Tartis ir susitarti, dalytis ir neprarasti…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Tęsiame temą

 

Švietimo ir mokslo ministerijos drauge su Ugdymo plėtotės centru surengtame forume „Ugdymo turinio kaita: užsienio patirtis sprendimams Lietuvoje“ organizuota diskusija, kuria siekta išgirsti mokslininkų, mokytojų ir kitų švietimo bendruomenės narių nuomones keletu klausimų: ar mūsų visuomenė yra pasirengusi bendriems susitarimams ir kaip jų siekti? Ar visada tai, kas perimama iš kitų šalių, yra grėsmė šalies kultūrai? O gal visgi įmanoma, neprarandant savitumo, perimti tai, kas nauja, perspektyvu ir jau išbandyta kitos šalies?

Susitarimo galimybių beieškant…

 

Pradėdama diskusiją, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Natalija Mažeikienė pastebėjo, kad tarptautinės organizacijos diskutuoja apie XXI a. kompetencijas, o Lietuva ieško susitarimo, kuris taps naujuoju ugdymo turiniu. Pasak jos, šiandien mums svarbu išgirsti visų dalininkų nuomones ir pažiūrėti, kam jie atstovauja. Kita vertus, ne visada vietinių grupių interesai yra patys svarbiausi, todėl reikia detaliau žvelgti į socialinio konstruktyvizmo idėją ir aiškiai paklausti, kokios yra grupės ir ką jos reprezentuoja?..

„Man atrodo, kad Latvijos patirtis aiškiai parodė, kad svarbiausia suinteresuotoji grupė yra vaikai. Tik jie parodys: pavyko įgyvendinti projektą ar ne. Kokia suinteresuotoji grupė bebūtų, svarbu, kad jos požiūris ir siekis reformuoti būtų orientuotas į vaiką ir jo tobulėjimą. Dabartinės kompetencijos, apie kurias kalbame, turi būti tinkamos ir darbui, ir gyvenimui“, – oponavo svečias dr. Filas Lambertas.

 

Vilniaus universiteto profesorė Jūratė Rubavičienė, pritardama dr. F. Lambertui dėl vaiko svarbos, ragino nepamiršti mokytojų ir pridūrė: „Pastarojo meto patirtis rodo, kad susikalbėjimo problema nėra tokia paprasta. Visi turi noro kažką pakeisti, bet vieningo sutarimo nepasiekiame. Kai iškyla konfliktų, kuriems nesurandamas bendras vardiklis, jie neišsprendžiami, tada ir kyla klausimas, kas turi priimti galutinį sprendimą?.. Pradėti mąstyti turime nuo to, ko siekiame: įgyvendiname revoliuciją ar reformą? Man atrodo, kad mes turime daug įdirbio ruošiant programas. Reikėtų jas kritiškai permąstyti, apgalvoti, o tada galėtume pasiūlyti naujų idėjų.“

 

„Bet kokiam pokyčiui, kad jis vyktų sėkmingai, reikalingos tam tikros esminės prielaidos. Pokytis švietimo sistemoje yra sudėtingas ir kompleksinis. Jis apima mokytojų rengimą, profesinį augimą, vertinimo sistemą, bendrojo ugdymo programų kaitą, finansavimo modelį ir t. t. Keičiant šiuos aspektus pavieniui, kokį tikslą besuformuluotume, jo pasiekti nepavyks. Tariamės dėl tikslo. Nemanau, kad kažkas tuo tikslu įvardytų kažką kitą nei žmogų, išsilavinusį ir gebantį save sėkmingai realizuoti tiek gyvenime, tiek darbinėje veikloje. Itin svarbų vaidmenį atlieka pasitikėjimas. Mes kartais susidarome išankstines nuomone ir savo mintis sutelkiame ne į kūrimą, o į griovimą“, – sistemos kompleksiškumą pabrėžė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

 

Turime galvoti apie tai, ko reikia, kad mūsų valstybė klestėtų. Neužtenka galvoti, kokių kompetencijų reikia dabar, turime mąstyti, kas bus po 20 metų. Šiandien pokyčiai yra visiškai natūralus procesas, būtina prie jų priprasti.

Įžvalgomis iš mokytojo pozicijos dalijosi Metų mokytojas Simonas Šabanovas, pastebėdamas, kad svarbiausia švietimo sistemoje – niekada nesustoti. „Turime galvoti apie tai, ko reikia, kad mūsų valstybė klestėtų. Neužtenka galvoti, kokių kompetencijų reikia dabar, turime mąstyti, kas bus po 20 metų. Šiandien pokyčiai yra visiškai natūralus procesas, būtina prie jų priprasti. Ir dar… Per dažnai matome, kas blogai. Kartais reikia sustoti ir įsivertinti, ką aš padariau, kad būtų kitaip? Kaip aš galėčiau prisidėti prie pokyčio? Sistema susideda iš smulkių gabaliukų, kai jie ims veikti, pokyčiai įvyks“, – teigė jis.

