Uždaromi seni ir statomi nauji vaikų socializacijos centrai

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) imasi pertvarkyti vaikų socializacijos centrus: mažinamas jų skaičius, keičiama lokacija, gerinama gyvenamoji aplinka, įrengiamos erdvės neformaliam ugdymui, praktiniam mokymui, laisvalaikiui. Visa tai daroma dėl keleto priežasčių: dauguma dabar veikiančių socializacijos centrų įkurdinti senose, tam nepritaikytose patalpose, todėl neadekvačiai panaudojamos valstybės lėšos, be to, 2017 m. rugsėjį, įsigaliojus Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo naujajai redakcijai, nustatyta, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė – vaiko siuntimas į socializacijos centrą – turi būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į vaiko interesus.

 

ŠMM Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) prisideda prie nacionalinių strateginių švietimo prioritetų įgyvendinimo ir vykdo projektus, finansuojamus 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos ir LR Vyriausybės lėšomis. Projektus inicijuoja ŠMM. 2017 m. lapkričio 28 d. pasirašyta iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto „Vaikų socializacijos centrų infrastruktūros modernizavimas“ sutartis. Apie projekto veiklos pradžią kalbamės su ŠAC direktoriumi Tautvydu SALIU.

 

Besibaigiant pirmajam projekto „Vaikų socializacijos centrų infrastruktūros modernizavimas“ vykdymo ketvirčiui, turbūt jau galėtumėte įvardyti, kas nuveikta?

Pasirašius projekto sutartį, pradėtos projektinių pasiūlymų rengimo viešojo pirkimo procedūros. Projektinis pasiūlymas skirtas socializacijos centro architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėjai išreikšti bei naudoti kaip medžiagą projektuotojo parinkimo konkursui.

Kovo mėnesį su pasiūlymo laimėtoju – Vilniaus Gedimino technikos universitetu – bus pasirašytos sutartys dėl projektinių pasiūlymų rengimo. Parengus projektinius pasiūlymus, bus skelbiamas techninių projektų konkursas. Visa tai užtruks iki metų pabaigos.

Įgyvendinant projektą bus modernizuojama ir optimizuojama šalies vaikų socializacijos centrų infrastruktūra – kuriama vaikų resocializaciją skatinanti aplinka. Vaikų socializacijos centrai bus aprūpinti būtina modernia ugdymo ir kita įranga bei baldais. 

 

Projekto veiklose numatyta, kad: „Moderni, vaikų poreikiams pritaikyta socializacijos centrų infrastruktūra didins vaikų pozityviosios socializacijos veiklų įvairovę, plėtrą ir kokybę, darys įtaką šių švietimo įstaigų veiklos kokybiniams pokyčiams.“ Ar projekto vykdytojų komanda jau galėtų pakomentuoti šį teiginį?

Įgyvendinant projektą bus modernizuojama ir optimizuojama šalies vaikų socializacijos centrų infrastruktūra – kuriama vaikų resocializaciją skatinanti aplinka. Vaikų socializacijos centrai bus aprūpinti būtina modernia ugdymo ir kita įranga bei baldais. Lavinanti, patraukli, saugi, estetiška fizinė centro aplinka ir šeimyninė, socialinius įgūdžius lavinanti gyvenamoji erdvė didins vaikų ir jaunimo pozityviosios socializacijos veiklų įvairovę, plėtrą ir kokybę.

 

Vaikų socializacijos centrų pertvarka itin palietė Vilniaus ir Kauno vaikų socializacijos centrus. Apie priimtus valdžios sprendimus kalbamės su ilgamečiu Kauno vaikų socializacijos centro vadovu Adolfu SKALIŠIUMI.

 

Švietimo ir mokslo ministerija iki 2020 m. planuoja pertvarkyti vaikų socializacijos centrų sistemą (aktyviai darbų imtasi jau dabar), ką apie tai manote?

