Tiesiausias kelias – ne visada rezultatyviausias…

Vos pradėjęs eiti švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas, Algirdas Monkevičius sukvietė švietimo bendruomenę į apskritojo stalo diskusiją „Bendrojo ugdymo turinys: kokio reikia švietimo bendruomenei?“. Ministras ragino susitelkti ir dar kartą išsakyti didžiausius sopulius, pasidalyti pastebėjimais, pasitarti, kaip ir kokiu keliu eiti, atnaujinant bendrojo ugdymo turinį.

 

Ministras A. Monkevičius padėkojo visiems susirinkusiesiems, o ypač tiems, iš kurių gavo itin daug pasiūlymų gairėms. „Susipažinau su visomis ir nudžiugau, kad išsakyta daug konstruktyvių minčių, taip pat ir kritikos“, – sakė jis.

Ministrui pritarė ir Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkas Rolandas Kučiauskas. Jis teigė, kad tik besiburdamos ir besikalbėdamos bendruomenės gali sukurti tinkamą produktą, tvirtą ugdymo turinį.

„Praėjusią savaitę buvome susitikę su projekto „Lyderių laikas 3“ kūrybine komanda, kur girdėjau jų sugeneruotą idėją, tinkančią ir mums: „itin svarbūs yra ryšiai, santykiai ir bendradarbiavimas“. Pasak jų, jei šie trys komponentai veikia, tada galima kurti įvairius kaitos produktus“, – kalbėjo R. Kučiauskas.

 

Geografijos mokytojų asociacijos vadovas Rytas Šalna, pasisakęs 39 asociacijų vardu, išdėstė lūkesčius: „Pradėkime apie švietimą kalbėti pozityviau, tai sukurs gerą atmosferą Lietuvos valstybėje. Mes, asociacijų nariai, norime, kad Lietuvoje švietimas būtų kokybiškas, mokytojų nuomonė – gerbiama, o visos gerosios kompetencijos būtų panaudotos Lietuvos švietimo labui.“

 

Kalbėdami apie ugdymo turinį, mokiniai viena didžiausių problemų įvardijo integruotas ugdymo programas. Jie pastebėjo, kad daugelis dalykų turėtų būti integruojami, bet ne visada pavyksta integruoti ekonomiką, verslumą, pilietinį ugdymą, itin sudėtinga yra su lytinio švietimo integracija. Anot mokinių, atnaujinant bendrojo ugdymo turinį, reikia nepamiršti, kad be galo svarbu užauginti pilietišką, gebantį tvarkytis savo finansus, verslų, kūrybingą, lytiškai išprususį asmenį. Lietuvos mokinių sąjunga ragino susitelkti, nes, pasak jų, programos pagaliau turėtų pradėti veikti.

 

„Išklausę mokinius, galime tik pritarti jiems. Iš tiesų, pernelyg daug integruotų programų. Mokytojai kasdien turi susikurti, ką ir su kuo integruoti… Pasaulyje ir nacionaliniu mastu iškylančios problemos: emigracija, mažėjantis pilietiškumas, įtemptas emocinis fonas… Mokykla nėra išskirtinė vieta, ten verda toks pats gyvenimas“, – mokinių nuomonei pritarė Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktorius, Lietuvos progimnazijų asociacijos prezidentas Tomas Jankūnas. Jis nuogąstavo ir dėl to, kad, šalia ugdymo turinio atnaujinimo, pradedame galvoti apie dar vieną mokyklų tinklo pertvarką. „Mūsų nuomone, visa tai nukreips dėmesį nuo ugdymo turinio atnaujinimo reformos“, – pagrindinių mokyklų vadovų poziciją išsakė jis.

 

Bendrojo ugdymo tarybos narys, Tėvų forumo atstovas Kęstutis Mikalajūnas nuogąstavo dėl mokyklos viduje ir tarp mokyklų gajos konkurencijos bei dėl to, kad vis dar veikiama dėl geresnių standartizuotų testų ar egzaminų rezultatų. Jis prakalbo ir apie tai, kad daugelis šalies mokyklų netgi neturi aiškiai išreikštų tikslų, vizijų link kur jos eina ar norėtų eiti, kaip kad tai turi Suzuki, Valdorfo, Jėzuitų ir dar keletas… K. Mikalajūnas pabrėžė, kad visgi bendrosios kompetencijos turėtų būti pagrindas mokantis mokykloje – ne egzaminai, juolab ne standartizuoti testai.

