Turime kuo didžiuotis

Šis rugsėjis Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) bendruomenei – ypatingas. Mokykla šventė svarbią datą – gyvavimo ir veiklos 25-metį.

Rugsėjo 14-ąją į mokyklos jubiliejaus šventę rinkosi ne tik visa bendruomenė, bet ir gausus būrys svečių: LR Švietimo ir mokslo ministerijos, miesto savivaldybės, Švietimo ir jaunimo skyriaus atstovai, LR Seimo nariai, Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora, kolegos iš Vilniaus, Kauno, Rygos (Latvija) kurčiųjų mokyklų, socialiniai partneriai, buvę mokiniai, jų tėvai (globėjai, rūpintojai). Sveikinimus atsiuntė LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lenkijos ambasados.

Šventės rytą rugsėjo saulė nepagailėjo spindulių, todėl šiai progai skirtas renginys vyko ne kaip dažnai įprasta mokyklos salėje, bet lauke, išpuoselėtose edukacinėse erdvėse. Ir toks pasirinkimas neatsitiktinis – ugdymo įstaiga šiais metais išrinkta kaip viena gražiausių Lietuvos mokyklų edukacinių erdvių.

Jubiliejui skirtą šventę pradėjusi PKNPM direktorė Danutė Kriščiūnienė pažymėjo, kad šiame renginyje nėra nei svečių, nei šeimininkų, visi susirinkusieji – tarsi viena šeima, per ketvirtį amžiaus susijusi bendrais rūpesčiais, sprendimais, džiugiomis akimirkomis. Direktorė pastebėjo, kad prabėgę penki penkmečiai mokyklai buvo skirtingi: pažymėti šviesiomis ir tamsiomis spalvomis, nuokalnėmis ir pakilimais, bet šiandien yra kuo pasidžiaugti.

Nors tokios šventės neįmanomos be tradicinių sveikinimų, juos paįvairino ir džiugią nuotaiką kūrė žaismingi ir spalvingi mokinių pasirodymai: mažieji boružiukai, drugeliai, varlytės, žiogai ne tik šoko ir dainavo pasklidę po lauko edukacines erdves, bet kartu su klasės vadovėmis pristatė penkių penkmečių mokyklos veiklą, svarbiausius įvykius. Svečiams koncertavo Panevėžio muzikos mokyklos styginių kvartetas.

 

Per šventę buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti išėję į amžinybę: mokyklos direktorius MIC dr. Petras Kavaliauskas, mokytojai, darbuotojai, mokiniai, tėvai (globėjai, rūpintojai), geradariai. Nepamiršti ir tie, kurie negailėdami jėgų, sveikatos, laiko savo žinias, išmintį ir širdies šilumą dalija mokiniams. LR Seimo nario Povilo Urbšio, švietimo ir mokslo ministrės, miesto savivaldybės mero, Švietimo ir jaunimo skyriaus vedėjo padėkos ir padėkos raštai buvo įteikti mokyklos vadovybei, ilgus metus dirbantiems mokytojams, surdopedagogams bei kitiems darbuotojams. Visą bendruomenę ir renginio svečius sveikino mokyklos globėjas ir dvasinis vadas vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Viena iš PKNPM įkūrėjų, visą gyvenimą pašventusi kurčiųjų ugdymui, surdopedagogė, buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aldona Veronika Vinkšnelienė prisiminė sunkų laikotarpį, kai Panevėžio kurtieji buvo likę niekam nebereikalingi. Ir tik su kunigo Marijono Petro Kavaliausko pagalba 1993 m. rugsėjo 13 d. jai pavyko įkurti Panevėžio katalikiškąją kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, kuriai kunigas iki 1998 m. ir vadovavo.

 

Jaudinantis buvo ir buvusių mokinių sveikinimas mokyklai, kurį visų vardu išsakė Otilija Kolodenskytė di Fazio: „Mokykla – tai mūsų širdis, mūsų gyvenimas, mūsų antrieji namai.“

Renginiui besibaigiant, buvo pasodinti savanorio, mokyklos edukacinių erdvių kūrėjo ir puoselėtojo Gintauto Šimkaus bei muzikinių projektų partnerės, dainininkės Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės dovanoti medeliai. Beje, žinodami, kad mokykla nuolat gražina lauko edukacines erdves, dauguma svečių neabejojo, kad geriausia dovana bus dekoratyviniai augalai.

Pasibaigus dviem oficialiosioms programos dalims Sraigių sodo ir Žaliojo kalno erdvėse, renginio dalyviai buvo pakviesti prie šventinio vaišių stalo.

 

Kai paskutinieji svečiai buvo išlydėti, rūpėjo užduoti keletą klausimų direktorei D. Kriščiūnienei, kuriai mokyklos jubiliejus sutapo su jos vadovavimo šiai įstaigai dvidešimtmečiu.

 

Kokius išskirtumėte mokyklos, kuriai jau vadovaujate 20 metų, pagrindinius augimo akcentus?

