žmogus yra įgijęs arba susikūręs ir kuris yra susijęs su angažuotu, daugiau ar mažiau sąmoningu įsitraukimu į tautos reikalus. Tautinis tapatumas skyla į etnosą (papročiai, liaudies dainos ir t. t.) ir demosą (valstybė, turinti teritoriją). Vienas įdomiausių pasaulio reiškinių – tai žydų tauta, kuri išlaikė savo tautinį tapatumą neturėdama valstybės. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta žydų valstybė. Tautinį tapatumą be valstybės žydai išsaugojo šimtmečiais… Tai išskirtinis atvejis pasaulio istorijoje.

 

Suasmenintas tautiškumas – tai aukščiausias patriotizmo ir tautiškumo bruožas. Tautinis tapatumas gali būti neišreikštas. Kai žmogus gyvena savo valstybėje, tautinis tapatumas paprastai yra latentinės būsenos – tarsi miega. Žmogus apie tautinį tapatumą nemąsto iki tada, kol jam neiškyla problemų. Pirmoji kliūtis, kuri gali iškilti, – tai mišri šeima. Kai gimsta vaikai ir vaikaičiai, kyla klausimas, koks jų tautinis tapatumas? Ir visa tai – neišeinant už Lietuvos ribų.

Dar didesnių iššūkių iškyla, kai tautiečiai palieka valstybę. Tada tautinis tapatumas nebūna toks tiesioginis ir iškyla klausimas, kas aš esu?..

 

Be to, gyvename globalizacijos sąlygomis ir norime to ar nenorime, bet mus veikia kitos kultūros. Ir net jeigu niekur nejudame, mus vis tiek veikia globalizacijos sąlygos. Viena iš tokių terpių – socialiniai tinklai elektroninėje erdvėje. Žmogus, patekęs į tokią erdvę, gali išeiti iš homogeniškos kultūros į heterogenišką ir pradėti svarstyti, kas jis esąs. Tada ir pradedame kurti kilmės medžius. Juk įdomu sužinoti, iš kokių kraštų kilę mūsų proseneliai ir pan. Pamatome, koks turtingas yra mūsų, lietuvių, genofondas. Juk jeigu pažiūrėtume Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją – šitiek tautų telkėsi Lietuvoje! Būtent dėl to ir sakoma, kad pasaulyje pačios gražiausios moterys yra lietuvės. Taip nutiko dėl genofondo: įvairios susimaišiusios tautos lietuvėms dovanojo vienus pačių gražiausių bruožų.

 

Ar mūsų tautinis tapatumas nekintantis? Šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Vieni laikosi pozicijos, kad tautinis tapatumas privalo būti vientisas, antraip tai tampa problema. Bet jeigu pažvelgtume į kitų Europos šalių tyrimus, jie sutinka su tuo, kad tautinis tapatumas, nepriklausomai nuo valstybės istorinių šaknų, yra permąstomas.

Jūsų visų, užsienio lietuvių mokytojų, misija – padėti išsaugoti tautinį tapatumą arba mažo žmogaus gyvenime atlikti tam tikras korekcijas, kad jis pasuktų mūsų norima kryptimi.

 

Mokslininkai sako, kad tautinis tapatumas gali būti suteiktas. Kai gimstame, gimimo liudijimuose būna įrašoma: jūs esate lietuvis. Galima sakyti, kad šis tapatumas primetamas, nes neturime galimybės pasirinkti.

Kartais tapatumas gali eiti drauge su religingumu, kai tautinį tapatumą įgyjame per krikštynas. Krikštas – tai religinės bendruomenės priskirtas tapatumas.

Tautinis tapatumas taip pat gali būti sukonstruotas, vykstant socializacijos ir edukacijos procesams. Pirminis socializacijos dalykas – tai šeima. Visi tyrinėtojai sutinka su tuo, kad vaikui pradėjus socializuotis perimami tam tikri vaidmenys ir stengiamasi juos atlikti. Pirmasis tautinės tapatybės formavimosi etapas – kūdikystė ir vaikystė, kai vaikas atranda savąjį „Aš“. Čia itin svarbų vaidmenį atlieka šeima ir, žinoma, darželio auklėtojai. Antrasis etapas – tai antrinė socializacija, kai priimami konkretūs vaidmenys, nulemti žinojimo.

 

Ar išmokta kalba vaikui tampa jo tapatumo savastimi – klausimas… Gali nutikti ir taip, ką patyriau per 2012–2014 m. vykdytą projektą: Kaliningrado srityje sutikome vaikučius, kurie puikiai dainavo lietuviškai, bet iš tiesų visiškai nesuprato dainos reikšmės.