Vaikų socializacijos centrai iš tiesų įsikūrę senuose, tam nepritaikytuose pastatuose. Vaikų socializacija apima labai daug faktorių, vienas iš jų ir yra pritaikyta aplinka. Mūsų įstaiga buvo įkurta 1973 m. statytuose pastatuose, kurių bendras plotas daugiau kaip 5 tūkst. kv. m.

Pertvarkos visada yra gerai, kai jos apsvarstytos ir tik tada įgyvendinamos. Ši, mano manymu, buvo atlikta kabinetuose. Išgirdę apie pertvarką, siūlėme savo paslaugas, bet nebuvome išgirsti.

Centras iš dalies renovuotas iš ES lėšų, bet renovacija buvo susijusi tik su energetiniu taupymu. Tam buvo skirta apie 1,5 mln. eurų.

 

ŠMM Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjos Margaritos Jakštonienės teigimu, pastatai Vilniuje bus perduoti VĮ Turto bankui, o pastatas Kaune atiteks Lietuvos sveikatos mokslų universitetui.

 

Kauno ir Vilniaus socializacijos centrus planuojama uždaryti, o palikti Šiaulių, Kelmės ir Kėdainių rajonuose. Pastarieji du dar nėra atidaryti.

Negaliu suvokti, kodėl centrus apskritai ketinama kelti į užmiesčius. Jie kaip tik turėtų egzistuoti didžiuosiuose miestuose, nes tik čia yra prieinama visa kompleksinė pagalba. Dažnai tenka vaikus vežti į polikliniką. Be to, lengvai pasiekiamos Psichologinės pedagoginės tarnybos. Vaikai turi lankytis muziejuose, parodose. Kai miestas čia pat, nesunku vykdyti edukacines veiklas. Mes palaikome ryšius su viešosiomis įstaigomis. Centre lankosi policijos pareigūnai, medikai ir kt. Kažin ar iš užmiesčio bus taip paprasta visa tai įgyvendinti. Be to, bus didelė problema pritraukti specialistų. O dar didesnis iššūkis – suteikti vaikui tinkamą kompleksinę pagalbą. Įsivaizduokime Kelmę, kur strategiškai arčiausiai gali būti suteikiama pagalba vaikui iš Kelmės vaikų socializacijos centro?

 

Minėta, kad naujieji socializacijos centrai turėtų būti statomi užmiestyje, gamtos apsuptyje, tačiau Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė teigia, jog tai nėra geras pasirinkimas…

Jau anksčiau buvo pasigirdę kalbų, kad vaikai bus įkurdinti užmiesčiuose ir kiekvienam nupirkta po planšetinį kompiuterį. Bet ar įmanoma vaiko mąstymą pakeisti per kompiuterius?..

Be to, mūsų centras ir yra gamtos apsuptyje, sakyčiau, strategiškai itin geroje vietoje. Esame Kauno mieste, bet jaučiamės tarsi užmiestyje. Aplink miškas, turime didelę teritoriją, sporto aikštynus. Matyt, tokios vietos vilioja ir verslo atstovus…

 

Juk technologijos mūsų gyvenimo dalis?..

Taip, nuo technologijų nereikia bėgti, bet jos vaiko neišauklės. Mūsų vaikai nemoka skaityti ir rašyti, bet kompiuteriais naudojasi puikiai. O juk internete apstu pagundų…

 

Kaip socializacijos centruose gyvena ir jaučiasi vaikai? Kokia pagalba jiems suteikiama?

90 proc. vaikų turi elgesio ir emocijų sutrikimų Paprastai, jie, paaugliai, jau būna praėję tokią gyvenimo mokyklą, kokios niekam nelinkėčiau. Dažniausiai vaikai yra iš asocialių šeimų, kur nuo mažens savimi turėjo pasirūpinti patys. Žinoma, patenka vaikų ir iš labai tvarkingų šeimų, bet tai rečiau pasitaikantys atvejai.“

Psichologų nuomone, vaikams toks centrų keitimas taip pat neišeis į naudą. Jiems labai svarbi aplinka ir saugumo jausmas. Mes matome vaikų nerimą net tada, kai jiems artėja vidutinės vaikų priežiūros pabaiga. Maždaug mėnuo iki tol vaikai išsako savo nuogąstavimus: „čia buvo ramu ir viskas aišku“, „čia visada su kažkuo galėjau pasikalbėti, kas bus, kai grįšiu namo, ar gebėsiu atsispirti aplinkos įtakai“ ir pan. Su kai kuriomis šeimomis palaikome ryšius ir bendraujame, o kai kurioms vaikai visiškai nerūpi. Su šeimomis taip pat turėtų būti dirbama. Dabar nubaudžiamas tik vaikas, bet kas kaltas, kad vaiką teko bausti?

Bijau, kad socializacijos centrų skaičiaus mažinimas, pertvarka, esamos situacijos nematymas ir skelbimas, jog tokių vaikų mažėja, veda link to, kad išaugs patenkančiųjų į kalėjimus skaičius. Mes buvome tarpinė stotelė. Iš mūsų centrų apie 30 proc. vaikų grįždavo socialūs. Gaudavome padėkų ir iš vaikų, ir iš jų šeimų. Vaikai dėkoja už tai, kad čia atrado save, suprato, jog ir jie gali mokytis bei būti įvertinti. Manau, kad trečdalis sugrąžintų vaikų – tai labai daug… Skandinavijos šalyse tokiems vaikams socializuoti skiriama trigubai daugiau lėšų nei pas mus. Jie teigia, kad, jeigu 10 proc. vaikų, išėjusių iš socializacijos centrų, įsilieja į visuomenę, vadinasi, visos išlaidos atsipirko.

 

Itin svarbios psichologų konsultacijos. Vaikai, atvykę į centrą, išgirsta, kad reikės bendrauti su psichologe. Dažniausia jų reakcija būna atmetimas. Jie neis ir nekalbės, jie nekvaili ir pan. Tačiau jau po pirmo susitikimo ima ieškoti galimybių kuo dažniau su ja pabendrauti. Mūsų centre dirbo dvi psichologės, nes vienos tiesiog neužteko. Vaikai turi daug problemų, jie maištauja dėl šeimoje, mokykloje ar kitur kilusių sunkumų. Pavyzdžiui, šeimoje atsirado patėvis, vaikas jo nepriima, tada bėga iš namų, nelanko mokyklos, susideda su prasta kompanija ir galiausiai atsiduria pas mus. Tereikia vieno laiptelio žemyn ir viskas ritasi tokia progresija… Centro kolektyvas laikėsi pozicijos, kad reikia pakeisti vaiko mąstymą. Nudžiungame tik tada, kai patėvis, atvažiavęs pasiimti vaiko, sulaukia rankos paspaudimo. Matome, kaip jie kalbasi ir kartu važiuoja namo. Tada manome, kad mūsų darbas pavyko.

 

Vieni vaikai adaptuojasi lengviau, kiti sunkiau. Psichologų nuomone, vaikams toks centrų keitimas taip pat neišeis į naudą. Jiems labai svarbi aplinka ir saugumo jausmas. Mes matome vaikų nerimą net tada, kai jiems artėja vidutinės vaikų priežiūros pabaiga. Maždaug mėnuo iki tol vaikai išsako savo nuogąstavimus: „čia buvo ramu ir viskas aišku“, „čia visada su kažkuo galėjau pasikalbėti, kas bus, kai grįšiu namo, ar gebėsiu atsispirti aplinkos įtakai“ ir pan. Su kai kuriomis šeimomis palaikome ryšius ir bendraujame, o kai kurioms vaikai visiškai nerūpi. Su šeimomis taip pat turėtų būti dirbama. Dabar nubaudžiamas tik vaikas, bet kas kaltas, kad vaiką teko bausti? Neseniai atsirado tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriai (TBK) ir tikimasi, kad jie bendraus su šeimomis. Mes esame užmezgę ryšius su TBK, bet dar negirdėjau, kad tai darytų šeimos… Dabar iškelta mintis, kad su tokiais vaikais turi dirbti savivaldybės, tačiau jos vaikų problemų neišspręs, nebent ims steigti mažus centriukus tik tų savivaldybių vaikams, bet, greičiausiai, savivaldybėms bus pernelyg didelė našta juos išlaikyti.

