Tiflopedagogikos kvalifikacijos tobulinimo programą baigus…

Remigija Kazakevičienė
,
Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro masažuotojų profesijos mokytoja

Sveikata žmogui yra didžiausia gyvenimo dovana ir malonė. Šiandieniniame darbe man tenka susidurti su mokiniais, kuriems šių malonių ir dovanų labai pagailėta.

 

Esu Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro masažuotojų programos profesijos mokytoja ir dažnai mokau regėjimo negalią turinčius mokinius, kurie savo ateitį sieja su masažuotojo profesija. Kaip specialistė, prisiimu visišką atsakomybę ir, vedama didelės savo profesinės ambicijos, siekiu, kad šie mokiniai įgytų žinių, įgūdžių ir gyvenime būtų pripažinti geriausiais savo srities specialistais. Kaip žmogus, išgyvenu kiekvieno savo mokinio regos negalią, dažnai jiems kartodama, kad „ne šventieji puodus lipdo“ ir kad jie visi gali pasiekti savo tikslą, jeigu nuosekliai, mažais žingsneliais eis link jo. Mokydama masažo subtilybių, stengiuosi diegti pamatines ir dvasines gyvenimo vertybes, o kasdienybėje iškilusias problemas spręsti gyvenimiškai ir paprastai. Mano mokiniai supranta, kad pasirinkę šią profesiją privalo gerbti kiekvieną savo klientą ir jam padėti. Pastebėjau, kad ir man, profesijos mokytojai, neretai pačiai pritrūksta žinių, kaip dirbti su regos negalią turinčiais mokiniais, todėl per mokinių atostogas pasirinkau intensyvius (40 akad. val.) tiflopedagogikos kursus.

 

Tiflopedagogika – (iš graikų kalbos „aklas“ + pedagogika) specialiosios pedagogikos šaka, tirianti neregių ir silpnaregių vaikų auklėjimo bei mokymo(si) klausimus. Tiflopedagogikos kvalifikacijos tobulinimo programą (40 val.), skirtą pedagogams, pradėjusiems ugdyti žymių regos sutrikimų turinčius mokinius, akredituotą iki 2020 m. pabaigos, 2019 m. spalio 28–30 d. organizavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo institutas ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC), įgyvendindami 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymą, t. y. kad ugdyti specialiųjų klasių / grupių akluosius ir silpnaregius mokinius gali dalyko mokytojai <…> ne vėliau kaip per metus nuo darbo su aklais ir silpnaregiais mokiniais pradžios išklausę ne mažiau kaip 40 valandų tiflopedagogikos kursą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (jeigu neturi specialiojo pedagogo (tiflopedagogo) kvalifikacijos arba teisės akte įvardytos darbo patirties specialiojoje klasėje (grupėje). Švietimo visuomenės informavimo sistemos (ŠVIS) duomenimis, 2019–2020 m. m. bendrojo ugdymo mokyklose mokosi 93 regos negalią turintys mokiniai, todėl mokymuose dalyvavo šių mokyklų pedagogai ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytojai.

 

Mokėmės LASUC aplinkoje, kurioje kasdien ugdosi mokiniai, turintys didelių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl žymių regėjimo sutrikimų. Aš lengvai emocijoms nepasiduodu, bet tas dienas mane užvaldė stiprūs jausmai. Mačiau, kaip atnaujinamos ir pritaikomos LASUC erdvės, specialiosios mokymo priemonės (SMP), kaip veikia įrengta moderni edukacinė informacinių technologijų klasė. Žavėjo čia dirbantys mokytojai, pagalbos mokiniui specialistai, tiflopedagogai. LASUC darbo su aklais ir silpnaregiais mokiniais specialistai su mokymų dalyviais pasidalijo žiniomis, įgijome praktinių įgūdžių ir gebėjimų. Nuoširdžiai esu dėkinga jiems už profesionaliai pateiktas įžvalgas, naujausią informaciją apie ugdymo aplinkos ir ugdymo programų pritaikymą akliems ir silpnaregiams mokiniams, už informaciją, kaip įvairios akių ligos paveikia asmenybę psichologiškai, kaip jie geba įgyti kasdienių gyvenimo įgūdžių, išsiugdyti orientacijos ir mobilumo gebėjimus, kaip socializuojasi ir bendrauja su aplinkiniais.

 

Tiflopedagogė Dalia Taurienė suprantamai ir kartu paprastai išaiškino, kas tai yra regos sutrikimai, kaip jie klasifikuojami ir kaip reikėtų dirbti su mokiniais, kurie turi regos negalią. Pasirinktas moto „Nėra geresnio būdo Dievui padėkoti už akių šviesą, kaip ištiesti pagalbos ranką tam, kuris tamsoje“ rodo jos pedagoginio darbo svarbą. Jūratė Jakštienė – pozityvi ir kūrybinga tiflopedagogė – pasidalijo darbo patirtimi apie bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių regos negalią turinčių mokinių užsiėmimus, pristatė pačios pagamintas įvairiausias metodines priemones, kurios leidžia mažyliams ir vyresniems ugdytiniams mokytis pažinti juos supantį pasaulį. Labai įstrigo pratybos, kai galėjome susipažinti su ugdymui skirtomis techninės pagalbos, optinėmis priemonėmis, kompiuterinėmis programomis, pamėginome pažvelgti į aplinką per „simuliacinius akinius“ (žr. nuotraukas).

 

Psichologė Kotryna Miknevičiūtė aptarė aklų ir silpnaregių mokinių psichologines problemas ir galimus jų sprendimo būdus, pabrėždama vaikų, tėvų (globėjų / rūpintojų) ir pedagogų bendradarbiavimo būtinybę. Tiflopedagogė Dana Nemunytė papasakojo apie žymius neregius, kuriems negalia nesutrukdė gyventi visaverčio gyvenimo ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ji daug dėmesio skyrė Lui Brailio asmenybei, jo sukurtam ir jo vardu vadinamam Brailio raštui iš šešių taškų, kuris leido akliesiems tapti raštingiems. Kursų dalyviai patys pabandė įsigilinti į Brailio raštą ir perskaityti užrašytą tekstą.

Mokytojas Gintaras Norkus supažindino su akliems ir silpnaregiams pritaikytomis informacinėmis technologijomis, praktiškai pademonstravo, kaip jos veikia, įtikino, kad dėl šių technologijų mokiniai tampa labiau pasitikintys savimi, jiems atsiveria studijų aukštosiose mokyklose perspektyvos ir platesni būsimų profesijų horizontai. Kasdienių gyvenimo įgūdžių mokytoja, tiflopedagogė Nijolė Barauskienė parodė, kaip po truputį formuojami mokinių higienos įgūdžiai ir išmokstama elgesio, etikos taisyklių. Ji pasakojo, su kokias sunkumais kasdieniame gyvenime susiduria žmonės, turintys regos negalią: ne tik nelengva save kaip asmenį pristatyti bendruomenėje, bet ir reikia mokytis apsipirkti parduotuvėje, skusti daržoves virtuvėje. Pasirodo, yra taisyklė: pirmiausia skutamas bet kokios daržovės liemuo, paskui – „galvytė ir kojos“. Va taip!

 

Teisingas mokinio pažangos vertinimas skatina kiekvieną ugdytinį tobulėti ir augti, todėl vertinimo samprata visada turėtų būti labai aiški ir suprantama. Apie tai kalbėjo dr. Agnė Bradišauskienė, kuri, remdamasi gyvenimiškais pavyzdžiais iš mokinių ugdymo procesų, kursų dalyviams atsakė, kaip, kada ir kodėl svarbus mokinių vertinimas ir pažangos fiksavimas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė pristatė Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius specialiosios pedagoginės (tiflopedagoginės), psichologinės ir specialiosios pagalbos teikimą, pabrėžė mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų atsakomybę pritaikyti ugdymą, atsižvelgiant į kiekvieno mokinio ugdymosi poreikius, atkreipė dėmesį į Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, UNESCO rekomendacijų, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo, kitų strateginių dokumentų nuostatas, brėžiančias įtraukiojo švietimo plėtros kryptis. Labai naudinga buvo aptarti pagrindinius pedagogų etikos principus, Pedagogų etikos kodekso taikymo ypatumus realioje pedagogų veikloje. Pavyzdžiui, jei pedagogas vadovaujasi atsakomybės principu, jis stengiasi tobulėti, ieškoti reikiamos informacijos, tobulinti kompetencijas, prireikus įgyti naujų, kad galėtų sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo darbą.

 

VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto specialistės Romutės Šainer įteikti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai vainikavo šių mokymų pabaigą – įgijome naujų žinių, kompetencijų mokinių pažinimo, jų individualios pažangos ir pasiekimų vertinimo srityse, praktinio pobūdžio, ugdymo(si) aplinkos kūrimo, reflektavimo ir mokymosi mokytis gebėjimų srityse, atlikome savarankišką užduotį – parengėme pasirinkto mokinio, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių dėl regos sutrikimo, ugdymo atvejo analizę ir rekomendacijas dėl ugdymo pritaikymo, mokymo priemonių parinkimo, pagalbos ir pan.

LASUC metodininkė Irina Mickutė per visus kursus rūpinosi dalyvių patogumu ir visais organizaciniais klausimais.

 

Asmeniškai man per šiuos kursus įgytos žinios yra aukso vertės. Tai didelis mano pačios vidinis pokytis ir užpildytos spragos profesinėje veikloje. Svarbiausia, kad tai padės mokiniams labiau pasirengti asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre dirbantiems pedagogams linkiu, kad dalijimosi džiaugsmas ir toliau vestų juos pozityviu gyvenimo keliu, o sėkmė ir sėkmingas idėjų realizavimas suteiktų dar didesnę gyvenimo pilnatvę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *