Ugdymo turinio kaita – nuolatinis budėjimas

Zina Rimgailienė

Baigėsi mokslo metai. Bet klausiame vieni kitų, kokio mokytojo norime Lietuvoje? Ar mokyklos vadovas tik „vartininkas“ tarp politikos ir praktikos? Kas geresnio? (Senas politikos apžvalgininkų klausimas.)

Lygiai po metų „Švietimo naujienos“ vėl kalbina švietimo ir mokslo viceministrą Gražvydą KAZAKEVIČIŲ.

 

Praėjusių metų birželį sakėte: „Ugdymo turinio kaita – nuolatinis budėjimas. Geros mokyklos koncepcijoje formuluojama prasmių kūrimo kultūra, geros mokyklos apibrėžimas ir prasideda: „Prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės mokykla“. Jeigu sugebėtume paskatinti kitokią, prasmių paieška, dialogu paremtą, kultūrą!“ Ir turbūt didžiausias siekis šiuo metu, kad tarp aprašytojo turinio ir to, ką vaikas išsineša iš mokyklos, nebūtų tokio didžiulio atotrūkio. Kas įvyko šia prasme per metus? Kur link pajudėjome?

Nuo idealaus tempo šiek tiek atsiliekame. Nesutapo struktūrinių projektų pradžia, lėšos, skiriamos turiniui atnaujinti, ir mūsų planai. Bet tikimės iki metų pabaigos turėti tai, ką vadiname atnaujintomis bendrosiomis programomis, ir pateikti platesniems svarstymams. Nors svarstymai vyksta visą laiką. Kita vertus, yra pavyzdžių, kurie nelaukia atnaujinimo pradžios. Pavyzdžiui, informacinių technologijų nuo pirmos klasės programa kuriama veikiant. Šiais metais su ja dirbo, žiūrėjo, koks galėtų būti turinys, kaip dirbti su vaikais 10 pradinių mokyklų komandų. Kitais metais prie šių mokyklų prisijungs dar 90 mokyklų, vykdančių pradinio ugdymo programą, ir per tam tikrą laiką turėsime suformuotą ugdymo turinį. Kitas momentas, prie kurio ilgiausiai užtrukome, – mūsų ugdymo turinio konstrukcija. Akcentas – ne dalykai, o sritys, parodant ryšius tarp įvairių dalykų. Šiemet penktos klasės išbandė integruotą gamtos mokslų kursą, kuris irgi iš esmės yra ugdymo turinio atnaujinimo dalis. Darbai vyksta tiesioginiu režimu: einant per praktiką ir darant turinio atradimus.

 

Matome, kad tikslingiau problemą apsukti kitu kampu, nepradėti nuo to, kas nereikšminga, o atsirinkti esminius dalykus. Kai dėl to apsispręsime, visa kita nubyrės savaime.

Peržiūrėdami ugdymo turinį, išskiriame 4 sritis: bendrosios programos, nacionalinis turinys; mokytojų kvalifikacija ir rengimo pertvarka; mokymo priemonės plačiąja prasme; vertinimo kaita. Šie aspektai ir bus vertinami svarstant ugdymo turinio perkūrą. Diskutuojame su įvairių interesų grupėmis, norisi išvengti „balto lapo“ principo, kuris reikštų, kad viskas pradedama nuo pradžios. Yra atliktos dabartinių programų analizės, dalyvaujame Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertiniuose susitikimuose, iš kur bandome parsinešti tai, kas galėtų sugulti į mūsų perrašomas programas. Manau, kad neilgai trukus prasidės pagrindiniai darbai, bus formuojamos ekspertų grupės, žiūrėsime plačiau, koks turėtų būti aprašytas nacionalinis ugdymo turinys. Viešojoje erdvėje sklando nuomonių, kad mūsų ugdymo turinys perkrautas smulkmenomis, nereikšmingais dalykais, kurių reikia atsisakyti. Bet mes matome, kad tikslingiau problemą apsukti kitu kampu, nepradėti nuo to, kas nereikšminga, o atsirinkti esminius dalykus. Kai dėl to apsispręsime, visa kita nubyrės savaime. Ugdymo turinyje yra ir filosofija, ir ideologija, ir didelė požiūrių įvairovė. Požiūrių yra daug. Siekiant visa tai suderinti reikia laiko. Birželis gali būti to pradžia.

 

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė kūrybinėse dirbtuvėse „Mokykla 2030“ kalbėjo, kad „kursime ne uždaruose ministerijos kabinetuose, o visi drauge“. Interneto komentaruose tuojau pasigirdo dvejonių, kad vargu ar liks laiko svarstyti švietimo bendruomenėje, gali nutikti taip pat, kaip ir visada…

Privalo dirbti žmonių grupė, kuri pateiktų projektus svarstymams. Čia yra dvi linijos, turėsiančios eiti paraleliai. Planuojame sujungti visas pajėgas: akademinės bendruomenės, praktikų, kitų mokslų atstovų. Juk edukologijos ir psichologijos mokslo atstovai vis dar vangiai kalbasi. Ekspertų grupėse bus atstovaujama įvairiems lygmenims. Konsultaciniu režimu dirbs mokytojų dalykininkų asociacijų, mokinių organizacijų, tėvų, verslo atstovai ir t. t. Kalbamės ir kalbėsimės su kitomis institucijomis – Užsienio reikalų ministerija, turinčia siūlymų, kaip į ugdymo turinį integruoti ir pateikti aktualų turinį apie Europos Sąjungą. Teisingumo ministerijai aktualu teisinio raštingumo, Ūkio ir Finansų ministerijoms – verslumo ir finansinio raštingumo ugdymas. Krašto apsaugos ministeriją jaudina patriotinio ugdymo klausimai. NVO sektoriui rūpi prasmingas pilietinio ugdymo aspektas. Su šiomis institucijomis bus tariamasi, bet mes nekalbame apie naujų atskirų dalykų mokymą, nes, jei taip siūlytume, ugdymo planas išsipūstų iki begalybės. Reikia ieškoti pedagogų bendruomenės patarimų, per kokius dalykus, kokius aspektus šios temos, kurias ką tik paminėjau, galėtų būti integruotos į ugdymo turinį. Visa tai būtina aptarti su pedagogų bendruomene, nes yra taisyklė, jeigu bendrasavininkais nepasijus tie, kurie įgyvendins, tada praktika nueis sau, nacionalinis turinys – sau. Kūrybinės dirbtuvės „Mokykla 2030“ gali būti pavadintos viešųjų ugdymo turinio konsultacijų pradžia. Dabar jau eisime į regionus ir pradėsime visus kitus konsultacijų formatus.

 

Rengėme interviu su Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoju dr. Karoliu Žibu. Kalbėjome apie įvairovės pažinimą ir pripažinimą, imigrantų įtraukimą į švietimą. Jis sakė: „<…> yra švietimas, švietimas ir švietimas. Bet klausimas, kaip tai padaryti, kokiu būdu, kaip paruošti infrastruktūrą? Svarbu kalbėti apie struktūrinę dimensiją. Kaip pas mus šiandien per mokymo programas, kalbant jau nuo pat ankstyvojo ugdymo iki universitetų, kurie ruošia būsimus mokytojus, šiose švietimo institucijose yra įdiegtas įvairovės pateikimas? Čia ir susiduriame su struktūrine problema. Mano manymu, kol įvairovės suvokimo neįdiegsime nuo pat ankstyvojo ugdymo, tol visą gyvenimą kovosime tik su pasekmėmis. Perfrazuojant garsią tezę, kad niekas negimsta rasistu, o juo tampama kažkuriuo socializacijos momentu.“

Tai dar viena linija, kur mokytojui turi talkinti švietimo pagalbos specialistai. Mes skatiname įvairius įtraukiojo ugdymo procesus. Kalbame ne tik apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų atėjimą į bendrojo ugdymo mokyklas. Ugdymo plane numatytos darbo su emigrantais ir reemigrantais priemonės, bet čia vienas iš didžiųjų iššūkių yra mokytojų kompetencijų klausimas. Gebėjimas dirbti su visai kitokiu vaiku nei dauguma. Kadangi biudžetas sukoncentruotas į finansavimo pertvarką, norime pasiekti, kad parama ateitų per ES struktūrinių fondų projektus.