Siūlytume grįžti prie Meilės Lukšienės idėjų, kur buvo puikiai suderinta tai, kas lokalu, su tuo, kas globalu.

 

Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) atstovė Lilija Duoblienė teigė, kad LETA taip pat nori įsitraukti į ugdymo turinio atnaujinimą. „Dalyvavome ir svarstant gaires. Mūsų nuomone, kaip tik jos ir atspindi sumaištį mūsų edukacinėje bendruomenėje. Atrodo, kad ten iš tiesų yra visko ir labai daug. Surinkta geriausia informacija iš viso pasaulio, bet bendro, konkretaus vaizdo nėra. Siūlome pagalvoti, kaip matome save pasaulio kontekste. Visai nedalyvauti Europos mastu negalime, bet privalome turėti savo veidą, savo poziciją. Reikia pagalvoti, kokios reikėtų metodologijos. Laikas nestovi vietoje, keičiasi sąvokos, atsiranda daug naujovių, bet turime atsirinkti, kas mums svarbiausia. Siūlytume grįžti prie Meilės Lukšienės idėjų, kur buvo puikiai suderinta tai, kas lokalu, su tuo, kas globalu. Šiandien ypač svarbu ugdymo turinyje permąstyti gamtamokslį ugdymą. Daug dėmesio skiriame STEAM atėjimui, bet čia orientuojamasi tik į chemiją, fiziką, biologiją – į tuos dalykus, kurie susiję tiesiogiai su gamta, fiziniu pasauliu. O kur žemės išsaugojimo, ekologinės problemos? Šiam klausimui derėtų skirti vietą ir socialiniuose bei humanitariniuose moksluose“, – siūlymus išdėstė prof. L. Duoblienė.

Prisimindama mokinių pastabas dėl integruotų programų, profesorė kvietė atkreipti dėmesį, kaip visa tai veikia Suomijoje. Anot jos, suomiai sugebėjo susieti tuos dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiejami.

 

Bendrojo ugdymo tarybos narys Saulius Žukas iškėlė bendrojo ugdymo struktūros klausimą. Pasak jo, be aiškaus įvardijimo, ar bus ankstinamas pradinis ugdymas, judėti į priekį – sunku. „Kokiais argumentais remiantis buvo siūloma keisti struktūrą? Vienas iš argumentų – PISA duomenimis, mūsų 15-mečiai nesimoko to, ką mokosi jų bendraamžiai kitose šalyse. Teigiama, kad mūsų vaikai atsilieka maždaug metais. Bet, paankstinus mokymą, matau pavojų gimnazijos klasėse, kur iš 4 metų telieka 3. Ar mums tikrai to reikia? Gal pakanka sustiprinti priešmokyklinį ugdymą?.. Atlikus minimalius pakeitimus, nesukeltume papildomų įtampų…“ – pastebėjimus išdėstė S. Žukas.

Taip pat jis prakalbo apie mokytojus itin varginantį biurokratizmą. Siūlė pamėginti įgyvendinti bandomąjį projektą ir sumažinti popierizmą 100 mokyklų, kad pamatytume, kas keičiasi. Anot jo, šis sprendimas visiškai sutaptų su Geros mokyklos koncepcija, kurioje kalbama apie pasitikėjimą mokytoju.

 

Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos atstovė Daiva Šukytė prisipažino, kad gairėse mato daugybę Geros mokyklos koncepcijos idėjų, kurias mes jau įgyvendiname. Ji asociacijos vardu siūlė socialinius emocinius įgūdžius gretinti su bendrosiomis kompetencijomis.

