Tobulėjimo ir tobulinimo link, arba Mokyklų tobulinimo centrui – 20!

Nori ar nenori – pajauti, kad tarp šių sienų verda gyvenimas. Tądien, apsilankiusi Mokyklų tobulinimo centre (MTC), supratau, kiek visko galima nuveikti nedidelėje erdvėje. Viename auditorijos gale – pasitarimas, kitame – grupelė vaikų po „Literatūrinių skaitymų“, peržengusi dar vienų durų slenkstį sutinku ir MTC įkūrėjas, kurios su šypsena veiduose praneša, kad čia ir yra tikroji jų kasdienybė…

Praėjo 20 metų nuo Mokyklų tobulinimo centro įkūrimo, tada vieniems buvusio viltimi kurti gražesnę, kokybiškesnę mokyklą, įgyvendinti sisteminius pokyčius, kitiems – erdve semtis išminties, naujovių, ieškoti to, kas dar nepatirta, neatrasta… Per 20 metų MTC tobulėjo pats ir padėjo tobulėti kitiems. Daugelis švietimo bendruomenės narių čia atrado tai, ko ieškojo… „Švietimo naujienos“ šia proga MTC įkūrėjas Eglę PRANCKŪNIENĘ, Mariną VILDŽIŪNIENĘ ir jų idėjų praktinę įgyvendintoją, MTC direktorę Ritą STANKEVIČIENĘ kviečia dar kartą permąstyti pokytį, kurį per 20 metų pavyko įgyvendinti, o skaitytojus – iš arčiau pajausti, kaip įdomiai, jaunatviškai, entuziastingai čia veikia MTC programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ ir „Vaikų žemė“.

 

Kur matote per laiką „užgyventas“ savo stiprybes, kuo šiandien galite didžiuotis ir kas Jus reprezentuoja? O kaip manote, kas Jums visgi nepavyko ir kodėl? Galbūt kažkas taip ir pasiliko, kaip neįgyvendintos svajonės?

Eglė: Dvidešimt metų – tai itin ilgas laikas. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kaip mums seksis. Be to, niekas netikėjo, kad mes apskritai išgyvensime. Neturėjome rėmėjų, matančių mus kaip ilgalaikę organizaciją. Šiandien džiaugiamės, kad pavyko ne tik išlikti, bet ir užaugti.

Tai, kokie esame šiandien, per 20-metį labai kito. MTC atsirado iš Atviros Lietuvos fondo projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ – ten buvome pradėję daugybę veiklų, kurias tęsėme ir čia: dirbome su mokyklų komandomis, skleidėme švietimo lyderystės idėją, stengėmės nešti didaktines naujoves, pavyzdžiui, aktyvaus mokymosi idėją, mokymosi bendradarbiaujant strategiją. Įgyvendinome mokymo apie Holokaustą programą, kas prieš 20 metų buvo tabu. Visa tai buvo atspirties taškas, bet galima pastebėti kelis mūsų egzistavimo etapus. Pirmasis, kai 2004 m. kartu su Vilniaus mokytojų namais nutarėme organizuoti kažką, kas tenkintų Vilniaus mokytojų poreikį (iki tol itin mažai dirbome su Vilniaus mokyklomis). Mūsų akiratis buvo nukreiptas į plačiosios Lietuvos mokyklas ir tarptautinę veiklą. Daug veikėme per kitus Atviros visuomenės fondus ir tarptautines organizacijas – UNICEF, Jungtinių Tautų plėtros programą (angl. United Nations Development Programme – UNDP), per Pasaulio banko programas, bendradarbiavome su daugybe šalių, bet tai, kas buvo šalia, tarsi buvo palikta nuošaly. Supratome, kad jau pats pastatas įpareigoja, jog čia kažkas vyktų Vilniaus mokytojams. Tada su Vilniaus miesto savivaldybe ir Mokytojų namų vadove nutarėme kurti erdvę, kur mokytojai galėtų rinktis. Vilniaus mokykloms pasiūlėme įvairiausių programų, rengėme seminarus, įkūrėme biblioteką ir įvairių mokymo priemonių skolinimosi fondą.