 

Koks šių centrų mokytojas ir kiti specialistai?

Šioje sistemoje dirbti pradėjau nuo 2002 m., įsisavinome ir stengėmės diegti Skandinavijos šalių patirtį. Galiu drąsiai teigti, kad ne visi net ir labai aukštos kvalifikacijos specialistai gali dirbti su vaikais, patekusiais į socializacijos centrus. Centre dirbama ištisą parą, ištisus metus. Dirbame pamainomis, bet net ir būdami namuose telefonu palaikome ryšius vieni su kitais, nes privalome žinoti, kas vyksta su mūsų vaikais. Atėję į darbą negalime sutrikti, nežinoti praėjusios dienos įvykių.

 

Socializacijos centruose viena iš problemų yra mokytojai dalykininkai. Vaikų nedaug, pamokų taip pat nedaug, todėl mokytojams nesusidaro krūviai. Esame priversti samdyti pedagogus keletui pamokų per savaitę. Mokytojams sunku dirbti, jie nepažįsta vaikų, kaip ir vaikai nepažįsta mokytojų. Kreipėmės į ŠMM, prašydami atsisakyti reikalavimo, kad kiekvieną dalyką turi dėstyti specialistas. Kad ir kaip ten būtų, šiems vaikams ne mokslai yra esminis dalykas. Taip, jie yra svarbūs, bet daug svarbiau jiems apskritai sugrąžinti motyvaciją mokytis ir kažko siekti. Mūsų siūlymas buvo sujungti dalykus. Pavyzdžiui, kad matematiką, fiziką ir informatiką galėtų mokyti tas pats mokytojas. Lygiai kaip ir istoriją bei lietuvių kalbą… Taip mums būtų užtekę 4 ar 5 mokytojų, bet jie turėtų visą darbo krūvį ir daugiau būtų su vaikais. Bet tam nebuvo pritarta. Kaip rodo praktika, tokiose „atbėgančių“ mokytojų pamokose kyla daugiausia problemų.

 

Pasitaiko vaikų, kurie atvyksta būdami aštuntoje klasėje, tačiau nemoka nei skaityti, nei rašyti. Įsivaizduokite, kaip ir kiek su jais reikia dirbti… Pasitaiko labai gabių vaikų, bet jie būna socialiai apleisti, nelankę mokyklos. Dar viena vaikų kategorija – kompleksuoti. Jie žino, geba, bet klasėje niekada neatsakys. Mokytojas tai pastebi ir dirba su jais individualiai (jei tik turi tam galimybių). Vaikams tai patinka, tada pagerėja ir jų žinių lygis.

 

Kaip centre gyvenantys vaikai reagavo į laukiančius pokyčius?

Daliai vaikų pasiūlyta nutraukti vidutinės priežiūros laiką ir išleisti į namus, o keletą vaikų teks iškelti į kitą vaikų socializacijos centrą, t. y. Gruzdžių arba Vėliučionių. Vilniaus vaikų socializacijos centro direktorė sakė, kad mergaitės reagavo labai skaudžiai. Mūsų centro berniukai situaciją priėmė natūraliai, kaip neišvengiamą nutarimą. Vieni džiaugiasi, kad keliaus namo, kiti susitaikė, kad teks vykti kitur.

 

Ministerijos parengtame projekte teigiama, kad šiuo metu Vilniaus ir Kauno socializacijos centrai neracionaliai naudoja lėšas, jų pastatai per dideli ir nepritaikyti vaikams perauklėti.

Centro erdvės didelės ir už jas reikia mokėti. Natūralu, kad valstybė negali leisti, jog tokios lėšos būtų švaistomos. Kartu mano, kad šiandien visi socializacijos centrai, įsikūrę senuose pastatuose, taip pat neracionaliai jas panaudoja.

Mano manymu, tokie socializacijos centrai be galo reikalingi. Jau esame sakę, kad reikėtų keisti įstatymą ir vidutinės priežiūros priemonę taikyti ne nuo 14 metų, bet gal net nuo 10 arba bent 12 metų vaikams, kai tik atsiranda paslydimo užuomazgų. O ne tada, kai jau nusikalstamu keliu einama kelerius metus.

 

ŠMM Švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Ligita Čeledinienė paaiškina dar keletą vaikų socializacijos centrų reorganizavimo aspektų.

 

Kodėl apsispręsta, kad vaikai į socializacijos centrus pateks tik išimtiniais atvejais ir itin trumpam laikui?

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas, t. y. imantis bet kokių veiksmų vaiko atžvilgiu svarbiausia – jo interesai. Konvencijos 37 straipsnyje įtvirtintos svarbios vaikų, kuriems apribota laisvė, teisės. Valstybės dalyvės turi užtikrinti, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas gali būti areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairių (Rijado gairės) 46 punkte numatyta, kad nepilnamečių siuntimas į priežiūros įstaigas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama kuo trumpesniam terminui ir tik nepilnamečio interesais.

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimti su nepilnamečių nusikalstamumu susiję dokumentai taip pat aiškiai pasisako šiuo klausimu. Nepilnamečių, kurių laisvė ribota, gynimo taisyklių (Havanos taisyklės) 2 punkte išvardytos trys sąlygos, kurios būtinos norint apriboti nepilnamečio laisvę: laisvės apribojimas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama minimaliam terminui ir tik išimtiniais atvejais. Laisvės apribojimo terminą turi nustatyti teismas.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairių (Rijado gairės) 46 punkte numatyta, kad nepilnamečių siuntimas į priežiūros įstaigas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama kuo trumpesniam terminui ir tik nepilnamečio interesais.

Pekino taisyklių 19 punkte numatyta, kad nepilnamečio institucinis sulaikymas visada turi būti paskutinė priemonė ir tik minimalų būtiną laikotarpį. Vadinasi, jeigu nepilnametis laikomas institucijoje, laisvės praradimas turėtų trukti mažiausią įmanomą laikotarpį, jį turėtų riboti speciali institucinio sulaikymo tvarka, atsižvelgiant į pažeidimų rūšis, pažeidėjų savybes ir institucijų skirtybes. Iš esmės pirmenybę būtina teikti atviroms, o ne uždaroms institucijoms. Šios institucijos turi būti pataisos ir mokymo įstaigos, kalėjimo pobūdžio įstaigos tam netinka.

 

Tarptautiniuose teisės aktuose raginama taikyti kuo įvairesnes priemones delinkventinio elgesio vaikams, ypač akcentuojant vaiko individualius poreikius, interesus ir bendruomenės įtraukimą.

Šios nuostatos turi būti įtvirtintos nacionaliniuose teisės aktuose. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje taip pat buvo įtvirtintas principas – tik išimtiniais atvejais ir kuo trumpesniam terminui. Tačiau centruose padaugėjus vaikų, kuriems vidutinės priežiūros priemonė buvo skirta už mokyklos nelankymą, šią situaciją reikėjo keisti. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas Lietuvai yra išreiškęs kritiką dėl bet kokios laisvės apribojimo formos (įskaitant administracinį suėmimą), kai vaikas nėra padaręs nusikaltimo, bet buvo apleistas tėvų, patyrė smurtą, tėvai nesuvaldė jo elgesio. Tokiais atvejais būtina užtikrinti tinkamą šių vaikų apsaugą, patenkinti poreikius, o ne riboti jų laisvę.