 

Ir tai turėtų atsispindėti rengiant pedagogus…

Taip. Yra pedagogų rengimo reglamentas, kuriame aprašyta, kokias dalykines ir bendrąsias kompetencijas turi įgyti pedagogas. Atidžiai skaitantis pastebės, kad ten įvardytas ir gebėjimas dirbti su įvairove. Šie dalykai turėtų ateiti per pedagogų rengimo programas. Ir profesinį tobulėjimą – tai, ką mes vadiname kvalifikacijos tobulinimu.

 

Pernai kalbėjome apie Švietimo įstatymo pataisas dėl mokyklų vadovų skyrimo tvarkos, vadovų kadencijų. Sakėte, kad reikės kurti tvarkas, kurios leistų veiksmingiausiai panaudoti gerąjį vadovų potencialą kadencijų pabaigoje. Kaip vertinate situaciją šiemet?

Nelengvas klausimas. Šiek tiek vėlavo įstatymą įgyvendinamieji teisės aktai. Matėme, kad nėra dermės tarp kelių įstatymų. Problemą reikėjo spręsti per įstatymą įgyvendinamuosius teisės aktus. Vadovų potencialo išsaugojimą matome per vadovų rezervo tvarką. Išskiriame 4 grupes žmonių, galinčių jame būti. Šiam tikslui jungiamos Informacinių technologijų centro, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros, Ugdymo plėtotės centro (UPC) Mokyklų veiklos tobulinimo skyriaus pajėgos. UPC turėtų dirbti su „minkštosiomis“ kompetencijomis. Numatoma, kad viena grupė žmonių bus tie, kurie neturi vadovavimo patirties, bet yra pozicionavę, kad planuotų savo karjerą, kaip mokyklos vadovo. Kad būtų sėkmingesnis kompetencijų vertinimas, jiems siūlysime tam tikrą pasirengimo programą. Supratimo apie tai, kokios vadovo kompetencijos dabar yra esminės, kaip jos turi reikštis, kaip jas ugdytis ir pan.. Dabar kartais sakoma, kad yra per daug žmonių, kurie neįveikia net vertinimo minimumo, aš klausimą verčiu kitaip, galbūt į vertinimą ateina per mažai žmonių? Tad vienas iš tikslų – skatinti, kad ateitų daugiau žmonių. Suteikti pagalbą besirengiantiems tapti vadovais. Tuomet galima tikėtis sėkmingesnio vertinimo ir sėkmingesnės vadybos pradėjus dirbti. Kita grupė žmonių, kurie nebekandidatuoja po antros, trečios kadencijos, nors su jų vadybinėmis kompetencijomis viskas gerai. Jiems reikėtų siūlyti tapti naujai paskirtų vadovų be patirties mentoriais. Šie momentai yra sudėlioti vadovų rezervo tvarkoje. Vakarų valstybėse ganėtinai populiaru parengti savo pamainą. Ir dar vienas pastebėjimas – ar čia valstybė visą laiką viską turėtų duoti? Žmogus pats turėtų tuo domėtis, jausti, ko jam reikia. Ir labai kryptingai investuoti, finansavimo dalykai turėtų taip pat rūpėti. Reikia išmokti atskirti, kur savivaldybės reikalai, o kur nacionalinis lygmuo!

 

Įtraukųjį ugdymą turėtume tapatinti ne su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių perkėlimu iš specialiųjų mokyklų į bendrąsias mokyklas, o su personalizuotu kiekvieno mokinio ugdymu.