Mokyklai niekada nebuvo lengva, bet sunkumų aš nebijojau. Ir dabar, kai atsisuku atgal, vynioju tuos metus lyg siūlų kamuolį. Daugelis dar prisimena, į kokios būklės pastatą teko įsikelti. Tačiau, paruošę ir įgyvendinę Europos Sąjungos remiamą mokyklos renovacijos projektą, džiaugiamės šviesiomis, šiltomis ir jaukiomis patalpomis. Labai reikėjo erdvios mankštos salės, daugiau kabinetų, baldų ir kitų buičiai reikalingų daiktų. Nuoširdaus ir ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas su JAV ambasada – pastatytas trečiasis mokyklos aukštas, įsigytas mikroautobusas, baldai ir kt.; su Vokietija – tualeto renovacija, įsigyti du automobiliai, buičiai reikalingi daiktai, baldai ir kt.; su Lenkija – daugiau nei dešimtmetį besitęsiantys kultūriniai projektai; su Švedija – metodinė veikla, parama daiktais ir t. t. Ir taip sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai… Švietimo ir mokslo ministerija taip pat parėmė – skyrė mokyklinį autobusą, kuriuo kasdien vežiojami mokiniai. Prieš gerą dešimtmetį pakeista visa valgyklos įranga, atliktas kapitalinis remontas. Dabar vaikams maistas ruošiamas naudojantis tokia įranga kaip „Stiklių“ restorane. Dar vienas ilgai lauktas projektas – mokyklos tvora. Kad ją turėtume, teko organizuoti paramos vakarus, kreiptis į miesto savivaldybę, kol pagaliau pasiekėme tikslą. Dabar mokyklos teritorija yra saugi. Paskutiniaisiais metais buvo susitelkta į lauko edukacinių erdvių kūrimą. Šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės įkurtu Sraigių ir Vitaminų sodais, Žaliuoju kalnu, Lauko klase, žaidimų ir treniruoklių aikštelėmis bei kt. Mokyklos kryptys – ne tik sveikatingumo, bet ir estetikos ugdymas. Džiaugiuosi matydama, kad graži aplinka duoda gerų rezultatų auklėjant mokinius. Mokyklos teritorijoje nesimato šiukšlių, patys kuriame edukacines erdves, vaikai mokosi tausoti gražią aplinką. O jei dar pradėtume kalbėti apie mokyklinius bei respublikinius projektus ir kitą veiklą, tam neužtektų ir keliasdešimties puslapių. Turime didelę svajonę – išleisti knygą, tam ieškome rėmėjų.

 

Kad mokykla suklestėtų, teko įdėti be galo daug jėgų ir energijos. Iš kur jų sėmėtės? Ar nebuvo dienų, kai sviro rankos?

Mane vedė tvirtas tikėjimas, kad pasiseks. Kaip ir šios dienos oras (aut past. – juokiasi).Visi gąsdino, ką darysime, jei lis lietus, o aš nė kiek neabejojau, kad nelis. Taip pat ir dėl mokyklos. Žinojau, kad vaikai privalo turėti geras sąlygas, tai taip ir bus. Nes kas yra tavo mintyse, tas – ir realybėje. Negali būti žodžio „gal“. Manau, kad tas tikėjimas ir stiprybė – iš mano šaknų. Visada prisimenu mamos dėdės kunigo Alfonso Lipniūno pasitikėjimą Dievu. Pavyzdys ir senelis – buvęs stambus ūkininkas, kuris ką sumąstydavo, tą ir įgyvendindavo. Tokia pat buvo ir mano mama. Jei ji ką nors nuspręsdavo, nepaisydavo jokių kliūčių. Mokykla prieš jubiliejų, jau rugpjūčio pabaigoje, turėjo vos vieną rėmėją. Tačiau, likus savaitei iki šventės, per pusdienį pavyko surasti tiek nuostabių žmonių, kurie panoro mums padėti. Visą tą laiką prašiau mintyse: „Dieve, neduok daug, duok tik tiek, kiek reikia. O Tu būsi pats svarbiausias svečias šioje šventėje.“ Ir viskas pavyko. Stiprybė yra tikėjime.

 

Į jubiliejaus šventę atvyko daug Jums svarbių žmonių, jie sveikino, išsakė nuoširdžius linkėjimus, įteikė vertingas dovanas. Be abejonės, tai labai brangu. Tačiau kokia dovana Jums pati brangiausia?

Viskas labai svarbu ir brangu, bet visada labiausiai širdį džiugina buvusių mokinių ir jų tėvų (globėjų, rūpintojų) apsilankymas, gražūs padėkos žodžiai. Juk jei mokykloje šiems mokiniams būtų buvę blogai, neatvarytume jų nė su pagaliu. Džiaugiuosi, kad vieni jų mokosi toliau, kiti kuria tvirtas šeimas, augina vaikučius ir vedini jais vėl sugrįžta į mokyklą. Malonu, kad apie mokyklą baigusius mokinius nesigirdi blogų atsiliepimų. Džiaugiamės, kai gyvenantieji užsienyje, grįžę į Lietuvą, nepamiršta aplankyti ir mokyklos.