 

Vilniaus universiteto profesorės Vilijos Targamadzės manymu, galima būti optimistais iki begalybės, bet jeigu mokytojai, mokiniai, tėvai nedalyvaus tarimosi procese, tada programos nebus sėkmingos: mokytojai jų tiesiog neįgyvendins.

„Lengviausia susitarti su mokiniais. Kuo žmonės brandesni, tuo su jais kalbėtis sunkiau“, – pridūrė S. Šabanovas.

Prof. V. Targamadzė pastebėjo, kad susikalbėti padeda argumentų kalba. Pasak jos, ekspertai – gerai, tačiau esminio vaidmens jie neatlieka, nes sprendimus priimti turėsime patys, savoje bendruomenėje.

 

„Tarimosi sėkmę lemia procesas. Dar balandžio mėnesį vyko renginys, kuriame pristatėme idėjas dėl bendrojo ugdymo turinio kaitos. Idėjos, panašu, mažai kam pasirodė įdomios, nors renginyje dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių. Šiandien čia dalyvauja dar daugiau žmonių. Tiesa, švietimo bendruomenė yra didelė, ją sudaro daug skirtingų institucijų, todėl svarbu, kad sutarimas vyktų sklandžiai ir skaidriai. Geras pastebėjimas, kad turi būti remiamasi argumentais, bet skirtingos interesų grupės dažniausiai turi savus argumentus“, – pritardama prof. V. Targamadzei sakė ministrė ir pridūrė, kad svarbu ir tai, kas priima sprendimą. „Dėl to ir organizuojamas ekspertų ratas, kuris galėtų visus vesti, greičiausiai, per kelerių metų procesą. Tam yra reikalingi resursai. Jeigu pažvelgtume į tai, kas įvyko nuo 2008 m. pokyčių, kuriems buvo išleistos išties nemenkos sumos, žinoma, atrastume gerų dalykų. Mūsų mokiniai palyginti neblogai stoja į aukštąsias mokyklas, dalyvauja projektinėje veikloje, laimi konkursus, olimpiadas, bet negalime nematyti ir iššūkių, ką rodo PISA tyrimo rezultatai. Pokyčiai neatvedė į kažką ypač gera. Pasiekimais yra matuojama žmogaus sėkmė. Turime žiūrėti į mūsų šalies kontekstą. Manau, kad pradėti reikia nuo sutarimo, kas yra mūsų iššūkiai, o kas stiprybės“, – pabrėžė ji.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Globalizacija – grėsmė ar perspektyvos?

 

Prof. Jūratė Rubavičienė pastebėjo, kad Lietuvos padėtis, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis, nėra itin gera. Profesorė pabrėžė jaunimo emigraciją ir sakė turinti nemažai patirties šioje srityje, nes rengianti vaikus pasaulinėms filosofijos olimpiadoms, iš kur jie nenori sugrįžti, jos pačios vaikai taip pat buvo ryžtingai nusiteikę studijuoti užsienyje, tik įdėjus nemenkų pastangų pavyko juos perkalbėti. Pasak profesorės, suveikė vienintelis argumentas, kad jie dar suspės… „Be to, mes nesame empatiški, jautrūs ir supratingi kitų rasių, tautybių atžvilgiu. Man atrodo, kad ši problema turi būti keliama ne tik dorinio ugdymo, bet ir kitų mokomųjų disciplinų turinyje“, – sakė ji.

 

S. Šabanovas prieštaravo prof. J. Rubavičienei, teigdamas, kad pačiam teko studijuoti užsienyje, jo manymu, jaunimui verta išvykti pasisemti kitokios patirties. Priešingai nei profesorė, mokytojas mano, kad daugelis išvykusiųjų nori grįžti ir savoje valstybėje versti kalnus. Jis ragino neužsidaryti tik Lietuvoje, tapti laisviems ir atviriems. Mokytojas sakė, kad palaiko visus išvažiuojančius, o paskui sugrįžtančius, nes tai yra geriausia patirtis, kokia gali būti. „Esame ir panašūs, ir skirtingi. Skirtingi – lokalioje vietoje, etnografine prasme, Europoje, pasaulyje… Turime suprasti ir pajusti, kad kartais globalūs dalykai tampa mūsų tapatybės dalimi“, – kalbėjo S. Šabanovas.

 

„Globalus pasaulis diktuoja tam tikrų kompetencijų įsisavinimą, o lokalus kalba apie meilę savam kraštui. Bėda ta, kad mes neturime tam didaktinių priemonių, metodų ir aplinkų, neturime kaimynystės bendruomenės ugdymo. Kai mokiniai atliks užduotis bendruomenėse, supras, kad yra ir kitokia Lietuva, o ne tik skandalai, afišuojami žiniasklaidoje. Mokymasis, projektinis darbas bendruomenėse, per ką suvokiamas miestelis, kaimelis, gyvenvietė – tai yra vietinės kaimynystės, pilietiškumo idėja. Kartais jaunimas dėl to ir nenori gyventi Lietuvoje, nes jų gimtoji šalis nepateisina lūkesčių“, – bendruomenės svarbos idėją iškėlė prof. Natalija Mažeikienė.

 

Pasak ministrės, tai plati ir jautri tema, išeinanti už švietimo sistemos ribų. Globalizacija, socializacija ir visos kitos sritys – neįmanoma visko realizuoti per švietimą. Tai išties pernelyg dideli lūkesčiai mokyklai. Kai kalbame apie globalizaciją arba jos grėsmes, tai bendrojo ugdymo kontekste turėtume mąstyti apie tapatumą. Būtent tai yra itin svarbu.

Esmių esmė – tikslas!

 

„Man atrodo, kad turime suformuluoti aiškų tikslą, kodėl visa tai daroma? Šiandien užsienio ekspertai kalbėjo apie tikslus, o aš galvojau, koks mūsų tikslas?.. Mums reikėtų turėti tokį tikslą, kurį būtų gėda kvestionuoti net ir visam milijonui švietimo sistemoje dalyvaujančių žmonių. Pavyzdžiui, tikslas – kūrybiška Lietuva. Man atrodo, kad į kūrybišką ar kūrybingą Lietuvą telpa visos kompetencijos ir visi švietimo dalyviai“, – naują susitarimo atspirties tašką pateikė dr. Saulius Žukas, kuriam pritarė ir prof. J. Rubavičienė, sakydama, kad kažkada buvo iškėlusi šią mintį į viešumą, bet tuo metu dar buvo akcentuojama žinių visuomenė.

 

Jiems kontrargumentų turėjo prof. N. Mažeikienė, pasak kurios, ugdymo turinio reforma – tai nėra tik kalbėjimas apie tikslus. „Jeigu būtų galima sutarti dėl planuojamo ugdymo turinio, galbūt misija nebūtų sudėtinga. Ugdymo turinio naujinimą sudaro skirtingos fazės – tai planavimas, įgyvendinimas ir vertinimas. Latviai šiuo metu dirba prie įgyvendinimo fazės ir labai aiškiai parodo, kaip galima įgalinti mokyklų bendruomenes. Ekspertas Filas Lambertas parodė, koks yra ryšys nuo tikslų iki įgyvendinimo ir vertinimo. Tuo tarpu Lietuvoje visos sritys yra atskiros, todėl dabar turime pamatyti, koks tas laukas, kuriame veikiame. Dabar susidaro įspūdis, kad vertinimas yra ta svarbioji dalis, kuri ir ugdymui duoda toną. Turime visoms veikloms padaryti poveikį, kad jos derėtų tarpusavyje“, – pabrėžė ji.

Aš randu esminį momentą, kodėl Estijos švietimo sistema geresnė nei mūsų. Nes 2001 m. Estijos Švietimo ministerija iš Talino persikėlė į Tartu, įsikūrė šalia Tartu universiteto ir pasidalijo įtakos sferomis: vieni užsiima vadyba, kiti – taikomąja pedagogika.

 

Dr. Algirdas Zabulionis teigė daug keliaujantis ir girdintis įvairių pasaulio šalių diskusijas tokiomis ir panašiomis temomis. Jo nuomone, Lietuva nuo kitų pasaulio valstybių skiriasi tuo, kad neturi nacionalinės aviakampanijos ir pedagoginės spaudos, todėl diskusijos ir noras susitarti dažnai paverčiama viešųjų ryšių manipuliacijomis. Kaip vienintelį viso to rezultatą A. Zabulionis įvardijo išryškėjančias stiprias viešųjų ryšių kompanijas, nepadedančias susitarti.

„Aš randu esminį momentą, kodėl Estijos švietimo sistema geresnė nei mūsų. Nes 2001 m. Estijos Švietimo ministerija iš Talino persikėlė į Tartu, įsikūrė šalia Tartu universiteto ir pasidalijo įtakos sferomis: vieni užsiima vadyba, kiti – taikomąja pedagogika. Visi atlieka savo darbą. OECD ir PISA iš esmės galvoja apie konkurencingumą tarptautiniam darbui. Perkelti jų teoriją į Lietuvos tautinę mokyklą yra sudėtinga. Ieškojome ten tautiškumo, identiškumo, nacionališkumo – jų nėra. Svarbiausią vietą užima darbo rinkos poreikiai. Norisi paklausti, koks yra Lietuvos vidurinės mokyklos tikslas, nes dabar atrodo, kad tai tik parengiamieji kursai studijoms universitete. Ar turi Lietuvos vidurinė mokykla savo tikslus? Brandos atestatas turi tikslą? Norisi, kad nustotume galvoti apie OECD ir PISA ir pradėtume mąstyti savo galva“, – kalbėjo dr. A. Zabulionis.

 

***

Apibendrinti diskusiją buvo pakvieti trys švietimo bendruomenės nariai. VU Filosofijos fakulteto dekanas Arūnas Poviliūnas sakėsi pastebėjęs tris dalykus: „Pirma, ugdymo turinio reformatorių grupė tampa proaktyvi. Manau, kad reformos negali daryti anonimai. Tauta turi žinoti, kas jie. Tie „jie“ privalo turėti aiškų veidą ir prisiimti atsakomybę. Antras svarbus dalykas – platforma, kur kartu veikia ir mokslininkai, ir mokytojų bendruomenė. Šiandieninėje diskusijoje dalyvauja tik vienas mokytojas, o visi kiti profesoriai – būtina įtraukti daugiau mokytojų, tada galėsime kalbėti apie gerą tinklaveiką. Trečia – aktyvus santykis tarp pirmo ir antro. Kai prisiimama atsakomybė ir turimas tam tikras tapatumo jausmas, tada kartu dirba mokslininkai, mokytojai, ieško partnerių ir visi drauge atnaujina ugdymo turinį.“

 

Dr. Šarūnė Nagrockaitė iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto pabrėžė reiškinio kompleksiškumą, kad ugdymo turinio atnaujinimas yra didžiulis vadybinis procesas, padedantis ir susitarti, ir įgyvendinti iškeltas idėjas. Visa tai, dr. Š. Nagrockaitės nuomone, padėtų įveikti skepsį, kuris apsiriboja dokumentų ir priemonių rengimu. Ji pakvietė visus kelti sau tikslą ne tartis, o iš tiesų susitarti ir vieniems į kitus pradėti žiūrėti kaip į komandą, o ne į konkurentus.

Ar mes kursime švietimą, kuris bus griežtai kontroliuojamas, struktūruojamas ir sužiūrimas, ar visgi savo švietimą ateityje norime matyti kaip sistemą su plačiomis dalyvių veikimo ir raiškos erdvėmis? Jeigu A variantas, kur viskas griežta – sukuriami aiškūs dokumentai, o švietimo sistemos dalyviai jų laikosi, jei B – konkretumo mažiau, bet laisvės veikti daugiau.

 

Baigiamąjį žodį tarė mokytoja Jūratė Litvinaitė, suformulavusi du galimus kelius ir uždavusi susirinkusiesiems du klausimus su galimybe pasirinkti atsakymą A arba B: „Ar mes kursime švietimą, kuris bus griežtai kontroliuojamas, struktūruojamas ir sužiūrimas, ar visgi savo švietimą ateityje norime matyti kaip sistemą su plačiomis dalyvių veikimo ir raiškos erdvėmis? Jeigu A variantas, kur viskas griežta – sukuriami aiškūs dokumentai, o švietimo sistemos dalyviai jų laikosi, jei B – konkretumo mažiau, bet laisvės veikti daugiau. Jeigu A variantas – pasitikime ekspertais, raštų kūrėjais. Jie komandoje sudaro dokumentus ir „nuleidžia“ juos įgyvendinti. Jeigu B variantas – pasitikime tais, kurie yra mokykloje: mokytojais ir mokiniais. Jie kaskart tariasi. Jeigu variantas A – tai viskas paprasčiau: specialistai sukūrė, politikai patvirtino, o esantys mokykloje turi du kelius: daryti arba sabotuoti. Jeigu variantas B – tai sudėtinga… Čia kaip realiame gyvenime, kasdienės situacijos neturi vieno aiškaus sprendimo. Jos reikalauja lankstumo, kūrybiškumo, drąsos. Čia negali nedaryti, nes darymas – tai kasdienybės maršrutas. Tad mokytojas ir mokiniai mokykloje tiesiog mokosi, kaip daryti ir kaip klysti, o paskui taisyti klaidas. Čia mums ir belieka nuspręsti, ką renkamės: A ar B? Jei A – tai minkštesnis kelias, kurį visi vadina reforma, jei B – revoliucija mums, įpratusiems vykdyti ir paklusti.“

 

Taigi diskusijos dalyviai ir visi susirinkusieji buvo palikti nuspręsti, ko kiekvienas asmeniškai ir visi drauge nori: paklusti ar, anot J. Litvinaitės, būti laisvi ir patys atrasti sprendimus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.