 

Kokios prevencijos priemonės bus taikomos linkusiems nusikalsti vaikams?

Išplėsta minimalios priežiūros priemonių įvairovė (pavyzdžiui, gydytis psichikos ir elgesio sutrikimus dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patologinį potraukį azartiniams lošimams, kitus įpročių ir potraukių sutrikimus, dalyvauti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese, atlikti bendruomenei naudingą veiklą).

 

Įteisintos pagalbos priemonės tėvams. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaiko netinkamas delinkventinis elgesys dažnai siejasi su netinkamu tėvų gyvenimo būdu, tėvystės įgūdžių ir gebėjimų stoka, nepalankia vaiko vystymuisi aplinka, sunkumais ar krizėmis šeimoje. Kai vaiko tėvai stokoja pozityvios tėvystės, socialinių arba kitų įgūdžių ar jų neturi, esant kitiems socialinės rizikos veiksniams ar aplinkybėms, tėvams ir vaikams teikiamos koordinuotos paslaugos (švietimo, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų). Taip pat įteisintos ir kitos pagalbos tėvams priemonės, kai vaikui skirta minimalios ar vidutinės priežiūros priemonė. Tokiu būdu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą įgis papildomų įgūdžių ir kompetencijų ugdyti vaiką, pozityviai keičiant jo elgesį ir nuostatas, atstatyti ar sustiprinti socialinius ryšius, konstruktyviai spręsti elgesio problemas ir kt. Tai prisidės prie neigiamą elgesį skatinančių priežasčių mažinimo, bus užtikrintas veiksmingesnis darbas ne tik su vaiku, bet ir jo aplinka.

 

Atnaujintas Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašas: įtvirtintas kiekvieno vaiko situacijos individualus vertinimas, pagalbos teikimas. Konkrečiam vaikui sudaromas pagalbos planas, paskiriamas jo įgyvendinimą koordinuojantis asmuo, įvertinamas teiktos pagalbos veiksmingumas, įtraukiant tėvus. Apraše išplėtota saugios aplinkos mokykloje kūrimo strategija, įvardijant prevencinių programų, prevencijos ir intervencijos priemonių taikymo, pozityvaus mikroklimato kūrimą.

 

Nuo 2017 m. vaikų dalyvavimas prevencinėse programose yra privalomas, todėl mokykloms siūloma daugiau kaip 20 įvairios srities prevencinių programų, skirtų mokinių socialinėms ir emocinėms kompetencijoms ugdyti.

Parengtos Smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose rekomendacijos, kuriose pateikti konkretūs žingsniai, kaip kurti saugią ugdymo(si) aplinką mokykloje. Pateiktas reagavimo į smurtą ir patyčias algoritmas, konkretūs susitarimai dėl mokinių elgesio normų, mokyklos darbuotojų atsakomybė dėl reagavimo į patyčias, apibrėžti konkretūs žingsniai, kaip kurti pozityvų mikroklimatą mokykloje, numatyta, kaip aktyviai įtraukti tėvus.

 

Didinamas psichologinės pagalbos paslaugų prieinamumas mokyklose. 2018 m. psichologinei pagalbai plėtoti numatyta skirti 3,8 mln. eurų. Už šią sumą turėtų būti išspręstas trūkstamų psichologinių paslaugų poreikis mokyklose ir savivaldybių Pedagoginėse psichologinėse tarnybose.

Plečiamas mediacijos metodas teikiant socialinę pedagoginę pagalbą. Dokumentuose įtvirtintas naujas socialinės pedagoginės pagalbos teikimo būdas – tarpininkavimas – vykdomas siekiant padėti rasti tinkamiausius problemos sprendimo būdus. Tai inovatyvus ir veiksmingas būdas, kuris gali pagelbėti sprendžiant konfliktines situacijas tarp konfliktuojančių pusių.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.