„Amerikiečių mokslininkas Hovardas Gardneris yra sakęs, kad žinių kiekis pasaulyje kas kelerius metus padvigubėja. Vadinasi, turime mokytis arba dvigubai ilgiau, arba dvigubai greičiau. Dar vienas variantas – itin atsakingai atsirinkti, ko ir kaip mokytis. Dabartinė 28 metus vykstanti švietimo sistemos reforma atvedė prie tokios situacijos, kai jau mokytojas gali pasakyti: „Palikite mus ramybėje ir mes išmokysime vaikus.“ Tad leiskite mokytojams dirbti ir jie savo darbą padarys“, – pabrėžė Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas.

 

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistė Rita Gasiukevičienė kėlė klausimą dėl neformaliojo švietimo nuvertinimo bendrojo ugdymo kontekste. Jos siūlymas buvo įskaityti tam tikrus neformaliojo švietimo būrelius kaip atitinkamų dalykų pamokas. Taip pat specialistė kėlė klausimą dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo. Pasak jos, tai tik parodija. Specialistė siūlė pamąstyti apie stojamuosius egzaminus į vidurinį ugdymą…

Tam tikri švietimo valdininkų sprendimai sudaro įspūdį, kad kažkas smarkiai prasilenkia su vaiko psichologija. Ir tas, kas sako, kad reikia ankstinti mokslą, neaišku, kada paskutinį kartą matė vaiką.

 

„Penkiolika metų matau žmones, kurie, kol valdžioje kažkas tariasi, kaip pagerinti situaciją mokykloje, kaip pritaikyti mokslą prie praktikos, ir šiandien turi tai daryti. Tam tikri švietimo valdininkų sprendimai sudaro įspūdį, kad kažkas smarkiai prasilenkia su vaiko psichologija. Ir tas, kas sako, kad reikia ankstinti mokslą, neaišku, kada paskutinį kartą matė vaiką. Nei mokytojas, nei vaikas, nei mokyklos vadovas nebegali būti tik statistinis vienetas statistinėje lentelėje. Mano giliu įsitikinimu, Lietuva turi labai daug gerų mokytojų. Jie – profesionalai. Prie visų reformų, kurios, kaip jau buvo minėta, trunka 28 metus, mokykloje nebelieka laiko būti geru žmogumi. Kol mes nepripažinsime problemų, bet koks (net ir gerų programų) įgyvendinimas patirs fiasko. O ką reikia pripažinti? Mokytojai be galo daug žino. Nepažįstu nė vieno, kuris nežinotų, kas yra atjauta ir kaip ją perduoti pradinukui. Nereikia nieko stebuklinga, kai kalbame apie emocinį ugdymą. Tiesiog reikia būti geru žmogumi. Jeigu kas nors galėtų pastebėti bendras Lietuvos seminarų tendencijas – emocinis ugdymas tapo itin priimtinas. Turime Meilę Lukšienę, turime Geros mokyklos koncepciją ir tokius puikius švietimo tikslus (klausimas, ar kuri kita Europos valstybė tokius gerus turi). Ir visgi visas ugdymo procesas yra magistralėje Klaipėda, o vaikams, mokytojams ir visai švietimo bendruomenei reikia nuvykti į Tokijų. Nėra logikos. Negali būti ugdymo programos atsietos nuo patikrinimo. Vaikai – perkrauti, tempas – didžiulis. Ir jeigu dar kas nors pasisako už ankstyvą ugdymą, kai jau dabar mokyklose turime tokią emocinę skylę, kur atsiranda įgarsintų, praradusių savikontrolę mokytojų, kažin kur nueisime?.. Tai daro gėdą visai mokyklos bendruomenei ir sudaro iliuziją, tarsi dauguma mokytojų yra tokie. Tai nėra tiesa. Tiesa ta, kad mokytojos dažnai pamiršta, kaip atrodo jų vyrai, vaikai, šeimos. Jos turi ne atsiduoti oriam darbui, o pasiaukoti. Geras mokyklos vadovas paprastai nežino, kaip atrodo jo namai. Ar mes iš tiesų galime reikalauti tokių aukų? Todėl valdžios atstovų norėtųsi paklausti, ar yra sukurta kažkas žmogiška? Labai noriu tausoti Lietuvos mokytoją ir vaiką. Liaukimės reikalauti iš mokytojų, kad jie, eidami pėsčiomis magistrale link Klaipėdos, atsidurtų Japonijoje“, – vaizdžiai kalbą baigė psichologė, ilgametė kvalifikacinių programų pedagogams rengėja Ramunė Murauskienė.

 

Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleinotienė ragino atskirti, ką ir kiek ugdymo turinyje reikia keisti, ir siūlė neįgyvendinti apskritai jokių reformų tol, kol neturime tyrimų, diagnostinių testų rezultatų ir Lietuvos institucijų rimtos nuomonės. Anot jos, Lietuvoje yra tūkstančiai pedagogų, o išvados daromos iš 80-ies… „Pataruoju metu gyvenimas privertė paskaityti manipuliacijų teoriją. Kai vienu metu mėginame daug aprėpti, tai tampa manipuliacija“, – pastebėjo E. Šleinotienė.

 

Darius Kuolys, kalbėjęs kaip asociacijos „Lituanistų sambūris“ atstovas, pabrėžė, kad turime labai aiškiai apsibrėžti tikslus, kodėl, ko siekiame atnaujindami turinį. Jis pritarė daugumai kalbėjusiųjų, kad negalime to daryti neatlikę tyrimų. „Lituanistų sambūris“ siūlytų pirmiausia atsakyti į klausimą, kokia bus mokomųjų dalykų struktūra, nes daug kas pasenę, kaip atnaujinimas bus siejamas su mokytojų rengimu“, – permąstyti kvietė D. Kuolys.

Anot jo, itin stinga pasitikėjimo tuo, ką darome, ir vieniems kitais: „Atnaujiname ugdymo turinį anonimiškai, nežinome autorių. Švietimo bendruomenė svarsto anoniminį dokumentą. Niekada taip nėra buvę. „Lituanistų sambūris“ siūlytų padėkoti anoniminiams atnaujinto ugdymo turinio gairių rengėjams, bet grįžti į pradžią ir viską pradėti nuo naujų gairių kūrimo.“

 

Švietimo ateities forumo prezidentė ir viena iš Geros mokyklos koncepcijos rengėjų Vilija Targamadzė, pritardama D. Kuoliui dėl anoniminių rengėjų grupių netikslingumo, taip pat pastebėjo, kad nebeturime vientisos švietimo sistemos, visa yra išskaidyta, sutrupinta… „Diskusijose jau dalyvavome, dabar reikia dirbti ir tai daryti itin konstruktyviai“, – kvietė ji.

„Kodėl reikia keisti ugdymo turinį?.. Todėl, kad mums nepatinka rezultatai?.. Ar, pakeitus turinį, pasikeis rezultatai? Juk jie priklauso ne vien nuo turinio… Nuo vadovėlių, kitų priemonių, mokytojų parengimo ir pan. Kalbame apie kaupiamąjį vertinimą – pasakykite, kurioje šalyje jis veikia kaip sistema? Aš daug mačiau, bet tokioje šalyje nebuvau“, – pastebėjimais dalijosi švietimo konsultantas Algirdas Zabulionis.

 

Literatūros ir lietuvių kalbos mokytojų sąjungos atstovas Arūnas Šileris teigė, kad, vos prakalbus apie tyrimus, jam prieš akis iškilo vienas iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) dokumentų – tai mokinių pasiekimai lietuvių kalbos ir literatūros srityje. „Mūsų vaikų pasiekimai ten nurodomi grafike kaip tiesi horizontali linija. Nekinta. O štai kaimynai eina į priekį: linija kyla į viršų. Aš tą liniją vadinu „užšalusios pelkės sindromu“. Nenoriu, kad ji liktų užšalusi ir toliau… Girdime sakant, ką reiškia tie tarptautiniai tyrimai… Lietuva narystės EBPO siekė ilgą laiką, o prisijungus buvo sakoma, kad Lietuva prisijungė prie prestižinio šalių narių klubo. Man atrodo, kad tie duomenys yra vienas didžiausių akstinų ugdymo turinio kaitai. Dabar kyla klausimas, ar ugdymo turinys visgi bus atnaujinamas remiantis Ugdymo plėtotės centro projektu, ar bus kuriamas nacionalinis projektas, įtraukiami žmonės ir pan.? Jeigu išsiskirstysime iš šios salės, o vėliau gausime raštelį, kad paskelbtas viešasis pirkimas ugdymo turinio paslaugoms sukurti, įsigyti, bus labai liūdna“, – nuogąstavo mokytojas.