Kito svarbaus etapo pradžia – 2008 m., pradėjus įgyvendinti programą „Renkuosi mokyti“. Ir trečiuoju etapu būtų galima laikyti dar vienos naujos programos įgyvendinimo pradžią – tai „Vaikų žemė“. Žinoma, pradėję savo veiklas, negalėjome numatyti nei „Renkuosi mokyti“, nei „Vaikų žemės“. Šios veiklos – visiškai naujos…

 

MTC – nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija. Neturime jokio nuolatinio finansavimo. Jis į mūsų organizaciją ateina iš 3 šaltinių: užsidirbame, siūlydami mokykloms įvairias kvalifikacijos kėlimo programas, ieškome projektinio finansavimo ir rėmėjų paramos. Dažnai visa tai tampa dideliu ir sudėtingu darbu.

Mūsų komanda tiki mokyklos, kaip tvirtos organizacijos, idėja. Mokykloje, mūsų manymu, viskas yra svarbu: vadovavimas, ugdymo procesas, neformali veikla ir pan. Mūsų vizija buvo, kad mokyklos taps visa aprėpiančios, holistiškos organizacijos. Manau, šios idėjos mums nepavyko išpildyti 100 proc., bet, žinoma, galime pasidžiaugti kai kuriais puikiais pavyzdžiais. Neprisiimame laurų sau, bet esama tokių mokyklų, su kuriomis daug dirbome ir kurios šiandien gali būti pavyzdžiu kitoms. Taigi, apgailestaujame tik dėl to, kad tikėjomės didesnio bendro šalies mokyklų proveržio.

 

Anuomet mūsų neštos idėjos dabar tapo kasdienybe. Dabar jau įprasta, kad mokytojų bendruomenės mokosi savoje mokykloje, bet kažkada tai atrodė nauja, todėl, vos pradėję savo veiklą, įgyvendinome projektą „Mokymasis savoje mokykloje“. Su programa „Aktyvaus mokymosi metodai“ pradėjome mokyti mokyklas kelti į mokymosi rezultatus nukreiptus pamokos uždavinius. Tai tarsi apvertė tuo metu nusistovėjusią tvarką ir nurodė, kad mokytojas, planuodamas pamoką, turi galvoti apie mokinį. Tenka apgailestauti, bet dabar tai praradę pirminę vertę ir virtę tam tikru mechanišku veiksmu. Aktyviai propagavome mokymosi bendradarbiaujant idėją. Išleidome tam skirtą mokomąją knygą, bet tai vis dar yra siekiamybė. Kai mokytojų auditorijose klausiu, kas taiko šį metodą, – pakyla vos viena kita ranka. Mūsų nuomone, tai yra vienas puikiausių metodų, padedantis ugdyti bendrąsias kompetencijas, keistis patirtimi ir pan.

 

Ar ta žinia (pirminė idėja, kilusi prieš 20-metį), kurią norėjote nešti švietimo bendruomenei, išliko aktuali ir šiandien? Kaip kito aplinka, žmonės, su kuriais bendravote tada ir su kuriais susiduriate šiandien? Kaip keitėsi mūsų mokyklos?

Eglė: Manau, kad įvyko itin dideli pokyčiai. Pradėję veikti, turėjome grupę konsultantų, kurie šiandien jau padarę karjerą, kai kurie iš jų – sėkmingai dirbantys mokyklų vadovai ar svarbūs švietimo politikos atstovai. Žvelgdami į šiuos žmones, matome, kaip stipriai jie užaugo. Kai kurie iš jų patys sukūrė mokymo programas, metodus ir sėkmingai juos skleidžia. Blogiausia, kad mūsų šalyje yra itin dideli atotrūkiai: vienos mokyklos sparčiais žingsniais nuėjo į priekį, o kitos – taip ir liko sąstingyje. Manau, kad daugiausia visa tai priklauso nuo mokyklose dirbančių žmonių, nuo jų tikėjimo, kiek jie gali padaryti. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo steigėjų, ir nuo nacionalinės politikos. Dažnai daugiau problemų iškyla mažoms miestelių, kaimų mokykloms. Manyčiau, viskas prasideda nuo tikėjimo: pokytis galimas tada, jei žmogus tiki miestelio ateitimi ir perspektyva. Kai tikėjimo nebelieka, dažnai šeimos emigruoja į kitą miestą, kitą šalį arba pasilieka gyventi ten, bet vaikus veža į kitas mokyklas, o miestelio mokykloje – tik vaikai iš sudėtingų šeimų, kuriems reikalinga kitokia, kompleksinė pagalba. Mokytojai, nematydami sėkmės galimybių, nejučia nuleidžia rankas. O kur dar – mokyklų reitingai…

 

Kompleksas priežasčių atima iš žmonių viltį ir norą kažką daryti. Mielai einame į tokias mokyklas, jeigu tik jos nori ir laukia mūsų pagalbos. Manau, kad mūsų švietimo sistema nėra itin palanki mokyklų tobulėjimui. Trūksta ne tik finansavimo, bet ir požiūrio į mokytojo veiklą, darbą, tobulėjimą. Taip sakau, nes net ir tose mokyklose, kuriose matomas progresas, su kuriomis dirbome daugybę metų, akivaizdu, kad viskas laikosi dėl žmonių entuziastų.

 

Marina, Jūs interviu „Dialogui“ prieš 20 metų sakėte: „Jei kažką duodi, tai turi duoti tokius dalykus, kurie pradės veikti ne šiandien, ne rytoj, o po savaitės.“ Kaip Jums sekėsi šią idėją išsaugoti visus 20 metų? Ar visada pavykdavo užbėgti švietimo naujovėms už akių?

Marina: Didžiausias dalykas, kurį nuveikėme per 20 metų, yra tas, kad davėme daug pradžių. Jeigu pažvelgtume, tai daugybė dalykų, kuriuos pradėjome daryti, dabar išsirutuliojo į nacionalinius projektus arba sisteminius pokyčius. Kažkada dirbome su mokyklos įsivertinimo projektu, tapusiu nacionaliniu mokyklos pokyčiu. Taip pat ėmėmės veiklos su besimokančia mokyklos bendruomene, kas išaugo į nacionalinį projektą „Besimokantys mokyklų tinklai“, pirmieji Lietuvoje pradėjome skleisti mokymo(si) bendradarbiaujant idėją, išleidome knygą ir turėjome grupę mokytojų, kurie mokėsi, dirbo mokyklose ir mokė kitus. Visi šie dalykai atėjo į sistemą. Dabar daugiausia telkiame dėmesį į „Renkuosi mokyti“ programą, tai yra jaunų žmonių atvedimą į mokyklas, sąlygų jiems ateiti, o mokykloms juos priimti sudarymą. Be galo svarbios „Vaikų žemės“ idėjos, kurios neša žinią apie tai, kokį vaidmenį vaiko vystymuisi turi literatūra, knygų skaitymas ir aplinkinio pasaulio suvokimas per menus.

 

Eglė: Norėjome, kad mūsų idėjos būtų naujos, išskirtinės ir naudingos. Manėme, kad, būdami maži ir lankstūs, visa tai galime daryti daug lengviau ir daug greičiau nei daugelis valstybinių struktūrų. Dabar švietimas apskritai yra tarsi traukos centras, buriantis labai daug organizacijų, pavienių lektorių, mokytojų ir t. t. Būti vedliu šioje srityje – sunku, o gal net neįmanoma. Tik, mano galva, mes to jau ir nesiekiame. Norime tvirtai išlaikyti tai, ką esame sukūrę. Norime išsaugoti idėjas, jau patyrusias išbandymą laiku, bet vis dar aktualias ir reikalingas.

 

Pradėjusios kurti centrą, kaip vieną iš būsimų veiklos barų minėjote taikomuosius pedagoginius tyrimus. Ar įgyvendinote ir šią idėją? Kaip Jums sekėsi?

Eglė: Visa tai darėme ir darome, tik galbūt ši veikla nebuvo itin nuosekli. „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ programoje svarbią vietą užima mokyklų tyrimai. Pokytis prasideda nuo to, kad mokykla turi pasimatuoti, įsivertinti, kur ji yra dabar. Su profesionalių tyrėjų pagalba mokykla gali pamatyti, kur jos didžiausi probleminiai taškai arba plėtros perspektyvos. Turime ir tyrėjų komandą, dirbančią su mumis, sakyčiau, dabar ši veikla išties išplėtota. Jei mokykla apsisprendžia eiti tobulėjimo keliu, bet nežino, į ką orientuotis, puikus pasirinkimas būtų atlikti mokyklos tyrimą ir įsivertinti silpnąsias ir stipriąsias puses. Tikiu, kad būtent tyrimų pagrindas ir yra mokyklų ateitis.

 

Kaip mokyklos reaguoja į atliktus tyrimus?

Eglė: Labai įvairiai. Kartais, gavę duomenis, susierzina. Nenori jais tikėti ir jų priimti. Bet visa tai ir priklauso nuo mokyklos nusiteikimo, kiek ji apsisprendusi atvirai į save žvelgti, o ne matyti tik pasirodymui skirtą vaizdą. Galbūt tai tinka ne visoms mokykloms… Čia tik toms, kurios nuoširdžiai apsisprendusios ir nusiteikusios veikti.

 

Galbūt turite išskirtinių pavyzdžių, gražių bendrysčių, paskatinusių originalių idėjų atsiradimą?

Eglė: Yra daug mokyklų ar pavienių asmenų, kuriuos būtų galima minėti, pavyzdžiu galėtų būti Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Dziuričienė. Ilgą laiką ji buvo mūsų centro konsultantė, daug kartu mokėmės, o dabar jau ji moko kitus. MTC įkūrėme auditoriją, kurią stengėmės padaryti kitokią, tarsi nešdami idėją, kad ir erdvė, kurioje mokomasi, yra be galo svarbi. Erdvė taip pat turi nešti edukacinę žinią. Jų mokykla įsikūrė labai panašią erdvę.

Pavyzdžiais galėtų būti Vilniaus „Santaros“ bei Vasilijaus Kačialovo gimnazijos ir kt. Šios mokyklos – mūsų draugai. Jos visą laiką domisi, ką darome, ką siūlome. Tik labai sunku įvardyti pokytį, nes neįmanoma atskirti, kur mūsų indėlis, o kur tiesiog pačios bendruomenės pastangomis pasiekti rezultatai. Mokyklos gyvi organizmai, atviros daugybei idėjų…

 

Rita: Manau, kad čia geriau ir yra kalbėti ne apie mokyklas, o apie atskirus žmones. Eglė jau paminėjo Vitaliją Dziuričienę, bet tokių žmonių yra labai daug. Dažnai išgirdę vieno ar kito mokytojo, mokyklos vadovo vardą, galime nusakyti jo kelią švietimo sistemoje. Pavyzdžiui, kad ir Vaido Bacio vadovaujama Aukštelkės mokykla-daugiafunkcis centras, ši įstaiga jau ilgą laiką matoma kaip pavyzdys švietimo sistemoje. Neprisiimame, kad tai mūsų nuopelnas, bet su Vaidu Baciu dirbame labai daug metų. Lietuvos švietimo sistemoje yra daug žmonių, kurie su mumis draugauja nuo pat centro įsikūrimo iki šių dienų. Didžiausias mūsų džiaugsmas yra žmonės ir tai, kad jų tiek daug. Jie visi neša įdomias, inovatyvias žinias į mokyklas.

 

Esate centro „gimdytojos“, vedlės, ar niekada nesinorėjo žengti žingsnio atgal? Kas buvo (ir yra) Jūsų varomoji jėga?

Eglė: Per tą ilgą laiką buvo įvairių momentų, bet žengti atgal nesinorėjo niekada. Iš visų situacijų sugebėdavome išsikapstyti. Ir tai, kad esame laisvi, turime savo organizaciją, neprivalome prie nieko taikytis, niekas pernelyg negali mūsų kontroliuoti…

 

Rita: Būdama šalia Eglės ir Marinos visus tuos metus mokiausi iš jų, auginausi vertybinį stuburą, gebėjimą burti aplink save žmones. Mokiausi nešti žinią, kaip tai darė jos. Mane lydėjo laisvė su prisiimta atsakomybe ir požiūriu, kad tai yra mano sritis ir turiu įdėti visas įmanomas pastangas. Visada buvau tas žmogus, kuris rūpinasi, kad idėjos būtų įvykdytos. Nepriklausydami valstybinėms institucijoms, išvengiame biurokratinių laiptelių, sutaupome laiko ir galime veiklas įgyvendinti greičiau ir veiksmingiau.

 

Eglė: Mums padėjo ir tai, kad buvome tvirtai sutarę, kad niekada neįgyvendinsime kažko, kas prieštarautų mūsų vertybėms, bet būtų finansiškai naudinga. Manau, kad tai, jog išlikome teisingos prieš savo idėjas, ir yra mūsų ilgo gyvavimo pagrindas.

 

Kokią šiandieninių MTC veiklų ateitį matote?

Eglė: Tikiu, kad „Renkuosi mokyti“ ir „Vaikų žemė“ – ilgalaikės programos. Šiuo metu dar turime ir „Lyderių laiką“, kuriam skiriame daug dėmesio ir laiko, bet jis už poros metų baigsis. Tikime, kad iš jo išaugs kiti projektai. Taip pat siūlome mokykloms įvairius mokymus.

Manyčiau, kad mes ir liksime organizacija, siūlanti mokykloms įvairias programas. Svajojame, kad jos bus ilgalaikės, turės tiriamąjį komponentą. Suprantama, kad ši sritis priklausys nuo poreikio – visada stengiamės pamatyti tai, ko reikia mokykloms. Svajonių turime daug, bet turime orientuotis į švietimo kontekstą.