Ar išmokta kalba vaikui tampa jo tapatumo savastimi – klausimas… Gali nutikti ir taip, ką patyriau per 2012–2014 m. vykdytą projektą: Kaliningrado srityje sutikome vaikučius, kurie puikiai dainavo lietuviškai, bet iš tiesų visiškai nesuprato dainos reikšmės. Įdomu, čia galima kalbėti apie tautinį tapatumą ar nelabai?..

Užsienyje mokytojams lituanistinėse mokyklose – itin sunku: jie turi padėti pajausti tautinį tapatumą, bet negali pažeisti heterogeniškumo. Jie privalo suprasti, kad vaikas auga daugiakultūrėje aplinkoje, mišrioje šeimoje ir pan. Be aplinkos įtakos, vaikas dar turi ir amžiaus raidos ypatumus, tad kiek iššūkių iškyla jam visa tai priimti. Gali būti, kad vaikams patinka šokti tautinius šokius, dainuoti lietuvių liaudies dainas, bet tautiniu tapatumu tai gali ir netapti. Viskas priklauso nuo permąstyto, rekonstruoto tapatumo.

 

Anksčiau mokslininkai sutikdavo su tuo, kad tautinis tapatumas turi būti įteritorintas, bet dabar dažnai teigiama, jog jis išteritorintas, kitaip sakant, deteritorizuotas. Dėl vykstančios didelės emigracijos užsienyje kuriasi lietuviška diaspora. Lietuva tampa pasaulinė, nes visame pasaulyje jau galima rasti lietuvių, o daugelyje šalių ir lietuviškųjų bendruomenių. Taigi teritorija dabar nėra jau toks svarbus veiksnys tautiniam tapatumui formuotis.

 

Tautinė istorinė atmintis – tai mitologizuota praeitis. Dažnai tai yra sakrali istorija. Įdomiausia, kad ji mums leidžia išsaugoti tapatybę. Sakrali istorija 1990 m. mums padėjo atkurti Lietuvą. Na, o tautinė valstybė – tai tautiškumo sargas. Valstybės pagrindinė misija – valdyti ir modeliuoti tautinį tapatumą. Valstybė privalo pasirūpinti tautiškumu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Vienas svarbiausių momentų yra įsipareigojimai tautai. Pats didžiausias – emocinis įsipareigojimas, kitaip vadinamas simboliniu – tai, kai asmuo su tauta yra susijęs stipriais emociniais ryšiais. Nebūtina gyventi gimtojoje šalyje, kad jaustumeisi 100 proc. savo tautos atstovu: pristatydamas Lietuvą, teigiamai apie ją kalbėdamas… Kitas – normatyvinis įsipareigojimas. Jis paprastesnis už simbolinį, nes čia asmens ryšys su tauta yra latentinis. Paskutinysis įsipareigojimas – funkcinis: asmuo savo vaidmenį tautos gyvenime supranta kaip įstatyminę atsakomybę, pavyzdžiui, balsavimas.

 

Tautinio tapatumo problema diasporoje Lietuvoje svarstoma dažnai, todėl ji yra įgijusi tam tikrus laipsnius. Vienas iš jų – tai akultūracija. Ji atlieka kultūrinį tautinės kultūros, paveldo ir net moralės vertimą iš vienos kultūros į kitą. Paprasčiau tariant, tai yra visa tai, ką išeiviai daro savo tautinėse organizacijose: tautiniai festivaliai, kulinarinis paveldas, susitikimai etniniuose klubuose, etninių vietų saugojimas (pavyzdžiui, lietuvių kapinės Čikagoje) ir pan. Įvardijama, kad tokia tautinė savimonė yra fragmentuota, viskas priklauso nuo to, kiek kita tauta leidžia turėti savo tautiškumo. Bet galima pasidžiaugti puikiomis patirtimis: Airija leido savo mokyklose dėstyti lietuvių kalbą. Tai yra gražus pavyzdys, kaip viena maža tauta elgiasi su kitos mažos tautos kultūra.

 

Nepaisant diasporos ideologijų, kultūros formos paprastai niekada nebūna vien nacionalistinės. Jos formuojasi tarptautinių tinklų, prisirišimų kontekste.

