Tėvų ir mokytojų pagalba vaikui pirmoje klasėje

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Baigiantis mokslo metams Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) dr. Gintautas Šilinskas (Juveskiulės universitetas, Suomija) pristatė projekto „Įsitrauk!“ rezultatus: kaip mokytojai ir tėvai gali padėti vaikui sėkmingai mokytis pirmoje klasėje. Pranešėjas yra raidos ir pedagoginės psichologijos docentas, 13 metų nagrinėja tėvų ir mokytojų įtaką vaikų akademiniams pasiekimams ir prisitaikymui mokykloje. Mokslininkas yra nagrinėjęs situaciją Suomijoje, Kanadoje ir Estijoje, šiuo metu jis yra projekto „Įsitrauk!“, kurį finansuoja Suomijos mokslų akademija ir įgyvendina kartu su Mykolo Romerio universiteto Psichologijos institutu, vadovas.

Vaiko raida vyksta nuolat veikiant: jam svarbu, kaip elgiasi tėvai ir mokytojai, kokia yra visuomenė. Buvo tiriami mokytojai, tėvai ir vaikai – kiek tėvai bendradarbiauja su mokytojais, kaip dažnai lankosi mokykloje. Labai svarbi vaiko ir mokytojo sąveika – be jos nevyks vaiko mokymasis, ją sudaro 3 komponentai: emocinis palaikymas, klasės valdymas ir instruktavimas (didaktinė pusė). Dažna situacija, kad namuose vaikas nenori daryti namų darbų, o mokykloje neklauso arba jam tiesiog yra nuobodu, todėl tėvų ir mokytojų reakcijos gali nebūti pozityvios, čia svarbus abipusis ryšys.

 

Tyrime dalyvavo trys Vilniaus progimnazijos ir po vieną Kazlų Rūdos, Maišiagalos ir Riešės mokyklą. Buvo siekiama išsiaiškinti, kokiu būdu tėvai ir mokytojai prisideda prie vaiko savijautos ir akademinių gebėjimų raidos per pereinamąjį laikotarpį, kuris yra labai svarbus pereinant iš darželio į pradinę mokyklą, ir nustatyti atvejus, kai tėvų ir mokytojų pagalba vaikui mokantis bei padedant išreikšti emocijas gali paskatinti geriausius pasiekimus, motyvaciją ir elgesį. Mokyklos psichologės atliko užduotis su kiekvienu vaiku (jų buvo apie 340) individualiai.

„Tyrėme vaikus priešmokyklinėje grupėje ir jiems pradedant bei baigiant pirmą klasę. Tai vadinamasis tęstinis tyrimas – visus tris kartus jame dalyvavo tie patys vaikai, tėvai ir mokytojai. Tyrime dalyvavo 18 priešmokyklinės grupės ir 24–25 pradinių klasių mokytojai. Apie 90 proc. vaikų buvo lankę darželį“, – pasakojo G. Šilinskas. Buvo tiriami vaikų skaitymo, rašymo, sudėties ir atimties bei mokymosi įgūdžiai (pavyzdžiui, savireguliacija), motyvacija.

Ką parodė tyrimo rezultatai?

 

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje tėvai vaikams namuose skaito rečiau nei Suomijoje (kasdien tą darančių tėvų skaičius skiriasi perpus), kasdien keletą kartų per dieną skaitančių tėčių Suomijoje yra 3 proc., Lietuvoje tokių nėra.

Lietuvoje ir Suomijoje priešmokyklinis ugdymas privalomas nuo šešerių metų, abiejose šalyse vaikai skaityti išmoksta panašiai – į pirmą klasę ateina turėdami skirtingus skaitymo gebėjimus. Panašu, kad priešmokyklinėje grupėje dažnas Lietuvos vaikas gali parašyti nemažai raidžių, baigdami priešmokyklinę grupę dauguma vaikų jau gana gerai reguliuoja savo elgesį, jų atkaklumas, motyvacija nemaži, jie yra pasirengę eiti į pirmą klasę. Jei tėvai mano, kad eidamas į mokyklą vaikas turi žinoti raidžių pavadinimus, skaityti, vaiko gebėjimai, motyvacija dažnai būna geresni. Raidžių vaikus moko pusė Lietuvos priešmokyklinių grupių tėvų.