 

Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos atstovo Roberto Ramanausko manymu, ugdymo turinyje turi aiškiai atsispindėti valstybės politika ir visuomenės užsakymas. „Ar sugebėsime mechaniškai nediegti tokių dalykų, kurie įgyja imitacinį pobūdį. Ar sugebėsime panaudoti mokytojų praktikų patirtį ir mokslininkų viziją tam, kad sukurtume veikiančią švietimo sistemą?“ – teiravosi jis, pastebėdamas, kad dažnai puolame į naujoves ir darome dalykus, kurie yra visiškai nepasverti. Viena iš tokių naujovių istorikas įvardijo Brandos darbą. Anot jo, neįmanoma, šalia mokomųjų dalykų, parašyti gero darbo, kad ir siaura tema, jeigu nėra sukurtos modulinės sistemos.

 

Vilniaus licėjaus informatikos mokytojas Bronius Skūpas teigė, kad reikia būti atsargiems ir atliekant tyrimus: „Kalbėdami apie tyrimus, nepastebime, kad jie atspindi sprendimus, priimtus prieš maždaug 6-erius metus. Jeigu tiriame aštuntokus, matome 8-erių metų rezultatus, jeigu dvyliktokus – 12 metų rezultatus, jeigu dabar inicijuosime tyrimą, nežinau, kurių metų reformos rezultatus pamatysime… Juk per 28 metus kas kelerius metus kažkas keisdavosi. Turbūt, geriausia būtų sustabdyti reformas, palaukti ir pažiūrėti, kokį rezultatą gausime.“

 

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas, išklausęs kolegas, nustebo, kad tiek daug kalbama apie anonimiškumą. Jis teigė asmeniškai prisidėjęs prie gairių projekto rengimo ir nemanęs, jog kažkas vyksta slaptai. Dr. A. Lašas ragino kolegas neužsižaisti su formuluotėmis: „Juk žinome, kokio jaunimo norime: ir globalaus, ir lokalaus, ir empatiško… Sudėkime taškus ir judėkime toliau.“

Švietimo tikslas ir esmė – laimė. Gal ir negalime suprasti, kas toji laimė yra, bet turime suvokti, kad svarbūs yra ilgalaikiai dalykai: tvarumas, gyvenimo kokybė, pilnatvė, jeigu valstybė, kaip tai darė dr. Meilė Lukšienė, ieškotų dermės tarp nacionalinio ir globalaus konteksto, būtume laisvi žmonės.

 

Ministras Algirdas Monkevičius, apibendrindamas diskusiją, sakė, kad akcentai, kuriuos išgirdo iš diskusijos dalyvių, jam yra itin artimi. „Švietimo tikslas ir esmė – laimė. Gal ir negalime suprasti, kas toji laimė yra, bet turime suvokti, kad svarbūs yra ilgalaikiai dalykai: tvarumas, gyvenimo kokybė, pilnatvė, jeigu valstybė, kaip tai darė dr. Meilė Lukšienė, ieškotų dermės tarp nacionalinio ir globalaus konteksto, būtume laisvi žmonės. Taigi turime orientuotis į visumą“, – pabrėžė ministras.

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suburs tyrėjų ir praktikų grupę, kurioje dirbs nevyriausybinių organizacijų, edukologų, tėvų, mokinių atstovai, mokytojų dalykinių asociacijų, kitų sričių ekspertai. Ši komanda iki naujų mokslo metų pradžios parengs galutinį Bendrojo ugdymo gairių projektą – išgrynintas kryptis, ko ir kaip turi būti mokomi mokiniai, įvertinant visuomenės ir valstybės ateities poreikius.

Taip pat ministras A. Monkevičius pastebėjo, kad būtų idealu, jeigu 2020 m. rugsėjo 1 d. būtų galima pradėti atnaujinto bendrojo ugdymo turinio taikymo mokyklose bandomąjį projektą, ir pridūrė, kad visgi tiesiausias kelias ne visada yra rezultatyviausias…