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos metinėje konferencijoje „Švietimas – Lietuvos dabarčiai ir ateičiai“ apie įtraukųjį ugdymą, kaip šių dienų Lietuvos aktualiją, kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus…

Mes komunikuojame gana intensyviai, žinau visas profesoriaus pastabas, teisinę bazę esame numatę keisti. Noriu akcentuoti, kad įtraukusis ugdymas nėra tapatus tik neįgaliųjų, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymui bendrosiose mokyklose, nors labai dažnai galima tokius teiginius išgirsti iš atskirų politikų pasisakymų, ar žiniasklaidos pranešimuose. Įtraukusis ugdymas – tai kokybiškas ugdymas kiekvienam mokiniui, kas labai aiškiai atsispindi Geros mokyklos koncepcijoje. Įtraukųjį ugdymą turėtume tapatinti ne su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių perkėlimu iš specialiųjų mokyklų į bendrąsias mokyklas, o su personalizuotu kiekvieno mokinio ugdymu, t. y. aplinkų, ugdymo turinio, reikalingos pagalbos, vertinimo ir kt. priemonių pritaikymu kiekvieno vaiko ugdymosi galioms ir poreikiams. Įtraukusis ugdymas apima ugdymo turinio, mokytojų rengimo, pagalbos mokiniui, mokytojui, mokyklai, vertinimo, ugdymo organizavimo ir finansavimo pergalvojimą. Be abejo, plėtodami įtraukųjį ugdymą, turime kreipti didesnį dėmesį į tas mokinių grupes, kurios šiuo metu yra daugiau ar mažiau diskriminuojamos, pavyzdžiui, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys, nepalankiose sąlygose augantys, vaikai, tačiau neramina tai, kad kai kas bando siaurinti šiuos reikalingus pertvarkos darbus ir aiškinti, kad įtraukusis ugdymas – specialiųjų mokyklų uždarymas ir mechaniškas vaikų perkėlimas į bendrojo ugdymo mokyklas. Jei taip padarytume, jokių įtraukiojo ugdymo tikslų nepasiektume, tik sukeltume dar daugiau problemų. Sutinkame, kad viena iš įtraukiojo ugdymo plėtros krypčių yra susijusi su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais ir sąlygų jiems kūrimu saugiai ir kokybiškai ugdytis bendrose mokyklose. Todėl ir Vyriausybės priemonių plane randame terminą išskaidymas. Tai yra laipsniškas pasirengimas pereiti prie mokinių specialiosiose mokyklose mažėjimo talkinant bendrosioms mokykloms, kurios priima šiuos mokinius, pasirengti kokybiškai juos ugdyti.. Be abejo, kad čia iškyla ir mokyklų vadovų, ir mokytojų, ir pagalbos specialistų, ir erdvių pritaikymo, ir visuomenės požiūrio klausimas: „Mano vaikas negali būti su kitokiu vaiku, mano vaikas tokioje klasėje blogai jausis.“ Todėl specialiųjų mokyklų išskaidymas turi būti siejamas su visų čia išvardytų kliūčių įveikimu, ieškant optimaliausių būdų ir kelių – pavyzdžiui, sudarant jungtines mokyklas, kuriant mokyklų tinklus ir pan. Mes turime galvoti ir apie padėjėjų etatus, ir apie antro mokytojo galimybę, ir pagalbos specialistų sutelkimą, kad mokykla tikrai būtų pasirengusi kokybiškai ugdyti įvairių poreikių turinčius vaikus.

 

Jeigu šalia ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra, tarkime, autizmo sutrikimą turintiems vaikams skirtas darželis, tai abiejų įstaigų auklėtiniai dalį dienos praleidžia kartu, o dalį – atskirai.

Ir vėl finansavimo klausimas ne paskutinėje vietoje…

Aišku, ir finansavimas. Dabar bandome kryptingiau veikti su Struktūrinių fondų parama. Galime keliose mokyklose sutelkti paramą ir bandyti perkelti 2 ar 5 proc. vaikų iš specialiųjų mokyklų. Įdomi Izraelio patirtis, kurią galima būtų vadinti „Kartu ir atskirai“. Tai reiškia, kad, jeigu šalia ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra, tarkime, autizmo sutrikimą turintiems vaikams skirtas darželis, tai abiejų įstaigų auklėtiniai dalį dienos praleidžia kartu, o dalį – atskirai. Mokykloje taip pat. Dalį pamokų jie mokosi kartu, dalį – atskirai. Toks yra švelnus įtraukimas ir mokymasis būti kartu. Tai irgi yra išeitis. Jungti galima ir per neformalius dalykus. Taip formuojasi ir priėmimo nuostatos. Man yra tekę mokytis su sunkią fizinę negalią turinčiais, bet gyvenome draugiškai. Kas kuprinę kurią dieną nešios, kas padės laiptais užlipti, niekam neatrodė, kad galėtų būti kitaip. Čia matau daugiau privalumų nei trūkumų. Kartu mokykloje, kartu scenoje, kartu miestelyje. O kalbant apie akademinius pasiekimus, jie, aišku, nebus itin geri, bet pasiekimų samprata yra platesnė.

 

Galbūt kažkas panašaus jau yra Šeduvoje?

Ir Šeduvoje, ir Joniškio „Saulės“ gimnazijoje, kurios direktorius vienoje diskusijoje sakė, kad dirbame 13 metų, bet dar yra kas veikti ir su priėmimu, ir su nuostatomis, ir su mokytojų požiūriu. Čia nebus greitas procesas.

Kartu su LR Seimo neįgaliųjų reikalų komisija esame išskyrę veikimo būdus: kad teisinė bazė nediskriminuotų, kad būtų investuojama į aplinką ir žmones, kad būtų formuojamos palankios visuomenės nuostatos. Dabar belieka po truputį pradėti įgyvendinimo dalykus.

 

Ir dar… mokytojų dalykinės kompetencijos. Šį pavasarį ministerijoje pristatytas tyrimas „Mokytojų dalykinių kompetencijų tobulinimo poreikio ir turinio analizė“, atliktas per Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą. Būtų galima pacituoti tyrėjus: „Vyraujanti kompetencijos tobulinimo sistema nepadeda stiprėti kaip savo srities profesionalui, nes, anot mokytojų, kompetencijos tobulinimas yra trumpalaikis, fragmentuotas ir kontroliuojamas.“ Kaip manote, ar vyksta tikri pokyčiai? Kokie svarbiausi darbai šioje srityje?

Jeigu kalbame apie kompetencijų ugdymą iš tiesų, tai visų pirma turime atsisakyti trumpalaikių mokymų. Kažkada atsiradęs 6 valandų formatas geriausiu atveju gali informuoti, bet jokiu būdu nesuformuos gebėjimų ir nuostatų. Aš esu už tęstinį kvalifikacijos tobulinimą, kurį sudaro žinios, praktika ir grįžimas aptarti patirties. Turėjome gerą, kartu su Notingemo lyderystės koledžu rengtą, programą mokyklų vadovams 2+1, kai 2 dienas mokaisi, paskui 2–3 mėnesiai pauzė, o tada grįžti aptarti, ką veikei, kas tau pavyko. Aišku, į trečią dieną nubyrėdavo apie 40 proc. dalyvių. Reiškia, kad daliai žmonių tai buvo tik „nuvykau, paklausiau, bet toliau gyvensiu ir dirbsiu taip pat, kaip ir anksčiau“. Pabandymo veikti pagal tai, ko mokėmės, nebuvo. Net pastangų nebuvo pabandyti. O kompetencija formuojasi tada, kai darai, kai veiki. Konstatuojama, kad kvalifikacijai tobulinti skirtos didelės sumos, bet klasėje niekas nesikeičia. Ir negalėčiau pasakyti, kodėl į pamoką per mokytoją tos investicijos neateina. Manau, kad mūsų mokytojai turi labai daug žinių. Bet bandymai dirbti kitaip dažniausiai lieka proginiai, kad pasirodyčiau, jog moku dirbti ir taip. Tai patvirtino ir išorės vertinimai. Iš vaikų labai gerai matai, kad jie to neatpažįsta, kad klasėje tai nėra įprastas darbo stilius. Kai susidėlios pedagogus rengiančių centrų kombinacija su regioniniais švietimo centrais, atsiras jungtis ir mes nebeisime į pavienius renginukus, o pasirinksime vieną aiškią kryptį, paskirsime jai metus ar dvejus, tada galime tikėtis rezultato. Tik tokiu būdu, manau, gali atsirasti kitoks mąstymas, kitoks matymas. Tam reikia laiko, tęstinumo, bandymų, nuolatinės refleksijos to, ką darau. Be to, pasistatyk kamerą klasės gale, nusifilmuok savo pamoką ir aptark su kolega. Joks seminaras tau neduos tiek naudos, kiek šitoks pasižiūrėjimas ir pasikalbėjimas. Nėra ko rinktis.

Kvalifikacijos lėšos yra tokios, kokios yra… Jų galbūt ir nėra pakankamai, bet kuo mažiau turi pinigų, tuo tiksliau privalai planuoti. Kvalifikacijos tobulinimui reikia ruoštis. Negalima rinktis akluoju būdu, ką duoda, tą imu.

 

Pernai kalbėjote: „Grįžtant prie vienos aktualiausių šio pavasario temų – mokslo metų ilginimo, tai yra tik vienas žingsnelis – galimybė, prielaida galvoti apie kitokį ugdymo procesą, kuris turėtų suprojektuoti kitokį rezultatą. <…> Nors mokymasis vyksta visur, kodėl čia nebūtų galima pasinaudoti neformaliojo švietimo patirtimi?“

Pernai ši tema skambėjo audringai. Galima apkaltinti demagogija, bet mes nieko neilginome. Tik grįžome į ES ir EBPO šalių vidurkius. Esame turėję 195 dienų mokslo metus, grįžtame prie 185 dienų. Mokyklos turėtų planuoti, bet ne dešimčiai dienų vieniems metams, o mažiausiai bent 4 metams į priekį. Dar geriau numatyti 10 metų, t. y. tiek, kiek tęsiasi privalomas mokymas. Mąstyti reikėtų apie tai, kad per šį laiką gauni papildomus mokslo metus. Ir per tokį laiką tikrai galima, ką nors prasmingo nuveikti.

Dalykų mokytojai dažnai pasisako už didesnį pamokų skaičių jo dėstomam dalykui, o kai jos suteikiamos pailginus mokslo metus, tai atsiranda jau kitas požiūris. Darėme apklausą: yra mokyklų, kur atsiranda patirtinio mokymo formų, įvairių praktikų. Kai kur net klasės struktūrą pradeda „laužyti“, atsiranda teminių dienų, įvairių savanorystės formų. Mes vis sakome, kad yra nacionalinis turinys ir yra regionų turinys. Tai tavo artimiausios aplinkos pažinimas. Pernai savivaldybėms buvo siūlyta atkreipti dėmesį į ugdymo turinį, praplėsti savo regiono tematika. Abudabius ir paryžius žinome, buvome, bet savo aplinkos beveik visai nepažįstame. Išnaudoti tas dešimt dienų regioniniam turiniui – pasiūla. Didelių sąnaudų čia nereikia. Tai yra prasminga, nes pažinęs jau galėtum pasauliui papasakoti apie save. Pirmadienį pas mane užsuko „vaikščiotojų“ būrelis su mokytoju Vytautu Toleikiu. Jie vaikšto po Vilnių, užeina pas pasirinktus žmones, kalbasi, ima interviu ir pan. Paskui iš to daro impresijas, rašo straipsnius. Kodėl šito ir kitur neišnaudojus? Taigi turime gerų pavyzdžių, bet turime ir nuėjusių formaliuoju keliu. Pavyzdžiui, Kalėdos – viena diena, Vasario 16-oji – antra… Žiūrėk, ir visos 10 susirenka. Kai kur savivaldybės apsisprendė ir yra tęsiami mokslo metai. Laikas skiriamas padėti, išlyginti, pastiprinti arba kaip įvadas į kitus mokslo metus. Kol kas yra įvairiai, bet tikėkimės, kad tai taps gera norma.

 

Praėjusį birželį sakėte, kad Jūsų vasara bus darbinga. O kaip ši?

Kažkas panašaus. Artimiausi darbai – sukurti teisinę bazę ir patvirtinti LR Seime dėl finansavimo pertvarkos. Suprantu mokyklų direktorių nuogąstavimą, nes diskusija ir derinimai gana ilgai užsitęsė, iki rugsėjo laiko lieka vis mažiau. Labai norisi, kad birželį pradėtų veikti ugdymo turinio peržiūros grupės ir rugsėjį pradėtume plataus mąsto aptarimus.

 

Dėkojame.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.