 

Pasidalykite ateities idėjomis, planais, siekiais… Kaip manote, apie kokias veiklas galėsite papasakoti dar po 10 metų?..

Eglė: Pirmiausia, tikiu, kad mes gyvuosime. Taip pat tikiu, kad idėjos, kurias nešame šiandien, dar ilgai bus aktualios.

Viskas vyksta natūraliai. Skiriame laiko strategijoms, žvilgsniui į ateitį. Man regis, mes su Marina jau nebeatliekame tokio svarbaus vaidmens. Idėjų kyla atliekant darbus, be to, aplink save turime daugybę puikių žmonių, pavyzdžiui, kad ir Joną Gvildį, kuris yra žmogus-„multifunkcija“. Mūsų žmonės neskirsto veiklų „mano“ ir „ne mano“, visi esame svarbūs, todėl ir lūkesčiai kiekvienam yra dideli. Esame įsipareigoję ne tik prieš save, bet ir prieš kolegas.

 

Marina: Žmonės, kurie kartu su mumis augo, tęs pradėtas idėjas. Visi jas įgyvendins per skirtingas veiklas. Kiekviena diena atneša naujų vėjų, reikalaujančių reakcijos… Visa tai ir skatina pokyčius…

 

***

„Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ – MTC „užaugintas kūdikis“

 

„Renkuosi mokyti!“ idėja kilo Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš 25-erius metus. Projektu siekta pritraukti jaunų, gabių, entuziastingų žmonių į sudėtingas mokyklas. Šios programos paprastai ir orientuojasi į sudėtingus taškus, kur dažniausiai vaikai negauna geriausių mokytojų. Lietuvoje idėją pasigavo SEB bankas, pastebėjęs, kad toks projektas jau gyvuoja Estijoje ir jį finansuoja „Swedbank“. SEB bankas, ieškodamas prasmingos socialinės iniciatyvos, siekdamas prisidėti prie svarbių visuomeninių iniciatyvų, atėjo iki mūsų ir pasiūlė būti partneriais. Po kelerių metų SEB bankas pasitraukė ir mes su šia programa likome vieni. Prisiėmėme atsakomybę, kad ja tikime ir plėtosime. Dabar ši programa jungia jau 50 šalių, tik kiekviena šalis ją pritaikė pagal savo situaciją“, – „Renkuosi mokyti!“ atsiradimo istorija pasidalijo E. Pranckūnienė.

 

Apie tai, kaip programa „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ atrodo šiandien, ar ji pateisino lūkesčius, kalbamės su projekto vadove Roberta ŽIŽIENE.

 

Roberta, pasidalykite, kokį virsmą programa išgyveno per netrumpą egzistavimo laikotarpį?..

Iš esmės naujas programos „Renkuosi mokyti!“ etapas Lietuvoje prasidėjo 2017 m., kai kartu su pagrindiniu partneriu Vilniaus prekybos ir paramos fondu „Dabar“ pradėjome įgyvendinti išplėstą programos variantą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“, kuris kviečia ne tik motyvuotus žmones dalyvauti atrankoje ir prisijungti prie Lietuvos mokytojų bendruomenės, bet ir pačias mokyklas dalyvauti atrankoje, ją perėjus, įsipareigoti atlikti mokyklos tyrimą ir pagal jį kartu su pokyčio komanda, į kurią įeina ir „Renkuosi mokyti!“ mokytojas, įgyvendinti pokyčio projektą. Taip susitelkiama į pagrindines mokyklos problemas ir stengiamasi jas įveikti įgyvendinant įvairias projektines veiklas, konsultuojantis su įvairių sričių specialistais. Programos pokyčiu būtų galima įvardyti dar ir tai, kad dabar renkame truputį didesnes mokytojų kartas, nei buvome įpratę.

 

Programa egzistuoja jau vienuoliktus metus – tai gana ilgas laikas, kad ji būtų įgavusi pagreitį. Esame gerai žinomi, mus pažįsta švietimo bendruomenė ir ne tik. Daugelis žino, kad mūsų programos mokytojai yra truputį kitokie, kupini naujų, originalių idėjų, entuziastingi ir motyvuoti. Lūkesčiai, kuriuos turėjome programos pradžioje, pasiteisino, tad dabar mes galime augti.

 

Kaip manote, kur slypi programos sėkmė? Ir kur susiduriate su iššūkiais?

Manau, kad reikšminis žodis, kuris apibrėžia sėkmę, – stipri, palaikanti bendruomenė. Visi vieni su kitais intensyviai bendrauja. Susirinkę dalijamės ne tik sėkmėmis, bet ir nesėkmėmis. Vieni iš kitų semiamės išminties ir patarimų.

Esminiai iššūkiai, manyčiau, susiję su dalyvių atranka. Atrinkę mokytojus, turime derinti kiekvieno iš jų lūkesčius su mokyklų lūkesčiais ir programos vizija. Daugiausia orientuojamės į regionų mokyklas, kur labiausiai trūksta mokytojų, bet suprantama, kad ne visi įveikę atranką dalyviai gali išvažiuoti. Nemaža dalis iš jų turi šeimas. Taigi, suderinti lūkesčius – pats didžiausias mūsų iššūkis.

 

Turbūt girdite atsiliepimų ir greičiausiai turite savo nuomonę, kodėl jauni žmonės renkasi šį netradicinį kelią ateiti į mokyklas? Kur slypi programos trauka?

Manau, kad vienos priežasties nėra. Viena dalis žmonių visą laiką svajojo būti mokytojais, bet gyvenimas pakrypo kita linkme. Dabar siekia sugrįžti prie savo svajonės ir ateina pas mus. Kita dalis žmonių tiesiog nori atiduoti duoklę Lietuvai, vaikams. Dar viena dalis jaunų žmonių tiesiog mėgsta iššūkius, suprasdami, kad mokytojo darbas išties yra nelengvas, dinamiškas, reikalaujantis pastangų, sprendimų čia ir dabar, ateina savo jėgas išmėginti šioje programoje. Būdami čia, žmonės išties paauga tiek profesine prasme, tiek kaip asmenybės, nes gauna intensyvius, stiprius mokymus su patyrusiais lektoriais, taip pat daug išmoksta ir iš kasdienių išbandymų klasėje.

Turime nemažai sėkmės pavyzdžių. Kalbant apie karjerą, ne vienas buvęs programos mokytojas šiandien dirba mokyklos vadovu ar pavaduotoju, taip pat viena iš programos alumnių kartu su miestelio bendruomene įkūrė bendruomeninę mokyklėlę. Turime ir tokių pavyzdžių, kai pabaigę programą žmonės išeina dirbti į kitas su švietimu susijusias organizacijas arba, pavyzdžiui, savo darbovietėse veda mokymus suaugusiesiems. Tai akivaizdus asmenybės ūgtelėjimas, kai pabuvęs mokykloje žmogus sukaupia daug patirties, įgyja daugybę kompetencijų ir gali mokyti toliau… Mūsų alumnai visada skleidžia žinią apie švietimą, vaikus, mokyklas ir apie tai, kad ne viskas matuojama pažymiu, mokykloje yra daugybė kitų vaiko asmenybei formuoti svarbių dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti, juos pastebėti.

 

Kokią programos „Renkuosi mokyti“ ateitį matote dar po 10 metų?

Tikiuosi, kad programa dar plačiau aprėps mokyklas ir mokytojus. Norėtųsi, kad ir programos veikla dar po 10 metų būtų įvairesnė, o programos alumnai taptų aktyviais lyderiais įvairiuose švietimo lygmenyse.

 

***

„Vaikų žemė“ – jauniausia MTC veikla…

 

„Ką tėvai privalo padaryti dėl savo vaikų – tai skaityti jiems“, – keletą kartų per pokalbį šią mintį kartoja „Vaikų žemės“ vadovas, programos sumanytojas Justinas VANCEVIČIUS, su kuriuo kalbamės ne tik apie tai, bet ir apie daugelį išskirtinių, naujų idėjų vaikams, šeimoms ir mokykloms…

 

Justinai, kaip Jums kilo „Vaikų žemės“ idėja? Ką galėtumėte įvardyti programos sėkmėmis, o kas šiandieną Jums vis dar yra iššūkiai?

Tikiu, kad skaitymas, knyga yra tai, kas suteikia žmogui gebėjimą vertinti save, aplinką, moko abejoti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Pavyzdžiui, šiandien ryte, sužinojęs pirmo Prezidento rinkimų turo rezultatus, pagalvojau, kad galbūt žmonės pradeda daugiau skaityti ir turi prieigą prie įvairesnės informacijos, todėl gali kritiškiau įvertinti vykstančius procesus. Mano nuomone, skaitymas yra raštingos, išsilavinusios, pažangios, galinčios kurti naujoves visuomenės pamatas.

„Vaikų žemės“ idėja kilo iš pasipriešinimo tam, kad šiais laikais vaikai nuo mažumės neretai panardinami į ne pačios geriausios kokybės televizinę kultūrą, kurioje mažai vietos refleksijai ir giliam pažinimui, bet apstu – vienadienei pramogai. Ir, žinoma, nuogąstavimas, kad vaikai vis mažiau skaito. Manyčiau, iš dalies šis nuogąstavimas pagrįstas, bet kartu – tai ir natūralus procesas. Dabar egzistuoja begalė alternatyvų, kurios savaime nėra blogos. Tai, kad galima žaisti vaizdo žaidimus, naršyti internete, žiūrėti „Youtube“ filmukus, kažką veikti socialiniame tinkle, savaime nėra blogai. Klausimas, ką ten pasisemiame, ko išmokstame?.. Bet, mano nuomone, knyga visgi yra pagrindas, todėl vaikams derėtų skirti jai laiko.

 

Rengdami „Vaikų žemės“ programą, pastebėjome ir tai, kad susidomėjimas literatūra neretai ima blėsti mokykloje. Manytume, kad skaitymo kultūra čia turėtų keistis – į knygas derėtų žvelgti ne tik kaip į priemonę išlaikyti egzaminą, bet ir pažinti literatūrą kaip vieną iš meninės raiškos priemonių bei būdą smagiai leisti laiką, padėti mokiniui patirti skaitymo džiaugsmą.

Idėja kurti „Vaikų žemę“ kilo čia, MTC, diskutuojant. Esu idėjos iniciatorius, autorius, bet prie jos atsiradimo prisidėjo daugelis MTC žmonių. Pagrindinė mūsų mintis ir siekis – atrasti būdų, kaip su vaikais ir knyga praleisti daug gražaus laiko. Kad vaikai, dalyvaudami mūsų veiklose, patenkintų žaidimo, smalsumo poreikį. Ieškome būdų, kaip suteikti jiems galimybę, erdvę patirti šį džiaugsmą.

Žinoma, susiduriame ir su iššūkiais. Vienas iš jų – finansavimas, kurio mums niekas negarantuoja. Kitas iššūkis – tai žmogiškieji ištekliai. Jie vienas su kitu susiję, nes, neturėdami finansavimo, negalime pritraukti žmonių… Tad daug plušame abiem frontais.

 

Remiantis programa organizuojama daugybė renginių, projektų, stovyklų… Trumpai pristatykite juos, jų atsiradimo istoriją. Koks – tas kūrybinis procesas?

Literatūrinių festivalių vaikams, kuriuos organizuojame vieną Vilniuje („Vaikų Kalėdų sala“), o kitą Anykščiuose („Nuotykiai tęsiasi“), idėja pasaulyje egzistuoja jau daugybę metų, yra šalių, kur tokie renginiai itin gajūs. Lietuvoje tokių festivalių nebuvo rengiama. Tai didelė vaikams skirta šventė, kurioje literatūra pristatoma ir pažįstama įvairiais būdais – ir kūrybinėse dirbtuvėse, kurias veda knygų autoriai, ir per audiovizualinį turinį, teatrą, performansą, kitas meno šakas ar net sportą ir kulinariją.

 

Siekdami palaikyti ryšį su mokykla ir pasiūlyti alternatyvių literatūros pažinimo būdų, esame parengę „Kūrybinių skaitymų“ programą. Su vaikais skaitome privalomus programinius kūrinius ir mėginame į juos žvelgti kitaip, netradiciškai, aktualizuoti juos šiuolaikinio jauno žmogaus kontekste. „Kūrybiniai skaitymai“ įtraukti į „Kultūros paso“ programą. Norėtumėme išleisti kūrybinių skaitymų metodinę priemonę, kurioje pateikti skaitymų scenarijai būtų be vargo panaudojami pamokose.

 

Drauge su partneriais VšĮ „Meno avilys“ kuriame projektą „Literatūra virtualioje realybėje“. Tai – įvairių meno rūšių ir technologijų sintezė. Šio projekto tikslas – keturiems klasikiniams lietuvių literatūros kūriniams arba jų ištraukoms sukurti virtualios realybės patirtis. Virtuali realybė dabar vis labiau pripažįstama kaip dar viena kino kalba, jai skiriamas išskirtinis dėmesys didžiausiuose kino festivaliuose – Venecijoje, Sandense, Londone ir kitur. Norėtume, kad sukurta patirtimi būtų galima naudotis mokymo procese mokyklose.

Per mokinių atostogas 7–13 metų vaikus kviečiame į literatūrines stovyklas. Nesuklyskite – šios stovyklos nėra penkios dienos sėdėjimo ir skaitymo. Tai – aktyvaus pažinimo, išvykų, susitikimų su įkvepiančiais žmonėmis, netikėtų veiklų išbandymo ir kitų nuotykių metas. Svarbiausia, kad visi šie nuotykiai prasideda nuo literatūrinių tekstų, kuriuos skaitome drauge su stovyklų dalyviais.

 

Jūsų tikslinė auditorija – vaikai, turbūt be vargo galite nupiešti šiandieninio vaiko ar jaunuolio portretą, sakykite, kokie jie, kokie jų poreikiai? Ko ieško Jūsų organizuojamuose renginiuose? Ar vaikų ir tėvų interesai sutampa?

Mano įsitikinimu, vaikai iš esmės nepasikeitė. Jie, kaip ir anksčiau, yra smalsūs, nenustygstantys, o pagrindinis jų užsiėmimas – žaidimai. Šias nuostabias savybes ir stengiamės skatinti bei ugdyti. Be abejo, dėl pernelyg didelės įvairovės galbūt kartais šiuolaikinius vaikus sunkiau nustebinti. Pastebiu tendenciją, kad vaikus stebina visa, kas gyva, galbūt dėl to, kad jie daug laiko praleidžia virtualioje realybėje. Vaikams visada itin svarbus ryšys su kitu žmogumi. Jeigu lyginčiau save vaikystėje su šiandieniniu vaiku, tai darydavome labai panašius dalykus, skiriasi tik priemonės. Viskas priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Jeigu sugebame pasiūlyti vaikui alternatyvų, nuvesti jį ten, kur vyksta įdomi veikla, ar skirti šiek tiek daugiau dėmesio ir laiko, tada ir įvyksta gražūs dalykai. Labai kviečiu visus tėvelius ir vaikus globojančius suaugusiuosius skaityti vaikams ir su vaikais. Tai nei laiko, nei piniginių išteklių nereikalaujanti veikla. Užtenka kasdien skirti bent po 15 minučių, o naujausių knygų nesunku rasti atsinaujinusiose bibliotekose.

 

Kokią programos „Vaikų žemė“ ateitį matote po 5-erių, o gal net 10 metų? Kokios būtų Jūsų asmeninės ambicijos?

Mūsų tikslas – burti aplink save žmones, norinčius kurti kokybiškus dalykus vaikams švietimo ir kultūros laukuose. Šio tikslo siekiame ir plėsdami partnerysčių tinklą. Jau minėjau, kad virtualios realybės projektą kuriame kartu su organizacija „Meno avilys“, ilgą laiką dirbančia audiovizualinės edukacijos srityje. Draugaujame su organizacija „IBBY Lietuva“, kuriai rūpi vaikų literatūros kokybė, planuojame įgyvendinti novatoriškus literatūrinius projektus su įvairių Lietuvos vietovių mokyklomis, puoselėjame tarptautiškumą, nes atvirumas pasauliui suteikia naujų galimybių ir atveria naujus horizontus. Viliuosi, kad po penkerių metų būsime įgyvendinę savo pagrindinę idėją – įsteigti literatūrinę erdvę, kurioje vietos ir veiklų rastų vaikai, tėveliai, pedagogai, vaikų literatūros kūrėjai.

 

***

MTC veiklos virte virė visą pokalbį. Kažkas atėjo, kažkas išėjo… Svarbiausia – visų pašnekovų akys degė ryžtu ir atsakingu požiūriu į Lietuvos švietimą, pagarba centro steigėjoms už perduotą vertybinį pagrindą, kuriuo remdamiesi žino savo kelionės kryptį. „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ vadovė Roberta linkėjo MTC ir toliau tikėti tuo, ką daro, būti optimistiškai nusiteikusiems ir žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. „Vaikų žemės“ vadovas Justinas ragino MTC nesustoti kvestionuoti nusistovėjusių dalykų, siekti tobulinti ar net keisti sistemą. „Čia dirba nuostabūs žmonės, todėl linkiu jiems neprarasti nuoširdumo ir ištikimybės tiems idealams, kuriais tiki, ir noro bent po mažą žingsnį kažką pakeisti“, – sakė jis.

 

Dėkoju Jums visiems už pokalbį, linkiu gyvuoti dar tiek pat ilgai ir, nestokojant entuziazmo, vesti švietimą tobulėjimo link…