 

Iš esmės tėvai neįsitraukia į vaiko mokymą tokiu būdu, kad gerėtų gebėjimai. Tarkime, jei vaikui nesiseka skaityti, o tėvai jį verčia tą daryti jam nenorint, tai sukelia tam tikrą įtampą jų tarpusavio santykiuose. Reikia dar ir paaiškinti, kaip tą daryti, vien tik skaitymo dažnumas gebėjimų nepagerins. Kuo dažniau priešmokyklinio ugdymo grupės mokytojos įsitraukia į skaitymo gebėjimų lavinimą, tuo geresni vaikų mokymosi (ne akademiniai) gebėjimai – vaikai, gavę iš mokytojos papildomų užduočių, ima reguliuoti savo elgesį, atkaliau atlikti užduotis. Panašios tendencijos vyrauja ir kalbant apie rašymo, skaičiavimo gebėjimus. Mokytojų įsitraukimas lemia geresnius mokymosi įgūdžius, o tėvų – ne visada geresnius rezultatus.

 

Tėvai ir mokytojai padėdami vaikams mokytis dažniau jaučia teigiamus jausmus. Teigiamos tėvų emocijos mokantis dažnai susijusios su geresniais akademiniais gebėjimais, skaitymu (į tai kreipiama daugiausia dėmesio) ir rašymu bei vaiko motyvacija skaityti. Neigiami jausmai persiduoda vaikui, turi neigiamą įtaką akademiniams ir mokymosi gebėjimams, motyvacijai. Panaši situacija ir kalbant apie pedagogus: jei mokytojai mano, kad jų santykiai su vaikais artimi, tada ir mokinių akademiniai, mokymosi gebėjimai ir motyvacija yra aukštesni – ne tik priešmokyklinėje grupėje, bet ir pirmoje klasėje.

Taip pat vertintas tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas – paaiškėjo, kad tėvai ir mokytojai gana pasitiki vieni kitais (penkiabalėje skalėje vidurkis būtų apie 4 ir daugiau). Tėvų požiūris į mokytojus nėra susijęs su akademiniais, mokymosi gebėjimais ir motyvacija, tačiau jeigu mokytojai mano, kad tėvai skatina vaiko pasitikėjimą ir pan., tada jo gebėjimai ir motyvacija yra aukštesni – ir priešmokyklinėje grupėje, ir po metų.

 

Pirmos klasės rezultatai panašūs į jau išvardytus pastebėjimus. Priešmokyklinės grupės mokytojų įsitraukimas į vaikų mokymą ir santykiai su jais bei požiūris į tėvus yra labai svarbūs vaiko adaptacijai tiek priešmokyklinėje grupėje, tiek pirmoje klasėje. Šiek tiek neaiškumų yra dėl tėvų įsitraukimo: panašu, kad kuo dažniau tėvai įsitraukia, tai nebūtinai atsiliepia vaiko akademiniams ir mokymosi gebėjimams, motyvacijai. Pagrindinis uždavinys būtų nereikšti neigiamų emocijų, net jei vaikas neklauso, nenusėdi vietoje, reikia gražiuoju prikalbinti, kad jo patirtis mokymosi situacijose būtų teigiama – kitu atveju tai neatneš naudos. Emocinis klimatas mokantis yra itin svarbus.

Suomijoje pirmokų, kuriems nesiseka mokytis, tėvai operatyviai imasi juos mokyti, o tie, kurių vaikams gerai sekasi priešmokyklinėje grupėje, paskui pirmoje klasėje, sumažina mokymo tempą. Antroje klasėje tėvų įsitraukimas mažėja, ypač mokantis skaityti. Suomių kalba yra „paprastesnė“ mokantis skaityti – išmokus raides gali perskaityti bet kokį tekstą (nėra tokių dalykų kaip lietuvių kalboje, kai, pavyzdžiui, „eu“ ir „iau“ atitinka tą patį garsą).

 

Pristatyme dalyvavę pedagogai reiškė nuomonę, kad vaikui reikia paaiškinti, parodyti raides, jei jis pats tuo domisi, klausinėja, bet jei to nedaro, neversti, taip pat mokyti raidžių reikia 4–6 metų vaikus, kol tai natūralus jų noras, 7 metų vaikams mokymo pradžia gali būti pavėluota, reikia įrodinėti, kodėl reikia mokytis skaityti. Viena pedagogė siūlė, kad mokytojų gerumą reikia matuoti ne standartizuotų testų rezultatais, o pagal tai, kokį santykį turi su vaiku, kiek vaikų klasėje jaučiasi saugiai, gerai, mylimi, pastebėti, tada mūsų šalyje prasidės pokyčiai. Tik tada, kai gerai jaučiasi, vaikas nori mokytis.

 

„Yra ir kuo džiaugtis, ir taisytinų dalykų. Kuo iš įvairesnių rakursų žiūrime į švietimą, tuo geresnės rezoliucijos yra nuotrauka“, – baigiantis renginiui apibendrindama tyrimo rezultatus sakė ŠMSM Strateginių programų skyriaus patarėja Rita Dukynaitė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *