Trys imperatoriaus klausimai, arba apie ką svajoja mokyklos direktorius?

Asta Turskienė
,
Grigiškių „Šviesos“ g-jos direktorė

„Labai seniai vienas imperatorius gilinosi į gyvenimo filosofiją, siekdamas tokios išminties, kuri padėtų jam valdyti šalį ir jį patį vestų tiesos keliu. To meto religijos ir filosofijos jo netenkino, tad savo filosofijos jis ieškojo paties gyvenimo patirtyje.

Galiausiai imperatorius suprato, kad jam pakaktų atsakymų į tris svarbiausius klausimus. Gavęs atsakymus, jis galėtų išmintingai vadovauti šaliai ir vadovautis jais savo gyvenime. Tie trys klausimai buvo tokie:

Kada yra pats svarbiausias laikas?

Kas yra svarbiausias žmogus?

Ką daryti gyvenime svarbiausia?“

(Ištrauka iš Ajahno Brahmo knygos „Atverk savo širdies duris“)

Tądien nedrąsiai eidama mokyklos kiemu naujoji mokyklos direktorė galvojo, kad jos gyvenime prasideda naujas etapas – įsilieja į naują kolektyvą ir nežino, kas jos laukia: kokius žmones sutiks už mokyklos durų, kuo jie gyvena, apie ką svajoja, kas jiems svarbiausia ir koks bus tas pirmas jų susitikimas. Kūnu bėgo lengvas virpuliukas. Akimirka. Ji patraukė durų rankeną ir tai, kas buvo nauja, svetima, virto artima ir iki skausmo sava.

 

Nuo tos dienos, rodos, prabėgo jau šimtmetis. Ta akimirka virto praeitimi ir pasimetė dabarties džiunglėse. DABAR yra vienintelis laikas, kuris tikrai egzistuoja, sako ir fizikai, ir filosofai. DABAR mes galime jausti ir tai, ką jaučiame, mums dažnai nepatinka. Dabar nuolat skubame, bėgame, pykstame, dirbame tol, kol save prarandame. Daugėja nelaimingų, nestabilių žmonių, savižudybių, smurto prieš vaikus atvejų, narkotikų gali nusipirkti taip pat lengvai kaip duonos. Pokalbiai įrašomi, socialiniai tinklai seka žmonių gyvenimus. Tai, kas buvo asmeniška, tapo vieša. Privatumas – prabanga, o viešojo sektoriaus įstaigos atsitveria nuo žmonių raudona linija, rikiuoja juos pasitelkę terminalus. Tik mokykla tebėra atvira visiems, todėl visi sau leidžia ten viską. Jei klasėje du Martynai ir, neduok Dieve, dar trys vienodi vaikų penalai rašikliams, tai jau patyčios. Kalta mokykla. Juk pas „Maximos“ direktorių patekti nepavyks, apsauga toliau mišrainių skyriaus nepraleis, todėl septintą ryto nepatenkinta mama skuba pretenziją pareikšti mokyklos direktoriui. Logiškai galvojant, jis negali vieno vaiko pervadinti kitu vardu, kaip ir negali tiekti „Maximai“ skirtingo dizaino penalų. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti paprasta problema nėra jau tokia paprasta. Nebūkite naivūs, direktorius negali perkelti vieno Martyno į kitą klasę, nes mokytoją renkasi paslaugos gavėjas. Tik pagalvokite taip spręsti problemą ir jau galite ieškotis advokato, nes pažeistos žmogaus teisės. Paslaugos gavėjas, t. y. mokinys, tiksliau mokinio tėvai, renkasi mokyklą, dažnai ir klasę, ir mokytoją, renkasi, kada į ją ateiti, su kuo sėdėti per pamokas, kada išeiti ir su kuo, renkasi net mokymo metodus. Netradicinės pamokos lauke, muziejuose, netradicinėse erdvėse tėvų yra vadinamos „laiko švaistymu“, mokytojų nieko neveikimu ir nekompetencija. Tai nėra mokymasis per praktiką ar „mokykla be sienų“. Bet jei vienam iš tėvelių staiga kyla noras vaikams parodyti tai, ko mokykla parodyti „negebėtų“ (suprask, kad tada jau ir mokslas, ir patirtis), nebandyk aiškinti, kad esi atsakingas už vaikus, kol jie mokykloje, kad imant svetimus vaikus reikalingas tėvų sutikimas, – būsi išvadintas sovietine atgyvena. Pabandyk riboti neadekvačių asmenų patekimą į mokyklą, užtikrinti ramybę ir sąlygas mokytis bei dirbti – tapsi diktatoriumi, o mokykla – kalėjimu. O kur dar garsių tėvelių nepatenkinti norai ir lūkesčiai.

 

Dabar daug pokyčių: keičiasi valdžios, įstatymai, reikalavimai, atsakomybė. Mokyklos direktorius už savo darbą turi atsiskaityti ne tik steigėjui, mokyklos bendruomenei, pedagogams, profsąjungai, bet ir mokyklos tarybai. Į pastarąją dažniausiai patenka tie, kurie savęs nerealizuoja darbe, šeimoje. Nesakau, kad visi, bet, patikėkite, užtenka ir vieno. Tada jie imasi vadovauti mokyklai, atsakomybę už tai, ką daro, palikdami mokyklos direktoriaus pečiams. Neturėdami jokių žinių apie švietimą, jie reikalauja pakeisti mokyklos nuostatus, darbuotojų pareigybes, strategiją ir veiklos planus, net mokyklos sąmatų eilutes ir lėšų kiekius. Pagal Švietimo įstatymo pataisų įstatymą jie kasmet vertins ir direktoriaus darbą. Kokios direktoriaus galimybės įtikti tokiems tėveliams? Ar gali klientai vertinti „Maximos“, kirpyklos, šiluminių ar elektros tinklų, bankų vadovų darbą? Juk pigesnės duonos, mažesnių palūkanų, pigios elektros ir mažų šildymo kainų norime visi.

 

Dabar mokyklos direktorius dirba vadovaudamasis mažų mažiausiai septyniasdešimt penkiomis tvarkomis ir tvarkelėmis, reglamentuojančiomis šiandieninės mokyklos veiklą. Iš kur toks kiekis? Vilniaus miesto mokyklų vadovų asociacija pabandė išsiaiškinti, kiek ir kokių dokumentų turi būti mokykloje, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir įvairių ministerijų įstatymo įgyvendinamaisiais aktais. Sąrašas baigėsi 74 numeriu, bet važiuojant po darbo namo paskambino steigėjas ir paprašė 75 tvarkos. Nenoriu galvoti apie tai, kiek visos jos veikia. Mąstau apie tai, kad kažin ar įmanoma, ko nors nepraleisti. Tautosaka byloja, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar nerasime Lietuvoje labiau tikrinamo jokios įstaigos vadovo, nei yra tikrinamas mokyklos direktorius, bet to negana – jo gebėjimą dirbti lems klientų vertinimas. Suprantu politikų nuostatas – orientuojamės į Europą, bet ar turime europinio mentaliteto visuomenę? Suteikę teisę parinkti darbo įrankius tiems, kurie to darbo ne tik kad nedirba, bet net nesuvokia nei specifikos, nei apimties, dažnai turime rimtų problemų, kurių nebepajėgiame išspręsti.

 

Dabar Lietuvai trūksta maždaug šimto direktorių, nuolat trūksta mokytojų, bet perrašome darbo sutartis su gerai dirbusiais ir tebedirbančiais. Nuo kada atsisakoma tų, kurie dirba gerai? Ar svarbu, kiek jie metų taip dirba? Taip, svarbu, nes trisdešimt metų dirbti gerai, atitikti nuolat besikeičiančius kriterijus mokyklai bei jos vadovui ir vis dar turėti idėjų, įkvėpimo kurti gerą, šiuolaikišką mokyklą nėra lengva. Nesakau, kad tokių daug, bet jų yra, jais reikia didžiuotis, o ne dėti į archyvą.

 

Dabar mokykla svarbi kiekvienam: vaikui, tėvui, močiutei. Čia ne tik švietimas, bet ir sveika gyvensena, mityba, finansai, informacinės technologijos, higiena, viešieji pirkimai, inžineriniai tinklai, statybos darbai, darbo santykiai, viešinimas, etika ir t. t. Mokyklos direktorius, skirtingai nuo kitų įstaigų direktorių, ne tik atlieka mokyklos vadovo vaidmenį, t. y. rūpinasi mokinių ir darbuotojų interesais, darbo sąlygomis, ugdymo procesu ir pasiekimais, bet yra ir viešųjų pirkimų specialistas, teisininkas, mitybos, sveikatos specialistas, inžinierius, statybininkas, elektrikas, traumatologas, psichologas ir dažnai net psichiatras. Kartą dalyvaujant vienoje atrankoje švietimo politiką formuojančioje įstaigoje manęs paklausė: „Kaip manote, kuo daugiausia užsiima mokyklos direktorius: rūpinasi ugdymo turiniu ar ūkiu?“ Tą kartą atsakiau, kad, mano turimomis žiniomis, daugiausiai rūpinasi ūkiu. Valdininkės atsakymas mane pribloškė: „Todėl, kad tai lengviausia.“ Šiandien tai gerbiamai poniai norėčiau pasakyti, kad RŪPINTIS visu tuo, ką išvardijau, tikrai nėra lengviausia. Dažnai stebėdama pamokas pasigailiu sėdinti direktoriaus kėdėje. Kaip norėčiau atverti širdį nagrinėdama Maironį, sudėti savo pasaulio suvokimą į šilko batikos darbą, išlieti emocijų spalvas akvarelėje ir jausti jaunatvišką jėgą bendraujant su mokiniais. Visi mano vaidmenys, visi tie nesibaigiantys darbai yra atliekami dėl jų – mokinių. Rūpinuosi, kad ugdymo procesas vyktų nepertraukiamai. Jei neatlikčiau tų ūkio darbų, jei neturėčiau tų kelių dešimčių vaidmenų, ar galėtų darbas iš viso vykti dėl šiandienos poreikių ir steigėjo bei klientų reikalavimų? O jie, tie tiesioginiai ugdymo proceso dalyviai, dažnai net nežino, kas daroma, kiek tai kainuoja laiko, jėgų ir nervų. Juk mūsų galvose stereotipas – direktorius, kuris nieko neveikia. Sakysite, juk yra darbininkai, ugdymo turinį aptarnaujantis personalas. Taip, yra… O jei nėra? Ar bandėte gauti darbuotoją už 400 eurų, kai darbo jėgos trūkumu skundžiasi verslas, mokantis bent tris kartus daugiau? Visada gerbiau valytojas, nes be jų pasaulis skęstų šiukšlėse, bet dabar ypač. Steigėjas įsivaizduoja, kad išvalyti 750 kvadratinių metrų patalpas nesunku. Taip, biurą galima valyti kartą per dieną, o gal net kartą per savaitę, juk automobiliu atvykus į darbą batai neaplimpa purvu. Tačiau mokykloje yra kitaip: čia tie 750 kvadratinių metrų valomi mažiausiai tris kartus per dieną, nes kaskart vaikams grįžus iš lauko koridoriuose galima užsiimti žemdirbyste. O ar yra teisininkas, ar yra viešųjų pirkimų specialistas, projektų vadovas ar elektrikas? Ar yra tokie etatai steigėjo etatų sąrašuose? Kas rašo atsakymus teismams, rengia viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, įvairius dokumentus ir kt. Turbūt galvojate, kad visi mokykloje yra teisiškai išprusę, nes juk sudaromos darbo grupės šiems darbams atlikti.

 

Šiandien mokyklos direktorius rūpinasi ir mokinių sveikata. Ne suolų aukštis, ne apšvietimas, ne triukšmas ir ne higiena yra šių dienų aktualija. Tėvai vaikosi madingos žaliavalgystės, vegetarizmo, įtemptai seka valgyklos valgiaraštį ir reguliuoja, kiek cukraus turi būti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintos mokyklų vykdomos pieno programos jogurtuose. Ir štai vaikų kojos tiesiog sutrupa pašokus nuo žemės per kūno kultūros pamokas, o iškviesti greitosios pagalbos gydytojai konstatuoja – nevalgęs. Apie nelaimę informuoti tėvai išsako savo nuomonę: „Šį kartą dar nepaduosime mokyklos į teismą.“ Mokykla organizuoja paskaitas tėvams apie mitybą, apie vaikų amžiaus tarpsnius, psichologiją ir tikisi, kad žiūrėsime ir dirbsime viena kryptimi – vaikų labui. Deja, iš laukiamų bent aštuonių šimtų gimdytojų klausyti paskaitos ateina tik vienas.

 

Kaip jau aiškėja iš teksto, tiek imperatorius prieš šimtus metų, tiek šiandieninis direktorius gauna vienus ir tuos pačius atsakymus į klausimus. Nesvarbu, kam vadovausi – šaliai ar mokyklai, esi imperatorius ar tik mokyklos direktorius, aišku tai, kad svarbiausias laikas yra DABAR ir svarbiausia gyvenime yra RŪPINTIS.

Per mokyklos ir jai vadovaujančio direktoriaus prizmę suraskime atsakymą į trečią imperatoriaus klausimą: „Koks žmogus yra gyvenime svarbiausias?“ Tikiu, kad kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, akimirkai susimąstė. Įvardijo sau brangiausią žmogų, bet koks žmogus yra svarbiausias mokykloje? O mokyklos direktoriui?

 

Mokyklos direktorius yra ar ne, bet pamokos paprastai vyksta. Jei jo nebus, po kurio laiko mokyklos veikla pakriks: mokytojai nustos budėti per pertraukas, todėl išaugs traumų skaičius, jie nebedarys susirinkimų tėvams vakarais, nebetaisys standartizuotų testų po darbo valandų, nebelydės mokinių į egzaminus ir jų nebeorganizuos savaitgaliais. Profesinės sąjungos reikalaus didesnių atlyginimų ir panaikinti direktorius pareigybę, nes mokytojai persidirba, o direktoriai – engėjai. Mokytojai mokys tik matematikos ir lietuvių kalbos, nebeintegruos lytiškumo, sveikos gyvensenos ir dar dievai žino ko į dalykus. Mokiniai eis klystkeliais, nes nebus girdėję apie alkoholio, rūkymo žalą ir lytinio brendimo aktualijas. Tėvai išeis į gatves, nes nebeturės kam išlieti pykčio dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių ir persidirbimo. Pasirodo, kad mokyklos direktorius yra pakankamai svarbus! Kam dar rūpi darbo ir mokymosi sąlygos, kurios turi būti geros visiems? Kam rūpi mokiniai – visuomenės ateitis, būsimi mokesčių mokėtojai, rinkėjai, šalies kūrėjai? Taip, tie nuolat linksniuojami „tinginiai“, „beraščiai“, negebantys išlaikyti valstybinių egzaminų, kurių nesėkmės viešinamos visuose spaudos portaluose ir nutylimi laimėjimai. Mokiniai yra svarbūs mokyklos direktoriui, nes būtent jie jam – ŽMONĖS ESANTYS ŠALIA, jis pažįsta juos taip, kaip nepažįsta jų tikri tėvai. Mokyklos direktorius geriausiai žino jų baimes ir meiles, jis ir mokytojai matė jų silpnumo ir tvirtybės akimirkas. Mokytojai irgi yra žmonės, esantys šalia. Kas, jei ne mokyklos direktorius, juos skatina, giria, palaiko, augina lyderius, kurių šviesa dažnai apakina ir jį patį. Direktorius dažnai dėl mokytojų poilsio, ramybės, patogių darbo sąlygų aukoja ramybę, miegą, savaitgalius, atostogas ir yra vienišas savo kelyje.

 

Vėlyvą vakarą užrakinusi kabineto duris ir eidama tuščiais koridoriais mokyklos direktorė galvojo apie rytą laukiančius susitikimus su tėvais ir mokytojais, mintyse rikiavo darbus, problemas ir jų sprendimo būdus. Jau seniai jos galvoje ir širdyje nebuvo užgimusi svajonė. Ji tiesiog žinojo, kad dirba daug ir dėsningai, kantriai, ignoruodama visas kliūtis kuria mokyklą, kurioje gera būti, kurioje svarbiausias yra ŽMOGUS. Ir tai pagalvojus šviesa užliejo jos širdį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (17)

  • Vygantas Pundzevičius

    Sveiki,

    “Kritika – tai kai kritikas paaiškina autoriui, kaip jis pasielgtų jo vietoje, jei MOKĖTŲ tai daryti“ – Karel Čapek.

    Paprastai nerašau komentarų į straipsnius, bet šį kartą neištvėriau – nutariau parašyti, nors asmeniškai direktorės Astos Turskienės nepažįstu.

    Labai nusivyliau žmonių komentarais… komentatorių lygiu…

    Labai gaila, kad dauguma komentuojančių pamatė straipsnyje ne problemas, apie kurias iš tikrųjų buvo norima pasakyti, o surado galimybę žmogų vėl pulti, įžeidinėti ir žeminti.

    Mielieji! Jei jums straipsnyje kažkas nepatiko – kritikuokite, bet darykite tai gražiai ir kultūringai… Ir neiškokite juodo katino tamsiame kambaryje, ypač, jei jo ten nėra.

    Šiame straipsnyje įžvelgiau Grigiškių „Šviesos” Gimnazijos Direktorės sielos šauksmą, kuriame ji atvėrė savo širdį visuomenei. Lengviau būtų kai kurias temas nutylėti, bet atvirai viską išsakyti yra tikrai drąsus poelgis. Kai kurie išdrįsta pakalbėti apie problemas tiktai prie „arbatos“ puodelio savo virtuvėje arba kažką parašyti anonimiškai.

    Dėl šokių: tai nepamirškime, kad mokyklos direktorius irgi yra Žmogus kaip, ir jūs visi, ir turi teisę linksmintis ir ilsėtis. Būti savimi- tikro lyderio bruožas. O gal jūs norite, kad jūsų direktorė laikytųsi sovietmečio direktoriaus įvaizdžio?…

    Mokyklos Dirtektoriaus darbas yra žymiai sudėtingesnis nei bet kokios įmonės vadovo. O ką jau kalbėti apie minėtus 75 tvarkos aprašus, dėl kurių darbo sąlygos tampa ekstremaliomis.

    Dauguma priprato iš mokyklos, mokytojų ir vadovų tik reikalauti. Norėčiau pabrėžti, kad bendradarbiavimas yra „dvipusis eismas“. Pamatykite pedagoguose ir mokyklos administracijoje Žmones. Ir nepamirškite – jūs turite ne tik teises bet ir pareigas.

    Dabar – smerkimų, paskalų, pavydo laikai… Būkite gailestingi vieni kitiems, nežiūrint į tai kas jis ir kokias pareigas beužima. Ne smerkite vieni kitų, o padėkite vieni kitiems.

    „Kai lyja- žiūrėkite ne į balas, o į vaivorykštę.
    Kai tamsu – stebėk ne šešėlius, o žvaigždes“
    – Laodzi

  • Kamėja

    Oho, koks susireikšminimas… Tas savęs aukštinimas tiesiog supykino. Direktorė geriausia pažįsta mokinius? Nieko panašaus. Ir tas tėvų žeminimas, vertinimas pagal vieną kartelę, tiesiog šlykštu.
    Niekas nesako, kad direktoriaus darbas paprastas ir lengvas, niekas nesako, kad ji nieko gero nenuveikė ir jos darbas nereikšmingas. Tačiau taip aukštinti save ir pilti purvą ant tėvų yra žemiau, nei žema. Po šio straipsnio labai smarkiai krito nuomonė apie šią ponią.

  • veronika

    Ir vienaip skaitau ir kitaip, nesuprantu apie ką žmonės čia diskutuoja. Straipsnis juk apie direktorystę. Ne apie Turskienę,
    ne apie Vileišį, ne apie jaunystę ar senatvę. Apie mokyklos direktoriaus kasdienybę. Karčią, jeigu ką… O kad kažkas ištraukė P. Vileišio progimnazijos vardą, gal ir gerai. Iš naujo teko pasidomėti, kokių „grybų ten buvo priaugę“.
    Žmonės, mokykimės tartis ir kalbėtis, girdėti pagaliau… Tiesą sakant, kuo toliau tuo labiau pritariu, kad penkeri metai yra tikslinga riba…

    • Urtė

      Labai nusivyliau Švietimo naujienomis… talpina savo kadru straipsnius. Tegu parašo kaip mokytojui išgyventi už 200 euru! O Turskienė kad tokia nuskriausta tdgu nedirba nieks neverčia.

  • Palma

    Labai geras straipsnis, labai tiksliai ir teisingai iškeltos problemos. Nors jau keli metai kaip nedirbu švietime, bet pasirašau po kiekvienu Astos žodžiu. Šaunuolė:) …..Džiaugiuosi, kad bandai kažką keisti, nors tai ir Sizifo darbas. Sėkmės Tau:)

  • Despacito daina užmiršta?

    Kur teisybė? Tik pamėgino vargša Marytė pakritikuoti ir išsakyti tiesą tuojaus buvo užpulta pačios Tursienės arba jos pavaduotojų. Ryškiai nežino ką veikt mokinių atostogų metu. Kas žino ir supranta, kad tai atidirbinėjimas Savivaldybės vienam klerkui, juk visi matė kaip jie kartu susikibę vaikštinėjo po m-klą. Kokiu būdu ji tapo direktore? Kas tikrino jos intelektą? Gal tegu prisimena kaip raitėsi pagal Despacito dainą :d

    • Lilija

      Labai smagi svente buvo , bent jau spaudoje video taip atrode. Is komentaro atrodo, kad bet kokiu budu norima „ikasti” direktorei. Puikus, jaunatviskas ir protingas zmogus direktore. Sekmes .

    • Nesąmonė

      Tas „Despacito” pradedant mokslo metų šventę – man tikras nesusipratimas. Paprasčiausiai, noras įtikti masėms. Bet šiaip, tai „pravalas”.

  • Adelė

    Puikus straipsnis…, tačiau tuo pačiu ir liūdnas, atspindintys šių dienų aktualijas, kurias norint pakeisti, pagerinti, tai reikia kryžium gultis, nes sunku sulaukti pozityvaus palaikymo, geranoriškumo ir supratimo. Ši jauna direktorė gaubia savo rūpesčiu visą gimnazijos bendruomenę, skleidžia meilę Žmogui, ieško optimalių mokymo/si metodų, bendravimo ir bendradarbiavimo būdų ir t.t. visų gerovei. Manau, kad būtina įsiklausyti į kiekvieną jautriai aprašytą direktorės mintį. Jėga – vienybėje. Pagarba direktorei.

  • Arūnas

    Viskas tiesa. Tačiau ŠMM neužteks spėkos ką nors keisti. Todėl visi dirbantys švietime liks šventaisiais kankiniais. Tik vardan ko?

  • Aldona

    Direktoriams reikia medalius dalinti, Komičiui irgi, nedėkingas tai darbas, mokytojo taip pat, ilgiau kaip penkis metus ne tik direktorius, bet ir mokytojai neturėtų dirbti, po to jie turėtų būti išleidžiami apmokamų metų laiko atostogų, antraip jie perdega ir jau nebemato realaus pasaulio, verda savo sultyse, dažnai intrigose, kitos kalbos neturi tik kokie mokiniai, tėvai ir t. T netikę, va net komentaruose pykčiai ir sąskaitos… Sėkmės naująjai direktorei ir visam Šviesos kolektyvui.

  • Pastebėjimas

    Gal nereikia direktorei taip susireikšminti ir teigti, kad niekas kitas be jos taip gerai nepažįsta besimokančių vaikų (geriau už jų pačių tėvus!) Ir, apskritai, nesuprantu kodėl pedagogų tarpe yra nuolat palaikomas susipriešinimas su tėvų bendruomene…?

  • veronika

    Kaip supratau, tariamoji Marytė iš Šalčininkų yra mokytoja, dirbusi Petro Vileišio progimnazijoje. Ir tikriausiai atleista, nes buvo mokytoja „ne kažką“. Šitas komentaras tik patvirtina direktorės teiginį, kaip sunku vadovauti mokyklai, kaip sudėtinga burti komandą, kokie skirtingi šiandien mūsų mokytojai. Ir kai kalbame apie MOKYTOJO prestižo didinimą, tai visokios Marytės iš Pilviškių ar Balbieriškio, (dėl Šalčininkų ironizuoti neverta) tą prestižą tempia vis žemyn ir žemyn…
    Nors, manau, diskusijos turėjo kilti visai ne apie tai… Tik menkas žmogus griebiasi patyčių ir ironijos, nes jis pats yra silpnas ir bailus. Jis net savo tikro vardo bijosi. O varge, jei tokie mokytojai šiandien plūsta į mūsų mokyklas. Ko jie gali išmokyti….

  • Marytė iš Šalčinykų

    Labai neprofesionalus ir vienpusis straipsnis. Visų pirma direktorei reikėjo paminėti, kad aprašomi įvykiai vyko Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje. Kad ji ne tik nesuvaldė situacijos po buvusios carienės Danutos Kazakevičienės imperiotoriavimo laikų, bet dar ir pagilino. Atskirtis tarp tėvų ir mokyklos bendruomenės didėjo, o naujoji vištelė iš Šiaulių ne tik, kad negerino darbuotojams sąlygų, tačiau geriuausi darbuotojai net paliko tą ugdymo įstaigą.

    • Klaiku

      Negaliu patikėti, Maryte iš Šalčininkų jūsų bukumu. Po Marytės vardu manau lindi kokio išprotėjusio tėvelio ausys. Tokie kaip jūs drįstate mokyklos direktorę vadinti vištele iš Šiaulių, niekinti nuveiktą darbą visų mokinių labui. Ko galima tikėtis iš jūsų vaikų, jeigu jūs pats (-i) idiotas?….

      • Ramiai

        Turbūt pedagogo komentaras. Bet jei jau piktinatės, tai bent darykite tai kultūringai. Antraip, jūsų komentaras niekuo nesiskiria nuo to, kuriem nukreiptas jūsų pasipiktinimas 🙂