Kita svarbi sąvoka siekiant pažinti diasporinį lietuviškumą yra namai. Diasporinis namų supratimas implikuoja vietą, kur patirta prievarta palikti gimtinę, prarastos šaknys, kuri tampa lemiama priklausymui ir identiteto veiklai atkurti. Kitas laipsnis – įkultūrinimas, įvardijantis visą žmogaus gyvenimą trunkantį vyksmą, kai įsiliejama į visuomenės, kurioje gyvenama, kultūrą ir tampama jos kultūrinio tapatumo reiškėju. Tai socialinis, psichologinis ir pedagoginis ugdymo vyksmas, vaikystėje pasireiškiantis nesąmoningai, o suaugus – sąmoningai.

Ir bene įdomiausias reiškinys yra asimiliacija. Ji vyksta tada, kai kita didžioji tauta siekia nutautinti asmenis. Gali būti ir kita alternatyva, kai didžioji tauta nesiekia nutautinti, tačiau jos tikslas yra diskriminuoti atvykusiuosius, nors jie turi tikslą integruotis į visuomenę.

 

Pabaigti pranešimą norisi ką tik Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžiais, kuriuos jis skyrė mums: „Manau, kad kova, siekiant išsaugoti tapatybę, padaro žmones stiprius. Jūs turite tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje. Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas.“

 

LITUANISTINIO ŠVIETIMO AKTUALIJOS

(Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Virginija Rinkevičienė)

 

Jeigu šiandien pažiūrėtume į pasaulio žemėlapį, manau, nerastume nė vienos žemyno salelės, kur nėra lietuvių. 2013 m. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) koordinavo devynių lietuviškų formaliojo ugdymo mokyklų veiklą. 2018 m. koordinuoja jau dešimties: Baltarusijoje (2), Latvijoje (1), Lenkijoje (4), Rusijoje (1), Vokietijoje (1), Belgijoje (1). Jose mokosi beveik 2000 mokinių. Šiose mokyklose dirba 50 ŠMM remiamų mokytojų.

Taip pat 2013 m. ŠMM koordinavo daugiau nei 160-ies neformaliojo švietimo įstaigų (lituanistinių mokyklų), kuriose mokėsi per 6 tūkst. mokinių, veiklą. O štai dabar pasaulyje veikia 209 lituanistinės mokyklos, kuriose mokosi 7,5 tūkst. vaikų ir dirba daugiau kaip 800 mokytojų.

 

Šiuo metu užsienyje veikia 39 lituanistikos (baltistikos) centrai, kuriuose dėstoma ir (ar) tiriama lietuvių kalba, Lietuvos istorija ir kultūra. Ten dirba daugiau kaip 100 dėstytojų ir mokslininkų, kurie dėsto ir tiria lietuvių kalbą, literatūrą, kultūrą. Mokosi (studijuoja) lietuvių kalbą ir kultūrą įvairiose studijų pakopose (bakalauro, magistrantūros, doktorantūros studijose) apie 600 studentų.

Lituanistinio švietimo stiprinimo kryptys:

• formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo ugdymo turinio stiprinimas;
• pagalba lituanistinio švietimo vykdytojams – mokytojams, dėstytojams;
• lituanistinių mokyklų bendruomenių stiprinimas;
• palankių sąlygų užsienio lietuviams grįžti mokytis ar studijuoti į Lietuvą sudarymas;
• lituanistikos (baltistikos) centrų pasaulio universitetuose plėtra.

 

Sugrįžtantieji į Lietuvą integruojami į švietimo sistemą. Šiuo metu Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuoja apie 160 užsienio lietuvių. Daugiausia atvyksta iš Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos, bet vis daugėja atvykstančiųjų ir iš kitų šalių. ŠMM nustatyta tvarka papildomai finansuojamos užsienio lietuvių studijos Lietuvoje – kasmet paremiama 150 studentų. Taip pat sudaromos palankesnės sąlygos įstoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Be to, Vilniaus lietuvių namuose veikia užsienio lietuvių studentų klubas.

 

Sudarytos galimybės užsienio lietuviams, lituanistinių mokyklų mokytojams Lietuvos aukštosiose mokyklose gilinti lietuvių kalbos mokymo žinias, tobulinti profesines kompetencijas.

2016 m. LR ŠMM ministro įsakymu patvirtinta Valstybės paramos teikimo užsieniečių ir užsienio lietuvių studijoms ir lituanistiniam švietimui Lietuvoje tvarka – sudarytos galimybės užsienio lietuviams, lituanistinių mokyklų mokytojams Lietuvos aukštosiose mokyklose gilinti lietuvių kalbos mokymo žinias, tobulinti profesines kompetencijas. Lituanistines studijas, lietuvių kalbos ir kultūros kursus vykdo aukštosios mokyklos.

Nuo 2016 m. LR Vyriausybės nutarimu, asmenims, vykdantiems lituanistinį švietimą užsienyje, už nuopelnus lituanistinio švietimo srityje konkurso būdu gali būti skirta lituanistinio švietimo mokytojo (dėstytojo) premija, kurios dydis iki 1900 eurų.

 

Minėdami šimtąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, nepamirštame ir užsienio lietuvių bendruomenių: organizuotas užsienio lietuvių bendruomenių švietimo tarybų pirmininkų, lituanistinio švietimo įstaigų atstovų ir lituanistikos (baltistikos) centrų dėstytojų forumas „Lituanistinio švietimo pamokos: šimtmečių jungtys“ Vilniuje ir Kaune; rengta lituanistinių mokyklų užsienyje vaikų šimtmečio stovykla Lietuvoje; ŠMM dovanojo lietuviškų mokyklų užsienyje mokytojams ir mokiniams elektroninio knygyno „Milžinas“ 242 prenumeratas; rengiamas Vilniaus lietuvių namų, užsienio lietuviškų mokyklų ir lietuvių bendruomenių konkursas „Lietuva, Tėvyne mūsų“; sudaroma viso pasaulio lituanistinių mokyklų vaikų piešinių knyga, skirta Lietuvos 100-mečiui.

 

LIETUVIŠKOS MOKYKLOS PLĖTRA PER PROJEKTUS

(Užsienio lietuvių skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Žemgulienė)

 

Neformaliojo lituanistinio švietimo projektų konkursai skelbiami vieną arba du kartus per metus kasmet. Informacija apie projektus siunčiama lietuvių bendruomenėms, Švietimo taryboms, lituanistinėms mokykloms. Tikslinė grupė – lietuviškų mokyklų užsienyje bendruomenės. 2014 m. parengtas Lėšų skyrimo užsienio lietuvių neformaliajam lituanistiniam švietimui tvarkos aprašas. Projektų tikslas – skatinti mokytis lietuvių kalbos, Lietuvos valstybės istorijos, kultūros, pažinti Lietuvos dabartį, sudaryti sąlygas saviraiškai lietuvių kalba, stiprinti ir puoselėti lietuvybę.

 

Kiekvienais metais mokyklos kviečiamos teikti projektus tam tikroms veikloms įgyvendinti. Itin svarbi veikla – tarpusavio bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas su mokyklomis Lietuvoje (LR Vyriausybės programos rodiklis). Siūloma įgyvendinti ir kitas veiklas: metodinės ir mokomosios medžiagos, tautinės atributikos, mokymo ir kitų priemonių įsigijimas, kūrimas, leidyba; mokytojų kvalifikacijos tobulinimas Lietuvoje ir užsienyje.

 

Finansavimo prioritetai skiriami projektams, kurie:

• turi papildomus finansavimo šaltinius;
• plėtoja vienoje ar keliose valstybėse veikiančių lietuviškų mokyklų tarpusavio bendradarbiavimą;
• plėtoja lietuviškų mokyklų užsienyje ir Lietuvos švietimo įstaigų bendradarbiavimą;
• orientuoti į ilgalaikę tęstinę lituanistinę veiklą.

Bendras finansavimo principas: nauda kuo didesnei tikslinei grupei.

Esama daug gražių lituanistinių mokyklų bendradarbiavimo savo kraštuose ir su Lietuvos mokyklomis pavyzdžių: rengiamos mokinių vasaros stovyklos; vykdomos edukacinės-pažintinės išvykos Lietuvoje ir savo gyvenamuosiuose kraštuose.

Lituanistinės mokyklos aprūpinamos priemonėmis, reikalingomis lituanistiniam ugdymui įgyvendinti nuo 2014 m. Iš viso 2014–2017 m. visoms pasaulyje veikiančioms lietuviškoms mokykloms skirta 290 tūkst. eurų.

 

***

Susirinkusiesiems taip pat pristatyta Rekomendacinė integruota lituanistinio švietimo programa bei praktinis jos pritaikymas įvairiuose koncentruose, pasidalyta Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos Švietimo komisijos veiklos gairėmis, kviesta ir toliau aktyviai jungtis į projektus bei kitas veiklas, skleista geroji užsienio lietuviškų mokyklų patirtis, diskutuota, gvildenti iškylantys iššūkiai, išsakyti lūkesčiai ir tiesiog pasidžiaugta naujomis pažintimis, šiltu buvimu drauge.